cepauskaite-suvalgiau



Švinta

 

Tuščias gatvių žarnynas

groja grynąją kvintą.

Kaip tie žmonės vadinas?

Ar jie dauginas? Švinta.

 

Švinta. Jaučio žvaigždynas

žemėn numeta ragą.

Kaip tie žmonės vadinas?

Ar jų ašaros dega?

 

Bėga bėga per upę

nesibaigiantis tiltas.

Ar jie auga parklupę?

Ar jų kūdikiai pildos?

 

Ar jie surenka pieną

nuo pagalvių kas rytą?

Ar jie primena vieną

kažkada išvarytą?

 

Ar jie moka už kančią?

Ar jie moka vėluoti?

Ar jų valandos – pančiai,

o keliai skarmaluoti?

 

Ant dulkėtos lentynos

švinta. Laikrodis kimsta.

Kaip tie žmonės vadinas?

Ar jie miršta, kai gimsta?

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

Ruduo,

arba

kaip mes pjovėm gaidį

 

Jau vėjas link namų, tiesus ir aklas,

parbėgęs pirmas ties durim alsuos.

Jau šaukias kirvio storas gaidžio kaklas.

Paruošim žiemai tylą ir mėsos.

 

Gal kas užeis – padėsim kąsnį riebų,

po galva plunksną, raibą kaip ruduo.

Jau varva minkštu ir glotniu nestiebu

ryškus ir švelniai šiltas nevanduo.

 

Ir glosto nesaulėlydis raudonas

raudoną žolę vakaro delnais.

Susėdę giesmę valgysim be duonos,

ir plaks širdis į šonkaulius sparnais.

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

***

Nieko, nieko. Tiktai gyventi

tarp potvynių ir traukinių,

kol išmuš paskutinį dantį

ir druską išbrauks iš meniu.

 

Nieko, nieko. Tiktai žiūrėti,

kaip laša į burną kalba.

Ir vandens pasisemti rėtį

ties upės ir kranto riba.

 

Nieko, nieko. Tiktai galvoti,

kad motina rytą nubus

ir, pridengusi širdį – votį,

tylėdama džiaustys rūbus.

 

Nieko, nieko. Prieit laukymę,

kur juodus naktų klavišus

kumščiais daužo vaikai negimę,

tas garsas labai panašus

 

į suskambusį moters kūną,

į krušą ant ryto gėlės.

Nieko, nieko. Tegu tik būna

lenta iš jaunos drebulės.

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

***

Išdurk akis šiai vakaro sekundei,

padauginki rankas iš keturių,

ir tuo vardu, kuriuo mane apskundei,

išteisinki, nes kito neturiu.

 

Šiai vienai nakčiai veidus teužsninga,

nieks neieškos, galvos, kad išėjai.

Mėnulis duš į juodą sienų tinką,

užšals laiškuos neatplėšti klijai.

 

Lytėsim žiemą – baltą kuojos pūslę,

išleisim orą, perrėžę nagu,

ir aimaną, vos girdimą ir duslią,

užgersim seilėm nuosavom. Tegu

 

nieks nežinos, kad esam. Ir nenori.

Visi akli. Ir saulė išdurta.

Ant mano plauko šiąnakt pasikorė

tava galva ir sniego visata.

 

Ir mus praeis. Tegu. Tegu sau skuba.

Gal kada nors per klaidą nustatys -

du angelai šią naktį valgė sriubą...

Dangaus lėkštėj kurio iš jų dantis?

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

***

kelio dulkės dar švyti blausiai

rimsta medyje vėjo kirčiai

ir nė vieno šauktuko ausiai

ir nė vieno jaustuko širdžiai

 

eik namo skruzdėlės pėdelėm

ji viena krypties nepamiršo

ir žiūrėk jei žiūrėti galim

kad nekristum žiūrėk į viršų

 

debesų pakraščiai nuvytę

dangsto riebią mėnulio erkę

vaikas melžia dievo karvytę

gerki

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

Meilė iš paskutinio žvilgsnio

 

Ant kurios šakos padžiausi

mūsų meilės vaisių – triušį?

Aš nei gėriau, nei žudžiausi,

tik į kaktą sniegas mušė.

 

Ir vidur aikštės sustojus,

sumokėjau, kad negrotų.

Upėmis nutolo Nojus,

žvėrys rinkosi už grotų.

 

O daugiau reikšmingo – nieko.

Pelės išlėkė iš gūžtų.

Ak, tiesa, pritrūko sniego,

kad visiems laikams užmuštų.

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.   

 

 

 

Lopšinė

 

Jau per vėlu, jau kelias išsilydęs,

gal ir nebuvo kelio to visai,

tiktai vandens paviršiuj uodo brydės

arba per kojas botagu skersai.

 

Sakai, skaudėjo? Netikiu. Nereikia...

Tegu paliudys nuosava blusa.

Sakyki garsiai, kai sakysi – vaike,

ir dar garsiau – kad viskas netiesa.

 

Jau nesvarbu, jau nieks neklausia vardo,

jau renkas kandys į batus tuščius,

ruduo praeidamas namus išardo

ir pakeliui iškosėja plaučius.

 

Jau greitai tems, ir musės jaukiai sėsis

ant didelių ir laukiančių kėdžių,

nuo jų sparnų – dūzgimas ir pavėsis,

sakyki – nematau ir negirdžiu.

 

Kieme dar žais „klases“ rausva suknelė,

tylės gaidžiai, žvaigždžių pilnais gūžiais.

Miegok, žmogau, miegok ramiai, durneli,

daugiau jau niekas niekas neužeis.

 

Čepauskaitė, Daiva. Suvalgiau vieną spanguolę: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.