Lietuvos Mokslų akademijos rankraščių skyriuje, Liudviko Abramovičiaus kolekcijoje, saugomas atviras Juozapo Albino Herbačiausko laiškas Lenkijos kultūros atstovams, reiškiantis nusivylimą dėl nepavykusios kultūrinių santykių atgaivinimo misijos Lenkijoje 1927 ir 1928 metais. Laiškas parašytas lenkų kalba.

      J. A. Herbačiausko laišką iš Kauno į Lenkiją nugabeno Tadeuszas Schummeris-Szermentowskis ir perdavė jį žinomam lenkų poetui, publicistui ir literatūros kritikui Janui Lechoniui. Tolesnis laiško likimas nėra žinomas.

     Nesulaukęs, kol laiškas bus paskelbtas Lenkijoje, Herbačiauskas jo dublikatą perdavė Mykolui Römeris, kad šis, vykdamas į Vilnių 1928 m. gruodžio pabaigoje, perduotų Ludwikui Abramowicziui – laikraščio „Przegląd Wileński“ (Vilniaus apžvalga) redaktoriui.

    

     Atviras laiškas Nepriklausomos Lenkijos menininkams ir poetams

    

     Bičiuliai!

     Norėčiau vadinti Jus „broliais“, bet šis garbinas žodis – „brolis“ – melagingai ištartas, suvystų, sudžiūtų kaip rudeninis lapas, kol pasiektų Jūsų ausis, linkusias, deja, ne į tylius, slaptingus šnabždesius – širdies šnabždėjimą, o į kasdienę, apkalbų pilno gyvenimo šneką, visokius politinius skandalus, moralinį palaidumą!..

    

     Bičiuliai!

     Riteriškai išdrįskime sakyti tikrą tiesą. Nustokime vaidinti „brolybės“ komediją, atsisakyme visų rūšių „susitaikinimo flirto“, jei širdyje jaučiame pyktį ar pagiežą vieni kitiems, jei slapčia galandame literatūrinius peilius, jei nemokėdami būti laisvais plunksnos reiteriais, esame tik savo tikslais ketinimais dažnai nusikalstamos politikos įrankiai (jei ne apmokami tarnai)! Taip sakydamas, išreiškiu savo gėdos jausmą: gėdijuosi už jau nepriklausomų tautų literatūros ir meno dvasią! Kadaise priklausomose, bet dabar jau nepriklausomose valstybėse-tautose, nepriklausomi yra apgavikai, spekuliantai, samdiniai, provokatoriai, užsiimantys politiniu palaidumu! Tik meno ir literatūros Dvasia, kūrybos Dvasia valstybėse-tautose yra priklausoma (nuo ko?!!), ciniškai pakinkyta!..

     Tai ir yra baisi (išties!) priežastis, kodėl nepriklausomos Lenkijos ir nepriklausomos Lietuvos poetai, menininkai, rašytojai, net trokšdami nemoka, negali vieni su kitais ne tik susikalbėti, o ir kalbėtis! Bijo būti laisvi, bijo būti sąžiningi ir teisingi, bijo būti riteriški! Prievartaudami savyje žmogiškus jausmus, prievartaudami savyje istorijos gėdą, prievartaudami menininko sąžinę, prisitaikydami prie laukinio tono, nusikvailina iki žemiausio lygio ir praranda autoritetą!..

     Ir vis dėlto, vis dėlto ta išsiilgta tautų brolybė, tas išsvajotas lietuvių ir lenkų susitaikinimas bus meno kūrinys (gyvas paminklas), o tikrai laisvomis trokštančių būti tautų ne politikų ir diplomatų, o poetų, menininkų, rašytojų.

    

     Bičiuliai!

     Politikai (ir Lenkijos, ir Lietuvos) vieni kitiems bjaurias padarė savo tėvynes (ir Lenkiją, ir Lietuvą), pamazgų kubile maudo politinės nepriklausomybės naujagimius vaikus! Lenkijos ir Lietuvos menininkai tyli – bailiai tyli! Dūsta šioje pykčio, neapykantos atmosferoje, alpsta iš pasibjaurėjimo, bet vis tik tyli, vis tik neprotestuoja vardan principo, kad net kova privalo būti menas!..

    

     Bičiuliai!

     Pasakysiu trumpai. Nekvaršinsiu Jums galvos tuščiažodžiavimais. Pažįstate mane, ir aš pažįstu Jus. Krokuvoje gyvenau 23 metus. Didvyriškos, šventos lenkų tautos tradicijos paslaptis žinau ne menkiau nei Jūs! Lygiai nuoširdžiai kaip ir Jūs myliu šventumą Jūsų tautos Dvasios, visus Europos Rytus apšvietusį laisvėjs idėja! Su Jumis, didvyriškumo idėjos tęsėjais, buvau, esu ir visada būsiu...

     Bet Jūsų mintys apie nepriklausomą Lietuvą – tai pats skaudžiausias nesusipratimas, tai kažkokia piktybinė nesveikos vaizduotės liga! Jūs jau nesuprantate Lietuvos ir jos suprasti net nenorite!..

    

     Bičiuliai!

     Dukart buvau su Jumis – tarp Jūsų (1927 ir 1928 m.). Veltui ieškojau gijos, siejančios mane, lietuvį, su Jumis – supratimo gijos. Nejaučiau iš Jūsų pusės nuoširdaus noro pažinti Lietuvą ir užmegzti su ja kultūringus santykius. Buvote mano atžvilgiu saikingai mandagūs, atsargūs, dažnai – išdidūs... Jūsų nedomino dvasinis (kultūrinis) Lietuvos darbas.

     Ironiška šypsena gesinote net mano norą Jus informuoti apie šiuolaikinės Lietuvos įvykius. Leidote man suprasti, kad „gaila laiko“ domėtis menkos vertės „Kauno Lietuvos“ kultūra. Flirtavote su manimi. Santykyje su manimi buvote daugiau politikai nei menininkai. Naiviai vylėtės, kad atvažiavau pas Jus su žinia, kad Lietuva kapituliuoja prieš Lenkiją. Šai iliuzijai išsisklaidžius, ne itin mandagiai šalinotės manęs. Vis tik priverstas būti diplomatu, norėjau vykdyti diplomatiją geriau nei Jūs. Apgavome vieni kitus, apjuokinome kultūrinio Lietuvos ir Lenkijos suartėjimo idėją.

     Tarp manęs ir Jūsų buvo kažkoks negeras šešėlis (tarsi „Banko šmėkla“). Greitai atsirasdavo tvanki atmosfera, kaip pakaruoklio kambaryje. Supratau, kad betarpiškas, švarus, sąžiningas ir žmogiškas apsikeitimas mintimis tarp manęs ir Jūsų yra neįmanomas!.. Varžė Jus kažkoks gėdos jausmas, o ypač jausmas, kad mus skiria skriauda... Nedrįsome vieni kitiems tiesiai, atvirai žiūrėti į akis... Gerai vaidinome draugystė komediją, kad prastumtume laiką, kad apgautume sąžinę... Dalykas, kurį bandėme nutylėti, plėšte plėšėsi išsakomas, ir tai mus kamavo labiausiai...

     Dvasios kilnumu nuostabios Jūsų litaratūros ir meno didvyriai, kankiniai – Jūsų romantikai-mesianistai, Jūsų neoromantikai – nepriklausomybės kovotojai – pažadėjo Lietuvai (ir ne tik Lietuvai), prisiekinėjo mums iškilmingai skaitlinguose poezijos, mokslo ir meno kūriniuose, kad prisikusi Lenkija valdysis teisingumo dvasia. Tikėjimoe, pasitikėjome Jūsų tėvams, net neįtardami, kad Jūs, jų sūnūs, jų anūkai, turėsite akiplėšiškos drąsos padaryti skriaudą mūsų nepriklausomybės dvasiai. Kokią skriaudą?

     Mes nesistebime, mes nesibjaurime, kad Jūs pasiutusiai mylite Vilnių. Žinome istoriją taip pat gerai, kaip ir Jūs.

     Bet stebimės, bjaurimės, kad Jūs mūsų pretenzijas į Vilnių, kuris yra bent jau bendra mūsų ir jūsų nuosavybė, bendras nuopelnas, bendro istorinio darbo, vadinate „beprotiškumu, maniakiškumu“ – kad mūsų lygiai šventą, kaip ir Jūsų, meilę Vilniui begėdiškai žeminate, pajuokiate, bjaurojate!..

     Jūsų išties laukinis godumas Vilniuje mus gąsdina, atbaido nuo Jūsų! Net nuopelnų bendrystės nenorite pripažinti Vilniuje lietuviui!

     Lietuvos sūnūs aktyviai dalyvavo 1830 ir 1863 m. revoliucijose, kovojo maršalo Pilsudskio legionuose už „bendrą laisvę“ – ir štai šiandien Jūs drįstate mums į veidą išrėžti: „Lauk iš Vilniaus! Vilnius tik mūsų!“...

     Tokia ta skriauda, kurią mums padarėte, pažemindami mūsų tautinį pasididžiavimą!

     Ne gera valia, sutartimi, o prievarta bandote išspręsti Vilniaus klausimą: ir tai mus siutina, tai gundo mus imtis keršto!

     Kaip Jūs to dar nesuprantate? Nepykite, bet Jūsų manija būti imperija Jus apakino! Norite būti imperatoriai, bet šio noro nemokate realizuoti. Kaip vaikai stebitės, kodėl Lietuva nesidžiaugia (sic!), kad Lenkija nori būti imperija! Pagal Jūsų fantaziją Lietuva turėtų daugiau rūpintis Lenkijos galybe nei savo pačios! Jus pykdo tai, kad Lietuva savo teritorija nenori padidinti Lenkijos teritorijos. Jus juokina – kaip maniakiška – pati nepriklausomos Lietuvos idėja. Įsižiūrėję į save pačius, tik save pačius jau tesuprantate ir nenrite suprasti, kas aplink Jus vyksta...

     Dažnai mums į veidą rėžiate, kad nesame verti turėti Vilnių, kad neturime žmonių šiuolaikinės kultūros aukštumose...

     Meluojate! Gerai žinote, kad Lietuva yra didžių charakterių, didžių vyrų lopšys. Jūs patys nutarėte, kad tik lietuviai pasižymi valdymo genijumi ir valdžios autoritetą!

     Gi Jūsų tėvynę valdo Lietuvos Sūnus – besididžiuojantis, kad yra lietuvis! O Jūs didžiuojatės, kad lietuvis Jus valdo! Ir vis tik teigiate mums, kad mes Vilniuje valdyti nesugebėsime?..

     Patikėkite manimi: grįš pas mus, į Lietuvą, visi Lietuvos sūnūs iš Varšuvos, Krokovos, Poznanės! Jūs patys juos išvysite!.. Lietuvos užsispyrimas Lenkijos atžvilgiu turi mistinę prasmę. Tai vienintelė Europos istorijoje, įspūdinga savo drąsa, išraiška protesto prieš skriaudą, padarytą tautos dvasiai. Šio užsispyrimo nepalauš nei Zaglobos ironija, nei Wolodyjowskio įžūlumas, nei godi Jūsų tautinio egoizmo evangelija. Tą užsispyrimą šiandien laimina ir Mickevičius, ir Krasinskis, ir Slowackis, ir Norwidas! Nes šiuo Lietuvos užsispyrimu yra didvyriškai reikalaujama iš nepriklausomos Lenkijos to teisingumo, kurį jos kovotojai ir didvyriai kadaise Lietuvai iškilmingai žadėjo!..

     Bičiuliai! Jei nenorite atsakyti į šį galingą Lietuvos užsispyrimą geros valios ir teisingumo aktu, tylėkite ir net nebandykite stengtis pelnyti lietuvių tautos draugystės...

     Nes geresnė yra garbinga dvikova iki mirties nei niekšiška taika!..

     Tariau!

    

     J. A. Herbačiauskas

     Kaunas, 1928 m. rugsėjis