KAINAS
GYDYTOJAS
SESELĖ
ABELIS

TYRĖJAS – ŽALTYS

SENIS
ABAELIS
MARI
POLICININKĖS
SARGAS
SANITARĖS

visą laiką aprengtas tramdomaisiais marškiniais
vardu Adomas
vardu Ieva
 

apsirengęs juodai (su geltona peteliške)

vardu Kainoelis
Kainoelio brolis
socialinė darbuotoja
su uniformomis
su raktais

SENIS.

Laba diena. Labas rytas. Labas vakaras. Kas čia dabar? Kur po velnių, tas telefonas?
A, štai. Alio. Taip. Tai čia durų skambutis? Įdomu, ar yra kas namie ar ne? Negi nenusibosta taip ilgai skambinti? Man jau būtų nusibodę. Kaip Dievą myliu. Na ir kantrybė pas žmones. Taaaip.

SENIS.

Mari, jūs? Ką visą tai reiškia? Iš kur šitos policininkės? Prašyčiau paaiškinti.

MARI.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.

Laba diena.
Labas rytas.
Dabar yra pusiaudienis, - trylika valandų penkiolika minučių.
Šešiolika.
Ko šešiolika?
Minučių. Nepietaujate tokiu metu? Cha cha cha.
Ką tai reiškia?

SENIS.

Jei nepietavote, tai dar rytas. O ką tai reiškia - aš norėčiau sužinoti. Kaip jūs čia patekote?

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
MARI.
SENIS.
TYRĖJAS.

Išlaužėme duris.
Labas rytas.
Ką?
Mari, taigi aš jums davęs raktą.
Šitas raktas nerakina. Mes manėme, kad kas nors atsitiko.
Kaip gali neatsirakinti Petrof firmos užraktas? Nesąmonė.
Jūs savaitę laiko nieko neįsileidote į namus.

SENIS.

Nesąmonė. Aš jau daug metų nieko neįsileidžiu į namus. Gal brolis pakeitė spyną? Nors tai buvo puiki Petrofo firmos spyna. Negali būti, kad ji sugedo. Tai jūs šiaip sau išlaužėte spyną?

TYRĖJAS.
MARI.

Ne, mes manėme, kad kas nors atsitiko.
Jūs neatsakėte nei į telefono skambučius, nei į beldimą.

TYRĖJAS.

Be to, jei jūsų brolis Abaelis būtų pakeitęs spyna, tikiuosi, būtų jums pranešęs ir davęs naują raktą?

SENIS.
TYRĖJAS.

Nesąmonė. Ta spyna negalėjo sugesti.
Bet jūs pats pareiškėte tokia prielaidą.

SENIS.

Tas užraktas sugesti negalėjo! Joks telefonas neskambėjo. Prašau - pažiūrėkite..

1 POLIC.

Jis ir negalėjo skambėti, pone. Jis neįjungtas į telefono liniją, pone.

SENIS.

O jūs negalėjote išlaužti durų. Man suteikė garantijas, kad pro jas neįsiverš niekas.

2 POLIC.

Mes turime specialią įrangą. Tokios įrangos neturi niekas. Galit būti ramus.

SENIS.

Jei Petrof firmos duris gali išlaužti policininkės, o telefoną, kai jis neveikia, aptikti gali irgi tik policininkės, tai prasideda pasaulio pabaiga. O jūs galite man pakasyti nugarą - labai niežti? Cha cha cha.

TYRĖJAS.

Dar vienas dalykas, pone. Prieš savaitę į namą priešais jūsų brolio, pono Abelio, kambario langus įsikėlė studentė. Vakar ji nutraukė nuomos sutartį, pranešusi šeimininkei, kad negali gyventi bute, priešais kurio langus dieną ir naktį plieskia šviesa. Ji degė Jūsų brolio kambaryje. Ją tai nemaloniai nuteikia. Buto šeimininkė parašė skundą.

SENIS.

Cha cha cha. Turbūt jai buvo neramu, kad kas nors be jos taip ilgai gali nemiegoti.

TYRĖJAS.

Žinoma, jūs galite laikyti įjungtą apšvietimą kiaurus metus, jūsų valia.

SENIS.

O! Čia jūs gerai pastebėjote. Mano valia! Gal galite man pasakyti, ar mano valioje parodyti jums duris!

TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
TYRĖJAS.
SENIS.
2 POLIC.
1 POLIC.
SENIS.
MARI.

Dėja, ne. Mes norime patekti į jūsų brolio kambarį. Ar jis namie?
Taigi, mano valioje tik šviesą uždeginėti, ar ne?
Atsakykite prašau. Ar jis namie?
Nežinau.
Gal galite pasakyti, kada jį matėte paskutinį kartą?
Ne.
Aš turiu prokuroro…
Klausykit, ko jums iš manęs reikia?
Mes turime patekti į jūsų brolio kambarį, pone.
Gal jūs turite raktą, pone?
Nuo Abaelio kambario? Neturiu ir niekada neturėjau.
Pone Kainoeli, supraskite, jie turi išsiaiškinti.

SENIS.

Ei, jūs ką išlaužysite visas buto duris?
Tai laikai! Kas nori gali ateiti, pakišti po nosim kažkokį popiergalį ir su moterimis išlaužyti visas Petrofo firmos aukščiausios klasės duris! Neįtikėtina. (Pasigirsta moterų klyksmas)

MARI.

Jis miręs!!!

ABELIS.

Broli, kam mano imi kalaviją?
Palauki, patrauk nuo manęs jį!
Aš juk ne …

KAINAS.

Tylėk! Tu dabar patylėki. Prašau juk.
O, Dieve Šventasis!
Priėmė auką Jis, Abeli, tavo.
Piemenio ir avinėlių skerdiko.
Kraujas dar varva nuo rankų tavų suteptųjų.
Tylėki, jaunėli, tylėki…
Aš juk, per amžius auginęs augalus tuos nekaltuosius,
Taikiai su jais sugyvenęs, puoselėjęs ir glamonėjęs,
Laistęs ir kuprą sulenkęs, aušrą ir pasitikdavau, ir nulydėdavau…
Tu per dienas į kalną aukštą įlipęs, pūtei sau dūdelę –
Bandai juk tavo nei liūtys, nei krušos nebaisios.
Tankūs avių kailiniai ir avis, ir tave puikiai saugo.

ABELIS.
KAINAS.

Ir tu juos nešioji!
Tylėki! Tylėki, brolau. Prašau nuolankiausiai.
Gal suvaldysiu aš tūžmastį savą.
Auka ant laužo kraujingą sukrovęs, linksminai Viešpaties širdį.
Mano Jis dūmo grūdų gyvastingų nepriėmė.
Kuo nusikaltęs aš? Kad nežudau ir netingiu?
Ar nepučiu to pagalioko per dieną?
Negi nemielas triūsas mano besaikis?

ABELIS.
KAINAS.

Bet…
Tylėki! Dar laikas
Ne tavo prabilti. Aš pirmas paklausiu.
Atsakyk man kaip pridera, broli.
Ar įstatymus mūsų atsimeni?
Mūsų, kurie paveldėjome Viešpaties stotą ir dvasią.

ABELIS.
KAINAS.

Mylėk savo artimą…
Nėra! Nėra įstatymo tokio! Žinai juk.
Brolis aš tavo vyresnis. Priminsiu tau tiesą.
Aš kaip vyresnis teisus visada. Tai įstatymas pirmas.

ABELIS.

Vilkų tai įstatymas, avį kur smaugia gauja užspendus.
Vadas ten pirmas ir pjauna, ir ėda.

KAINAS.

Aš sėju! Ir pjaunu, kai laikas ateina.
Atėjo ir tau tavo laikas.

ABELIS.
KAINAS.

Varnas juk nekerta varnui akies. Ką darai tu!?
Ne šitas įstatymas! Antras yra dar.
„Dantis už dantį ir akis už akį“.
Tu mane įžeidei šiandien. Paikas, vėjavaikis.
Paskerdei aviną patį riebiausią ir paaukojai.

ABELIS.

Seną visai ir netikusį niekam – laikas atėjo jo.
Tu juk gyvybei sunokusias sėklas dūmais paleidai.

KAINAS.
ABELIS.
KAINAS.

Tylėk! Už tą skriaudą krauju sumokėsi!
Broli, užmuši tu ne mane, o meilę tau Viešpaties duotą!
Ne! Netiesa! Iš meilės aš Viešpačiui šiandien aukoju tave –
Kurs brangiausias man buvo!

ABELIS.
KAINAS.
ABELIS.

Susimaišė tau protas. Ne tavo juk valioje lemti gyvybę savųjų!
Gerai tu sakai. Lai Viešpats nusprendžia, ar būsiu teisus aš!
Prak…

GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.

Sustokite, žmones! Tik neprakeiki , o tu – nežudyki!
Nė žingsnio į priekį!
Palauk, ką darai tu!?
Nė žingsnio, klausyki šį kartą manęs tu, o tėve…
Beprotis!
Nutilki, o tėve! Tylėki.
Ne tavo jau valioj esu aš.

ABELIS.
KAINAS.

Žudikas.
Tylėkit! Kokie jūs plepiai su jaunėliu. Stovėkit kur stovit!
Jau viskas po laiko. Jau niekas manęs sustabdyt nepajėgtų.

GYDYT.
KAINAS.

O, Viešpatie!..
Cha, cha! Šaukis, šaukis.
Manęs neišgirdo, kai derlių aukojau.
Tave – nuodėmingą, išvytą iš rojaus,
Išgirs gal.

ABELIS.
KAINAS.

Kaip drįsti!
Ar aš? Nuodėmės nepažinęs esu dar.
Tu, tėve, tik džiaukis, kad sūnus turi tyraširdžius.

GYDYT.
KAINAS.

Kaip drįsti tu…
Ką čia bedrįsti.
Pažinęs tu rojų, palaimą dangaus.
Mes su broliu tik nugaras lenkėm.
Man jau per daug…
Aš juk nemielas Viešpačiui tavo.

GYDYT.
KAINAS.

Jis – mūsų.
Tavo! Jis – tavo. Manęs nepažįsta.
Nepriėmė jis mano geriausiojo derliaus.
Nepriėmė…

GYDYT.
KAINAS.

Tu klysti.
Aš klystu!? Taip! Klystu!
O ką jūs padarėt, kad nuodėmę savo išpirktumėt? Motina…

ABELIS.
KAINAS.
ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.

Neliesk jos!
Motina! Mūsų! Ji! Atėmė! Dangų!
Beprotis, beprotis! Prakeiktas tu būsi!
O tėvui atleido. Atleis Jis ir man.
Beprotis…
Beprotis, sakai. Gerai. Paklausyki, o tėve,
Manęs tu nors kartą. Žiūrėk, kaip žudau aš jaunėlį!
Stovėk, nesiartink. Matai mano ranką!
Nedaug jau betrūksta. Nedaug…
Ir nestabdo jos Viešpats.
Matai. Jokio ženklo neduoda.

GYDYT.

Todėl, kad tu laisvas esi
Ir rinktis žmogus visada turi teisę.

KAINAS.
GYDYT.

Visada! Renkuosi ir aš!
Palauk dar. Ko trūksta šioj žemėje tau, atsakyki.
Žinok, prakeikimas ant tavo galvos gali kristi.

KAINAS.

Tu vis dar bijai. Bijai gal,
Kad Viešpats atims tą saldumą,
Kurį daliniesi su žmona?

ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.

Bjaurybė! Nutilki! Arba žudyki greičiau!
Dar vienas žodis ir nebematysi!
Kaip drįsti!?
Stovėki tu vietoj. Man pažadą duoki.
O, kokį!?
Bet ką padarysiu, kad tau tik įtikčiau.

KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.

Prisieki.
Prisiekiu aš Viešpaties vardui švenčiausiam!
Gerai. Nuo šiolei dukras man gimdysit.
Prisieki!

GYDYT.
ABELIS.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.
GYDYT.
KAINAS.

Prisiekiu.
Ką, tėve, tu padarei!?
Cha, cha, cha. Jau priesaika duota.
Paleisk jį dabar.
Ne. Šito aš tau nežadėjau.
Apgaulė!
Tu priesaiką savo atminki.
O brolis tegul sau keliauja, kur lemta jam.

GYDYT.

O, varge!

SESELĖ.
ABELIS.
GYDYT.
SESELĖ.
KAINAS.
SESELĖ.

Kam dukros tau?
Motina!
Tu viską girdėjai?
Nespėjau aš priesaikos tavo nutraukti…
Sustoki ir tu, moterie.
Gerai. Atsakyki, sūnau mano pirmas,
Kodėl tai darai?

KAINAS.

Ooo! Lengva save juk visuomet pateisint.
Manai, reikia tavo dukrų man?
Jums reikia. Ne man.
Jūsų giminę tęsti turėsiu. Jaunėlis tam nepasiryžtų.
Ir tam, kur Aukštybėse – ačiū, kad nėra įstatymų,
Draudžiančių man tai daryti.
O Abelis žus. Tu manęs nestabdyki.
Esu aš ŽMOGUS, o ne jis.
Artimesnis jis Dievui.
Žvelgiu aš į priekį…
Be tavo mirties, mano broli,
Nežengsim nei mes, nei Viešpatis mūsų
Nė žingsnio…
Tylėkit!
Kai nuodėmių bus su kaupu
Ir upėmis kraujo pralieta,
Jūs gausit įstatymus –
Galėsit mylėt vienas kitą,
Nevogti, negeist, nežudyti
Ir artimo savo neteist…
Tylėkite, žmonės!
Išduodu
Dabar ką įdėjot man augant per amžius!
Nutraukiu tą giją!
Sunku man…
Lai kraujas, tasai kur ant žemės
Jau trykšta,
Nuplaus mano nuodėmę.
Aš – Dievo rykštė!

GYDYT.

Isterinė psichozė, psichikos liga, kurią sukelia psichinė trauma arba nepakenčiama situacija. Trauma arba nepakenčiama situacija… Situacija…Dažniau pasitaiko silpnos nervų sistemos žmogui. Žmogui…Dažnesnės isterinės psichozės formos: pritemusi sąmonė, pseudodimencija. Pseudodimencija…pseudodimencija…aha – tariama silpnaprotystė. Tokiais būdais žmogaus sąmonė atsiriboja, ginasi nuo nepakeliamos situacijos. Situacijos…Psichinė trauma…Situacija…

GYDYT.

Tu neverki ir neraudi.
Praradom sūnų – mūs jaunėlį. Liko mums tas – prakeiktasis.
Po saule nėra pelenų tiek, kiek sielvartui reikia numaldyt manajam…

SESELĖ.

Kam taip šneki apie sūnų pirmagimį.
Širdis mano verkia, bet nieko pakeisti negalim.
Dievo valia visagalio kiekvieną žingsnį mūs lydi.

GYDYT.
SESELĖ.

Ooo, tu kalbi, tarsi angelas.
Priesaiką kokią davei prisiminki.
Ką gi darysi nuo šiolei?

GYDYT.

Tyli dangus, mums nusviedęs tą prakeiksmą baisų.
Jei nusisuks Visagalis nuo mūsų, ką veiksim?
Jaučia širdis mano, – daug dar bus kraujo pralieta.

SESELĖ.

Melskis. Tik maldoje surasim ramybę,
Ir vietoj šito sūnaus dovanosiu vaikų tau kitų aš.

GYDYT.

Dukrų? Tu norėjai ištarti „dukrų“…
Tai manai, kad turėčiau paklusti tai priesaikai
Iš manų lūpų išplėštai apgaule?
Ne, nesulauksi. Geriau neišvysiu aš saulės daugiau niekada!

SESELĖ.

Neprisiek neteisingai! Gerti turėsi iš šulinio savo prispjauto.
Permaldaut Dievo rūstybę dar galim. Vaisingi juk esam.

GYDYT.

Melskis drauge su manim. Nėra ko jau aukoti…
Viešpatie,
Kur iš dangaus dabar žiūri į žemę, šią nuodėmingą!
Viešpatie,
Žvilgsnį nukreipk savo šventą į namą
Savo vaikų vienatinių, kur keliamės mes ir užmiegam
Su Tavo vardu ir po saule gyvenam,
Mums gėda, mes atgailaujam už nuodėmę savo, atleiski!
Meldžiam Tave, gal ateis šitoks laikas,
Kai ir vaikams mūsų leisi sukurt karalystę,
Tinkama Tau, mums vaisingą ir mielą.
Jeigu klystu aš –
Atleiski!
Gal dar suklysiu…
Atleiski!
Viešpatie mano!
Atleiski!

KAINAS.

Tėve, viesulas neša avis
Į prarają. Gelbėt aš bėgu kas liko (išbėga).

SESELĖ.
GYDYT.

Ir vėl jam blogai.
Sakai tikrą tiesą.
Einu.