IR RYTAS PATEKA RAUDONAS

Ir rytas pateka raudonas
tarytum kraujo pritaškyta
prie negyvos dienos madonos
ropoja angelas mažytis

kiek tūžmasties tuose veiduos
kryžiuojas peiliai akyse
toks purvinas žmogaus vidus
tokia šiurkšti žmogaus dvasia

ir sminga vidurin aikštės
raudonas spindulys kaip durtuvas
yra bausmė nėra kaltės

ir Viešpats šį paveikslą kurdamas
sutrinka – ir vilties neturtas
jam regis žvelgiančiam iš ateities

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



IMPERATYVAS

Nukalti saulę
kad regėtum
savo kūrinio menkystę
apšviest jį taip
kad akintų
žiūrėti ir suvokti
kaip suklysta
ir
  tobulinti tai
ko nekenti

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



TUŠČIAS PLENTAS

Tuščias plentas kaip pamestas peilis
gulintis aštrioj žolėje
vabalas maldininkas senas keleivis
taip seniai šitam kelyje
mėnesienos šaltas kokteilis
jo kraujyje

naktis ant rankų kaip antrankiai sunki
ledinis mėnuo delnuose kaip senas pinigas
ir byra žvaigždės tarsi senas cinikas
jas žertų iš dangaus lengva ranka
ir net prisiminimai niekados neišsenką
atrodo tarsi vientisas nebeprisiminimas

tuščias plentas abipus
ežerai sklidini šalčiausio mėnulio metalo
tuščios didelės trobos kregždžių lizdais aplipusios
o durys neatidaromos

naktis ant rankų kaip antrankiai
ak keleivi savo paties antrininke
kelias kaip pamestas peilis žolėj

o moters kūnas kvepiantis niekuo
ir švara kambariuos – ar galėjo
tai suvokti ir amžinai pasiliekantis

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



SAVIŽUDIS. APOLINERO PARAFRAZĖ

„Lelijos trys baltos lelijos
ant mano kapo be kryžiaus
trys baltos lelijos kurių
paauksavimus nužeria vėjas“
aš prievartos taurę geriu
kurią man pasiūlei kūrėjau
ir tavo tamsion karalijon
esu aš amžiams pargrįžęs

„lelijos trys baltos lelijos“
trys žaizdos savižudžio kūne
tai būto buvimo trejybė
išaugus šiam nuopuolio klony
tai mūsų visų nekaltybė
patyrus tirono malonę:
ir netgi dabar kai gali jau
galvoti kad šitaip ir būta

„lelijos trys baltos lelijos“
tai – tikrosios kančios ir skurdas
užšalusios kūdikių akys
tėvų nekaltybėmis kaltos
tai – maištas kurio atsisakęs
aš pasmerktas neprisikelti
ir kilpa man kaklą apvijus
yra paskutinis jau turtas

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



NUODINGA ŽOLĖ

Tu nuodinga žolė nuėsta galvijų
nutapyta pigiais Algimanto K. dažais

ak mieloji nešauk patylėk paklausyk truputėlį
koks ne vientisas koks ne vienišas
koks ne vienintelis aš esu
solidi aprobuota saldžioji šlykštynė
žvelgia iš nusipenėjusių jaunojo U. Portretų
kurių kamputy ir mes susirietę
manomės savo vietą suradę

nuolankūs oficiantai paknopstomis
neša grafinuos degtinę

su spyrio antspaudu kuproje
sėdžiu aš girtas
tų laiptų palėpėj
ir verkiu savo
tolerantiškom ašarom
 

ir senoji romantikų muzika
ir taurioji romantikų muzika ir atviras
langas ir liūdnas pokalbis – gipso figūros
gabalais ištiškę aikštėj

o postamentą postamentą
puošia nauji vainikai

kvaila pasenusi žvaigždelė
naujamiesty prie gastronomo
ant sidabruoto lango rašo
greitaraščio žodžius

disko? disko! kaštonas ištiško
ant šaligatvio plokštės šiltos

ir ateina gražuolė vasara
garbanotais raudonais plaukais
raibomis akimis


jos nežinančios nieko
jos išmokusios visko
ritinėjasi mano delnuos

disko? nieko
 
tu žolė nuėsta galvijų:
jie ryja nuodus rūpestingai pasiaukodami
išsisukinėdami jie paverčia mus gyvuliais:
raibaplunksnės bitės baltasparnės avelės
tvarkingam danguj

elegantiškas paukštis su antpečiais
                          pakimba
virš senamiesčio sandėlio
virš apsilaupiusių Dievo namų
Leonardo keiksmažodis: curva

skrenda – ir antpečiu
                          pliaukšt!
kaip naktinis drugelis
nutrėkštas ant gipsinės Veneros
šipulių
 
lyg sunkus debesis
it sunkus debesis – senųjų romantikų
muzika – juodas automobilis
besileidžiantis iš dangaus

antpečiams pliaukšint
naujamiesty prie gastronomo
 
disko? disko! kaštonas ištiško
ant šaligatvio plokštės šiltos

tu esi visados
tu ta žodžių žolė atrajojama
„degraduoja ruduo mano sieloje“


– Lietuvos tvarkingas paveikslas
netvarkingam vaikų kambary:
     vieškelis senas
     vienkiemis tuščias
     nepaženklinta kryžkelė
     po belaisviu dangum
 
užkalti bažnyčių langai
ir nėra kaip iššokti iš varpinės bokšto

ak mieloji – saldžioji šlykštybė
palūkėk patylėk truputėlį
koks ne vientisas koks ne vienišas
koks ne vienintelis
 
su spyrio antspaudu. Kuproje
o po kojų kvaila
pasenus žvaigždelė
 

ir disko! o – o!
 

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



***
Aš išmokau nerėkti tamsoj
kurioje gyvenau šitiek metų
ir kitokia būtis teesie
už vienodų šviesos kilometrų

kur magnolijos žiedo liepsnoj
violetiškoj delnas atšyla
matematinis protas laipsniuoja
niekados nepasiekiamą gilumą

aš nemoku ištart nemeluodamas
kad juntu okeano dvelksmą
(kada nors ir į tai atsižvelgsime)

ar tai viskas? ir niekam netiksime?
lyg ir brėkšta – beprasmė melodija
ima perrėkti nesamą riksmą

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



NEGYVAS BALANDIS BIBLIOTEKOS BALKONE

Sudie fontanų ašaromis raudantis Apolinere
saldus lietaus liežuvis laižo aižintį balkoną
ir mėlynas balandžio sparnas žėri
        kaip atverstas albumo puslapis

ir nė užuominos į kruviną agoniją
tiktai akrilinis raudonis pilko pustoniuos
tik neryškus akcentas ir tik sau paklusdamas
        į balkono grindis caksi lietus

danguje kuriame nėra mirtino stiklo
ryškiai dega snape žiedas aguonos
miega balandis ant analitinių
                            nesančio Dievo svarstyklių
nedrįsdamas iš šito mirksnio pabust

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



***
Atdaras vakaras
Kiemas skiedros
Švarus parketas radijas
Apverstas viedras

Sutvarkytos erdvės tetraedras
Vienas buities centimetras
Kas tu – pušis ar kedras
Gėtė su golfo getrais

Šuo lojantis gatvėje
„Pudra. Plaukų tepalai“
– Negi tu nieko neatmeni?
– Atmenu. Ir tobulai

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



***
Šiandien
šventieji yra jau išmirę
šiandien jų karstai
rūpestingai sunumeruoti
jie tvarkingai išmirė mūsų šventieji
mes jau galime juos surūšiuoti
jie jau tapo mūsų sielos inventorium

glebiais savo pirštais
mes išplėšom šventuosius iš kalendorių

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



***
– Aš netikiu šis miestas neprasmegs
kai jį užplūs skėriai ir elgetos
– gyvenime nėra prasmės
bet lieka galimybė išsigelbėti

- įsminga durtuvas birželio vidury
į griūvančią į priemiesčio koplyčią
– gyvenimas tik praveria duris
visai negeisdamas iš mūsų pasityčiot

- tačiau atleisk juk tai yra grėsmė
ir ją suvokęs aš jaučiuosi vargeta
– gyvenimas nebūna be prasmės
ir jokios galimybės išsigelbėti

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



TYLA

Lūpose sustingusi tyla
viskas pasakyta
                       ir seniai
nugramzdinti šulinin gilian
paskutiniai žodžių trupiniai

akyse pavargus tuštuma
atsispindintys be atvangos
veidrodžiai nuo veidrodžių
                                       žiema
blausiai pilkas amžinas dangus

širdyse apleistose jausmų
kūnuose netekusiuos geismų
lengva tarsi kristumei lėtai

nežinojimas ar dar esu ar jau nesu
ir nenoras būt visai kitaip
ir visai dėl to nebebaisu

 

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.



VARIO MONETŲ RINKĖJAS

Mėnulio delnas nusileido ant krantinės
į upės vandenį nukrito moneta
ties sankryža ant draudžiančios grandinės
pavargus supos visata

kas ten vaikščioja tilto turėklais
kas ten vaikščioja tilto turėklais
iš baimės net nesurėkdamas

nakties automobilis
žeria staiga į akis
žėrinčius vario gramus

per juodus rudenio lapus
nakties šaligatvius klampius
nevykėlis klajoklis grįžta
į savo sujauktus namus

ant apmusijusios klijuotės
lipnios stiklinės antspauduotos
tabako ir pyrago trupiniai
ir nuorūkų geltoni šoviniai

surūdijusion kriauklėn
monotoniškai teška
inkvizicijos amžiaus lašai
o iš seno radijo taško
gieda vis nauji pranašai

neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
neviltis išsipildo
Kiaulių gatvėj prie žaliojo tilto

kaip tas mėnuo suspaustas delnuos
mano žodis išlėks iš burnos
ir palaidos mane ir palaidos mane
mėnesienos monetą tos upės dugne

Jonynas, Antanas A. Nakties traukinys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.