ROŽĖS IŠ AŠARŲ


Ką beapkaltinsi kur besurasi kaltuosius kaltieji minioj pasiklydo
neprisišauksi be abejo neprisišauksi o kas atsilieptų
rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
tuščio kambario aidas tik jo neįveikiamas grožis
mielos mergaitės jus neša ir neša šis karas
neša kažkur širdies dėžutes atidaromas
neša per apkasus jūsų plaikstomus plaukus
atsitiktiniai vagonai juodi ir nelaukiantys
atsitiktiniai susitikimai peronuose
tie nepastovūs labai nepastovūs likimo barometrai
radijas groja pro atvirą langą toks baisiai vokiškas radijas
siunčia iš miesto jums telegramas estradines
neša jums vėjas knygų sudegintų pelenus
kartais atrodo kad nieko pasauly nėra jau negalimo
šūviai per prietemas vejasi jus mes medžiojame raganas
koks nesibaigiantis koks nesibaigiantis vokiškas radijas
kartais visaip atsitinka visaip pasitaiko
mintys apsunko nuo karšto vidurnakčių tvaiko
rožės iš ašarų rožės iš purvo iš atlapo rožės
sustoja sekundė parimus ant šautuvo buožės
byra nuo kambario sienų apdegintas tinkas
tokio sunkaus neramumo ramybė pritvinkus
šaltas vanduo                           juodas vanduo
                   sunkiasi sunkias lėtai
                         sunkias lėtai
                             į mane
                                .. . .

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.


 

AUTOSTRADA

Liepsnojančiame automobilyje sapnuoji mergaitę
nes kas gi kita tai jeigu ne sapnas
o rugiagėlės dega ir skamba varpai ties
begaliniais laukais prie juodos atostrados
kaip į miegą į liepsną iš lėto pasineria kaulai
viadukai nutolsta asfaltas kietėja
dūmų bokštai iškyla ir remias į vėją
ir raudoni įkaitę vainiklapiai byra nuo saulės
ji ateina mergelė metalo karkasais erškėčiais
ciferblatais spygliuota viela ir per žolę
su skardiniais vainikais ji atneša skambesį tylų
bet jau tu negali pasitikdamas ją atsistoti
o rugiagėlės dega siera ir anglis ir metalas
vis didėja šviesa prieš didėjantį mirtiną greitį
liepsnojančiame automobilyje sapnuoji mergaitę
nes kas gi kita tai jeigu ne sapnas

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.


 

KADA RUDENS ILGĖJANTIS ŠEŠĖLIS

Kada rudens ilgėjantis šešėlis
paliečia laikrodžio įskilusią rodyklę
paplūdimys sugėręs skaidrią kaitrą
sušvyti prietemoj lyg fosforas inde
pasidalinam sugrįžimo vaisių
ir gniaužiam rankoje erškėčių dyglį
nejausdami aitraus ir karšto skausmo
atsikartojančio kaip meilės valanda

tu ištiesi man sutarimo ranką
kai jūra dusliai kalba apie mus
kerštingai ant uolų nusviedus putą
pavyduliaudama džiaugsmingos išminties
ir praregėjimas artėdamas kaip mėnuo
ryškėja ir užbaigia žaidimus
ir duždamas į žalią jūros skydą
mus atitraukia nuo svaiginančios minties –

tada žolė geltona atsitiesia
palikusi delnuos neryškų kvapą
akmuo nutolsta nuo akmens ir lyg šešėliai
tarp rankų plaukia miegantys žiedai
pakyla iš po kojų baltas paukštis
užversdamas jau paskutinį lapą
daug kartų perskaitytos džiaugsmo knygos
kurią šį vakarą apsvaigdamas skaitei

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



MEILĖS DAINA

 

Naktie miegok ant mano kelių
tyla graži
ji girdisi kai mes akis užmerkiam
kai į nesujudantį vandenį pažvelgiam
kai jį paliečia du sparnų šešėliai
(kokia švelni kokia švelni ranka)

mane naktie regėki didelį ir tamsų
tyla graži
ją skleidžia samanos ant akmenų išaugę
ją skleidžia žolės prasikalę pro lapus
ir mėnesienoje voratinkliai ištirpę
(kokie lengvi kokie lengvi plaukai)

skaidrius žodžius naktie kalbėk pro miegą
tyla graži
jinai apsiveja lėtai apie rankas
gaivi lyg vėjas ji kažką užpildo
ir netikėtai prikelia kažką
(kokia šviesi kokia šviesi kakta)

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977



SENTIMENTALUS

 

Kiek to sielvarto kiek neišlieto
apkabinki mane ir raudoki
plaukia debesys plaukia iš lėto
ir pilki ir kažkokie graudoki

gal kas nors pasikeis dar o gal gi
po lietaus ilgesingo kritimo
paraudoki įkniaubusi galvą
į pavargusią mano krūtinę

gal pakilsi pažvelgsi nustebusi
prisiminus tik mūsų metus
ak kaip plaukia kaip plaukia tie debesys
ak koks ilgas ir lėtas lietus

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



SENTIMENTALUS

 

Į raudoną saulėlydį
vėlei grimzta sulėtintai
suledėję ir mėlyni
atminties siluetai

ir pro ašarų ežerus
žėri bėgančios vasaros
o saulėlydis pažeria
ryškias rudenio ašaras

prie nurimusios jūros
nuauksuotos saulėlydžio
dvi nebylios figūros
pasiklysta tam smėlyje

ir jų rankos pavargusios
prie fontano tuštėjančio
jau akis užsidengia nuo
šio raudono saulėlydžio

prie nurimusios jūros
atminimai plevena dar
bet sudūžta amūrai
rudeniniuos fontanuose

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



VIENIŠOJO VYNAS

 

Užmiršę kalbą ir susitikimo vietą
iš lėto leidos jie į tylų slėnį
ir sekė vieną tiktai šuns šešėlis
ir sekė kitą tik nutilęs vėjas

jie leidos iš dviejų pasaulio pusių
ir krito kaip sudžiūvę lapai krenta
tik atsitiesdama žolė šlamėjo
lyg būtų palytėta lengvo vėjo

paskui naktis sugėrė pilkus veidus
ir svaigdama nuo šito keisto vyno
juos šveniai ir nedrąsiai apkabino

ir jie užsnūdo ir suglaudę galvas
išvydo dangų tyrą ir nekaltą
ir jau nebegalėjo prisikelti

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



VASARNAMIS VAKARE

 

Vienur vėsi drėgmė pakilus nuo upokšnio o kitur
liūdna melodija verandoje seni paveikslai
kavos gėrimas dviese obuoliai ant stalo jokio veiksmo
nė jokio dialogo kuriame galėtum dalyvauti tu

jau žinomi visi ėjimai kai sustoja laikais
liūdna melodija sustoja senas laikrodis sudūžta
ir pajudėti negali ir nori susigūžti
mėnulis mėlynas liūdnai iš mūsų šaipos

išgerk dabar tą kavą ir ką nors išburk iš tirščių
stebėk kaip kortos susidėsto kaip rikiuojas žvaigždės
jos tokios nepasiekiamos ir nepasakančios ir skaisčios

kad štai užsižiūrėsi užsimerksi ir numirsi
vėsi drėgmė nėdrąsiai prislenka paliečia nugarą
ir nusileidusi naktis mus sugeria

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



EILĖRAŠTIS APIE TAVE

 

Pelenų išsidraikęs voratinklis tavo plaukai
      galvoju apie tave
kai lipu susilenkęs laiptais į ankštą palėpę
kai rūkau siaurame koridoriuj drėgną ir kartų tabaką
kai vartau tuos laiškus su pašto antspaudu Chivago (Ill)
kai geriu juodą kavą bistro
kai žuvusių poetų skaitau eilutes
(jie sudūžta autokatastrofose
jie iššoka iš 14 aukšto pro bildingų langus
juos nuneša jūra
„šiuolaikinė Amerikos civilizacija
neša mirtį poetams“ sako anglas Dodsvortas)
dabar
kai nužudytas Viktoras Chara
kai konfiskuota Nobelio premijos laureato
Pablo Nerudos vila prie jūros
nerūdija poezijos ginklas
dabar
kai krenta lietus ant Majakovskio paminklo
ant Tverės bulvaro
vėl geriu juodą kavą klausausi programos Vremia
kai tiesiamas BAM'as ir kyla KAMAZ'as
kai Portugalijoj krenta penkiasdešimtmetis režimas
krenta generolas Di Spinola
krenta aktyvus lietus ant pasaulio miestų
dabar
rašydamas šitą eilėraštį galvoju apie tave
      galvoju apie tave
      galvoju apie tave

pelenų išsidraikęs voratinklis tavo plaukai
      matau tave
kai ruduo nepaliaujamai lyja ir lyja
      matau tave
kai stoviu eilėj prie alaus ar laikraščių kiosko
      matau tave
kai Etiopijoj 100 000 miršta iš bado
      matau tave
kai Džonas Berimenas sako
(išvertė B.Britanišskij)
                       . . . Blizok čas,
      kogda ni knig, ni muzyki u nas
    ne budet, ni liubvi, ni prava myslitj...
      matau tave
kai girdis traukinių švilpukai perpildytuose peronuos
naujokus ima į kariuomenę jie stovi nukirpti ir tylūs
      matau tave
kai vaikštau krantine matau tave
      matau tave
      matau tave

pelenų išsidraikęs voratinklis tavo plaukai
      visą laiką galvoju apie tave
kai atidarau langus ir kratau cigaretės pelenus
kai skaitau gerą poeziją
ir kai švilpauju melodiją
kai sapnuoju lekiančius traukinius arklius ir pievas
kai išsiveržia ugnikalniai kyla potvyniai
aižėja žemė
kai šventiškai trenkia dūdų orkestrai
kai kažkas priešais mus neša lozungą
„Komunizmas pasaulio jaunystė, ir jį pastatys tik jauni!“
kai grįžęs lipu susilenkęs į ankštą palėpę
tai tik faktai kuriuos apibendrina laikas
prisimindamas senus kalnų vienuolynus ir žinoma jūrą
aš brėžiu šlapius degtukus bandau užsidegt cigaretę
      galvoju apie tave

pelenų išsidraikęs voratinklis tavo plaukai

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.

RAUDONAS DANGUS

 

Koks tylus šlamesys samanotas eglynas mėlynės prisirpusios
lyg vaiduokliai nuo seno malūno griuvėsių
kyla rūko išblyškę stulpai
jie pakyla ir slenka tarp medžių
prasiskverbia pro tankmę balsai tų jaunų kurie nesugrįžo
medžio rausvi pumpurai ir jie turi savo šešėlį
o ką apie mus kalbėti paklydusius
aš regėjau tą tankų eglyną rugsėjo šviesoj
ėjo vyrai laikų sukuproti mes kiekvienas nešamės savo
tu dainavai už akacijos lapų slėpeisi dygliuos tavo sielą jaučiau
viskas jau susipynė
rūkas driežas strėlė ir lazdyno švilpynė
lekia ir lekia vaikystės pilnatvė lyg ilgas painus traukinys

kėlės saulė raudona iš miego iš duknų lengvų įsikniaubus raudojai
kojos šalo dievuli dievuli kančia gyveni kieme po dvišaku veržu
išgirdau gyvuliai kažko mykia iš anksto danguj nejauku
nejauku tarsi būčiau pardavęs kažką negrąžinamai švento
kai pririšdavo arklius prie mūsų tvoros o patys susėdę
prie kapinių gėrė degtinę užkando konservais ir guodės
prastymečio žodžiais ir viską sugerdavo miškas
beržai buvo vartai į mišką ir kartais iššokdavo stirna
prieš vėlų keleivį keliaujantį naktį per rūką

paskui jau žinau kaip keli nepažįstami gražūs kareiviai
per tvorą nuskabė vyšnias ir jurginą nuskynė

–  –  dabar tu prie stalo sėdėsi ir dūmų pilnam kambary
klausysiesi kito pasaulio tik suksis sena patefono plokštelė
ir bus tik nakties vidurys
tu man artimas būsi nes eisi tamsoj iš manęs
ir pildysi visą pasaulį
paskui jau man viskas matysis iš tavo laimingų akių
kai būdavo kilpa žolėj ir žydėdavo pienės
kristina
ant nemuno kranto aš laukiau didžios išminties
tai mano vaikystės žali obuoliai vis rieda į tolį
kur kalvos nušviestos laiminga šviesa
tada kai žydėjo agrastai
tavęs nežinojau graži tu nubėgai per sodą
paskui jau žinau kaip žvaigždė krisdama tyliai perbraukia dangų
ir pylimas būna tą naktį pilkesnis vanduo sudrumstesnis
ir žinom daugiau negu laikas išmokė žinoti
tarytum tie vyrai kurie šalikelėj sėdi
ir išpučia dūmus iš savo gerklių ir dar patys nežino
ką ruošiasi jie padaryti
supančiotas žirgas melodiją keistą niūnuoja po šnervėm
senelis į priemenę naktį išeina patikrina skląstį
sužvanga kibiras tuščias netyčia tamsoj užkliudytas
kažkur horizontais it stirna prabėga grakštus traukinys
jis nuneša tolyn už upės ir miško nepaliestą mūsų svajonę
net švinas tirpsta gerklėj

tada kai ant stogo burkuoja karvelis ir katinas murkia
kaip kaminas baltas ir žydi ir žydi vyšnia
kažin kas vis beldžias į langą gal tavo tai baltas šešėlis
gal vėjas padūkėlis vėjas klebena nakty langines
gal braunas pro langą šermukšnis
bet nieko tamsoj negaliu įžiūrėti

–  –  dabar vis lengvesnės svajonės ir vis sunkiau prisiminti
aš vis to pasaulio tuštesnis dar sukas sena patefono plokštelė
ir dūmų pilnam kambary užmirštu tuos žodžius
kuriuos tau rengiaus parašyti

fräulein julija fräulein julija kurgi tavasis augusto
gyvulius girdai ar mano drabužį skalbi pati sau rašydama laišką
šventadieniais jį iš miestelio siunti ir grįžus
džiaugiesi jį gavus
visi rašo laiškus per orą per dieną visi rašo laiškus per nieką
kiekvienas su savo skausmais su savo skundais kiekvienas

man girdis varpai tarsi laidotų bėgančią dieną
visi visi susirinkom tik dievo nėra ir nėra mažosios rūtelės
gal būt ji pina vainiką sode ir viską ir viską užmiršo
visi kažką matėm visi kažkur buvom tik niekas dabar
prisiminti negalim kai ko ką palikom išėję

dabar jau tik sniegas raudonas raudonas
nuo tokio raudono dangaus

man liūdna dabar prisiminti kai gelsta žolė už vartelių
kai šuo nepažindamas amsi ir blaškos ant savo grandinės
tą taką į nemuno slėnį tą keltą sudvajų
aš būčiau anksčiau atsilankęs bet tolimas kelias
ir mes ne tie patys nejau nematai
kai oras toks graudžiai ramus
kad veido ovalas kad skruostai raudoni
kad patemptos virpa lūpytės

aš sėdžiu ant slenksčio juodai pasirėdęs
į sodą žiūriu prisimerkęs prieš saulę
ir jokio dvelkimo tik oras jau tirpsta
ir viskas vienan susilieja
išplaukia vaizdai
kaltūnuoti šešėliai iš sodo pavėsių pakyla
jie kopėčiom lipa ant daržinės stogo ir šiaudus nuplėšia
ir meta ant žemės
jie uždega ugnį ir viskas liepsnoja
ir kyla iš dūmų tamsi moteriškė vilnone skara apsigobus

tai tavo likimas vaikeli

–  –  dabar nežinau kas jau mano kas tavo
vandentiekio čiaupas sena patefono plokštelė
kai mes įsiklausom į tokius jau tylius garsus
kai dūmų pilnam kambary aš verčiu albumo lapą geltoną
ir rusvas klevo lapas iškrinta

tai skamba tušti kibirai ant laiptelių cemento
alavinis puodelis kraštais nukramtytais prieš saulę pilkesnis
nutilusi lentpiūvė piuvenos sukas virš kelio
vidudienio oras skaidrėja nuo bičių dūzgimo
tai ko gi tu raudi mažoji kristina
iš baimės ar iš nežinojimo keisto

kažin kas kartojas kažin kokie tykūs balsai pasigirsta iš tolo
lyg traukinį riedant girdėtum per mėlyną pylimo gyslą
koks sausas ir kietas tas vėjas
taip skaudžiai sutaršantis plaukus

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.


 

SANATORIJA
                              skiriu n

Vienatvės apgaulingas žavesys nakties ir tų sapnų kurie ateina mums
nemiegantiems lyg nelaukti ir skaudūs prisipažinimai jų
tas liūdesys nežinomybė neramumas tik sujaukia dar nedarnų
dar gležną besikeičiantį regėjimą ir liepų šlamesį ir vėjo
kritimą iš aukštai su paukščiais ir supančiotus jų nejudrius sparnus
mes vis dar nepripratom laukti
mes vis dar neišmokome kantrybės ir pajautimo kad didžiausia
valanda yra šita kuri lyg aklinas dangus užkloja mūsų kūnus
ir lyg lankstus vijoklis vejasi apie rankas nusvirusias ant kelių
nes nusilenkiam kažkokiam nežinomam ir svetimam mums laikui
mes vis dar ilgimės daiktų kurie praaugtų mus kurie iš mūsų
išaugtų kaip žolė ant upės kranto to nepažinto miesto vidury
mes rangomės jo grindiniu nekęsdami jo akmenų šiurkštumo
ir taip skausmingai įsisiurbę kad nuvystumėm be jo tai mūsų
likimas taip tai mūsų valandų srovė juoda kaip upė
prisiglaudusi prie sienų teka ir tarsi juodas veidrodis atspindi
dėmes paliktas praėjusio lietaus praeivių svetimų kaip nebūtis šešėlius
tiltus sujungiančius dvi svetimas žemes ir artimą vienatvę
tokia ir mūsų meilė uždara kaip kambarys ir griūvanti
kaip aukštas ledo bokštas ir jo viršūnė aštri ir neliesta
mes išauginam savo rankose kažkokį kartų vaisių ir springstame jo sėklom
svaigdami jo syvais nuodijančiais gomurius ir kraują naktimis
mes bijome išmirti nuo sapnų po baltomis paklodėm ir po lubom
regėdami kaip voras nusileidžia virpančiu nuo mūsų kvapo oru
ir ant krūtinių šoka niūrų savo šokį pagal ritmus pulsuojančios širdies
ir netgi džiaugsmas rodosi netikras menkas ir nereikalingas
atskirai vienatvei

II

O vasaris kai šniokšdamas krenta į plaukus lietus
ir ant ledo tamsiam vandeny tavo lieknas liemuo atsispindi
ir tarp medžių kamienų į samanas sminga pušų geltonumas
begalinė didybė drąsa tuštuma ir vienatvė, tylos
balse apipintas esi nepažįstamo medžio žievės
peteliškė skaidrus piešinys įsispaudžia delnan
kalbėki dabar prisiminęs vargonų gausmus
ir mūšą bangų tu gyvenimo džiaugsmą matei ir tavo
sielą priėmė sniego baltumas po smėlio danga
apledėję keliai vis kaukė ir kaukė į vakarus
ir pro balsą nebuvo girdėti gūdaus tavo nerimo
niekas nelaukė nei baimės nei gailestingos užuojautos
tam kuris bėgdamas gynės ir krito į tirpstančią jūrą
kas tie balsai kas tas naivus prieraišumas sakyki
tik nelaimės nuojauta liko toje kalboje kurios
niekas negirdi beprasmiškuos sakymuos naktį į tuštumą
žuvėdrų klykimas ant rusvo putoto akmens mėnesienoj
vasaris šaukia tavo gerklėj tu negali jo išrėkti
kaip dangus neišlyja lietaus į sukaustytą žemę
rodos girdi tą sakymą spėjome mes nusisukti
o jūs pasistatėt stabus
tavo kelias nugrimzdo į dugną smėlėtą negyvą ir aštrų
kaip vidurnakčio peiliai tuščiam nepasotintam guoly
ko tu ieškai ir ko vis grįžti atgalios į nelaukiantį alkaną lizdą
kur balandžio snape
nepažįstama miega jinai ir kol jos nematai darganotoj vėsoj
prisiglaudusios skaudžiai prie pilkojo sienos šešėlio
tu laimingas esi štai jie tavo plaukai sulipinti užkrenta
ant kaktos ant sunkaus pabučiavimo vietos, sugrįši
atgalios ir viską užbrauksi kad viskas ir vėl prasidėtų
taip mes žengiam į tavo namus pagimdytus svaigios neapykantos

III

Gal būt lietus suteiks prasmės dangaus buvimui, kiekvienam šešėly
regėjau motiną nuliūdusią su vystančiais tamsiais gvazdikais
ir besisklaidančius kvapus jaučiau tavy, dabar vasaris
išlyja tavo liemenį į nuogą mišką kad surasčiau ženklą
lemties kurios nelemta man suprasti nes sprendimai pragaištingi
toks mūsų tikslas, net dabar esi be skausmo šaukiant smėliui
po riedančia iš vakaro gerklės banga, beveik laiminga
o įkypas lietus plaukais nuplaukia
net lūpos nepajunta ištarmės vyzdžių didumo
kur apvali dangaus erdvė sutelkia visą tūrį ir ant sniego
žydrų žiedų vainikas įsispaudžia nuo giedros apsunkęs
tu neturi šešėlio niekas saulės nebeturi

gal negirdi nė smuiko nebeleidžiančio mums susitikti bet matai
rugsėjo begalinę šviesą užmirštą dienos tvankumą sunkų
kada kitoks lietus nuo spindulėto veido geria ir apgirsta
ir sukasi žalia dangaus žolė ratu užgesę žvaigždės
ką jos beprimins man
pats tikriausias jausmas netikrumas
šis paukščių gaisras
mėgautis bespalviais plunksnų deriniais beveik lengviausias menas
ironiška giesmė vilties netekus riksmas kai sapnuoji
save lyg piuvenų lengvumą išblaškytą viršum jūros
kada nykiam dangaus šešėlyje nubalus motinos ranka jas renka
nuo perregimais žėrinčiais purslais pakilusios bangos
toksai yra vasaryje atsikartojantis rugpiūtis nebetikras
bevaisės sėjos skambanti tuščia piūtis nakties tamsoj
ir išbarstyti šiugždantys sausi gvazdikai viršum smėlio

lietaus pilna gerklė maldauja užtarimo prieš tikrovę
prieš baltą kraują ir prieš plaučiuos juostančias angas
o suledėjusių žuvėdrų pranašystė
su sniego kamuoliais ir ošiančių balsų bangom užgęsta tyliai
trumpas kelias
nuo paprastos tikrovės iki žudančio ugnies tikrumo

IV

Štai tavo veidas įtemptas įkaitęs balsas
kerštauja sau ir tuštumoj esi paklydęs
ir niekados nebuvo tau baisiau, tikriausiai
susitikimas buvo netikėtas ir dar netikėtesnis sutikimas
tie patys vingiai pasitinka ta pačia tyla
bet aš jau nesakau tai tik vasaris
atgimęs atneša rugpiūčio skonį štai ir viskas
gal tu jauti kaip netikėdamas ir kaip miglotai
esu laimingas aš nes lygiai taip kaip tuščiame sobore
dabar man girdis muzika nutįsusiuos ledokšniuos
jauti kad viskas būna lyg sapne, apleistas kelias
ir sniegas žydintis ant eglių nuleistų šakų
eini ir slysti vis tamsesnė saulė
ir kas dabar galėtų atsakyti jei staiga paklausčiau
beveik džiaugsmingai skriejančiu balsu o kur
dabar yra tas skambesys ak ne tik liūdnas vardas
kurį dar ligi šiol tebegirdžiu
mes nebenorime girdėti tos nakties sapnų
o vis dar girdime nejaugi viešpatie mes esame laimingi

tai ne beprotiškas saulėgrąžų geltonis ir iš rūko
mes matom angelo galva balti plaukai pavargęs žvilgsnis
ir prasivėrusios kaip paukščio lūpos ir akmuo
ir pėdsakas krūtinėje ir tavo laimę
žinau ir nepažįstu tavo duonos skonio
ir duona kaip akmuo bepročio saujoj ji pagimdo baimę
dabar mes tramdome jausmus ir nebetikra
kad štai dabar gali tylėti suprantu kad viskas keičias
kad nieko nebejaučiame kad turim neribotą teisę
tikrovė netikra ir tai ką pajuntu kaip skausmą
tarytum luitą atskeltos uolos ir tai

mes esame laimingi bet kažkur tačiau kažkur
vandens žydrumas mūsų balso nesugers neatspindės
ir mes jau tolstame nuo gaudžiančios vasario tuštumos
ir ta erdvė kur formos skaidosi kur tirpsta spalvos
ji apsiniaukia atima harmonijos jutimą

vienatvė viską sugeba atleisti bet sunkus
tas atleidimas

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.


 

PILIES SKERSGATVIS

Kai mėnesienoje prinoksta mūsų baimė
ir gaudžia vėjas skersgatvių tamsoj
kai žingsniai netikėtai pasibaido
ir violetiniai žibintai degti baigia
namų stogais nutįsta tirštas mėnuo
sugėręs mūsų viltį ir sapnus
matau kaip ant turėklų pasirėmęs
pravirksta nepažįstamas žmogus
ir netiesa kad aš girdžiu jo balsą
ir kad beprasmė tų balsų prasmė
aš į duris pabeldžiu taip negarsiai
kad tu to negali išgirst
                                 vis tiek
man juodų surūdijusių vartų
neramus ir drovus girgždesys
šiąnakt primena skambantį varpą
tarsi neigiantį tai kad esi
ir dabar visa gula po kojomis
tarsi šuo tas jautrus gyvulys
ir kiekvienas pasiaukojimas
mus vis bloškia ir bloškia gilyn
taip dabar visa gula ir meldžiasi
apglėbti akmeninės tamsos
net atodūsiai dauginas medžiuose
nuo nakties apšvietimo baisiuos
išsipildyki mano vienatve
juodas vėjas nuskrieja per gatvę
ir užberdamas dulkėm ir suodžiais
jis tolyn nuplevena su žodžiais

aš ištirpsiu nakty
lyg panertas į sudrumstą skystį
viskas aidi tolyn
svetimais nepažįstamais žingsniais
mes nejaučiam nakties
jos skaistybei mes esam per skaistūs

o ruduo prasidės
ir išblės šitas vasaros vaizdas
    hat blaue augen blondes haar
    und einen roten mund
    und wenn sie lacht sie ist
    erst siebzehn achtzehn jahr
ir ši naktis tokia tyli
tokia tyli kaip skundas
kai mėnesienoje sugaudžia vėjas
kuris per tavo skersgatvius artėja
apnuogindamas seno miesto sienas
kuris lyg dievas amžinas ir vienas
rūsiuos kuriuos sapnai išsaugos
vis atkakliau veidai ir sielos niaukias
ir vis pilkesnis mums atrodo būstas
be išėjimo be langų be išeities
ir taip nelengva atsidusti ir pabusti
ir jausti tavo galvą ant peties

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.


 

SIMETRIJA

                               skiriu t d

Balti krūmokšniai ir raudoni medžiai
geismų viršūnė ir atsižadėjimų slėnys
į šį vienodą amžiną peizažą
įrašomas ir tavo veido piešinys
ir tu eini per mirgantį bulvarą
dryžuotu margaspalviu megztiniu
kažin ko genamas kažkur išvaromas
paliekamas net priemiestinių traukinių

rūkai stovėdamas prie dansingo aikštelės
tabakas drėgnas o širdy sausra
kažkur virš mūsų badas maras karas
ir nebeaišku kas už ką o kas prieš ką
ir išvysti liepsnojančią šokėją
paplūdimiuos sunarpliotuos vielom
kur skausmas tarsi vienišas žokėlas
dar pro tave turėtų prašuoliuot

ir kai kiekvieną sielą dengia skraistė
mes net pasiekę apsvaigimo ribą
nedrįstame tikrų jausmų atskleisti
ir renkamės subtilią nešvankybę

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.



LIŪDNA VAKARIENĖ

Užgesintos reklamos skelbimai seni apsitrynę
nudraskytos afišos ištuštėjusios tamsios vitrinos
ir po langu nuvytęs didžiulis raudonas jurginas
duoda ženklą kad šiandien sulauksi svečių
jie ateina lėtai per išmirusį rudenio parką
estrada išardyta suoleliai šlapi ir suvargę
pro neaukštus vartus vaikštinėjantį sargą
su išblukusiu lietpalčiu smunkančiu jam nuo pečių

telkšo gatvėje balos prieš valandą lyta
jis paklausia kažko jinai neskuba jam atsakyti
prie namų jie sustoja nustemba kad daug kas pakitę
sunkiai užlipa laiptais paspaudžia prie durų skambutį
tu atšauni duris ir sakai „o svečiai netikėti“
sodini juos prie stalo paduodi jai kėdę
šnekučiuojat lėtai nes nėra apie ką bekalbėti
jie jau ruošiasi eiti tu prašai dar truputį pabūti

vėl tylėdami geriat arbatą tu atneši vyno
bet užgęsta šviesa ir iškrinta iš rankų stiklinė
„šukės atneša laimę“ kažkas nuramina
laikas bėga žodžius tarsi trupinius renka
vyną baigęs jis ryžtas nuo stalo pakyla
atsistoji ir tu valandėlę patylit
jis tau ranką ištiesdamas dusliai prabyla
„tu prašau nesupyki kad mes taip vėlai apsilankėm“

tu paspaudi rankas ir paduodi koridoriuj paltą
išlydi juos ant laiptų rymai ant turėklo įskelto
sugrįžti kambarin susitrauki atrodo tau šalta
nueini į virtuvę kažin ką niūnuoji liūdnai
nori indus suplauti bet galvą ir sąnarius gelia
telefonas sudžerškia tu neskubi kelti ragelio
atsisėdi prie lango bet viskas tik nerimą kelia
ir staiga susapnuoji kaip upėmis plaukia ledai

Jonynas, Antanas A. Metai kaip strazdas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.