ATSITIKTINIS POKALBIS BIRŽELIO NAKTĮ
Visa tai turbūt nuteiks jus nemaloniai. Dabar, užsižiebus ryškiai rožinei NIGHT CLUB reklamai, jūs galite puikiausiai apžiūrėti šio apsakymo heroję: pilki purvais apdrabstyti sportbačiai, per dideli basai pėdai; plonos, neįtikėtinai ilgos kojos, aptemptos juodu treningu; tamsūs medvilniniai marškiniai dar labiau pabrėžia jos berniukiškas kūno formas; milžiniškas juodas vyriškas švarkas, ji tarsi skęsta jame, panėrusi delnus į plačias, ištampytas ir blizgančias nuo riebaus purvo kišenes. Dabar ji pakelia kairę, labai liesą ir blyškią ranką ilgais, keistai dailiais pirštais su smilkstančia cigarete prie mėlynai dažytų lūpų fosforinio baltumo veide. Jūs nustebsite pažvelgę į jos viršugalvį, kur kūpso it egzotiško paukščio skiauterė ryškiai violetinių plaukų gniužulas. Pažiūrėkite, kaip ji žengia, mėgaudamasi kiekvienu liesų kojų žingsniu, kiekvienu savo įstabiai jauno ir liekno kūno judesiu, savo sukniužusia, liguista, beprotiškai liūdna povyza! PUNK – a product of contemporary culture in USA is manifestation with all its noise it denotes hopelessness, frustration and nihilism! It seems like the final loud gasp of an overwrought consumed society bent on its own gluttonous destruction! Pankai – šiuolaikinės JAV kultūros produktas – yra manifestacija, triukšmingai skelbianti beviltiškumą, irimą ir nihilizmą! Tai atrodo lyg garsus priešmirtinis atodūsis išsekusios, vartotojiškos visuomenės, kuri pati save naikina! Pažvelkite į tą mirusio Pjero veidą, į trūkčiojančius raumenis lūpų kampučiuose, it kas varytų įkaitintas adatas jai po žaliai dažytais, išpuoselėtais nagais! Užmerkti vokai virpčioja, ir staiga blyškiame veide it liūdnas augalas ima skleistis kažkas netikėta. Tai ji (pankė!) paleido vaizduotę beprotiškam skrydžiui į didmiesčio tamsą. Ji mėgo žaisti pati su savimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiama viskas. Ji norėjo sukurti save tobulą ir amžiną it Džokonda (ak ne, tik, gerbiamieji, be to sentimentalumo ir „slaptingojo moteriškumo“). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdama, kvailiodama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduoda savo sielos žaidimui, stengdamasi nugalėti pasiutišką didmiesčio tuštumą! Klausykite. Tada jie pamatė alkanos žolės gelmėje didžiulius blizgančius daiktus, kurie siūbavo kimiai skambėdami. Kai aukšti augalai, apkibę smulkiais baltais vaisiais, pučiant silpnam pietryčių vėjui ėmė linguoti, tie didieji blizgantys daiktai pradėjo skleistis it milžiniškos plikai skustos galvos. Juose bematant atsirado siauri juodi plyšiai, pro kuriuos veržėsi slogiai kvepiantis melsvas skystis. Jie priklaupė ant kelių ir ėmė rieškučiomis semti jo vėsą. Jie nepajuto skausmo, tačiau staiga vienas iš jų riktelėjo ir pašokęs leidosi bėgti. Jie pastebėjo, jog – nebeturi delnų! Stop!!!
Sustabdė save pačioje įdomiausioje vietoje, nes jos kelyje stovėjo beviltiškai atrodąs vyriškis. Jis buvo girtas, pilku puspalčiu, išsibaltinęs į kažkokią tinkuotą sieną, mėlynas šalikas siekė žemę. Vyriškis buvo smarkiai nuplikęs, bet jai patiko jo veidas. Giliose akyse plūduriavo jums visiems gerai pažįstamas liūdesys, o ilga keistos formos nosis panėšėjo į paukščio snapą. Ji priėjo prie pat jo. Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, tatai pankei irgi patiko. Ji žiūrėjo į jį, tiesiai į jo išplėstas akis, ir suvokė jų paslaptį: akys nemokėjo koncentruoti žvilgsnio į vieną objektą.
– Tau tikriausiai nekaip sekasi? – paklausė ji, muturiuodama jam apie kaklą šaliką.
– Kaip čia pasakius, – tarė jis, mėgindamas užsidegti cigaretę, tačiau nepasisekė – cigaretė nukrito balon, kur, pasirodo, juodviejų stovėta.
Ji šyptelėjo ir, pridegus kitą cigaretę, įdėjo jam į burną.
– Kuo tu vardu? – paklausė ji, vesdama vyriškį iš balos.
– Matote, panele, aš – psichoanalitikas.
Ji nusikvatojo.
– Ką jūs man patartumėt, ponas psichoanalitike, sergu ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai užmiegu – košmarai, dienomis, žinoma, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu polinkį į sadizmą ir, be abejo, į mazochizmą, vaikystėje man įtarė šizofreniją, dabar kaltina alkoholizmu ir narkomanija, pati sau randu Edipo kompleksą, didybės maniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nepilnavertiškumo kompleksą. Stipriai reiškiasi grafomanijos simptomai, kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kad esu lesbietė, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mano, kad esu vištgaidis, – ji kalbėjo lėtai, bereikšmiu negyvu veidu, siūbuodama į savo žodžių ritmą lyg į kokią jai vienai tesuvokiamą svaiginančią muziką.
– Ak dieve mano, man taip liūdna, – atsakė jis, – man taip liūdna, – kalbėjo laikydamasis jos rankos ir sekdamas iš paskos, – ak dieve mano, kaip man sunku, kaip man sunku ir liūdna, ak, kaip sunku ir liūdna, – jis purtė galvą, nebepajėgdamas sustabdyti šios kunkuliuojančios būsenos.
Ji gūžtelėjo pečiais. Jie įėjo į seną parką.
– Man visada liūdna. Aš ir nenorėčiau kitos būsenos, bet, jeigu tau naujiena, sutinku, nuo to galima sprogti. Tačiau tu matai tiek kenčiančių. Pas tave turbūt lyg pas pranašą ėjo mergaitės, kurių nemyli berniukai, ir berniukai, kurių nemyli mergaitės; tie, kurie nerado paguodos net mene; tie, kurie pjovėsi venas, o jiems jas susiuvo; visiems buvo tas pat, visus sprogdino liūdesys, net ne liūdesys, o tai, kas... na, man rodos, tai lyg indas, sklidinas gyvsidabrio. Jeigu jau indas sudūžta, gyvsidabris išsilieja po visą kūną ir sielą, po visą mūsų gyvenimą ir kūrybą. Ir jo surinkti nebeįmanoma, kad ir kaip keistųsi aplinkybės... Kitiems taip neatsitinka. Tu guodi tuos žmones, gali palyginti save su jais, ne viskas juk taip tragiška...
– Ak viešpatie, aš neištversiu, aš neišlaikysiu, – atsakė jis, – aš nebenoriu, aš jėgų nebeturiu... Na kodėl?..
Ji atsistojo prieš jį, iš lėto siūbuodama klubais.
– Man kartą gyvenime štai šiame parke atsitiko toks dalykas, kuris įrodė, kad būtina turėti jėgų! Kartą, labai anksti rytą, aš ėjau parko alėja, buvo ką tik pasnigę, medžiai apšerkšniję, per sniegą, tokį, žinote, akinamai baltą, persišvietė saldžiai žalia žolė, dangus buvo fosforiškai rausvas, aš buvau apsirengusi juodai, ėjau basa per sniegą, o mano rankose – tiesiog skaudžiai raudonas obuolys. Iškėliau jį aukštyn ir žvelgiau, kaip jis liepsnoja mano delnuose, violetinio dangaus ir baltų medžių fone. Jo forma buvo tokia tobula! Paskui aš atsikandau jo, o jis – toks saldus. Aš užsimerkiau, šaltis aštriom adatėlėm badė man padus, ir viskas buvo taip pasiutiškai gražu, taip tobula, aš pajutau kažkokį palaimingą silpnumą, kurio taip ilgėjausi ir kurį buvau patyrusi tik motinos įsčiose. Tokią laimę, tokią pakvaišusią laimę iš šio pasaulio gali pasiimti kiekvienas. Nes...
Jis nuleido galvą. Ji priėjo, suėmė jo galvą už smilkinių ir pakėlė.
– Tavo akyse vienatvė, bet kitaip niekada ir nebus. Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Privertei mane kalbėti it Remarko heroję...
– Ak, aš negaliu, na negaliu, – atsakė jis, nežiūrėdamas į ją, – be to, kartais medžių kamienai būna susipynę... ak ne, viskas tiesiog neįmanoma, aš jėgų nebeturiu...
– Aš tau turbūt šlykščiai atrodau, – tarė ji, – aš tuoj pasikeisiu.
Ji priėjo prie gazuoto vandens automato ir trenkė į jį vieną, kitą, trečią kartą kumščiu, spyrė koja. Pasipylė rožinio vandens čiurkšlės. Ji rieškučiomis sėmė kriušoną ir prausė savo nubalintą veidą, mėlynai dažytas lūpas, žydrus nuvytusius augalus, išpieštus aplink akis. Vyriškis stovėjo atsirėmęs į gretimą automatą ir žvelgė į dangų. Ji nusivilko švarką ir nusivalė juo veidą, rankas. Išardė savo paukštišką šukuoseną. Violetiniai plaukai smulkiom sulipusiom garbanėlėm pasipylė ant trapių pečių. Nusimetė marškinius, pro ploną juodą palaidinukę persišvietė nedidelės krūtys. Keista, jos veidas dabar atrodė labiau subrendęs, jai galėjai duoti kokį dvidešimt metų.
– Svarbiausia – sau suteikti visišką laisvę, – tarė ji, – visišką laisvę.
Ji prileido stiklinę rausvo kriušono iš neišsenkančios versmės, trykštančios iš mėlyno automato, ir padavė ją psichoanalitikui. Jis, vienu mauku išgėręs iki dugno, trenkė ją žemėn. Stiklinė suskilo į keturias dalis.
– Na tikrai nebegaliu, – pasakė jis aprimusiu balsu. – Kaip aš viso šito nekenčiu, – pridūrė mostelėdamas kažkur medžių ir fontano pusėn.
– Nori, aš tau parodysiu, kaip aš visa tai myliu? – paklausė ji keistai šyptelėdama.
Ji pasilenkė ir paėmė vieną šukę.
– Žiūrėk štai čia, – pasakė ištiesdama jam delną, kuriame blykčiojo stiklinės nuolauža.
Ji lėtai sugniaužė pirštus, gniaužė vis stipriau ir stipriau, ranka ėmė drebėti, venos iššoko.
Psichoanalitikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į jos sugniaužtą kumštį. Pro tarpupirščius lėtai ėmė sunktis kraujas. Ji pakėlė ranką aukštyn, kraujas trim plonytėm srovelėm nuvarvėjo per riešą. Jis apstulbęs žvelgė į palaimos šypseną skausmo perkreiptame jos veide (o ji manė, kad jo akys nesugeba koncentruoti žvilgsnio!). Ir staiga psichoanalitikas išsiblaivė. Puolė prie jos ir jėga atgniaužė pirštus. Pankė visa virpėjo, glausdamasi prie jo. Jis ėmė rinkti stikliukus iš jos kruvino delno. Ji padėjo galvą jam ant peties ir ėmė garsiai kūkčioti.
– Viešpatie, vaikeli, tau reikia gultis ligoninėn, eime nuvesiu tave į vieną geriausių Niujorko psichiatrinių klinikų, išrašysim tau stiprių trankvilizatorių, gal net elektrošoką. Tu atgausi pusiausvyrą ir pradėsi matyti gyvenimą visai kitomis spalvomis!
Ji ūmai atšlijo nuo jo, paslėpė už nugaros kruviną kumštį.
– Giliai geltono ir karštai raudono, taip mano skonis nori, jis kraujo į visus dažus primaišo! Kas savo namus baltai tėplioja, tas man parodo savo sielą baltai nutepliotą. Žinai, kas taip kalbėjo? Taip kalbėjo Zaratustra, – pasakė ji, kandžiodama lūpas. Matyt, jai labai skaudėjo ranką.
– Vaikeli, na ką gi tu... Tu Ničę skaitai! O tau reikia skaityti romanus su aiškia fabula, tačiau lengvus ir juo labiau be smurto scenų. Gali skaityti Fransuazą Sagan, Rėjų Bredberį, Agatą Kristi. Klausykis Mocarto.
Ji prisidegė cigaretę.
– Būtų gerai, jei nerūkytum, nevartotum alkoholio, juo labiau narkotikų.
– Dykuma auga, vargas tam, kas dykumą savyje slepia! Taip kalbėjo Zaratustra.
Iš toli atsklido šaižūs roko garsai. Ji ėmė kraipytis į jų taktą.
– Tau reikėtų klausytis Mocarto. Tai neblogai veikia neurastenikus.
– Ir tebus žuvusi mums ta diena, kurią nė karto nebuvo šokta! Taip kalbėjo...
Ji pasilenkė, paėmė nuo žemės savo marškinius, švarką ir apsivilko juos. Ranka persibraukė per veidą, palikdama kruviną pėdsaką.
– Gal atsisveikinsim, dėdule? – tarė kraipydamasi į muzikos ritmą (Am I sexy? Ar aš seksuali?) ir priėjo prie jo.
Ji apkabino jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Staiga jis apglėbė ją ir įniko bučiuoti jos akis, kaktą, lūpas. Ji buvo užsimerkusi, ir jai pasidarė baisu, nes nebegalėjo sustabdyti savo patrakusios vaizduotės: jie bučiuojasi tamsaus parko vidury, jie apsikabinę ir jiems gera, tačiau jos rankose neįtikėtinai aštri stiklo šukė, ir ji staigiu judesiu nurėžia jam galvą!
– Ak, aš nebegaliu, – sušuko ji, išsivaduodama iš jo glėbio, – taip, taip, taip, tu teisus! Būtų gerai! Tu teisus! Aš noriu gulėti baltame kambaryje minkštomis sienomis, klausytis Mocarto ir skaityti Stivensoną, noriu, kad mano pilki plaukai būtų supinti į plonas kasytes, perrištas žydrais kaspinėliais, jūs man leistumėte savo trankvilizatorius ir šertumėte gerą maistą, aš pasidaryčiau stora ir graži. Kasvakar pas mane ateitų dailus berniukas geltonais plaukais ir rudomis akimis, jis dėstytų pradinukams gimtąją kalbą, ir aš žinočiau, jog visos pirmokės jį įsimylėjusios. Jis kasvakar atneštų baltų rožių, įvyniotų į rausvą traškantį popierių, ir bučiuotų mane į kaktą. Ak, kaip man būtų lengva, kaip man būtų gera!
Ji vėl susegė plaukus į paukštišką kuodą.
Jie stovėjo vienas priešais kitą.
– Dabar pasakykite, kad numirė jūsų motina, pasikorė žmona arba išprievartauta jūsų nepilnametė dukrelė. Mūsų pokalbiui reikalingas paskutinis akordas!
Jie stovėjo vienas priešais kitą, atsitiktinai susitikę kažkurią birželio naktį. Pankė ir psichoanalitikas rausvo kriušono baloje.
Į dangų kilo žalsva fejerverko raketa. Mes irgi kylame aukštyn, pankės ir psichoanalitiko figūrėlės mažėja, dabar jau regime ne tik juos, bet ir milžiniškus senus medžius, neono šviesose blizgančius pasilinksminimo įtaisus – apžvalgos ratus, skraidančias lėkštes, karuseles su mediniais arkliais ir raudonais plieniniais automobiliais. Mes matome, kaip visi šie įtaisai, beviltiškai tušti, ima judėti ir suktis, tyliai skimbčiodami ir braškėdami. Mes kylame nesulaikomu greičiu, štai jau parkas tik tamsus taškelis švytinčioje didmiesčio pievoje. Mes kylame ir kylame, apšviesti fejerverko raketų, staiga šviesa išnyksta ir viską uždengia mėlyni naktiniai debesys. Pakylame dar aukščiau ir atsiduriame juodoje aklinoje erdvėje.
1981
Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.
DVI PASAKOS APIE SAVIŽUDŽIUS
1
PRANAS N. (1958 – 1997)
Pranas N. slinko apsnūdusiomis Upynos pakrantėmis. Tiršta sodri rugpjūčio prieblanda lipo prie veido, painiojosi plaukuose, sunkėsi į akis, nosį, burną. Stangrūs paupio augalai lūžinėjo po Prano N. pėdomis nemaloniai keistai trakšėdami. Ūmai jis sustojo, sustingo pakerėtas akinamai geltono bobramunių krūmo, tarsi nušviesto kokios nepasiekiamos žvaigždės. Prisidegė cigaretę. Taigi. Pranas N. dar turėjo visą naktį. Ryt rytą, o gal po kelių dienų ar savaitės atras jį vešliose Upynos pievose – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje. Pranas N. kėpsos nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų (ak, debesys priartėjo taip staiga!). Pamėlę kumščiai gniauš kruvinos žolės kuokštus, riešuose žiojės tamsios, musių nutūptos (apie tai jis dabar negalvoja) angos, aplinkui, isteriškai klykdami, sūkuriuos vieversiai, kurių lizduosna jis įvirto.
Žmonės nulenks galvas, pro ašaras žvelgs į vešlias Upynos pievas – neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystę, į kruvinas, dūzgiančių musių nutūptas žolės puokštes jo spazmiškai suspaustuose delnuose. Savižudis!!! Ak, taigi nulenkime galvas prieš Praną N., drįsusį atverti žydras ATSARGINIO IŠĖJIMO duris pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Neslėpkime – ne vienas apie tai svajojame, trokštame, geidžiame, naktį virpančiomis šnervėmis uodžiame aitrius nebūties kvapus; prasižioję, užsimerkę, įtempę ausis gaudome begarsį tuštumos čiulbesį! Ir visada sustojame išpilti šalto prakaito, padėrusiomis akimis, iki skausmo delnuosna susmigusiais nagais pajutę – STOVIME ANT SLENKSČIO! Tad nulenkime, broliai ir seserys, galvas prieš Praną N., mūsų pranašą, godų bei troškimų įkūnytoją!
Pranas N. giliai atsiduso. Metęs paskutinį žvilgsnį į senkančius Upynos vandenis, rasotomis pievomis patraukė kapinių link. (Meldžiamieji, kodėl gi kai kurie iš jūsų ironiškai šypsosi?)
Ant kalniuko girgždėdami šniokštė senutėliai medžiai. Pranas N. įkvėpė vėsaus nakties oro. Pažvelgė į dangų, mėnulį, debesis – tarsi rūgpienį, palietą ant juodo stalo. Pajuto palaimingą silpnumą – gamta niekada jo neapvylė.
Pranas N. atvėrė žaliai dažytus, tyliai liūdnai girgžtelėjusius vartelius. Atsargiai tipeno baltu Upynos smėliu nubarstytais takeliais, aplinkui nelyginant atogrąžų augalai ošė šlamėjo kryžiai.
Dideliausi angelai žydrom drapanom, pasvirę nuo skaisčiai baltos sparnų naštos, sopulingos dievo motinos nusišėrusiais kraujo spalvos apsiaustais, pablyškusiais, kirvarpų išvagotais veidais, orūs juodo, raudono, melsvo marmuro paminklai – viskas nakčia įgavo vienodą giliai pilką atspalvį. Pranas N. mėgo naktį, suliejančią, sulyginančią visa aplinkui. Net žaižaruojančios nasturtos, gailiai rožinės klumpelės, graudžiai išmargintos našlaitės apsitraukė pilka matine plėvele. Pilkumoje dusliai švytėjo baltos keramikinės plokštelės su mirusiųjų fotografijomis (jos upyniečių papročiu buvo įtaisytos kiekviename antkapyje).
Pranas N., įžiebęs degtuką, pažvelgė į vieną iš jų. Tamsios ilgesingos akys tobulam veido ovale, graudžiai praverta burna, sunki kasa, vainiku gaubianti iškilią kaktą, – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukui užgesus, Pranas N., nejaukiai suglumęs, niurktelėjo tamson. Kostelėjęs priėjo prie kito paminklo: plikai nuskusta galva, pašaipiai primerktos akys, aristokratiška nosis dailiom šnervėm, ironiškas šypsnys siaurose lūpose – ak, kokia didinga ramybė, koks grožis sparnų, pakeltų juodam skrydžiui į naktį! Degtukas vėl užgeso. Praną N. apsėdo karštligiškas nerimas. Virpančiom rankom žiebė degtuką po degtuko, ėjo palydimas mirusių akių žvilgsnių, prislopintų negyvų burnų šypsenų, apsvaigęs, pašiurpęs nuo rūstaus sparnų plastėjimo. Ak, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalyste, kaip gražiai mes plasnojame sparnais tave palikdami! Kaip gražiai mes plasnosime sparnais tave palikdami!
Pranas N., uždegęs paskutinį degtuką, krūptelėjo. Priešaky buvo galybė paminklų – tiek migla aptrauktų žvilgsnių, tiek gailaus jausmingo kuždesio, tiek kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo!
Pranas N. valandėlę sustingo, susimąstęs, kandžiodamas lūpas. Staiga išsitraukęs cigarečių pakelį, padegė jį. Skubėjo, nešinas šiuo keistu deglu, nuo antkapio prie antkapio, nuo veido prie veido, nuo vieno vėjo gūsio mostelėjus sparnais – prie kito. Galų gale ,,deglas“ šnypšdamas ėmė svilinti jam pirštus. Pranas N. kimiai klyktelėjęs sviedė jį žemėn ir paniro pulsuojančion tamson. Jis buvo baisiausiai suglumęs ir susirūpinęs. Milžiniškas nerimas smelkėsi širdin! Tie žmonės, tas sparnų plastėjimas... Suprantate? Na žinoma, gūžčiojate pečiais, kur jau jūs suprasit!
Pranas N. susigūžė jausdamas, kaip užplūsta aitri siaubo banga. Kokią nepataisomą klaidą būtų padaręs! Išvydę jo blyškų abejingą veidą nusitrynusiais bruožais, bereikšmes akis, bejausmes lūpas po retais ūseliais antkapio fotografijoje, žmonės suglumę ir pasipiktinę nusigręš. Savižudis? Ak, savižudis! Argi galima žengti pro atsarginio išėjimo duris nepaliekant didingai liūdno savo atvaizdo, kvapą gniaužiančio sparnų plastėjimo? Kaip jis pirma apie tai nepagalvojo? Dabar, tikiuosi, supratote?
Pranas N. tekinas puolė iš kapinių. Bet ne!.. Gal čia tik naktis?! Gal dienos šviesoje tie pašėlusiai puikūs veidai neteks savo žavesio?
Pranas N. grįžo atgalios. Atsisėdęs ant šaltos margų akmenų tvorelės, ėmė laukti aušros. Atsirėmęs drėgno medžio kamieno, apglėbęs rankomis kelius, panarinęs galvą, užsnūdo nelyginant didelis negražus beuodegis paukštis. Jį pažadino aitri saulės šviesa ir varnų kranksėjimas. Pranas N. išsliūkino iš savo nejaukaus prieglobsčio apibiręs rasos lašais, padžiūvusiais lapais, kirmėlaitėmis ir negyvomis skruzdėlėmis. Vėl slinko kapinėmis, sužvarbusiais pirštais braukdamas per aprasojusias akis, šypsenas, plaukus, įklimpusius vėsioje amžinybės masėje.
Jis kostelėjo ir pasišokinėdamas nubėgo link vartų, negrabiai mojuodamas ilgomis rankomis. Baltais apatiniais sijonais švytuojančios moterėlės, pamaldžiai sulinkusios ties liepsnojančiais nasturtų ir salvijų aukurais tyliam netekties dievui, murmėdamos nulydėjo jį piktais žvilgsniais.
Pranas N. bėgo Upynos miestelio gatve vargiai atgaudamas kvapą, smaugiamas praregėjimo džiaugsmo ašarų. Ak, kokią klaidą, kokią baisią klaidą būtų padaręs! Juk džiaugiatės kartu su juo?! Įpuolęs į namus, jis čiupo savo piniginę, neatplėštą cigarečių pakelį, alyvinį obuolį; kažką kimiai riktelėjęs senutei motinai, išlėkė laukan. Nukūrė autostrados link. Nelyginant pamišėlis mojavo ranka iššokęs vidurin kelio, staugė iš įniršio, mašinoms prašvilpus pro šalį.
Galop jį priėmė mažutėlis, liguistai burzgiantis automobilis. „Į Vilnių! Į Vilnių!“ –springdamas išspaudė Pranas N. Po kelių neapsakomai ilgų valandų jis atsidūrė sostinėje.
Bėgo gatvėmis, stumdydamas ramius, tvarkingus piliečius. Trimis kąsniais prarijo alyvinį Upynos obuolį, kvepiantį senute motina. Pagaliau! Didžiulė vitrina, iš kurios spokso kvailai šypsanti gražuolė. Pagaliau toji stebuklinga vieta, konservuojanti mūsų veidus amžinybei! FOTOATELJĖ!
Nedrąsiai įslinko vidun. Nuolankiai kentė, kai fotografas sukiojo jam galvą, taršė plaukus, pešė ūsus, tampė burną, kilnojo akių vokus, lankstė rankas, neįmanomu kampu sukdamas viršutinę kūno dalį.
Iš šios atelje Pranas N. patraukė į kitą, į dar vieną, dar... Visur vitrinos jį pasitikdavo šypsančiom blondinėm, sveikais paniurusiais kūdikiais, žavingai rūsčiais vyriškiais, sutrikusiais jaunavedžiais, idiliškais įsimylėjėliais, neperskiriamai susiglaudusiomis draugėmis, puikiai nugyvenusiomis auksini amžių senukų porelėmis. Praną N. sodindavo į aptrintus žalio pliušo fotelius, ant raudonai dažytų kaladžių, nuplyšusių margų kilimų, juodu aksomu apdengtų dėžių, panašių į katafalkus. Su juo elgėsi ar rūsčiai, ar lipšniai, ar atsainiai, ar visai abejingai: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, ne-mirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Taip Praną N. užklupo vakaras, tačiau rytą jis pradėjo viską iš naujo. Tai virto jo kasdienybe, o naktimis sapnuodavosi viena, vis ta pati frazė: ,,Žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti...“, apšviesta prakaitą varančių prožektorių. Netrukus jo kambarys ėmė pildytis įkyrių stačiakampių paveikslėlių. Jie sulindo po rašomojo stalo stiklu, užplūdo stalčius, įsispraudė lentynoje tarp knygų, užgulė palanges, okupavo drabužių spintą, tvarkingos krūvelės, perrištos žydrais ir rožiniais kaspinais, rikiavosi pasieniais. Kartais, kai Praną N. apnikdavo liūdesys, pikti beformiai jų skuteliai lėkdavo pro langą, tūpdavo ant praeivių galvų, skrybėlių, skėčių, palšo senamiesčio grindinio.
Taip bėgo metai. Pranas N. primiršo pagarbų, šiurpą keliantį vaizdą: kūną, kėpsantį nedailia milžiniškos žuvies poza ir stiklinėmis akimis spoksantį į dangų.
Jį pažinojo visi miesto fotografai. Abejingai kišdavo galvas po juodomis skraistėmis: žiūrėkite štai čia, nejudėkite, nemirksėkite, taip, tuoj išskris paukščiukas, ačiū, galite eiti. Tai pasidarė tolygu kasdieniniam kavos puodeliui.
O Pranas N. nebeužmigdavo naktimis, rūšiuodavo, žiūrinėdavo, tyrinėdavo savo nedailius atvaizdus juodos gelmės, persiško ornamento, butaforinio miško ar išblukusio dangaus fone. Tačiau, o varge, kurgi tas kvapą gniaužiantis, širdį veriantis sparnų plastėjimas? „Ak, kokia gėda, kokia gėda, – mąstė Pranas N., – kaipgi Jie, kaipgi Jūs žiūrėsite į mano, nevykusio savižudžio, atvaizdą juodo marmuro plokštėje?“ Kaip Jie, kaip Jūs slėpsite šypsenas kumščiuose dėdamiesi, kad kostite? „Vargšas vargšas savižudis!“
Ir kartą Pranas N. sugalvojo! Mintis užplūdo su tokia jėga, kad savižudis net apvertė verdančios arbatos puodelį! Taigi! Jis nubaus Juos, jis nubaus Jus! Naudokitės sau sveiki žydrosiomis atsarginio išėjimo durimis pilkoje mūsų gyvenimo sienoje! Tapkite dėmesio centru ir susižavėjimo objektu! Na o jis gyvens ir nejausdamas giedančio sparnų šnaresio sau už nugaros! Taigi! Jūs galite kikenti, gūžčioti pečiais, raukyti nosį. Tegu kas kitas kėpso nedailia milžiniškos žuvies poza, stiklinėmis akimis spoksodamas į dangų vešliose Upynos pievose, neaiškios vilties ir skambančio ilgesio karalystėje! Tegu gniaužia pamėlusiais kumščiais kruvinos žolės kuokštus, tegu žiojėja riešuose tamsios, musių nutūptos (pagalvokite ir apie tai) angos, aplinkui isteriškai klykaudami sūkuriuoja vieversiai.
Pranas N. karštligiškai plėšė savo atvaizdus nuo sienų, traukė rožiniais kaspinais perrištus ryšelius iš palovės, senų medinių lagaminų, apdulkėjusių kartoninių dėžučių nuo batų ir saldainių. Visus savo niūrios vienatvės atspindžius tempė vonion, ir, sukrovęs milžinišką aukurą, padegė! Kiūtojo ant vonios kraštelio stebėdamas, kaip raitydamosi, nejaukiai gausdamos nyksta amžinybėn įstrigusios jo gyvenimo akimirkos. Ir staiga!!! Staiga jis išvydo TATAI! Kažkas sujudėjo, sukeldamas gaivų vėjo šuorą, nuo kurio liepsna sutraškėjo dar plėšriau. Kažkas ugnyje plasnojo sparnais! Pranas N. ištiesė ranką plazdėjimo link. Ak, iš kurgi TATAI, kaip jis nepastebėjo tyrinėdamas savo atvaizdus nesibaigiančiom begalinėm naktim? Ak, iš kur tas svilinantis, beprotiškas rankos skausmas?! Pranas N., dešine ranka stvėręs už liepsnojančios kairiosios, neišlaikęs pusiausvyros kniūpsčias griuvo į šlamančią ugnį.
Ak, koks pasiutiškas skausmas, kaip beprotiškai gražiai aš plasnoju, liepsnoju šiame giedančiame nevilties aukure! Pranas N. paskutinįsyk pravėrė akis. Daugybė Pranų N., apimtų liepsnos ir begalinės didybės, plasnojo degančiais sparnais, sukeldami stiprų svaigų vėją, nuo kurio ugnis vis plėtėsi
plėtėsi
plėtėsi
plėtėsi
Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.
2
DANGUOLĖ L. (1960–1987)
Visą savaitę persekiojo tas jausmas. Užplūsdavo staiga, gatvėj, troleibuse, darbe, parduotuvėje, šnekantis su draugais, skaitant, per miegus, net sapnuojant ar vos tik pabudus. Tas jausmas pliūptelėdavo ne laike ir ne erdvėje, išplėšęs Danguolę iš ČIA, vėl blokšdavo atgal, kad ji kankinamai mėgintų suprasti, kas gi nutiko. (Danguolė – tai mūsų herojės vardas, neturintis jokios reikšmės aprašytų įvykių eigai, nieko nepridedąs, neatimąs, nepasakąs apie moterį, kuriai yra duotas. Tačiau įprasta žmones vadinti vardais, ir aš nieko nenoriu keisti.)
Pirmiausia Danguolei atrodydavo, jog ką tik buvo prisiminusi kažką be galo svarbaus. Privalo šitai išplėsti, apibūdinti tiksliu žodžiu, sąvoka, įsprausti į rėmus ar uždaryti dėžutėn, gražiai, tvarkingai padėti šalia visų kitų savo pergyvenimų, realių ir susapnuotų. Paskui suprasdavo mėginanti prisiminti tai, ko dar nebuvo, tačiau neišvengiamai bus. Galiausiai su nenusakomu palengvėjimu Danguolė visa tai pati sau apibūdindavo kaip LAUKIMĄ. Ji po keliasdešimt sykių per dieną bėgiojo prie pašto dėžutės tikėdamasi laiškų (nuo ko, deja, negaliu pasakyti, nes ir ji pati to nežinojo). Krūpčiodavo it nuplikyta nuo kiekvieno telefono skambučio; atsiliepdavo skardžiu pakylėtu balsu, neslėpdama nusivylimo, labai abejingai kalbėdavo su savo bičiuliais; ne ten pataikiusiems blokšdavo ištisą pykčio papliūpą, nepaisydama, ar kas jos klausosi, ar pypsi ragelyje signalas (juk iš pastarųjų buvo daugiausiai tikimasi, Danguolės širdis tiesiog plastelėdavo išgirdus nepažįstamą balsą, o stebuklo nesulaukus kaipgi nepyksi...). Panašiai atsitikdavo ir dzingtelėjus durų skambučiui: Danguolė trūkčiagalviais puldavo atidaryti; jautresnius svečius (sutikite, ne visi gi sugeba pajusti kito sielos virpesius) stačiai užplūsdavo jos nuožmus liūdesys bei desperacija.
Tą vakarą Danguolė jautėsi visiškai rami, skausmingai dilgčiojantis s t e b u k l o l a u k i m a s atlėgo. Ji buvo tikra – jei kas ir įvyks, tai šįvakar. O jei ne, toji keista nuojauta po truputį slūgs slūgs, kol galutinai išseks, palikdama nevilties nuosėdas, kartėlį, o galų gale viskas liks kaip buvę. (Taip, ko gero, pasijunti pirmosiomis naujųjų metų dienomis, kai vėl turi prisipažinti, kad stebuklas neišsipildė, niekas nepasikeitė, viskas plaukia sena vaga.)
Greitai sutemo. Danguolė stovėjo prie praviro lango, rūkė žiūrėdama, kaip miestas skęsta mėnesienoje. Jis grimzdo it milžiniškas, tūkstančiais žiburių tvieskiantis laivas. Atrodė be galo keista, kad visi kiūto savo kajutėse (atsiprašau, butuose) ar ramiai šmirinėja po denį nė nemėgindami gelbėtis, netgi nenujausdami nelaimės. T u o m o m e n t u , kai miestas, mirktelėjęs paskutiniu žiburiu aukščiausiame stiebe, pliumptelėjo ir nuskendo mėnesienoje, kai dangun iškilo spiečius mažutėlaičių oro burbuliukų ir nuvilnijo platūs ratilai, p r i e d u r ų d z i n g t e l ė j o s k a m b u t i s .
Danguolė krūptelėjo, sviedė nesurūkytą cigaretę mėnesienon, užtrenkusi langą nuėjo į koridorių. Nė nedirstelėjusi pro stiklinę akelę, atidarė duris, įleido svečią vidun. Norėjo uždegti šviesą, kad galėtų apžiūrėti jo veidą, tačiau svečias pasakė labai gerai jai pažįstamu, niekuomet negirdėtu balsu:
– Nedek šviesos nei čia, nei kambaryje. Šiąnakt tokia puiki mėnesiena.
Danguolė paklusniai linktelėjo galvą. Svečias nusivilko paltą, juodu nuėjo į kambarį. Jis atsistojo prie lango vėlgi lyg tyčia taip, kad negalėtum apžiūrėti jo veido.
– Tu, jei nori, parūkyk, – pasakė ji, – o aš tuojau atnešiu kavos.
Danguolė sakė svečiui „tu“, nors matė (veikiau – nematė, jei tai priklauso nuo veido) jį pirmąsyk.
Ji net nusistebėjo savo ramumu: širdis nesidaužė, rankos nedrebėjo, balsas netrūkčiojo, nevirpėjo kojos, o judesiai buvo lengvi ir grakštūs. Kambario daiktai mėnesienoje tapo kažkokie besvoriai, rodės, gali juos stumdyti mintimi, žvilgsniu, potroškiu.
Danguolei atnešus kavą, svečias, tebestovėdamas prie lango, rūkė. Matėsi tik jo siluetas, mėnuo buvo tiesiai virš galvos ir atrodė nelyginant aureolė (pastaroji detalė jai pasirodė truputį juokinga).
Mėnulio šviesa sunkėsi pro nesandariai uždarytą langą tarsi vanduo pro nuskendusio laivo iliuminatorius, tiktai kur kas lėčiau, negirdimai čiurlendama. Danguolė, eidama link stalo, pajuto, kad mėnesiena skalauja jos pėdas, siekia veik gurnelius.
Ji tylėdama pripylė kavos, vyno sau ir svečiui, atplėšė cigarečių pakelį, atsisėdo, užsirūkė. Na, sakykite, kuri gi iš jūsų taip elgtųsi su nepažįstamuoju, kurio net veido neregėjote, vidurnakty, kai viskas aplinkui nugrimzdę mėnesienoje?
Tyla visiškai nebuvo slegianti, tačiau svečias ūmai ją pertraukė:
– Tai kaipgi tu gyveni?
– Kaip visuomet, – atsakė ji, gūžtelėjusi pečiais.
Įtemptai mėgindama įžiūrėti svečio veido bruožus, Danguolė staiga suprato, kad jų išvis nėra! Ji neišsigando, neapstulbo, neaiktelėjo, nekrūptelėjo tai išvydusi, veikiau pajuto palengvėjimą. Danguolei buvo puikiausiai pažįstamas šis nepažįstamas veidas (jei įmanoma pavadinti veidu tai, kas neturi bruožų, ir jeigu tai gali būti pažįstama ar nepažįstama). Tas veidas teikė net kažkokio pasitenkinimo kaip kad grynas baltutėlaitis popieriaus lapas, kuriame gali rašyti ką tik sumanysi, ar šviežiai nugruntuota drobė, laukianti pirmojo teptuko prisilietimo, ar neaprėpiama dangaus platybė, kurioje gali skaityti mylimojo laiškus kada tik panorėsi. Beje, tame veide netgi buvo galima kažką įžiūrėti – neryškius šešėlius tarsi mėnulyje, kurie kai kam, ypač vaikystėje, gal ir panėši į veido bruožus.
Kol studijavome šį veidą (jei jums nemalonu, galite jo taip nevadinti), mėnesiena vis sunkėsi, sunkėsi į kambarį ir sėdinčiai Danguolei jau siekė kelius.
– Tu mane atpažįsti? – vėl paklausė jis.
Ji siurbtelėjo kavos prieš atsakydama.
– Žinau, tu atėjai čia ne tam, kad mane įskaudintum, išprievartautum, apvogtum ar nužudytum, – tardama paskutinius žodžius Danguolė suvokė, kad nei jam, nei jai toks atsakymas nebuvo reikalingas.
Ji gūžtelėjo pečiais ir, atsisukus į veidrodį, nužvelgė savo blyškiai grakštų atspindį mėnesienoje. Svečio ten nebuvo, tačiau nė tai jos neišgąsdino.
– Tikiuosi, tau malonu su manim? –pašaipiai paklausė svečias, gurkštelėdamas vyno. – Tau patinka mano balso ironija, mano bruožai, kurių nėra, veidrodyje neatsispindintis atvaizdas, nekrintantis ant grindų šešėlis...
– Tu juk nesi velnias! – labai tvirtai pasakė Danguolė (nors tai tikriausiai turėjo būti klausimas).
Svečias linktelėjo galva, ir buvo visiškai neaišku, ką jis tuo patvirtina.
Danguolė ištraukė iš juodo lako vazelės vieną šlamutį, kotą nulaužusi padėjo ant stalo, o baltą gatvelę sugniaužė saujoje, paskui išbėrė smulkutėlaičius žiedlapius ten, kur nekrito jo šešėlis.
Beje, visų kitų daiktų šešėliai veikiau priminė atspindžius tyvuliuojančiame vandenyje. Galiu pasakyti net visai tvirtai: daiktai ne tik metė šešėlius, bet ir atsispindėjo kambarį užplūdusioje mėnesienoje, įgaudami kažkokį apčiuopiamą nerealumą, blausų švytėjimą, kurio šiaipjau nebemokame juose pastebėti.
Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią – tai buvo jos Liūdesys.
– Tai pirmas ir paskutinis sykis, kai aš pas tave atėjau štai toks. Tu laukei stebuklo, ir jis išsipildė.
Danguolė, gūžtelėjusi pečiais, nulaužė galvą dar vienam šlamučiui.
– Aš laukiau ne tavęs, – pasakė gniauždama žiedą saujoje, – ne tokio stebuklo. Tu su manim esi nuolatos. Aš laukiau kažko kito... – nutęsė ji, pažerdama baltus žiedlapius žemėn. Jie plūduriavo mėnesienoje nesiekdami grindų.
– Ne. Tu laukei kaip tik manęs. Aš žinau, kaip tu kiekvieno sutiktojo veide ieškai mano bruožų. Ieškai ir nerandi. Tu supranti, kad neatsiras toks, kursai galėtų mane atstoti. – Liūdesys loštelėjo atgal, kai Danguolė žėrė jam į veidą saują žiedlapių, ir tęsė: – Niekas nesugebės manęs išstumti iš tavo gyvenimo, užvaldyti tavo minčių, jausmų, sielos taip, kaip tai padariau aš. Jei šiąnakt čia būtų atėjęs kas kitas, kurio tu tareisi laukianti, judu būtumėt pasikalbėję, gal net pasimylėję, tačiau jau rytą, kitą dieną, po savaitės ar po mėnesio jis būtų išvytas iš tavo gyvenimo. Ir tu vėl tekina, klupdama bėgtum atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai.
Jos akyse tvenkėsi ašaros. Danguolė palenkė galvą, nenorėdama jų rodyti savo Liūdesiui, tačiau skaidrūs lašeliai blykčiodami biro į atgniaužtą, ant kelių besiilsintį jos delną, nenatūraliai baltą mėnesienoje. Liūdesys šyptelėjo. (Jūs teisūs, jo veide nebuvo lūpų, bet kartoju: Liūdesys šyptelėjo.)
– Tu juk myli mane ir vienintelį tikrą savo jausmą bijai prarasti. Tu tiki savo meile man ir aš tikiu – ko gi daugiau bereikia? Aš užpildžiau tuštumą tavyje, tą gaudžiančią aikčiojančią prarają, kuri vadinama vienatve. Su manim tu niekuomet nesijauti vieniša, bet vos tik kelias dienas, mane pametus, pabūni su kitu, vienatvė darosi nebepakeliama. Tu vėl tekina, klupdama bėgi atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai...
– Tu jau sakei, toji frazė kvailai skamba t a v o l ū p o s e , – ūmai ji pajuto pasakiusi absurdą ir atlošusi galvą ėmė kvatotis.
Vienu ypu, vis dar kvatodamasi, išgėrė taurę vyno ir užsikosėjo.
– Tau jau dvidešimt septyneri. Tu jau dusyk mirei iš meilės, abu kartus aš tave prikėliau. Tau nevalia bėgti nuo manęs – trečias kartas nemeluoja, tu nebeprisikelsi!
– Aš nebebėgsiu, – tyliai atsakė ji, gniaužydama iškart kelis šlamučių žiedus.
Liūdesys prisipylė dar vyno ir, dzingtelėjęs savo stiklu į jos tuščią taurę, toliau kalbėjo:
– Tu juk perskaitei kažkur ir užsirašei savo dienoraštyje: m e i l ė i d ė j a i s t i p r e s n ė n e i m e i l ė ž m o g u i . Prisipažink, anuodviejų tu nemylėjai, nors ir mirei iš meilės, kai tave paliko. Tu mylėjai ne juos, o mane, mano bruožus, kuriuos tareisi reginti jų veiduose, mano intonacijas, kurias girdėjai jų kalboje, mano mintis, kurias manei esant jų galvose. Jie tave paliko supratę, kad esi skirta ne jiems, o man. Dabar viskas atvirkščiai – palieki tu, o iš meilės miršta kiti.
– Iš meilės niekas nebemiršta, – atsakė ji, vėl sukūkčiodama ir gniaužydama šlamutį, kurio žiedlapiai lipo ašarotoje saujoje.
– Gal ir nebemiršta, tebūnie. Bet ši frazė sukelia ūmias bangas tavo sieloje. Išgirdusi, jog jau du sykius mirei iš meilės, ėmei gailėtis savęs ir tapai tik dar artimesnė man. Juk taip? – paklausė jis labai labai švelniai, palinkdamas jos pusėn.
Danguolė kandžiojo lūpas nežinodama, juoktis jai ar verkti. Ranka siekė šlamučių, bet vazelė su aštriai stirksančiais kotais nuo jos lengvo prisilietimo atšoko ir nuplaukė per kambarį. Mėnesiena siekė krūtinę, ir Danguolė atsistojo, nes, sutikite, taip sėdėti buvo nebesmagu. Mėnesiena užliejo stalą, o stovinčią Danguolę apsėmė ligi juosmens. Kėdė, kurioje ji ką tik sėdėjo, pakilo, ėmė plūduriuoti. Porcelianiniai puodeliai, išdabinti žaliomis, ir lėkštelės – pilkšvomis chrizantemomis, sidabriniai šaukšteliai, rožinio stiklo taurės, kavinukas skimbčiodami, vartaliodamiesi nusklendė kambario gilumon, kur jau plūduriavo mėnesienoje kiti daiktai.
Liūdesys atidarė langą, ir mėnesiena kliokte klioktelėjo vidun.
Danguolė priėjo prie jo, įsitvėrė palangės, kad plūstantis mėnesienos krioklys nenublokštų šalin.
– Pabučiuok mane, – sušnibždėjo ji.
Liūdesys pasilenkė, ir Danguolė išvydo, kad jo veidas anaiptol nebuvo blyški plyna dėmė. Jame buvo tūkstančiai veidų – tie, kuriuos ji matydavo kasdien, prabėgomis, tik sykį, kurių nebuvo regėjusi ir niekuomet nesutiks, kurie gyveno kieno nors paveiksluose, muzikoje, sapnuose, vaizduotėje ir svajonėse, kurie ČIA nepasirodys, kuriuos ji mylėjo, tarėsi mylinti, dėl kurių mirė ar kuriuos galėjo mylėti, kuriems buvo abejinga, kurių nepastebėdavo, nemėgo, neapkentė. Visų jūsų veidai irgi buvo ten!
Danguolė pajuto vėsų, lengvą savo Liūdesio prisilietimą, pajuto, kad srūva jo tarpupirščiais it pati būtų virtusi ašaromis, vandeniu ar mėnesiena. Išvydo jo atspindį savo čiurlenančiose gelmėse. Jautė, kaip kyla ir teka drauge su Liūdesiu pro atvirą langą, kaip mėnuo atsispindi, švyti, blykčioja, raibuliuoja joje ir tūkstančiuose šio pasaulio žydinčių ir užšalusių tvenkinių, ežerų, upių, jūrų, vandenynų, upeliukų, baseinų, šulinių, balų, rasos lašų, akių, širdžių.
Kambarys liko tuščias.
Aš anaiptol nenoriu jums įrodinėti, kad Danguolė ištirpo savo Liūdesyje, susiliejo su juo, nuskendo mėnesienoje, išskrido (ar iššoko) pro langą.
O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pamėginkite va ką: kokį sykį, m ė n e s i e n o j e , kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant sumišai su pirmąja kruša, degiojant žvakeles ant nelankomų kapų vėjuotą vėlinių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjimo sklidinais paupiais, jazminų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai p a i m k i t e u ž r a n k o s s a v o L i ū d e s į i r p a ž v e l k i t e j a m į v e i d ą. Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti.
1980, 1983
Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.