Visą savaitę persekiojo tas jausmas. Užplūsdavo staiga, gatvėj, troleibuse, darbe, parduotuvėje, šnekantis su draugais, skaitant, per miegus, net sapnuojant ar vos tik pabudus. Tas jausmas pliūptelėdavo ne laike ir ne erdvėje, išplėšęs Danguolę iš ČIA, vėl blokšdavo atgal, kad ji kankinamai mėgintų suprasti, kas gi nutiko. (Danguolė – tai mūsų herojės vardas, neturintis jokios reikšmės aprašytų įvykių eigai, nieko nepridedąs, neatimąs, nepasakąs apie moterį, kuriai yra duotas. Tačiau įprasta žmones vadinti vardais, ir aš nieko nenoriu keisti.)
       Pirmiausia Danguolei atrodydavo, jog ką tik buvo prisiminusi kažką be galo svarbaus. Privalo šitai išplėsti, apibūdinti tiksliu žodžiu, sąvoka, įsprausti į rėmus ar uždaryti dėžutėn, gražiai, tvarkingai padėti šalia visų kitų savo pergyvenimų, realių ir susapnuotų. Paskui suprasdavo mėginanti prisiminti tai, ko dar nebuvo, tačiau neišvengiamai bus. Galiausiai su nenusakomu palengvėjimu Danguolė visa tai pati sau apibūdindavo kaip LAUKIMĄ. Ji po keliasdešimt sykių per dieną bėgiojo prie pašto dėžutės tikėdamasi laiškų (nuo ko, deja, negaliu pasakyti, nes ir ji pati to nežinojo). Krūpčiodavo it nuplikyta nuo kiekvieno telefono skambučio; atsiliepdavo skardžiu pakylėtu balsu, neslėpdama nusivylimo, labai abejingai kalbėdavo su savo bičiuliais; ne ten pataikiusiems blokšdavo ištisą pykčio papliūpą, nepaisydama, ar kas jos klausosi, ar pypsi ragelyje signalas (juk iš pastarųjų buvo daugiausiai tikimasi, Danguolės širdis tiesiog plastelėdavo išgirdus nepažįstamą balsą, o stebuklo nesulaukus kaipgi nepyksi...). Panašiai atsitikdavo ir dzingtelėjus durų skambučiui: Danguolė trūkčiagalviais puldavo atidaryti; jautresnius svečius (sutikite, ne visi gi sugeba pajusti kito sielos virpesius) stačiai užplūsdavo jos nuožmus liūdesys bei desperacija.
       Tą vakarą Danguolė jautėsi visiškai rami, skausmingai dilgčiojantis s t e b u k l o  l a u k i m a s  atlėgo. Ji buvo tikra – jei kas ir įvyks, tai šįvakar. O jei ne, toji keista nuojauta po truputį slūgs slūgs, kol galutinai išseks, palikdama nevilties nuosėdas, kartėlį, o galų gale viskas liks kaip buvę. (Taip, ko gero, pasijunti pirmosiomis naujųjų metų dienomis, kai vėl turi prisipažinti, kad stebuklas neišsipildė, niekas nepasikeitė, viskas plaukia sena vaga.)
       Greitai sutemo. Danguolė stovėjo prie praviro lango, rūkė žiūrėdama, kaip miestas skęsta mėnesienoje. Jis grimzdo it milžiniškas, tūkstančiais žiburių tvieskiantis laivas. Atrodė be galo keista, kad visi kiūto savo kajutėse (atsiprašau, butuose) ar ramiai šmirinėja po denį nė nemėgindami gelbėtis, netgi nenujausdami nelaimės. T u o  m o m e n t u , kai miestas, mirktelėjęs paskutiniu žiburiu aukščiausiame stiebe, pliumptelėjo ir nuskendo mėnesienoje, kai dangun iškilo spiečius mažutėlaičių oro burbuliukų ir nuvilnijo platūs ratilai, p r i e  d u r ų  d z i n g t e l ė j o  s k a m b u t i s .
       Danguolė krūptelėjo, sviedė nesurūkytą cigaretę mėnesienon, užtrenkusi langą nuėjo į koridorių. Nė nedirstelėjusi pro stiklinę akelę, atidarė duris, įleido svečią vidun. Norėjo uždegti šviesą, kad galėtų apžiūrėti jo veidą, tačiau svečias pasakė labai gerai jai pažįstamu, niekuomet negirdėtu balsu:
       – Nedek šviesos nei čia, nei kambaryje. Šiąnakt tokia puiki mėnesiena.
       Danguolė paklusniai linktelėjo galvą. Svečias nusivilko paltą, juodu nuėjo į kambarį. Jis atsistojo prie lango vėlgi lyg tyčia taip, kad negalėtum apžiūrėti jo veido.
       – Tu, jei nori, parūkyk, – pasakė ji, – o aš tuojau atnešiu kavos.
       Danguolė sakė svečiui „tu“, nors matė (veikiau – nematė, jei tai priklauso nuo veido) jį pirmąsyk.
       Ji net nusistebėjo savo ramumu: širdis nesidaužė, rankos nedrebėjo, balsas netrūkčiojo, nevirpėjo kojos, o judesiai buvo lengvi ir grakštūs. Kambario daiktai mėnesienoje tapo kažkokie besvoriai, rodės, gali juos stumdyti mintimi, žvilgsniu, potroškiu.
       Danguolei atnešus kavą, svečias, tebestovėdamas prie lango, rūkė. Matėsi tik jo siluetas, mėnuo buvo tiesiai virš galvos ir atrodė nelyginant aureolė (pastaroji detalė jai pasirodė truputį juokinga).
       Mėnulio šviesa sunkėsi pro nesandariai uždarytą langą tarsi vanduo pro nuskendusio laivo iliuminatorius, tiktai kur kas lėčiau, negirdimai čiurlendama. Danguolė, eidama link stalo, pajuto, kad mėnesiena skalauja jos pėdas, siekia veik gurnelius.
       Ji tylėdama pripylė kavos, vyno sau ir svečiui, atplėšė cigarečių pakelį, atsisėdo, užsirūkė. Na, sakykite, kuri gi iš jūsų taip elgtųsi su nepažįstamuoju, kurio net veido neregėjote, vidurnakty, kai viskas aplinkui nugrimzdę mėnesienoje?
       Tyla visiškai nebuvo slegianti, tačiau svečias ūmai ją pertraukė:
       – Tai kaipgi tu gyveni?
       – Kaip visuomet, – atsakė ji, gūžtelėjusi pečiais.
       Įtemptai mėgindama įžiūrėti svečio veido bruožus, Danguolė staiga suprato, kad jų išvis nėra! Ji neišsigando, neapstulbo, neaiktelėjo, nekrūptelėjo tai išvydusi, veikiau pajuto palengvėjimą. Danguolei buvo puikiausiai pažįstamas šis nepažįstamas veidas (jei įmanoma pavadinti veidu tai, kas neturi bruožų, ir jeigu tai gali būti pažįstama ar nepažįstama). Tas veidas teikė net kažkokio pasitenkinimo kaip kad grynas baltutėlaitis popieriaus lapas, kuriame gali rašyti ką tik sumanysi, ar šviežiai nugruntuota drobė, laukianti pirmojo teptuko prisilietimo, ar neaprėpiama dangaus platybė, kurioje gali skaityti mylimojo laiškus kada tik panorėsi. Beje, tame veide netgi buvo galima kažką įžiūrėti – neryškius šešėlius tarsi mėnulyje, kurie kai kam, ypač vaikystėje, gal ir panėši į veido bruožus.
       Kol studijavome šį veidą (jei jums nemalonu, galite jo taip nevadinti), mėnesiena vis sunkėsi, sunkėsi į kambarį ir sėdinčiai Danguolei jau siekė kelius.
       – Tu mane atpažįsti? – vėl paklausė jis.
       Ji siurbtelėjo kavos prieš atsakydama.
       – Žinau, tu atėjai čia ne tam, kad mane įskaudintum, išprievartautum, apvogtum ar nužudytum, – tardama paskutinius žodžius Danguolė suvokė, kad nei jam, nei jai toks atsakymas nebuvo reikalingas.
       Ji gūžtelėjo pečiais ir, atsisukus į veidrodį, nužvelgė savo blyškiai grakštų atspindį mėnesienoje. Svečio ten nebuvo, tačiau nė tai jos neišgąsdino.
       – Tikiuosi, tau malonu su manim? –pašaipiai paklausė svečias, gurkštelėdamas vyno. – Tau patinka mano balso ironija, mano bruožai, kurių nėra, veidrodyje neatsispindintis atvaizdas, nekrintantis ant grindų šešėlis...
       – Tu juk nesi velnias! – labai tvirtai pasakė Danguolė (nors tai tikriausiai turėjo būti klausimas).
       Svečias linktelėjo galva, ir buvo visiškai neaišku, ką jis tuo patvirtina.
       Danguolė ištraukė iš juodo lako vazelės vieną šlamutį, kotą nulaužusi padėjo ant stalo, o baltą gatvelę sugniaužė saujoje, paskui išbėrė smulkutėlaičius žiedlapius ten, kur nekrito jo šešėlis.
       Beje, visų kitų daiktų šešėliai veikiau priminė atspindžius tyvuliuojančiame vandenyje. Galiu pasakyti net visai tvirtai: daiktai ne tik metė šešėlius, bet ir atsispindėjo kambarį užplūdusioje mėnesienoje, įgaudami kažkokį apčiuopiamą nerealumą, blausų švytėjimą, kurio šiaipjau nebemokame juose pastebėti.
       Žiūrėdama į savo atspindį tyvuliuojančioje mėnesienoje, Danguolė atpažino svečią – tai buvo jos Liūdesys.
       – Tai pirmas ir paskutinis sykis, kai aš pas tave atėjau štai toks. Tu laukei stebuklo, ir jis išsipildė.
       Danguolė, gūžtelėjusi pečiais, nulaužė galvą dar vienam šlamučiui.
       – Aš laukiau ne tavęs, – pasakė gniauždama žiedą saujoje, – ne tokio stebuklo. Tu su manim esi nuolatos. Aš laukiau kažko kito... – nutęsė ji, pažerdama baltus žiedlapius žemėn. Jie plūduriavo mėnesienoje nesiekdami grindų.
       – Ne. Tu laukei kaip tik manęs. Aš žinau, kaip tu kiekvieno sutiktojo veide ieškai mano bruožų. Ieškai ir nerandi. Tu supranti, kad neatsiras toks, kursai galėtų mane atstoti. – Liūdesys loštelėjo atgal, kai Danguolė žėrė jam į veidą saują žiedlapių, ir tęsė: – Niekas nesugebės manęs išstumti iš tavo gyvenimo, užvaldyti tavo minčių, jausmų, sielos taip, kaip tai padariau aš. Jei šiąnakt čia būtų atėjęs kas kitas, kurio tu tareisi laukianti, judu būtumėt pasikalbėję, gal net pasimylėję, tačiau jau rytą, kitą dieną, po savaitės ar po mėnesio jis būtų išvytas iš tavo gyvenimo. Ir tu vėl tekina, klupdama bėgtum atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai.
       Jos akyse tvenkėsi ašaros. Danguolė palenkė galvą, nenorėdama jų rodyti savo Liūdesiui, tačiau skaidrūs lašeliai blykčiodami biro į atgniaužtą, ant kelių besiilsintį jos delną, nenatūraliai baltą mėnesienoje. Liūdesys šyptelėjo. (Jūs teisūs, jo veide nebuvo lūpų, bet kartoju: Liūdesys šyptelėjo.)
       – Tu juk myli mane ir vienintelį tikrą savo jausmą bijai prarasti. Tu tiki savo meile man ir aš tikiu – ko gi daugiau bereikia? Aš užpildžiau tuštumą tavyje, tą gaudžiančią aikčiojančią prarają, kuri vadinama vienatve. Su manim tu niekuomet nesijauti vieniša, bet vos tik kelias dienas, mane pametus, pabūni su kitu, vienatvė darosi nebepakeliama. Tu vėl tekina, klupdama bėgi atgal pas mane įsitikinus, kokie jie visi bejėgiai...
       – Tu jau sakei, toji frazė kvailai skamba t a v o   l ū p o s e , – ūmai ji pajuto pasakiusi absurdą ir atlošusi galvą ėmė kvatotis.
       Vienu ypu, vis dar kvatodamasi, išgėrė taurę vyno ir užsikosėjo.
       – Tau jau dvidešimt septyneri. Tu jau dusyk mirei iš meilės, abu kartus aš tave prikėliau. Tau nevalia bėgti nuo manęs – trečias kartas nemeluoja, tu nebeprisikelsi!
       – Aš nebebėgsiu, – tyliai atsakė ji, gniaužydama iškart kelis šlamučių žiedus.
       Liūdesys prisipylė dar vyno ir, dzingtelėjęs savo stiklu į jos tuščią taurę, toliau kalbėjo:
       – Tu juk perskaitei kažkur ir užsirašei savo dienoraštyje: m e i l ė  i d ė j a i   s t i p r e s n ė  n e i  m e i l ė  ž m o g u i . Prisipažink, anuodviejų tu nemylėjai, nors ir mirei iš meilės, kai tave paliko. Tu mylėjai ne juos, o mane, mano bruožus, kuriuos tareisi reginti jų veiduose, mano intonacijas, kurias girdėjai jų kalboje, mano mintis, kurias manei esant jų galvose. Jie tave paliko supratę, kad esi skirta ne jiems, o man. Dabar viskas atvirkščiai – palieki tu, o iš meilės miršta kiti.
       – Iš meilės niekas nebemiršta, – atsakė ji, vėl sukūkčiodama ir gniaužydama šlamutį, kurio žiedlapiai lipo ašarotoje saujoje.
       – Gal ir nebemiršta, tebūnie. Bet ši frazė sukelia ūmias bangas tavo sieloje. Išgirdusi, jog jau du sykius mirei iš meilės, ėmei gailėtis savęs ir tapai tik dar artimesnė man. Juk taip? – paklausė jis labai labai švelniai, palinkdamas jos pusėn.
       Danguolė kandžiojo lūpas nežinodama, juoktis jai ar verkti. Ranka siekė šlamučių, bet vazelė su aštriai stirksančiais kotais nuo jos lengvo prisilietimo atšoko ir nuplaukė per kambarį. Mėnesiena siekė krūtinę, ir Danguolė atsistojo, nes, sutikite, taip sėdėti buvo nebesmagu. Mėnesiena užliejo stalą, o stovinčią Danguolę apsėmė ligi juosmens. Kėdė, kurioje ji ką tik sėdėjo, pakilo, ėmė plūduriuoti. Porcelianiniai puodeliai, išdabinti žaliomis, ir lėkštelės – pilkšvomis chrizantemomis, sidabriniai šaukšteliai, rožinio stiklo taurės, kavinukas skimbčiodami, vartaliodamiesi nusklendė kambario gilumon, kur jau plūduriavo mėnesienoje kiti daiktai.
       Liūdesys atidarė langą, ir mėnesiena kliokte klioktelėjo vidun.
       Danguolė priėjo prie jo, įsitvėrė palangės, kad plūstantis mėnesienos krioklys nenublokštų šalin.
       – Pabučiuok mane, – sušnibždėjo ji.
       Liūdesys pasilenkė, ir Danguolė išvydo, kad jo veidas anaiptol nebuvo blyški plyna dėmė. Jame buvo tūkstančiai veidų – tie, kuriuos ji matydavo kasdien, prabėgomis, tik sykį, kurių nebuvo regėjusi ir niekuomet nesutiks, kurie gyveno kieno nors paveiksluose, muzikoje, sapnuose, vaizduotėje ir svajonėse, kurie ČIA nepasirodys, kuriuos ji mylėjo, tarėsi mylinti, dėl kurių mirė ar kuriuos galėjo mylėti, kuriems buvo abejinga, kurių nepastebėdavo, nemėgo, neapkentė. Visų jūsų veidai irgi buvo ten!
       Danguolė pajuto vėsų, lengvą savo Liūdesio prisilietimą, pajuto, kad srūva jo tarpupirščiais it pati būtų virtusi ašaromis, vandeniu ar mėnesiena. Išvydo jo atspindį savo čiurlenančiose gelmėse. Jautė, kaip kyla ir teka drauge su Liūdesiu pro atvirą langą, kaip mėnuo atsispindi, švyti, blykčioja, raibuliuoja joje ir tūkstančiuose šio pasaulio žydinčių ir užšalusių tvenkinių, ežerų, upių, jūrų, vandenynų, upeliukų, baseinų, šulinių, balų, rasos lašų, akių, širdžių.
       Kambarys liko tuščias.
       Aš anaiptol nenoriu jums įrodinėti, kad Danguolė ištirpo savo Liūdesyje, susiliejo su juo, nuskendo mėnesienoje, išskrido (ar iššoko) pro langą.
       O jei geidžiate sužinoti, kuo gi baigėsi visa ši istorija, pamėginkite va ką: kokį sykį, m ė n e s i e n o j e , kukuojant gegutėms, obelų žiedlapiams byrant sumišai su pirmąja kruša, degiojant žvakeles ant nelankomų kapų vėjuotą vėlinių naktį, bastantis ledo lyčių kuždėjimo sklidinais paupiais, jazminų kvapo pažadinti iš slogaus sapno, švelniai p a i m k i t e  u ž  r a n k o s  s a v o  L i ū d e s į  i r  p a ž v e l k i t e  j a m  į  v e i d ą. Atsiminsite – MĖNESIENOJE?! Gal tai padės jums iš ČIA ištrūkti.


       1983

 

       Ivanauskaitė, Jurga. Pakalnučių metai: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1985.