LIEPOS NAKTĮ...
Kai aš sapnuoju – kur esu?
Kas ten, ant kalno, pučia ugnį?
Kas lekia viršum debesų?
Ir kas ten puola į bedugnę?
Kas saugoja rudens ugnelę,
Laukuos – lyg seną atviruką?
Kas ten matuoja žingsniais kelią
Ir kas tenai iš kelio suka?
Kas lekia juodbėriais karietoj?
Kas sužeistas prie kelio guli?
Ties kuom palinksta siluetas
Seniai išėjusio bičiulio?..
Štai jis mane už rankų ima
Ir bėgam į Kažinkur greitai...
Kaip senas vaikiškas žaidimas,
Toks mielas pamirštas jo veidas.
Staiga sustojam mėnesienoj
Vandens malūnas tyliai ūžia...
Tokia naktis – kaip šiltas pienas!
Gal išsimaudykim, drauguži?
Tylėjo jis, bet išgirdau –
Kaip rasos, – tylūs žodžiai krito:
– Štai upė ta, kur paskendau
Aš vieną gražų liepos rytą...
Štai pieva ta, kurioj maišelis
Visų žaidimų nuostabiausių...
Štai – aplink visą žemę kelias,
Kuriuo aš niekad nekeliausiu...
Man veidą palietė ranka –
Lyg ką svarbaus sakyt norėjo...
Iš rūko pašaukė kažkas –
Nusišypsojo ir nuėjo...
...Aš stoviu pievoje Rasų –
Rugius anapus upės kerta...
Ir nesuvokiu, kur esu,
Kada staiga akis pramerkiu.
Tai mano sienos, mano butas,
Ant mano stalo baltos gėlės...
Ir taip sunku širdy, lyg būtų
Akmuo nuo pilko kauburėlio...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
DALYKAI, KURIŲ NIEKADA NESUPRASIU (1)
Suvokti niekaip negaliu
Žemėje aš daug ko:
Kaip gali būt ji apvali?
Už ką jinai mus traukia?
Galbūt esu nenormalus –
Nesugebu suprast aš,
Dėl ko jai reikia sukti mus
Aplinkui savo ašį?
Girdėjau, ir pati jinai
Aplinkui Saulę sukas,
O didelis Mėnulis – tai
Iš paskos, kaip šuniukas.
Ir Saulė velka būrį
Planetų. Kur? Pas ką?
Kažkur vis tiek juk turi
Būt kelio pabaiga.
Omega, Alfa, Iks ir Fiks –
Vardų man pilnos ausys,
O kur yra, tu pasakyk,
Žvaigždelė tolimiausia?
O už tolimiausios – kas toliau? –
Galvoju ir galvoju.
Galvoju tol, kol pagaliau
Visai galvot nustoju...
Begalvis lovoje guliu,
Staiga matau pro miegą,
Kad Žemė Štai su Mėnuliu,
Mane pametus, bėga.
Ir aš vejuos, lekiu kieman,
Dairaus – o viskas vietoj.
Tik sukasi galvelė man,
Lyg tūkstantis planetų.
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
DALYKAI, KURIŲ NIEKADA NESUPRASIU (2)
Tarkim, kad nuo seno
Taip jau surėdyta:
Žemėje gyvena
Šitas, na ir Kitas.
Štai žingsniuoja taikiai
Šitas per pasaulį.
Kitas, prisitaikęs –
Kaukšt jam per makaulę.
Pievų gėlės rytą
Galveles linguoja:
Taikiai guli Šitas –
Net nebekvėpuoja...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
KREIVAS EILĖRAŠTIS
Parašysiu Eilėraštį kreivą
Ketvirtadienio naktį, kai lis,
Tartum grįžęs iš fronto kareivis
Eis pavargęs per Lietuvą jis.
Ak! Ne jam ten lakštingalos gieda,
Ir ne jam skamba ten pianinas,
Ir prie stalo nelieka jam vietos,
Kai frakuotus svečius susodina.
Kai svečiai – o plačiai! – uždainuoja
Apie tai, kad jie gimę lietuviais,
Eilėraštis baikščiai sustoja,
Tartum laukdamas – nugaron – šūvio.
Jie – į kovą! Pirmyn! – traukia garsiai,
Ir mosuoja kardais popieriniais...
Eilėraštis liūdnas prie vartų,
Tartum būtų netekęs Tėvynės.
Kai svečiai, nuo dainų pasigėrę,
Kviečia brolius žirgelį balnoti,
Iš pakampių šešėliai, kaip žvėrys,
Renkas, sukas aplinkui pajuodę...
O prie stalo – garsiau: už Tėvynę
Eik šalin! Negailėsime nieko!..
Tas pirmasis, o tas – paskutinis...
Ir Eilėraštis vienas palieka.
Ir nueina jisai žemės plotais,
Kur Tylos gelmėje – žiburys...
Žiūri naktį našlaitė kuprota
Ten į tamsą... Ten neišvarys...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
SENELIS
Žiūri ilgai pro langą...
Vakar – lietus, ryt – sniegas...
Niekas jo neaplanko,
Ir jis nebelaukia nieko.
Ne toks, kaip pasakų knygoj,
Atvirukuose naujametiniuos...
Seną gyvybę pasidalinusios
Visos pasaulio ligos.
Kaip gelia, kaip gelia kojas...
Kaip dūsta krūtinė, nors oro tiek daug!..
Kaip svaigsta galva, lyg išjojus –
Kadaise – į didelį lauką...
Ant stalo nuliūdę indai...
Lovelė kampe susigūžus...
Seniai nesipraususios grindys...
Senas, pavargęs drabužis...
Ką jis sapnuoja, ką jis sapnuoja,
Kai lapkričio vėjas už lango švilpia?..
Ką jis nubudęs galvoja,
Kai smaugia naktis, tartum kilpa?..
Jis žino, kad nieks neateis, –
Matė, kaip saulė į vakarą leidos...
Jis laukia mirties, lyg mergaitės kadaise,
Kurios neprisimena veido...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (1)
Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Ji mėgo žiūrėti pro rakto skylutę.
Žiūrėdavo dešinę akį primerkus
Ką veikia prancūzai; kiek juokias? kiek verkia?
Žiūrėdavo šitaip kas vakarą ilgus
Spalvotus prancūziškus nuotykių filmus:
Prieš veidrodį stovi markizas išbalęs –
Jinai su Kitu šoko užvakar baliuj!..
Prie smilkinio glaudžia jisai pistoletą –
Atodūsis:... Dieve... sudievu, Žaneta...
Markizė pravirksta: sudie, de Fiunesai,
Vaidenkis nakčia man, aš lauksiu, ilgesiuos...
Gaiduką paspaudžia – ir šūvis! – pro šalį..
Ak, niekaip markizas numirti negali...
Markizė į plaukus įsipina gėlę...
Prie durų atbėga kornetas Mišelis –
Tėveli! Mamyte! Žiūrėkit, koks šuolis!
Man sakė, kad būsiu rytoj komjaunuolis...
Spagą tiktai – šmakšt! – pro rakto skylutę
Kairiosios akies nebeturi bobutė...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (2)
Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė –
Prie Eifelio bokšto turėjo ji butą.
Ji visko pasauly klausytis norėjo,
Bet viena kairiąja ausim tegirdėjo.
Nebuvo be galo dėl to nusiminus –
Ir viena girdėti, ką šnekas kaimynai!
Prie durų priglaudusi išskėstą ausį,
Žinių vakarinių kas vakarą klausės...
...Giliai iš širdies atsidūsta markizas:
– Mišeli, ir vėl Persų įlankoj krizė!
Markizė teiraujas: kas naujo Taivany?
Mišel, ar tikrai jau laisva Lithuania?
Stojas Mišelis, pelių karalaitis:
– Tėveliai, aš myliu karštai lietuvaitę!..
– Že tem! ak! – suklinka markizė žavi.
Markizas tik mosteli: e, se la vi...
– Sudievu, tėveliai... Ir pasuka raktą,
O durys kad pokštels bobutei į kaktą!..
Bobutė nuo laiptų giliai nusirito –
Nė viena ausim nebegirdi iš ryto...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
BOBUTĖ IŠ PARYŽIAUS (3)
Gyveno kadaise Paryžiuj bobutė
Ir džiaugės labai, kad gyva dar, kad kruta,
Ir nors teturėjo tik dešinę koją –
Porelę prancūzų visur ji sekiojo.
Bulonės miške ir laukuos Eliziejaus...
Porelė – Maskvon, ir jinai – Mauzoliejuj...
Prancūzų porelę jei vieną paliktum –
Baisu pagalvot, kas pasauly nutiktų:
Ar gatvėj paklystų, ar langą išdaužtų,
Ar imtų bučiuotis, Pavasariui auštant...
Ir jeigu pasaulis dėl to nesugriūtų –
Vis viena baisu tam pasaulyje būtų.
Štai parkan Mišelis vadina Birutę –
Iš paskos klibinkšt paklibinkšt ir bobutė.
Mišelis arčiau mylimosios pasvyra,
– Policija! – šaukia bobutė – į skyrių!
Birutė parausta, nubėga į kairę,
Mišelis – išbalęs – į dešinę pusę,
Bobutė sutrikusi gatvėje dairos –
Ir ją pabučiuoja šaunus Autobusas.
Bobutė tik skėsteli: ak, pasiduodu!..
...Štai guli taip tyliai, kaip pelės po šluota,
Galvūgaly šlama prancūzas berželis –
Jį laistė Birutė, sodino Mišelis...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
SIELVARTINGA DAINA, ARBA SAUGOKIT SAVO DIENAS
Kartą ilsėjos prie kelio
„Daugpilis – Kaunas – Berlynas“
Du telefono rageliai,
Baslys ir Konservų skardinė.
Baslys susimąstęs rymojo,
Rageliai plepėjo, kaip vaikas,
Skardinė sardinių žiaumojo
Konservus, ir taip bėgo laikas.
Laikas kvepėjo, kaip šienas,
Šieno keliu link Berlyno
Ėjo ir ėjo vis Dienos
Nieko pilnais lagaminais.
– Kur jūs keliaujat? – paklausė
Du telefono rageliai.
– Einam į Niekur, sūneliai,
Kur mūsų Niekas nelaukia.
O kitados mus po pievas
Vaikės vaikai baltaplaukiai!
Kaip mes kvepėjome ievom,
Skraidėm po žydintį lauką!
Suokėm strazdais, rytui auštant,
Plaukėm skambiausiais upeliais!
Dangų, kaip mėlyną paukštį,
Padovanojom vaikeliams...
Audėm vaivorykščių juostą
Tautiniams šokiams drugelių...
Plyšo pilni lagaminai iš juoko
Šilto, tarytum upeliai.
Vaikėmės laumžirgių būrį,
Braidėm po žaliąjį traktą...
O vakare mus paliko už durų –
Šešėliams atidavė raktą.
Ir nebereikia jau niekam
Mūsų... Taip Dienos kalbėjo.
Kelias, pabėgęs į priekį,
Už posūkio ašaras liejo.
Rageliai labai nusiminę
Nutilo ir nebepasveiko.
Sardinių pasiūlė Skardinė.
– Nereikia, – šypsojos, – nereikia...
Sudievu. Vidurnaktį lis. –
Pamojo, tolyn nulingavo...
Įsmigo į žemę Baslys
Iš sielvarto – ir sužaliavo...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
KĖDĖ, STALAS, KOVAS IR EILĖRAŠTIS
Kėdė turi keturias kojas...
Stalas yra apvalus...
Sėdžiu prie stalo – rimuoju
Kėdę su šituo stalu.
Bet! Ką gali parašyti
Apie tą kėdę, tą stalą?.. –
Stovi už lango nušvitęs
Kovas, ir inkilą kala.
Išmetu kėdę pro langą –
Stalas plačiai išsižioja...
Sprunka šalin nusigandęs
Eilėraštis dvylikakojis...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
VASARA
Miega mokykloj varpeliai,
Sūnūs paskendusio Varpo.
Skamba padangėj paukšteliai, –
Mėlyną audeklą karpo.
Stoviu nuo vasaros žalias
Aš ant aukščiausios kalvos –
Visą, o visą birželį
Mokysiuos paukščių kalbos.
O vidur liepos dienų
Aš atsisėsiu prie Nemuno, –
Mokysiuos iš vandenų
Didelio, ilgo gyvenimo.
Ir vakarais pievoj šoksiu
Nieką kartu su drugiais...
Na, o rugpjūty išmoksiu
Mirti, kaip miršta rugiai...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
PAPRASTA DAINELĖ
Vienas sau žingsniuoju –
Į kurią gi pusę?
Anei negalvoju,
Kur šią naktį būsiu.
Aidą mano žingsnių
Sutemose lydi
Skambanti lakštingala,
Vasaroj paklydus.
Tai lydėk, paukštele, –
Dar nesiilsėsiu.
Kiek nueisiu kelio –
Tiek jo ir turėsiu.
O kai būsiu žilas
Kaulelių maišelis –
Suskaičiuok, kiek mylių
Aš turėsiu kelio!
Vienam gale kelio
Kaulelius paklosiu,
O kitu galvelę
Žilą užsiklosiu.
Nuo Pušų kalnelio
Tai toli matysiu,
Ilgą ilgą kelią
Neilgai skaitysiu...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
JEI NĖRA, TAI NĖRA
Jei kambary nėra kėdės –
Tai nieks ant jos ir nesėdės.
Jei kambary nėra nė stalo –
Ant jo nieks nestatys bokalo.
Jei kambary nėra ir lubų –
Neklaidžios musė ten nutūpus.
Jei kambary nėra net sienos –
Neatsirems į ją nė vienas.
Jei kambary nėra grindų
Ant jų kreida nepieši tu.
O jei be durų kambarys
Tai nepabels nieks į duris.
Jei kambary nėra žmogaus –
Tai nieks su juo ir nedraugaus.
O jeigu kambario išvis nėra –
Tai reiškia: nieks jo niekad ir neras.
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
BALTOJI OKUPACIJA
Vėjas, tartum devyni vilkai,
Prie namų tai staugia, tai vaitoja,
Snaigės leidžiasi – balti pulkai –
Visą mano žemę okupuoja.
Mano upės šiandien – tartum plentai,
Baltos, kaip palatos – mano pievos.
Siautėja baltieji okupantai,
Tyli žaliaakis girių Dievas.
Mėnesienoj – baltos mano rankos,
Mėnesienoj – juodas lango kryžius...
Beldžiasi obels šaka į langą –
Iškeliauju, nežinau, ar grįšiu.
Kietas ledas surakins man kojas,
Užklijuos man lūpas šaltas sniegas...
Nieko negirdžiu ir negalvoju,
Nieko nematau – aš baltas Niekas.
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.
TOKS ŽMOGELIS
Kartą gyveno žmogelis –
Paprastas, nepasiryžęs,
Suodinas voro švarkelis,
Dulkių bateliai suplyšę
Pelkėj turėjo trobelę,
Vieškely – keturis vėjus,
Žilą, barzdotą ožkelę –
Ta jo visai nemylėjo.
Klausės, ką vėjai dainuoja,
Kur lekia paukščiai, žiūrėjo...
Nieko jisai nežinojo,
Niekur jis vieškeliais ėjo...
Brolis aukštajam kalnely,
Sesė už mėlynų marių...
Vienas bičiulis tik – kelias
Vedas kartu, neišvaro...
Gimęs netyčia už girių,
Taip sau ir šiaip sau pasenęs,
Kartą netyčia jis mirė
Ir jau daugiau negyveno...
Erlickas, Juozas. Bobutė iš Paryžiaus, arba Lakštingala Zarasuose: Eilėraščiai. – Vilnius: Alma Littera, 1995.