„UŽ KĄ?“
MANO VEIDRODIS
Suprantu tavo prigimtį meninę,
Kai, suradęs vis kokią nors progą,
Tu bandai atspindėti gyvenimą
Lyg gimtoji lietuviška proza.
Drąsiai, tartum koksai laureatas,
Tokius mus, kokie esam, atspindi,
O kai kam tai labai nepatinka,
Užsimoja ir kumščiu kai kas net.
Tavo broliams – kreiviems, modernistams,
Lunaparke nestinga svečių,
Mat pažvelgt į tave mes nedrįstam
Ir iliuzijų ieškom naivių.
Mes dažnai neprotingai klajojam
Per gyvenimą – lyg pinigai,
Tiktai tu – tartum klasika – jaunas,
Ir – kaip klasika – viską matai.
Ir atleidi mums mūsų fiestas
Laikinam lunaparko kupė.
Atspindi – tarsi didelį miestą
Mano kreivą figūrą kampe...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
MANO VAMZDIS
Nežinau, vamzdi, aš, kam tu skirtas,
Juk radau griovyje šalia kelio.
Tu gulėjai ant šono pavirtęs
Atsisukusiais vario varžteliais.
Negražus, susisukęs it lankas,
Pačiame vidury žvirblių pulko
Tu gulėjai nuliūdęs kaip rankena,
Visas apkrėstas kosminėm dulkėm.
Gal esi tu iš mano žvaigždelės,
Kur sapnavos kadaise, nukritęs?..
Gal tai tu žemės ūkį iškėlei
Į naujų reikalavimų sritį?..
Gal tu brolis buvai radiatoriaus?
Gal buvai karbiuratoriaus žentas?
Gal žingsniuojantis ekskavatorius
Vien tik tavo dėka priekin žengė?
O galbūt, vamzdi, tu kažkada
Gaminai krūmuos skystį nešvankų?..
Bet tikiu aš – tai buvo klaida,
Ir tikiu – tau sapnuodavos dangūs.
..
Nežinau aš tavos praeities –
Gal jaunystę praleidai šasi?..
Neprašau aš tavęs išsitiest,
Man tu geras toksai, koks esi.
O šiandieną tu vazoj krištolo
Ant spintelės manam miegamajame,
Kai aš dirsteliu droviai iš tolo,
Panašus man tu į Magomajevą:
Kai pro atvirą orlaidę vėjas
Tartum paukštis įskrieja kas rytą,
Uždainuoji tu tembrais Orfėjo,
Ir antruoju balsu aš tau pritariu.
Metai eis... Ir visai nebaisu bus
Iškeliauti į amžiną tamsą,
Jei gyvenime rado žmogus
Tą vienintelį – savąjį – vamzdį.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
MANO GYVENIMAS
Buvo vasara. Klykė žuvėdros.
Buvo pievos nepaprastai žalios.
Aš sėdėjau ant kalno žiūrėdamas,
Kaip gyvenimas eina pro šalį.
O jis ėjo saulėlydžio vieškeliais
Pro malūnus, pro krautuves uždaras,
Pro smukles, pro stotis ir pro viešbučius,
Kaip kareivis pavargęs – į vakarus...
Ir aš vienas po žydinčiu putinu
Išsigandęs ilgai dar sėdėjau,
O jis ėjo tolyn pasipūtęs
Ir visai į mane nežiūrėjo.
Tik dar akmenį sviedė... (Už ką?)
Apvirtau it suskilus stiklinė...
Ir priėjo laukinė ožka...
Ir kaip lapą mane nusiskynė...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
PUNKTAI SAKYMŲ
RUBAJATAI
***
Jei nieko įdomaus nesugalvoji, –
Tačiau vis tiek knygas rašyti nori, –
Tai ir rašyk.
***
Atėjo štai pavasaris, ir tu va
Į moteris kraipai keistoką žvilgsnį vis,
Tačiau suprask – kitaip tik apsivilkę jos,
O viduje – tas pats, kas žiemą buvo.
***
Jei kartais išlošei tu šimtą rublių,
Nebūtina tuoj pat visus pragerti,
Verčiau nupirk sau padoresnį rūbą
Ir nuvažiuok į kiną porą kartų.
***
Jei kartais parašei tu knygą kokią,
Iš aukšto nežiūrėk į kitą, nes
Nuo rašymo nepadidėjo protas
Dar niekam, – išprotėjo gi ne vienas.
***
Jei tu parsivedei į savo butą
Merginą nepažįstamą, malonią,
Netinka tučtuojau ją griaut į lovą –
Pirmiau pasikalbėk kaip su žmogum.
***
Sakau aš tau – gamta yra skaisti,
Tačiau žmogus ne visada toksai,
Ir dar ilgai taip bus, jeigu jisai
Degtinę gers, o knygų neskaitys.
***
Dėl ko tu vėl nutraukei mano mintį,
Paklausus, ką išvirti vakarienei...
Tą klausimą kartoji man kasdien...–
Bet ar svarbu tai, kuom Kūrėjas minta!
***
Jeigu kažką praskirdamas tau šuktelėjo
Varnėnas, o tu jo nesupratai, –
Susimąstyk, argi nereiškia tai,
Kad nuo gamtos esi tu atitrūkęs jau?
***
Jei tavo draugas serga, lovoj guli,
Kentėdamas, kad artinas mirtis,
Netinka, atsinešus pilną butelį,
Jo klausinėt – ar tu mane gerbi?..
***
Jei tau kokia gėlė patinka,
Tai būtinai ją apdainuok,
Su savo moterim palygink
Ir į redakciją paduok.
***
Jei kartais parašei tu kokią knygą,
Nebūtina tuoj pat pradėti gerti.
***
Jei, kaip sakoma, viskas praeina,
Tai kodėl tamsta nepraeini?
***
Jei mes ir stovime trise prie gastronomo
Tas nieko dar nereiškia.
***
Jei tavo mergina sutiko Kitą
Ir tu esi dėl to labai sujaudintas,
Vis tiek nebūtina tai aprašyti
Ir nešti į leidyklą, kad išspausdintų.
***
Neklausinėk – ar galima? – duris pravėręs.
Viskas galima, jei dievo nėra.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
IŠ EPISTOLIARINIO PALIKIMO
Žemiau pateikiamas rankraštis, rastas Kėdainių Centrinio pašto šiukšlių dėžėje. Tekstas priklauso tam tikrose įstaigose gana žinomo Prano P. Blinkevičiaus plunksnai. Stiliaus netaisiau, nes autorius rašo stiliumi, kurio pataisyti neįmanoma. Kokia šio rašinio paskirtis ir kaip jis atsidūrė savo vietoje –neaišku. Čia nutarta išspausdinti kaipo pamokomą pavyzdį jauniems literatams, kaip nereikia rašyti.
Su pagarba – J. Erlicko Raštų poezijos skyriaus vedėjas
Petras Garnevičius
P. S. Tūlo Blinkevičiaus rašinyje minimi kai kurie nūnai dar gyvųjų sąrašuose tebefiguruojantys asmenys (taipogi ir aš pats). Užtat noriu pabrėžti, jog visi faktai– išgalvoti. Praną P. Blinkevičių paskutinį sykį regėjau 1983 m. spalio 8 -osios naktį. Diskutavome su Helen Blinkevičiene jos miegamajame apie Menus tete-a-tete. Diskusijų įkarštyje, lygiai dvyliktą valandą, atsilapojo rūbų spintos durys, kambarin įžengė P. P. Blinkevičius, pasisveikino, užlapojo duris ir dingo nežinoma kryptimi. Kalba, žiemą jį matydavę geologai Simferopolyje, prie gastronomo.
***
1983, rugsėjo 12 d.
Sėdžiu kieme ant varstoto. Pro stiklo langą matau gracingai pakreiptą Helen profilį. Kūrybos šv. aktas (!)
1983, rugsėjo 21 d.
Helen laboratorijoje šįryt sambrūzdis; atsiuntė iš Ugandos naujas herojines stakles.
1983, spalio 4 d.
Atėjo N. Derina stakles. Liüdna.
1983, spalio 6 d.
Sėdžiu kieme ant varstoto. Praskrido gervių trikampis ir varnų trapecija. ,,Kokios jos, tos varnos, vis dėlto...“– galvoju.
1983, spalio 8 d.
Sėdžiu spintoje. Vienuolikta vakaro. Helen siuvinėja. Atėjo N.
1983 spalis–1984 liepa
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
1984, rugpjūčio 4 d.
Vakar iš Vilniaus skambino K. Šatkus, įkalbinėjo, bet aš kategoriškai atsisakiau. Parašyti Pasaulinės literatūros bibliotekos XX -ąjį tomą – nė negalvoju! Paskutines antrosios jaunystės dienas ketinu nugyventi ramiai, niekam nekliudydamas, galbūt ką nors drožinėdamas iš medžio, šį tą nulipdydamas iš gipso (turiu truputėlį ir bronzos Jaunųjų Kūrėjų figūrėlėms), vaikščiodamas po aukštus kalnus, rinkdamas vaistažoles ir peteliškes (esu vegetaras). Šventadienių vakarais, kai nuo geležinkelio pylimo vasaros vėjas atneša rausvų čiobrelių ir geltonų kačpėdėlių kvapus, aš atsidarau kraitinę Helen skrynią, išsiimu savo pageltusius rankraščius, ir užplūsta vizijos. Matau geležinkelio pylimu nubėgančią šviesiaplaukę mergaitę balta suknele su žaliais žirneliais (dabar jų, sako, trūksta. Gali būti. Tokie dalykai Kūrėjo nejaudina). Kas tai? Pirmoji jaunystė?.. Vasarvidžio nakties sapnas?.. Helen Blinkevičienė?.. Ak, ir tie debesys... Paremiu parkeriu galvą ir verčiu lapus tarsi mėnesius. Nebeturiu jokių literatūrinių ambicijų nei pretenzijų, bet man gražu, kad visa tai buvo:
Ant klevo gonkų saulė tviska,
Kada gamyklon einam mes,
Ir aš menu puikiausiai viską, –
Kaip čia įdarbino mane.
Sunkusis paauglys buvau aš
Ir pravaikštas dariau kasdien,
Bet veteranas Jonas Bauža
Akis plačiau atvėrė man.
Menu, išjungia aparatą,
Konservų atidaro štai,
Ant staklių butelį pastato –
Ir kalbamės labai ilgai.
Kaip ganė jis vištas pas buožes,
Kaip cechą kitados užpustė,
Kad kelias klotas ne tik rožėm,
Kad ten ir dilgėlės, ir usnys...
Tačiau usnis išrauti metas,
Pasakė, šyptelėjo sau,
O galutinis rezultatas
Priklauso nuo tavęs, sūnau.
Ką sakė man, klausiaus aš godžiai
Ir jau kitaip ėmiau galvoti.
O dėdė nesišvaisto žodžiais,
Padėjo man specializuotis.
Ir štai šiandien jau viršum plano
Detalę tekinsiu, kuri
Bus kaip ir tu, mieloji mano,
Tiek pat brangi ir apvali.
Nors kartais padarau dar broko,
Tačiau rezervų aš turiu.
Jau aplenkiau bičiulį Roką,
Ir Helia vėl man tars liubliu.
O kai asmeninį žymeklį
Aš gausiu – kelsim vestuves
Aš suradau save prie staklių,
O ji mane – alaus bare.
Tik nereikia viso to nešti redakcijon, kad išspausdintų.
***
1984, rugsėjo 18 d.
Mąstau apie tai, jog į literatūrą kiekvienas ateina savaip. Kai kas išvis neateina. Pavyzdžiui, Petras Garnevičius. Pirmus jo lit. bandymus H. B. miegamojo stalčiuose radau prieš gerą dešimtmetį. Bet ir tada jautėsi vidinis nukalbėjimas, nostalgija ir savistabos stoka. Pastaraisiais metais P. Garnevičius rado savo temą, kurios pavardės čia minėti nenoriu, deja, daugelis eilėraščių neprašoka vadinamosios albuminės poezijos rėmų. Dėl ko taip atsitinka? Manyčiau, dėl to, kad juose nėra distancijos tarp gyvenimiškosios ir meninės tiesų, stokojama apibendrinamumo. Dauguma šitokių eilėraščių suprantami tik trims žmonėms. Pvz.
:
Mėnesienoj tarp vandens gėlių
Plaukiam dviese baltu laiveliu.
Įsiręžęs traukiu irklą,
Visas prakaite išmirkęs.
Tau tai kas – labai gražu atrodo,
O man viskas viskas nusibodo,
Nusibodo man kas naktį
Mėnesieną irklais plakti.
Apsistoju, nusišypsau gudriai
Ir metu tave į tamsią kūdrą.
Vandenėlis burbuliuoja, –
Viso gero, mylimoji.
Kitų neatsimenu, bet drįstu tvirtinti, jog jie ne geresni.
1984 rugsėjo 19 d,
Sėdžiu kieme ant varstoto, žiūrėdamas į tolin nuvingiuojantį kelią, ir staiga matau – atvažiuoja tas pats P. Garnevičius dviračiu su pakabinamu varikliu ir šautuvu. „Rankraščiai, mano šv. Rankraščiai...“ – tiek tespėjau pagalvoti.
Garnevičius sustabdė plieno žirgą prie tvoros ir užgesino pakabinamą variklį. Tik dabar pastebėjau, kad už jo nugaros būta ne šautuvo, o žmogaus. Garnevičius atrėmė dviratį į tvorą, o tas žmogus žengė artyn, dešinę ranką laikydamas vidinėje švarko kišenėje. Be sąmonės kritau ant skiedrų ir susapnavau sapną, kad anapus geležinkelio dainuoja V. Kukulas ir J. Erlickas; supratau, jog toje vietoje bus pastatytas naujas gastronomas, ir atsipeikėjau. Garnevičius iš guminės žarnos liejo ant manęs vandenį. Buvau jau beveik atšalęs. Nepažįstamasis tuo tarpu vaikščiojo po kiemą su mano auliniais batais, karklo šakele gainiodamas nesantuokinius vietinės kalakutės žąsiukus. Ant klevo šakų buvo išdžiaustyti mano apatiniai drabužiai (viršutinių daugiau niekada neberegėjau). Viršum, laužo pakabintoje Garnevičiaus kepurėje kunkuliavo verdamos bulvės.
– Kas tas toks yra, Petrai? – baugiai paklausiau.
Garnevičius pasižiūrėjo į mane nustebęs.
– Jį visi pažįsta. Tai Waldemaras C. iš elektrinio traukinio „Vilnius – Kaunas“.
– A, girdėjau, girdėjau, – pasakiau, nors ničnieko nebuvau girdėjęs. – Bet juk tas traukinys šitom aplinkybėm nekursuoja? – nervingai šyptelėjau. ,,Kas per jautrumas, – nusistebėjau. – Ar tik nebus pribrendusi vidinė būtinybė romanui?“ (Rašyti, tiesą sakant, nebeturiu jokio noro).
– Tamstai telegrama nuo Blinkevičienės, – griausmingu, tačiau maloniu baritonu tarė žmogus iš C, ir mano širdis kiek atlėgo. Iš to vyro sklido vidinė šiluma. „Būtų gerai kurį laiką pasislėpus jo bute – šmėstelėjo keista mintis. – Vargu ar jie gali eiti su tuo Garnevičium išvien...“
Permečiau akimis telegramą. „Bučiuoju tšk Helen“ – buvo parašyta aistringom didžiosiom raidėm. Susijaudinęs priglaudžiau ją prie širdies. Veidas pasruvo ašarom. Abudu vyrai taktiškai nukreipė akis į verdančias bulves. Šiaip taip susitvardęs, pasiėmiau į klevo kamieną atremtą kojinę, apsišluosčiau veidą ir nusišnypščiau. Nuo šakos atitrūko geltonas lapas ir išnyko laužo liepsnose. Už alksnynų leidosi saulė, ir sutemos klojo žemę įvairiaspalvių raštų šešėliais. Buvo taip tyku, kad girdėjosi, kaip Kultūros ir poilsio parke esančios blaivyklos dulkėtas grindis nosimi rėžia vietinis kompozitorius M. Sėdėjau susimąstęs, galvodamas apie tolimą ir gražų miestą Simferopolį. Ir staiga suskambėjo švelni melodija bei keturi duslūs smūgiai. Pakėliau galvą. Tai Waldemaras C. pūtė išilginę fleitą, o Garnevičius mušė dėmėtojo elnio odos būgną. Iškišę iš alksnyno galvas mus smalsiai stebėjo du usūriniai šernai ir danielius. Muzikai nutilus, negalėjom ištarti nė žodžio. Tylą sudrumstė tik aistringas šerno patelės atodūsis.
– Vivaldi? – sušnabždėjau. Jie linktelėjo. – Gerai, kad atvažiavot, – sušukau, pagautas sentimentalaus susijaudinimo. – Dabar mažai tokių belikę, – jie nusiėmė skrybėles, – dažniau būna, kad... Štai pernai vasarą buvo atsibeldęs toks Erlickas su Jonynu, gal žinot? – Jie susižvalgė. – Tai kad prasidėjo!.. Bet ką čia...
Jie meistriškai pasinaudojo mano susijaudinimu (dabar suprantu, jog telegrama buvo jų pačių gudri išmonė).
– Prašom tarti keletą žodžių apie Jaunųjų Kūrybą, – Waldemaras C. kyštelėjo artyn išilginę fleitą (vėliau sužinojau, jog ten būta mikrofono).
– Jau kelinti metai tvarkau savo Palikimą, tad Jaunųjų Kūrybai nebegaliu skirti tiek dėmesio, kiek jinai verta, – prašnekau prieš savo valią. – Bet, man rodos, Jaunieji pernelyg krypsta į formalių eksperimentų sritį, vengia imtis atsakomybės, pernelyg lėtai bręsta, ir labai ilgas jų kelias iki P. K. Pasigendu ryškesnių individualybių. Štai kiek jau prabėgo laiko nuo pirmųjų šv. Balbieriaus ir Helen Blinkevičienės publikacijų, bet ar atsirado, kas perimtų estafetę iš jų rankų? Tikiuosi visa tai neliks tarp mūsų? – kandžiai nusišiepiau.
– O pamokymai? – paklausė abu vyrai dviem balsais (B dur). Garnevičius trinktelėjo būgnu.
– Jei tas tikrai būtina, norėčiau jums pasiūlyti kelis tūkstančius Helen Blinkevičienės laiškų, – pasakiau. – Nes ten kaip tik ir liečiami esminiai Kūrėjo etikos, moralės ir materialės dalykai, – paėmęs kastuvą, atmatavau nuo klevo keturiolika žingsnių į Šiaurės Vakarus ir ėmiausi darbo. Neilgai trukus pasimatė tautine juostele perrištas celofaninis maišas (2x3x1,6). Švelniai padvelkė pažįstamais, tokiais svaiginančiais kvapais.
– Trojnoj? – pašniaukė nosim Garnevičius.
– Karmen, – atšoviau truputį įsižeidęs. – Jei nepatinka, neimkit.
Ir, kad nebepasakyčiau ko nereikia, išsitraukęs iš kišenės ritinėlį pleistro, užsiklijavau burną. Jie suprato ir atsisveikino.
Atleisk man, Helen, jeigu tavo laiškai bus išspausdinti.
Ir sudievu...
***
Juokingiausia šitoj istorijoj tai, kad šįryt, atėjęs į redakciją, kampe iš tikrųjų radau gulintį maišą su P. P. Blinkevičiaus rašliavoje minimais laiškais. Ilgai dvejojau, spausdinti juos ar ne. Parodžiau K. Šatkui ir Zinovjevai Sprindytei. Jų nuomonės skyrėsi. „Spausdinti reikia. Čia daug pamokomo ras ne tik jaunieji literatai, bet ir plačioji visuomenė“, – sakė Zinovjeva Sprindytė. K. Šatkus, remdamasis Hėgeliu, įrodinėjo priešingai. Galų gale rastas kompromisas: vietoj pateiktų 4480 laiškų išspausdinti trylika.
P. S. Literatūros mokslininkų komentarai bus išleisti 1988–1989 metais atskirais tomais.
Su pagarba –-P. Garnevičius
P. P. S. Gausios laiškų kalbos bei stiliaus klaidos netaisytos.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
JŪRATĖS RAUDA
Žodžiai Birutės Ramanauskienės
Į žydrąjį tolį vis plaukia laivai,
O tu prieš savaitę ir vėl paskendai,
Taip šalta ir tuščia manojoje sieloj,
Ant kokio tu dugno guli, mano mielas?
Ar tu dar sparnuotas, ar siela dar skrenda,
Gal mėtosi prie gastronomo ant slenksčio...
Kalbėjo, kad matė tave prieš savaitę
Nuo Gintaro Kranto nužengiant į laivą.
Kokiuos tu baruos taip darbuojies sunkiai,
Lyg senas baudžiauninkas, raudamas runkelius,
Be išeiginių dvi pamainas dirbi
Kas parą, nors kojos ir kepenys virpa.
Jei nebežinai, kur šį rytą pabudęs,
Išplauki ant kamščio iš svetimo buto...
Alaus žigulinio drumstąja puta –
Atplauk tarsi marių valdovo dvasia.
Nei dievas, nei žmonės – aš klausiau – nežino,
Už nuodėmes kokias tave prirakino
Tarsi Prometėją prie Gintaro Kranto,
Kur mėlynas paukštis jau snapą galanda.
Bet Gintaro Krantą jau daužo Perkūnas.
Išplauki, Kastyti, išplauki iš liūno,
Kaip žvejo dukra aš mojuoju ant kranto –
Bet kelio Kastytis atgal neberanda.
Kai tu sušvytėsi melsvąja ugnim,
Surinksiu aš pelenus savo širdin,
Šaka įrašysiu į vandenis Letos:
Jis sudegė čia. Kaip žvaigždė. Kaip poetas.
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
PELENINĖ DAINA
Žodžiai Helen Blinkevičienės
Nebuvau aš Paryžiuj nei Romoj,
Gyvenu aš kaip vėjas kalne,
Tiktai dvylika juodvarnių brolių
Vėlų vakarą lanko mane.
Neturiu aš sidabro nei aukso,
Broliai plunksnomis rengia mane.
Jūs nešaukit – manęs neprišauksit,
Neieškokit – paskęsit liūne...
Gal mane kitados jus sapnavot,
Gal regėjot vaikystės kine,
Per toli, per toli nukeliavot,
Neieškokit – nerasit manęs.
Aš likau jūsų vaikiškoj knygoj,
Sename sename albume.
Aš verkiau, kada vieną palikot
Ir kai vijosi pelės mane.
Kai grūmojo pelių karalaitis,
Kai nuo raganos bėgau piktos,
Palikau aš auksinę kurpaitę.
Tiktai jūs nesuradote jos...
Pakliuvau į voratinklį kreivą,
Tiktai jūs nežinojote, ne,–
Septyni alaviniai kareiviai
Išvadavo tą naktį mane.
Kaip verkiau aš, kaip jūsų ilgėjaus,
Kai žaislai, pamiršti rūsyje,
Vieną Joninių naktį išėjo
Ir išsivedė – niekur – mane...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.
ANT AUKŠTO KRANTO
Žodžiai nežinomo liaudies poeto
Ant aukšto kranto upės mėlynos
Malonu pasvajoti ir išgerti,
Atėję kolūkiečiai padainuos,
Papasakos apie šių metų derlių.
Apie brigadinės rangos metodą
Papasakos brigadininkas Rapolas,
Ir apie naują bulvių veislę – tokią,
Kuri nebijo kolorado vabalo.
Žilvičiai upės abiejuos krantuos
Klausydamies kuždėsis apie laimę...
Akordeonu primininkas gros,
Pritardamas savos kūrybos dainai.
Klajos dangum žvaigždė ir suoks lakštingala,
Atsispindės mėnulis butely,
Mirgės ant seno, ilgo geležinkelio
Mažyčiais žiburėliais traukinys.
Ir aš, į kolūkio laukus išėjęs,
Paimsiu arklį, lyrą ir melžėją.
Dainuoja ji, dainuoju aš su ja,
Ir traktorius dainuoja danguje:
Suplėšysim į gabalus
Tuos Kolorado vabalus.
Ir bulvės vėl žydės!
Ir mylimam kolūkyje,
Pakėlę žemės ūkį mes
Dainuosim iš širdies...
Erlickas, Juozas. Raštai ir kt.: Humoreskos, humoristiniai eilėraščiai ir pjesės. – Vilnius: Vaga, 1987.