Valdas Daškevičius (Alekso Jauniaus foto)      Valdas Daškevičius (g. 1961) – poetas, redaktorius, žurnalistas. Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1980 m. baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą, 1986 m. – VU lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo žurnalo „Jaunimo gretos“ kultūros skyriaus vedėju (1988–1992), žurnalo „Kelionės ir pramogos“ vyriausiuoju redaktoriumi (1997–1999), Vilniaus prekybos, pramonės ir amatų rūmų konsultantu ryšiams su visuomene (1996–1998), dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoju (1999–2000), savaitraščio „TV pasaulis“ vyriausiuoju redaktoriumi (2002–2003). Šiuo metu – LRS literatūros žurnalo “Metai” bendradarbis. 1989 m. ir 1990 m. sudarė jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai“, 2007 m. – poezijos almanachą „Poezijos pavasaris 2007“. Pirmasis eilėraščių rinkinys – „Sauja pelenų“ (1989). Po 16 metų pertraukos išleido antrąją poezijos knygą „Misterija“ (2006). Poeto eilėraščių įtraukta į V. Kubiliaus sudarytą „XX amžiaus lietuvių poezijos antologiją“, versta į anglų, italų, lenkų kalbas. „Esminius savitos, atnašaujančios tylos pradui poetikos bruožus V. Daškevičius atrado dar pirmojoje savo knygoje“ (Giedrė Kazlauskaitė). „Trumpo, disciplinuoto eilėraščio meistras, kokio galėjome pasigesti net tarp profesionalų“ (Valdemaras Kukulas). „Tylus, rimtas, patikimas poetas“ (Kęstutis Navakas).



GIMSTANTIS

Štai gyvastis mane jau renkas:
aš slenkstį peržengiu ir kaip į duobę
ūmai krentu, o pribuvėjos rankos
baltąja skepeta apgobia.

Dar nematau, kas Dievo įrašyta
į mano delnus, dar girdžiu tik vėją,
ką man šnabždi apie pasaulį šitą,
o raukšlėta pribuvėja?

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




KOVA

Aš miegu prie skruzdėlyno,
knygą šalia pasidėjęs.

Vyksta atkaklios kautynės
tarp demonų ir angelų.

Ir žiūri Dievo giliom akim
į mano sapną skruzdė.

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




ŽALIUOJANČIAM SLĖNYJE

Žaliuojantis slėnis, o kraujo
klane sukniubęs piemuo.

Durklas guli žolėj – kaip raidė
dantiraščio knygoje...

Laigo laimingos avelės,
nesuprantančios, kas atsitiko.

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




METEORITAS

Kai Tunguskoj nukrito meteoritas,
atsiųstas iš kosmoso,
ir liepsnojo taiga,
laboratorijoj užgimė robotas –
žmogaus sūnus.

Jis atėjo teisti gyvųjų ir mirusiųjų
ir skelbti karalystės,
į kurią pateks
tik elektroninės sielos.

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

ŠERMENYS

Atėję
mes radom išlaužtas duris
ir išdaužytus langus.

Motina buvo
neseniai palaidota.

Mus pakvietė
prie šermenų stalo
giedotojai
svetimais balsais.

Duobkasiai šeimininkavo
namuos.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SENDAIKČIŲ SUPIRKĖJAS

Važiavo vieškeliu čigonas,
supirkinėjantis sendaikčius.

Mes pardavėme jam namus
su visais šventųjų paveikslais.

Atidavėm ir vyšnių sodą,
ir šulinį įkėlėm į vežimą,

o mums jisai paliko lėkščių
paskutinei vakarienei.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

ANGELE SARGE

Angele sarge,
apsaugok mus, tolstančius
liucernos laukais,

su pilnomis rieškučiomis serbentų,
prisiskintų apleistoje
sodyboje, –

apsaugok mus, tolstančius
link horizonto,
kur stūkso pajuodęs
katilinės
kaminas.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Prie geležinkelio stoties – apgriuvęs minaretas
ir suodžiais apnešti dangaus skliautai,
o mūsų kūnai miega tarp tuščių konteinerių,
apaugę celofanine žole.

Ir tik paukštelis – Dievo pateptasis
dar meldžiasi ant skirpsto džiūstančio šakos,
kad akmeninis saulės laikrodis nušviestų
temstančius namus.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

MALDA

Gimtoji žvaigžde, malonės pilnoji,
akmenį duok mums prie kelio,
prie to akmenies pastatyk stogastulpį,
o aplinkui težydi našlaitės –

mes jau seniai užmiršome melstis
ir molio grumstui, ir vandeniui,
net vabalui, dūzgiančiam virš kadagių,
nemokame nusilenkti.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
It vėlės, ieškančios prieglobsčio,
mes užklydome į apleistą sodybą.

Ten senutė, prarandanti kalbą,
šnabždėdavo: Tėve mūsų...

Trobos langai užkalti lentomis,
nors už jų – nei kėdės, nei stalo –

išeinantys užkala, kas brangiausia,
ko neįmanoma išsinešti.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SAUJA PELENŲ

Anglėjančius medžius palieka vėlės,
ir juodos upės neatspindi saulės disko –
gyvybė nepriklauso man, bet Dieve,
kur mes gyvensime, kai būsim amžini?

Aš nežinau, į kokią žemę skrieja
šis traukinys, įkaitęs ligi raudonumo –
virš kryžkelės šešėlis violetinės kometos,
o mano siela – sauja pelenų.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SUDUŽĘS ĄSOTIS

Ar tu prisimeni, mergaite mano,
kaip mes mylėjomės ir gėrėm pieną
tais metais žydinčiais, prieš mūsų erą,
kai drevės buvo pilnos bičių?

Ar tu prisimeni nors vieną bučinį,
kai tyvuliuoja ežeras, kur mes gyvenome,
ir tokios baltos ūkanos atplaukia
iš sudužusio ąsočio?

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Mūsų tėvas
buvo kalnų erelis,
o motina – gulbė,

mūsų brolis šamanas
skaitė žvaigždes, –

mes valgom
pušies šaknis,
dabinamės plunksnom

ir renkam lukštus
kiaušinio.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SUGRĮŽTANČIŲ KELIAS

 

1

Gal jau reikia sugrįžti
į motinos erčią –
ten pienas dar tyras,
ugnis neužnuodyta,

bedugniam aukų šuliny
atsispindi
protėvių vėlės
ir ainių veidai,

ten galima tyliai
prie laužo suklaupti
ir savo tikruosius vardus
prisimint.

 


2

Sugrįžtančių kelias –
per svėrių laukus,
per užartų
kapinynų velėną.

Jų valgis –
suakmenėjusi duona
ir sukrešėjęs
laiko vanduo.

Jie ištaria žodį –
ir sudygsta grūdai,
pasėti prieš tūkstančius
metų.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***

Močiutei


Išdžiūvusioje senvagėje neršia žuvys,
o naktimis išrautas sodas šviečia –
tame sode aš dar suspėjau pasislėpti
už liepsnojančio serbentų krūmo.

Aš vandenį geriu iš to puodelio,
kurs tebestovi prieangyje ant palangės,
ir skambina varpai sudegintos bažnyčios –
varpai, neleidžiantys numirti.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

NEMIGA

Nieko nėra baisesnio, kai uždraudžia sapnuoti,
kai miražus užrakina seifuose
ir verčia išsižadėti mėnulio veido.

To nepalyginsi nei su alkiu, nei su troškuliu,
tai nemiga, kai atsibunda monstrai.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

DITIRAMBAS IMPERATORIUI

Didysis zombių imperatoriau,
lavonų vade nemirtingas,
tu gyveni danguj ir žemėj,
tu vietoj kiekvienoj alsuoji.

Didysis zombių imperatoriau,
lavonų vade nemirtingas,
mes garbinam tave, o tu žvelgi
į mus pro šautuvo taikiklį.

Didysis zombių imperatoriau,
lavonų vade nemirtingas,
tu pabundi kas šimtas metų,
ir vis kitokiu veidu.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SIELVARTO NAMAI

Žydruose sielvarto namuose
net užrakintos durys neturi rankenų,
kad neužeitumėt į gretimus kambarius,
kur rodomi siaubo filmai.

Žydruose sielvarto namuose
sanitarai groja savaitės šlagerius
ir daro jums injekcijas,

kad užmirštumėt
ligos istoriją.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

POETAS

Poetas neprivalo paklust imperatoriui –
imperatorius yra tik dulkė
palyginti su lietumi ir žaibu.

Imperatorius negali poeto pavergti,
kaip negali pavergti žolės
ir nugalėti vėjo.

Imperatorius bijo poeto labiau nei kardo,
nes kai ant kalno užgieda poetas,
griūva kalėjimai.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

PLYTOS

Mano prosenelis plytininkas
degė plytas bažnyčios statybai.

Jis žinojo, kad
iš didžiausios imperijos
liks tik septynios gubernijos,

tačiau nei ugnis, nei vanduo,
nei piktoji dvasia
nesuaižys jo plytų.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

KRIKŠTAS

Esu pakrikštytas elektros įrengimų sandėlyje –
taip vadinasi tas architektūros
paminklas, saugomas valstybės.

Buvau nepageidaujamas pašalinis
ir neturėjau teisės užeiti į savuosius namus
be spec. leidimo, kad nepaaiškėtų,
kas mano Tėvas.

Dabar galiu pasiguosti nebent tuo, kad esu
elektros prietaisas, kuriuo teka stipri srovė,
įelektrindama visą gyvąją
ir negyvąją gamtą.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

AMNESTIJA

Kai iš kalėjimo išleidžia šviesą,
kurios išsižadėjom tris kartus per naktį,
dryžuotas rūbas krinta jai po kojom,
jos prašo atleidimo neregiai.

Šviesa teisioji ir šviesa išmintingoji,
šviesa, sušalusi sniegynuose ir nukryžiuota –
ji šviečia nesuprasdama, kodėl
ją teisia ir kodėl išteisina.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Meilė yra tyla, kurioje
aš save prisimenu ir pakartoju.

Akmeninėj vienutėj per amžius
esu uždarytas mylėti.

Neįžvelgiamas rūkas už lango –
mylimosios plaukai.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

VILKOLAKIO RAUDA

Seserie violetinių prieblandų,
girių gūdžiųjų gegute,
tavo balso klausausi iš tolo,
eglyno tankmėj pasislėpęs.

Daugel metų esu aš vilkolakis,
laukiantis šventojo šūvio –
man baugu savo atspindžio upėje
ir šalta savo širdies.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

NAKTIES VAIDILUTĖ

 

1

Rudenio lietūs prilijo tavo akis,
o veidą bučiavo mėnulis.

Kabančiu lieptu eini užsimerkus,
klausydama savo tylos.

Juodos giesmės krinta į upę,
ir skaidrėja vanduo.

 


2

Tik vieną akimirką tu gyveni,
kol tave sapnuoja poetas.

Pirmą ir paskutinį kartą
jam leista tave apkabinti.

Rytui išaušus, poeto rankoje
lieka vien tavo žiedas.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Amžinoji mano,
aš laukiau
tūkstančius metų,
palinkęs prie senų
astrologijos
knygų.

Aš sukūriau
daug himnų
ir slaptų užkeikimų,
kad žūtbūt
sulaikyčiau tave,
kai ateisi.

Bet nejaugi
man buvo skirtos
tik kelios sekundės
pažvelgti
į tavo veidą
degtuko
šviesoj?

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

PIEMUO, GROJANTIS FLEITA

Vienišas, liūdnas piemuo
seniai čionai negyvena,

nesibelskit į jo duris
užrūdijusiais vyriais.

Fleitos melodija sklando
virš snieguotų kalnynų,

o lūpos jau neatsimena
slėnio žmonių kalbos.

Ir niekas jo nepažadins,
neprakalbins, nesugrąžins,

net mergaitė su laišku,
užklydusi jo olon.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

ŽYDINT VĖLYVIUI

 

1

Nakties vaidilute, sapnų vandenuos
mano siela be laiko pražilo.

Prie tavo šaltinio suklupęs, aš raudu,
vidurnaktį žydint vėlyviui...

 

 
2

Geltonuojantį žiedą rugpjūčio
tegul užpučia vėjas, – neverk –

jeigu langas atvertas į sodą,
paukščiui giedoti – ne per vėlu.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Katakombų paskliautė –
mano sielos buveinė.

Tamsu ten, tamsu,
bet meilei – pilna.

Atrodo, vienas esu,
bet vos ranką ištiesiu –

komunijos paplotėlis
nušvinta delne.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

UŽDANGA

Leidžiasi uždanga, ir elektros šviesa,
trumpai sapnuota tarp dekoracijų,
paklūsta jungiklio dėsniui.

Ir skirstos žiūrovų šešėliai,
nes neįstengia pakeisti siužeto
nei tyla, nei plojimai.

Į mizansceną išeina sufleris
ir šaukia – tai sapno finalas,
bet tamsos akivaizdoje įsimylėjėliai
geria aguonų esenciją...

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.



 

SROVĖJE

Laikaus įsitvėręs į kranto žoles,
bet srovė už mane stipresnė –

mano lūpas sukaustys mėšlungis,
o sielą vanduo nusineš,

tesuspėsiu ištarti, jog myliu tave,
pakrantės aguona.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




REKRŪTO GIESMĖ  

Sudie, sužadėtine, mane jau išsiveda,
surakintą grandinėmis varo laukuosna,
ten, kur duobės žiojėja
ir auga kraujažolės,
mane paaukos imperatoriui.

Neraudok, sužadėtine, nedraskyk savo veido,
kai kovarniai mano akis tau atneš –
kovarniai mano akis tau atneš,
kad su meile žiūrėtum
į mirtį.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Tu klausi, iš kur mano pėdos
šešėlių slėnyje, kuriame nebuvau?

Tu klausi, kodėl mėnulis žvelgia
manuoju veidu tavin?

Aš nežinau, aš tiktai giedu
apie lieptą per upę.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




TRYS EILĖRAŠČIAI APIE MIRTĮ

1

Aš nežinau slaptažodžio, mirtie,
kuriuo esi tu užrakinta,
man daug kas leista, bet įžengt užginta
į tavo ūkanotą mišką.

Kol šviečia mėlynas opalas,
tylėdamas aš klausiu tavo vardo
ir lyg atsakymą prie vartų
aš išgirstu save.

Ir užsimerkiu tartum kūdikis tamsoj,
kad į mane tu nežiūrėtum,
kai drebančia ranka skinu ir mėtau
šaltalankio uogas...


2

Kol per sapno klejonę kalbėsiu,
ji glaustysis prie mano kojų,
jausiu kailį jos švelnų ir vėsų
ir girdėsiu tyliai alsuojant.

Jei staiga aš atmerksiu akis
ir išvysiu šios žemės paskliautę,
ji pašoks – ir mano sielą draskys
tarytumei laikraščio skiautę.


3

Tik nebijok mirties,
juk tu nesi jai svetimas –
iš jos rieškučių vandenį geri
taip godžiai,

jos žodžiais
tu pagarbini pasaulį,
ir tiktai kūną tartum lukštą
jai sugrąžini,

o tavo veidas,
pažiūrėk, kaip šviečia,
kai prisiliečia amžinoji
jos ranka.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




IMPERATYVAS

Kalbėk – tarsi viskas
seniai būtų buvę,
nes nieko nevyksta –
vien keičiasi būviai.

Kalbėk – tarsi būtum
kadais jau numiręs,
lyg oštų aplinkui
vien kosmoso girios.

Kalbėk – tarsi žodžių
nebūtų – vien dvelksmas,
kursai vėl į vieną
visybę sutelks mus.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




TIK ORAS IR VANDUO

Kai sapno raibuliuojanti dievybė
užlieja atmintį, aš noriu prisiminti,
kokia kalba žydėjome tą dieną,
kai buvome tik oras ir vanduo.

Aš noriu prisiminti, bet prisimenu
tiktai tada, kai viską užmirštu,
kai pabundu pats sau nebepažįstamas,
kai vėl esu tik oras ir vanduo.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




IŠPAŽINTIS

Man buvo liūdna šioj pakalnėj būti,
žiūrėt į tavo ašarojančias akis,
o gyvastie, atšiaurūs vėjai pūtė
į veidą man, o iš paskos angis
vis šliaužė ir neleido atsikvėpti,
kai dykuma ėjau, netekdamas jėgų,
per sapną aš šaukiau, bet atsiliepti
nebuvo kam – ištikimų draugų
aš neturėjau čia, tikrieji broliai
man buvo priešai, ir net nežinau už ką
jie kartą užmušė mane, lig šiolei
regiu, kaip kyla budelio ranka,
kuriai atleidau ir ištvėriau pjūtį,
ir vien akla sesuo mane lydėjo
namo per purviną ir šaltą liūtį,
o pasaulio sukūrėjau.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Grūdelis išsiskleis garstyčios,
kaip varpas kunigaikščio balsas nuaidės,
mes prisikelsime iš nuomario duobės,
ir niekas jau nebesityčios
iš mūsų, ir neliks kartėlio –
vien meilė viešpataus ir nieko neskaudės,
mes būsime, bet nebijosime mirties,
sau nuo akių nužėrę smėlį.

 

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.




***
Ar buvau, ar tik
mėnulio akysna žiūrėjau,
eidamas paupiu,
neatsimenu.

Daškevičius, Valdas. Sauja pelenų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1989.