Visa tai turbūt nuteiks jus nemaloniai. Dabar, užsižiebus ryškiai rožinei NIGHT CLUB reklamai, jūs galite puikiausiai apžiūrėti šio apsakymo heroję: pilki purvais apdrabstyti sportbačiai, per dideli basai pėdai; plonos, neįtikėtinai ilgos kojos, aptemptos juodu treningu; tamsūs medvilniniai marškiniai dar labiau pabrėžia jos berniukiškas kūno formas; milžiniškas juodas vyriškas švarkas, ji tarsi skęsta jame, panėrusi delnus į plačias, ištampytas ir blizgančias nuo riebaus purvo kišenes. Dabar ji pakelia kairę, labai liesą ir blyškią ranką ilgais, keistai dailiais pirštais su smilkstančia cigarete prie mėlynai dažytų lūpų fosforinio baltumo veide. Jūs nustebsite pažvelgę į jos viršugalvį, kur kūpso it egzotiško paukščio skiauterė ryškiai violetinių plaukų gniužulas. Pažiūrėkite, kaip ji žengia, mėgaudamasi kiekvienu liesų kojų žingsniu, kiekvienu savo įstabiai jauno ir liekno kūno judesiu, savo sukniužusia, liguista, beprotiškai liūdna povyza! PUNK – a product of contemporary culture in USA is manifestation with all its noise it denotes hopelessness, frustration and nihilism! It seems like the final loud gasp of an overwrought consumed society bent on its own gluttonous destruction! Pankai – šiuolaikinės JAV kultūros produktas – yra manifestacija, triukšmingai skelbianti beviltiškumą, irimą ir nihilizmą! Tai atrodo lyg garsus priešmirtinis atodūsis išsekusios, vartotojiškos visuomenės, kuri pati save naikina! Pažvelkite į tą mirusio Pjero veidą, į trūkčiojančius raumenis lūpų kampučiuose, it kas varytų įkaitintas adatas jai po žaliai dažytais, išpuoselėtais nagais! Užmerkti vokai virpčioja, ir staiga blyškiame veide it liūdnas augalas ima skleistis kažkas netikėta. Tai ji (pankė!) paleido vaizduotę beprotiškam skrydžiui į didmiesčio tamsą. Ji mėgo žaisti pati su savimi, su savo keista siela, kuriai buvo leidžiama viskas. Ji norėjo sukurti save tobulą ir amžiną it Džokonda (ak ne, tik, gerbiamieji, be to sentimentalumo ir „slaptingojo moteriškumo“). Ji kūrė šedevrą žaisdama, kalbėdama, kvailiodama su savo vaizduote. Tik paklausykite, kaip ji atsiduoda savo sielos žaidimui, stengdamasi nugalėti pasiutišką didmiesčio tuštumą! Klausykite. Tada jie pamatė alkanos žolės gelmėje didžiulius blizgančius daiktus, kurie siūbavo kimiai skambėdami. Kai aukšti augalai, apkibę smulkiais baltais vaisiais, pučiant silpnam pietryčių vėjui ėmė linguoti, tie didieji blizgantys daiktai pradėjo skleistis it milžiniškos plikai skustos galvos. Juose bematant atsirado siauri juodi plyšiai, pro kuriuos veržėsi slogiai kvepiantis melsvas skystis. Jie priklaupė ant kelių ir ėmė rieškučiomis semti jo vėsą. Jie nepajuto skausmo, tačiau staiga vienas iš jų riktelėjo ir pašokęs leidosi bėgti. Jie pastebėjo, jog – nebeturi delnų! Stop!!!
       Sustabdė save pačioje įdomiausioje vietoje, nes jos kelyje stovėjo beviltiškai atrodąs vyriškis. Jis buvo girtas, pilku puspalčiu, išsibaltinęs į kažkokią tinkuotą sieną, mėlynas šalikas siekė žemę. Vyriškis buvo smarkiai nuplikęs, bet jai patiko jo veidas. Giliose akyse plūduriavo jums visiems gerai pažįstamas liūdesys, o ilga keistos formos nosis panėšėjo į paukščio snapą. Ji priėjo prie pat jo. Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, tatai pankei irgi patiko. Ji žiūrėjo į jį, tiesiai į jo išplėstas akis, ir suvokė jų paslaptį: akys nemokėjo koncentruoti žvilgsnio į vieną objektą.
       – Tau tikriausiai nekaip sekasi? – paklausė ji, muturiuodama jam apie kaklą šaliką.
       – Kaip čia pasakius, – tarė jis, mėgindamas užsidegti cigaretę, tačiau nepasisekė – cigaretė nukrito balon, kur, pasirodo, juodviejų stovėta.
       Ji šyptelėjo ir, pridegus kitą cigaretę, įdėjo jam į burną.
       – Kuo tu vardu? – paklausė ji, vesdama vyriškį iš balos.
       – Matote, panele, aš – psichoanalitikas.
       Ji nusikvatojo.
       – Ką jūs man patartumėt, ponas psichoanalitike, sergu ciklotimine depresija, mane naktimis kankina nemiga, kai užmiegu – košmarai, dienomis, žinoma, beprotiškai kamuoja snaudulys, turiu polinkį į sadizmą ir, be abejo, į mazochizmą, vaikystėje man įtarė šizofreniją, dabar kaltina alkoholizmu ir narkomanija, pati sau randu Edipo kompleksą, didybės maniją ir, kaip jūs tikriausiai atspėjote, nepilnavertiškumo kompleksą. Stipriai reiškiasi grafomanijos simptomai, kleptomanija ir klaustrofobija. Kai kas sako, kad esu lesbietė, žinoma, atsiranda ir tokių, kurie mano, kad esu vištgaidis, – ji kalbėjo lėtai, bereikšmiu negyvu veidu, siūbuodama į savo žodžių ritmą lyg į kokią jai vienai tesuvokiamą svaiginančią muziką.
       – Ak dieve mano, man taip liūdna, – atsakė jis, – man taip liūdna, – kalbėjo laikydamasis jos rankos ir sekdamas iš paskos, – ak dieve mano, kaip man sunku, kaip man sunku ir liūdna, ak, kaip sunku ir liūdna, – jis purtė galvą, nebepajėgdamas sustabdyti šios kunkuliuojančios būsenos.
       Ji gūžtelėjo pečiais. Jie įėjo į seną parką.
       – Man visada liūdna. Aš ir nenorėčiau kitos būsenos, bet, jeigu tau naujiena, sutinku, nuo to galima sprogti. Tačiau tu matai tiek kenčiančių. Pas tave turbūt lyg pas pranašą ėjo mergaitės, kurių nemyli berniukai, ir berniukai, kurių nemyli mergaitės; tie, kurie nerado paguodos net mene; tie, kurie pjovėsi venas, o jiems jas susiuvo; visiems buvo tas pat, visus sprogdino liūdesys, net ne liūdesys, o tai, kas... na, man rodos, tai lyg indas, sklidinas gyvsidabrio. Jeigu jau indas sudūžta, gyvsidabris išsilieja po visą kūną ir sielą, po visą mūsų gyvenimą ir kūrybą. Ir jo surinkti nebeįmanoma, kad ir kaip keistųsi aplinkybės... Kitiems taip neatsitinka. Tu guodi tuos žmones, gali palyginti save su jais, ne viskas juk taip tragiška...
       – Ak viešpatie, aš neištversiu, aš neišlaikysiu, – atsakė jis, – aš nebenoriu, aš jėgų nebeturiu... Na kodėl?..
       Ji atsistojo prieš jį, iš lėto siūbuodama klubais.
       – Man kartą gyvenime štai šiame parke atsitiko toks dalykas, kuris įrodė, kad būtina turėti jėgų! Kartą, labai anksti rytą, aš ėjau parko alėja, buvo ką tik pasnigę, medžiai apšerkšniję, per sniegą, tokį, žinote, akinamai baltą, persišvietė saldžiai žalia žolė, dangus buvo fosforiškai rausvas, aš buvau apsirengusi juodai, ėjau basa per sniegą, o mano rankose – tiesiog skaudžiai raudonas obuolys. Iškėliau jį aukštyn ir žvelgiau, kaip jis liepsnoja mano delnuose, violetinio dangaus ir baltų medžių fone. Jo forma buvo tokia tobula! Paskui aš atsikandau jo, o jis – toks saldus. Aš užsimerkiau, šaltis aštriom adatėlėm badė man padus, ir viskas buvo taip pasiutiškai gražu, taip tobula, aš pajutau kažkokį palaimingą silpnumą, kurio taip ilgėjausi ir kurį buvau patyrusi tik motinos įsčiose. Tokią laimę, tokią pakvaišusią laimę iš šio pasaulio gali pasiimti kiekvienas. Nes...
       Jis nuleido galvą. Ji priėjo, suėmė jo galvą už smilkinių ir pakėlė.
       – Tavo akyse vienatvė, bet kitaip niekada ir nebus. Žmonės vieniši kaip medžiai. Medžiai liečiasi lapais, šakomis, bet kamienai visada stovi atskirai. Visada. Privertei mane kalbėti it Remarko heroję...
       – Ak, aš negaliu, na negaliu, – atsakė jis, nežiūrėdamas į ją, – be to, kartais medžių kamienai būna susipynę... ak ne, viskas tiesiog neįmanoma, aš jėgų nebeturiu...
       – Aš tau turbūt šlykščiai atrodau, – tarė ji, – aš tuoj pasikeisiu.
       Ji priėjo prie gazuoto vandens automato ir trenkė į jį vieną, kitą, trečią kartą kumščiu, spyrė koja. Pasipylė rožinio vandens čiurkšlės. Ji rieškučiomis sėmė kriušoną ir prausė savo nubalintą veidą, mėlynai dažytas lūpas, žydrus nuvytusius augalus, išpieštus aplink akis. Vyriškis stovėjo atsirėmęs į gretimą automatą ir žvelgė į dangų. Ji nusivilko švarką ir nusivalė juo veidą, rankas. Išardė savo paukštišką šukuoseną. Violetiniai plaukai smulkiom sulipusiom garbanėlėm pasipylė ant trapių pečių. Nusimetė marškinius, pro ploną juodą palaidinukę persišvietė nedidelės krūtys. Keista, jos veidas dabar atrodė labiau subrendęs, jai galėjai duoti kokį dvidešimt metų.
       – Svarbiausia – sau suteikti visišką laisvę, – tarė ji, – visišką laisvę.
       Ji prileido stiklinę rausvo kriušono iš neišsenkančios versmės, trykštančios iš mėlyno automato, ir padavė ją psichoanalitikui. Jis, vienu mauku išgėręs iki dugno, trenkė ją žemėn. Stiklinė suskilo į keturias dalis.
       – Na tikrai nebegaliu, – pasakė jis aprimusiu balsu. – Kaip aš viso šito nekenčiu, – pridūrė mostelėdamas kažkur medžių ir fontano pusėn.
       – Nori, aš tau parodysiu, kaip aš visa tai myliu? – paklausė ji keistai šyptelėdama.
       Ji pasilenkė ir paėmė vieną šukę.
       – Žiūrėk štai čia, – pasakė ištiesdama jam delną, kuriame blykčiojo stiklinės nuolauža.
       Ji lėtai sugniaužė pirštus, gniaužė vis stipriau ir stipriau, ranka ėmė drebėti, venos iššoko.
       Psichoanalitikas tarsi užhipnotizuotas žiūrėjo į jos sugniaužtą kumštį. Pro tarpupirščius lėtai ėmė sunktis kraujas. Ji pakėlė ranką aukštyn, kraujas trim plonytėm srovelėm nuvarvėjo per riešą. Jis apstulbęs žvelgė į palaimos šypseną skausmo perkreiptame jos veide (o ji manė, kad jo akys nesugeba koncentruoti žvilgsnio!). Ir staiga psichoanalitikas išsiblaivė. Puolė prie jos ir jėga atgniaužė pirštus. Pankė visa virpėjo, glausdamasi prie jo. Jis ėmė rinkti stikliukus iš jos kruvino delno. Ji padėjo galvą jam ant peties ir ėmė garsiai kūkčioti.
       – Viešpatie, vaikeli, tau reikia gultis ligoninėn, eime nuvesiu tave į vieną geriausių Niujorko psichiatrinių klinikų, išrašysim tau stiprių trankvilizatorių, gal net elektrošoką. Tu atgausi pusiausvyrą ir pradėsi matyti gyvenimą visai kitomis spalvomis!
       Ji ūmai atšlijo nuo jo, paslėpė už nugaros kruviną kumštį.
       – Giliai geltono ir karštai raudono, taip mano skonis nori, jis kraujo į visus dažus primaišo! Kas savo namus baltai tėplioja, tas man parodo savo sielą baltai nutepliotą. Žinai, kas taip kalbėjo? Taip kalbėjo Zaratustra, – pasakė ji, kandžiodama lūpas. Matyt, jai labai skaudėjo ranką.
       – Vaikeli, na ką gi tu... Tu Ničę skaitai! O tau reikia skaityti romanus su aiškia fabula, tačiau lengvus ir juo labiau be smurto scenų. Gali skaityti Fransuazą Sagan, Rėjų Bredberį, Agatą Kristi. Klausykis Mocarto.
       Ji prisidegė cigaretę.
       – Būtų gerai, jei nerūkytum, nevartotum alkoholio, juo labiau narkotikų.
       – Dykuma auga, vargas tam, kas dykumą savyje slepia! Taip kalbėjo Zaratustra.
       Iš toli atsklido šaižūs roko garsai. Ji ėmė kraipytis į jų taktą.
       – Tau reikėtų klausytis Mocarto. Tai neblogai veikia neurastenikus.
       – Ir tebus žuvusi mums ta diena, kurią nė karto nebuvo šokta! Taip kalbėjo...
       Ji pasilenkė, paėmė nuo žemės savo marškinius, švarką ir apsivilko juos. Ranka persibraukė per veidą, palikdama kruviną pėdsaką.
       – Gal atsisveikinsim, dėdule? – tarė kraipydamasi į muzikos ritmą (Am I sexy? Ar aš seksuali?) ir priėjo prie jo.
       Ji apkabino jo kaklą ir pabučiavo į skruostą. Staiga jis apglėbė ją ir įniko bučiuoti jos akis, kaktą, lūpas. Ji buvo užsimerkusi, ir jai pasidarė baisu, nes nebegalėjo sustabdyti savo patrakusios vaizduotės: jie bučiuojasi tamsaus parko vidury, jie apsikabinę ir jiems gera, tačiau jos rankose neįtikėtinai aštri stiklo šukė, ir ji staigiu judesiu nurėžia jam galvą!
       – Ak, aš nebegaliu, – sušuko ji, išsivaduodama iš jo glėbio, – taip, taip, taip, tu teisus! Būtų gerai! Tu teisus! Aš noriu gulėti baltame kambaryje minkštomis sienomis, klausytis Mocarto ir skaityti Stivensoną, noriu, kad mano pilki plaukai būtų supinti į plonas kasytes, perrištas žydrais kaspinėliais, jūs man leistumėte savo trankvilizatorius ir šertumėte gerą maistą, aš pasidaryčiau stora ir graži. Kasvakar pas mane ateitų dailus berniukas geltonais plaukais ir rudomis akimis, jis dėstytų pradinukams gimtąją kalbą, ir aš žinočiau, jog visos pirmokės jį įsimylėjusios. Jis kasvakar atneštų baltų rožių, įvyniotų į rausvą traškantį popierių, ir bučiuotų mane į kaktą. Ak, kaip man būtų lengva, kaip man būtų gera!
       Ji vėl susegė plaukus į paukštišką kuodą.
       Jie stovėjo vienas priešais kitą.
       – Dabar pasakykite, kad numirė jūsų motina, pasikorė žmona arba išprievartauta jūsų nepilnametė dukrelė. Mūsų pokalbiui reikalingas paskutinis akordas!
       Jie stovėjo vienas priešais kitą, atsitiktinai susitikę kažkurią birželio naktį. Pankė ir psichoanalitikas rausvo kriušono baloje.
       Į dangų kilo žalsva fejerverko raketa. Mes irgi kylame aukštyn, pankės ir psichoanalitiko figūrėlės mažėja, dabar jau regime ne tik juos, bet ir milžiniškus senus medžius, neono šviesose blizgančius pasilinksminimo įtaisus – apžvalgos ratus, skraidančias lėkštes, karuseles su mediniais arkliais ir raudonais plieniniais automobiliais. Mes matome, kaip visi šie įtaisai, beviltiškai tušti, ima judėti ir suktis, tyliai skimbčiodami ir braškėdami. Mes kylame nesulaikomu greičiu, štai jau parkas tik tamsus taškelis švytinčioje didmiesčio pievoje. Mes kylame ir kylame, apšviesti fejerverko raketų, staiga šviesa išnyksta ir viską uždengia mėlyni naktiniai debesys. Pakylame dar aukščiau ir atsiduriame juodoje aklinoje erdvėje.

       1981