1995 m. rugsėjo 15 d. „Lietuvos aido" patalpose įvyko beprotiškai jauno poeto Benedikto Januševičiaus antrosios eilėraščių knygos „Šalkis" bei audioalbumo „Blynai" prezentacija. Tai buvo ne įprastas kūrybos pristatymas, o kūrybinė akcija su autoriui būdingais undergroundo elementais. Akcija prasidėjo folkloro (?) grupės "Skylė" pasirodymu. Po jos atsirado (nors niekur nebuvo dingęs) ir pats Januševičius su savo knyga, kurią skaitė pritariant tokiems pat iš audiokasetės skambantiems žodžiams. O skambėjo turbūt geriausias knygos eilėraštis „Mes brūžinam akmenis vieną į kitą", lydimas buitinės technikos ir miesto triukšmo. Triukšmo buvo daug, nes akcijos dalyviai - B.J. ir du jo partneriai - ne tik skaitė ir varijavo tą patį eilėraštį apie akmenis, bet ir patys tuos „gyvus" akmenis brūžino, daužė, dėliojo nelyg mandalą, kuri iš pradžių pavirto ratu, paskui kryžiumi, ir pagaliau iš tų „gyvų" (jau nubrūžintų ir apdaužytų) akmenų buvo sudėliota undergroundininkų pamėgta frazė FUCK OFF.
Daužomi buvo ne tik akmenys, bet ir geležinės grotelės kojoms valyti. Nuo nuolat kartojamų to paties eilėraščių eilučių ("mes brūžinam akmenis vieną į kitą / tai tęsiasi valandų valandas") triukšmo ir jo sukeltos įtampos patraukė į miegą. Bet staiga triukšmas dingo, stojo tyla, ir po salę pradėjo skraidyti popieriniai lėktuvėliai, kurie išsklaidė salės ir žiūrovo sąmonės erdvėje susikaupusią įtampą. Publika atsipalaidavo, visi šypsodamiesi laidė lėktuvėlius, lyg sugrįžę į vaikystę. Bet paskui vėl prasidėjo triukšmas, lydintis mus kas dieną, visur ir visada. Suaugusiųjų pasaulio triukšmas, primenantis darbą, pareigas, kovą dėl būvio ir sykiu rodantis, kaip kasdienybės mašina naikina žmogaus sielą.
Turint omenyje autoriaus amžių, aktyvumą, organizacinius sugebėjimus bei jam suteiktas sąlygas, galima sakyti, jog akcija pavyko. Knyga "Šalkis" išėjo dar metų pradžioje ir tik 500 egz. tiražu, todėl manau, kad šis vyksmas prisidės prie jos reklamos.
Taigi "mes brūžiname akmenis vieną į kitą / tai tęsiasi valandų valandas / o paskui ateina atostogos / ir mes skaičiuojame rudenius", o kažkur tolumoj žydi akacija, po kurios šakomis sėdi nuplikęs, barzdotas, akiniuotas poetas Benediktas Januševičius. Bet tai tik tolumoj, taip bus negreitai, o dabar tegalima surikti: "Akcija - tai ne akacija!" ir trenkti akmeniu į akmenį, ir trenkti eilėraščiu į akmenį, ir išskelti kibirkštis, ir FUCK OFF.
Tomas Arūnas Rudokas
„Literatūra ir menas",1995 m. rugsėjo 21 d)
KELI SKAIČIAI
I
tyla
dvi tylos
septynios su puse
sėdi prie lango ir kliedi prancūziškai
ponia, duokite man du po penkiasdešimt dar po vieno...
...prašau... ... – – – ... – – –
...neturiu pinigų – – – ...
kada? – ... – – ...
... – – – .
nežinau... –
– – ...
ačiū
1993 04 22
II
lenta
dvi
trys
kiek galima?
seksualinis maniakas
nuliūdęs klaidžioja senamiesčio skersgatviais
gerokai apvytęs zombis laukia aušros kaip portfelis
laukia sąvartyno ar bedievis veidrodžio
ir atsitik tu man šitaip
kad nebesurinktum kaulų
eilinįsyk pakilęs skrydžiui
lenta
dvi
trys
krenta iš dangaus tiesiai į kvailio
delną
jau vėlus metas ir vaiduokliai čia pat prieš
išsišiepusią funkcionieriaus fizionomiją merkia
man akį ir linki saldžių sapnų
negi jie nežino
kad aš niekad nesapnuoju
todėl sapnus tenka susikurt
ir uždaryt į popierinį kalėjimą
lenta
dvi
trys
begėdiškai lenkia pirštus spuoguotus
donžuanas
vis viena stogas kiauras
visai kaip mano
kišenės
ko tu čia stypsai?
važiuotum geriau į užsienį
užsidirbtum žalių
lenta
dvi
trys
1992 08 07
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
balos dugne ieškau kryžkelės
tarsi kamino palaidoto kišenėj
vandens skeveldrai mane sužeidus
išvydau kažką
kažkas stovėjo apsimetinėdamas kelžodžiu
chameleonas ištirpo stiklo šukėje kažkas
pasislėpė už horizonto klajojusiame ąsotyje
kuris vėliau buvo rastas negyvenamame krante
nuo to laiko kažko daugiau niekas nebematė
tik sprogusį jo šešėlį
chameleonas pavargęs nuo skrydžio atsimuša į sapną
pasiklysta egzistencijos terpėse bet vistiek skrenda
sveikam protui pakeitus adresą
chameleonas apsikloja beverčiais kaip
pinigai žodžiais ir daugiau nebegrįžta
laukas pilnas nepažįstamų pažįstamais veidais
ir svetimų nerūpestingų žodžių
vidury lauko stoviu aš pakvaišusioms moterims
šokant valsą mano galvoj
autobusas išvems praeivius
p.s.: ant visatos krašto sėdi dvi visatos dulkės
vaikiškai tabaluodamos kojomis
dulkės sprendžia visatos problemas
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
koridoriaus gale
ji
kaip žemė
žiūri į mane
tyli
ir verkia
prisimenu mes tuščiagalviai
sėdėdavome naktimis
grauždavome skylėtą dangų
kartais šmėkšteldavo kokia pasiklydus mintis
rytas
ir man visai nesinori keltis
prisimenu vandenį semdavome iš drumzlinų upių
tą vandenį gerdavome juo prausdavome kūdikius
vienatvės nuorūkas slepiu užanty
1994 08 24
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
mes brūžinam akmenis vieną į kitą
tai tęsiasi valandų valandas
o paskui ateina atostogos
ir mes skaičiuojame rudenius
gaminame jiems karstus
mes brūžinam akmenis vieną į kitą
stebime rūkstančius dūmus
tai tęsiasi valandų valandas
paskui ateina atostogos ir
mes išnykstam o gal užmiegam
laukdami palankaus vėjo
skaičiuojame rudenius gaminam
karstus
tai tęsiasi valandų valandas bet
gatvės triukšmas
neleidžia mums susikaupt
tai tęsiasi valandų valandas
kaip tęsias užmigę rudenys
kaip tęsias akmenys ar vėjas
1994 10 12
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
sapnuoju vandenį
sparnus iš jo mėginu ištraukt
klykia pelėda
varpo dūžiai paliečia odą
prasiskverbia į akmenis ir veidrodžius
temsta
bedugnėmis žingsniuoja elgetaujantys mokytojai
šešėliai slepia kryžkelę
kurioj susitiko svetimos mintys
norėčiau būti spalva
kasdien spyruokliuoti ir būti
gerti ramybės pakaitalus
išretėjusios smegenys sunkiai
pajunta kritimo saldumą
sunkiai beužuodžia vaisių
kurio negali praryti
tarpuvartėj renkas pavargėliai
kandžioja skalsias gyvybės monetas
praeivių kišenėse
ištįsta maldos
ilgesys atsimerkia
pakelia galvą
braška rytmečio glostomi kaulai
įkaušę meilužės laukia turgaus aikštėj
1994 09 14
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
anuo laiku susitikdavom naktimis
ilgai kalbėdavomės
arba klausydavom baimės krebždesio
o dabar net ir tie keli dvesiantys puslapiai
jau slysta iš rankų
kojos linksta
bet vis dar galiu eiti
o kartais net matau kelias žvaigždes
ir būna taip šaunu
kliedėti
klegėti
klajoti
skaičiuoti pinigus
pakėlei nuvytusį norą
tavo delnuose jis atgijo ir ėmė rangytis
virto kūrėju
ir nutapė savo vergišką nosį
ašaros degina lūpas
krečia drebulys
ilgai skęsdavome iliuzijų upėse
negalėdami paliesti viens kito
1994 10 31
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
užrašyti sapnai graužia akis
sudužęs stiklas nori valgyti
užgęsusi smuiko giesmė tyliai
šnabžda:
„manau nereikia klaust kodėl egzistuoja
kilimas elektros stulpas ar
vienišas keiksmažodis”
kvaištu
o papuvusi raidė tampa nereikšminga
aukštuomenės gyvenime
kablelis rūpinasi palikuonimis
tik lentelė su užrašu „stop” nieko nenori
p.s.: tebūna laimingi ištirpę stiklinėj arbatos
vargas man iškritusiam iš medžio
1992 08 07
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
dvesiantis tavo akyse penktadienis
nusineša visas iliuzijas
telefoninės kekšės kliedesys nebepatenkina
jo (penktadienio) įgeidžių
bankrotas
paparčiai
siena
vėjas
kryžiai
pūna žemėje
prisipažinsiu: nenoriu būti dinozauru
klajojančiu po labanoro girią
šiukšlės
lubos
makulatūra
moteris vyniojanti apie pirštą
žolės stiebelį
manai sugebėsi pakeisti sapnų pasaulį?
šlubos karvės
motoroleris
sugriuvęs pečius
laukia šalčio
bet ne to reikėjo kartuvėms
1992 09 03
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
LAIŠKAS PARAŠYTAS
NEPAŽĮSTAMAJAM IŠ KITOS
VEIDRODŽIO PUSĖS, JAUČIANT
MERGINOS KURIAI KĄ TIK ATIMTA
NEKALTYBĖ KŪNO ŠILUMĄ
būk sveikas, beveidi žmogau!
šuniško charakterio daiktas egzistuoja vėpsodamas
į stiklinę su kondensuota esme
prisiminiau tu esi išstipęs elgeta besiblaškantis
po apleisto tvenkinio dugną (bet juk veidas –
tai dar ne viskas ar ne, mergaite?)
apgriuvęs labirintas išklotas šaligatvio
plytelėm galbūt galėtų sužavėti tave bet...
tu supjaustytas kaip žemė savo testamente
šaldymo kamerai įsakei pamesti sidabrinį pinigą ir numirt
iš naujo (ir nesvarbu kad žemė tai akvariumo gruntas
o akvariumas – žiurkės akis ar ne, mergaite?)
„ir ateis toks metas kai suvalgysi paskuti-
nę duonos riekę tuomet atsivers durys ir tu išeisi”...
arba ne
(negaliu suprast, mano
mergaite, – – – – )
daiktas neskubėdamas
žingsniuoja į darbą (jo veidas šlykščiai tvarkingas ar
ne, mergaite?)
pakaruokliškos
mintys užmirštos ir pažaliavę tarsi sniegas nuo vėjo
(vėjas yra žiedas pasmaugtas aprūdijusio turėklo ver-
kiančio kaip kaminas ištirpintas nutrūkusios dainos ar
ne, mergaite?)
1992 01 22
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
pažvelk į gulbės akis
atsipjauk širdies gabalėlį
paliesk rankomis debesį
o paskui žemę
ir lauk
lapauk
spjaudyk į dangų
(gal pataikysi dievui į akį)
pražilus pirmiesiems plaukams
atsivers tekstas
iškritus pirmiesiems dantims
prabils negyvėliai
nurimk
po galva akmenį pasidėk
bėk nuo tamsos
1994 09 14
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
sena plokštelė sukas eilinėj smegenų žievėj
ląstelėj aš pasiliksiu čia laukt vidurnakčio aušros
arba tavęs – piešinio popieriaus lape pridvėsus
saulė ropoja į dangų palikdama mėlynus pėdsakus
paslėptus tušinuko širdy ryt palis dulkes nuplaus
išgerkime brolau už stiklo šukes nupieštas moteris
ir už tai kad nuplauti pelenai supiltų į tušinuko
širdį visas mėlynos neapykantos raides ir visus
saulių pėdsakus sulopytam danguj dega popieriaus
lapas ir languota tu jame aš pasiliksiu čia kad
sudaužyčiau dar vieną butelį perrūgusio stalo
atsigulsiu į seną lovą atdaram lange palaidojęs
plokštelę
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
***
prieš tuziną vasarų vyresnieji krapštės pakaušius
prunkštė bėrasis
sustojo moterys pakrantėj
prigęso duonos puskepalis
duobėtoj galvoj
kam erzint svetimas vėles
jei jos šiaušias kaip adatų pagalvėlės
prunkščia bėrasis
barstos
vyresnieji nebegalvoja
aklas papartis paišo bereikšmius ženklus
nuodauja prašliaužiantys miestai pokalbiai katės
duonos puskepalis ir suodžių lašai
skverbias į užantį
nebegaliu
nebemoku vėpsot
šokčiot ten ir atgal
vagiu
tuziną vasarų
1994 04 03
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –
MĖLYNAI GELTONAS SAPNAS
/VIETOJ EPILOGO/
palydėsiu save per mėlyną aikštę ir supūsiu aprašinėtos
sienos viduje pasigirs klyksmas ir nutils – – – – – – – –
– – – – – – – ir išeis neprisimenu kad kažkada būtų buvę
kitaip bet vienąkart rausvaplaukės pušelės siela mėgins
sukurt lėktuvą – – – – – – – – ir pavirs šunim (arba vilku)
planuojančiu pirmadienį pradėt gyvent sveikai prasideda
žiema bet eidamas gatve paslysta ir įkritusi į mėlyną
kvadratą atsisėda ant palangės ir pradeda pūti (arba iš-
eina negalėdamas suprasti kodėl skauda galvą negi dėl
nukritusio lėktuvo)
ar tau patinka geltonos akys? – paklausė kartą kiškelis
bėgdamas per katedros aikštę užkliūdamas už pirmo
pasitaikiusio bokšto ir pamesdamas atmintį... o juk
kadaise jis nenorėjo kad jo vaikai būtų kvadratiniai – –
– – – – – – – – – čia atėjo pasakų senelis ir tarė: gyveno
kartą žmogus jis buvo labai pilkas ir troško būti dar
pilkesniu bet numirė per savo labaipilkumą
virš vilniaus kėblina debesys apkabindami gyvenimą
duslumu nepažįstamasis skęsta stiklinėje sudaužytoje
prieš kristaus gimimą apkursta medžiai nuo tylėjimo
žemai nuleidžia šakas geriančias pilkamėlynį rūką ir
apanka namai nepamatę žydėjimo ir pravirksta katino
ašarom – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – nieko daugiau nebelieka išskyrus
viską ir viskas – – – – – – – – išskyrus nieką taip buvo
visada ir bus per amžius amen
1992 01 09
Januševičius, Benediktas. Šalkis: Eilėraščiai. –