Vyras pavasarį. Ironiškai

Būk savo vietoj, šėlstantis šiaurieti,
tavoji laimė – juodas darbas
ir... pilkomis akim žiūrėti
į žalią žolę, žydrą dangų.

Nuo pasakoto dilgėlėto karo
per savo kasdienybės kartį
kaip savo skydą, savo kardą
tu riksmą atnešei ir karštį...

Būk savo vietoj – tai paglostys,
pašieps ir degtine pagirdys,
sodins į traktorių, paplos
per petį: – Ko toksai įširdęs?

Į patalą su rūbais kristi,
o rytą užsimerkus kelti:
– Štai tavo plūgai, tavo kirvis,
hm, tavo nuoskaudos ir kaltės.

Tylus, inertiškas ir piktas,
pasirinkai: galėti ir norėti.
Čia slenka tavo dienos pilkos,
tavoji laimė, šėlstantis šiaurieti,

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



Muitininkas Ruso

Subatvakarį grįžta į gamtą
kultūringas Eugenijus su žmona
ir sūnais, vienas iš jų pionierius.
Rūksta geltonu vieškeliu Žvagždžių šeimyna.
– Ach, Vandut, žavus tačiau sodžius lietuviškas.
Vandutė šukuojasi plaukus, prisimerkus nuo
violetinės rugsėjo saulės.
Sūnai viens kitą pešioja, Martynas primuša
Jūratį, šisai šniurkščioja ir žiūri pro langą –
ana, darželyje rudoji lelija – tigragėlė,
slyvų džiunglės, iš jų išlenda šuo.
Pakele kėblina senis, jis tolsta, dulkėmis apneštas,
senis su dalgiu.
Grįžta į gamtą Žvagždžiai, dangui rudenišku
šalčiu dvelkiant, o kur susikerta realus ir
išgalvotas pasaulis, ištrykšta kraujas.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



Kalavijų tiltas

Gyvieji mudu, gaubiami vilties,
nuogi, pajuodę, du kaip vienas
viduržiemyje žaibo perskeltas kamienas,
kai mėnuo šviečia, savo pilnaties

atlaidumu šnekėdamas nuobodų
pamokslą dviem baikščioms žuvims:
pašvaistė tuštumą dangaus užims –
rūsčioji upė tarp stiklinių sodų.

O mudu skubame į sustingimą,
ir mūsų vystančiuos veiduos
dviprasmiškai save išduos
kančios lytis. Jinai staiga

suskeldėja po kalavijų tiltu,
kuris ne mums, nes mes – labai šalti,
mes – abejingoj vandenų šaly
ir vienas kitą atsargiai nutylim.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



Bandymai

            Petrui Dirgėlai

Brolis piešė Australiją.
– Gal ir gražu, bet povirš, – tarė,
smilkinį pasikrapštydamas.
Kengūra iššoko ant stalo. Šneka be sąryšio, maža tokia:
– Nepatinka man, gerbiamasis, khmkhm, keturkampis jūsų
mąstymas, nesurištos, žinote, detalytės į vieną darnią
Visumą, – ir prunkščia.
Nušoka ant grindų, pasislepia plyšy.
Pro langą įspingsta saulė, užsidega ir prapuola
popieriuj palmės, žolė šliaužia per juodus rėmus,
suvysta, subyra, viena kivio plunksnelė virpčioja ore.
Vingrus užrašas „Terra incognita Australis“ raitos,
spragsi, išblunka.
– Sudegė, išnyko, – sako brolis, žiūri – baltas keturkampis.
– Nieko neišėjo, mat kaip.
Pasiima savo rėmus ir išeina pats.
Žemė džiūsta.
Nejuda nė vienas lapelis.
Nes jų nėra.
Gera, pavasaris.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.


Pasakojimas sielininko

            Marcelijui Martinaičiui

Numirė senis Juozapas.
– Kaip čia dabar bus? – tarė sau
lėtai mąstanti senio Juozapo dūšia. –
– Žiūrėsim.
Ir nuskrido siela, per sprindį pakilus nuo žemės,
žiūrėjo į veidus ir klausėsi
apie gerą senio Juozapo širdį,
kuri taisyklingai plakė dalgį
senio Juozapo rankų darbams,
apie blaivų jo protą, kartais
vos praskalautą degtine, apie
plaučius, klimatą, tulžį, dūmus, vėžį,
saiką, bakterijas, laiką žemėje,
vandeny, ore ir ugnyje.
– Matai, – sau pasakė senio Juozapo dūšia. –
– Kristi nuobodu, pakilti nesinori.
Purpčioji ant žemės, matai, girdi,
bet pikta kaip, kad nieko negali padaryti.
– Pavirsiu į žodį, – toliau pasisakė siela. –
Kaip antai: bendrabūvis, Šveikas,
įsipareigoti, suktis, lengvas, begarsis,
vienas, aštuntas, gerai arba geriausiai
– ne, kuris reiškia ne.
Ir siela buvo palaidota sielose.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



Penkios pasakos

Pasaka apie tapytoją bailį

Danguje devynios saulės,
liūdi devynios seserys.
O man kas? Aš galiu vaikščioti,
galiu švilpauti ir dainuoti.
Dieve mano. Kodėl aš toks?
Kodėl aš taip tapau?

Septyni šalti mėnuliai,
verkia septynios seserys.
O man kas? Aš galiu miegoti,
galiu sapnuoti, galiu ne.
...Kodėl aš toks?
Kodėl aš toks tapau?

Šešios žudančios aušros,
rauda šešios seserys.
O man kas? Aš galiu valgyti,
galiu tingėti ir keiktis.
. . . . . . . .
. . . . . . . .
trejos vėstančios sutemos
miršta trys seserys
o man kas o man kas
. . . . . aš. . . .
.....aš TAPAU AŠ.

 

Šiaurės paukščių kalva,
pietų paukščių kalba

Ėmė ir paspruko mano laikrodis.
Išskrido su zylėm ir žvirbliais.
Jis tupi ant pušies šakelės ir čiulba: tik tik.
– Grįžk, – sakau, – atgal grįžk, išdykėli.
– Tik, – sako, – netrukdyk man čiulbėti.

 

Pasaka nuo galvos skaudėjimo

Gyveno kartą pelytė. Jos vardas buvo neretas pelyčių
tarpe – Pelytė. O jos vyro vardas buvo Peliksas.
Gyveno jiedu peludėje.
– Ką ta peludė, ką ta peludė, – kalbėjo Peliksas. – Va
aludė – tai bent. O žiurkė Krysė – oho.
Tarp peludės ir aludės buvo pelkė. Kartą Peliksas
grįžo girtas, įpuolė į pelkę ir paskendo.
Pelytė verkė, verkė ir pavirto rasa.
Ir pakibo ant šunažolės.

 

Porkeiras
            Porkeiras – Provanso trubadūrų eilėraštis,
            skirtas damai, ganančiai kiaules.
            Plg.: kapreiras – eilėraštis damai,
            ganančiai ožkas (aut. past.).

Šalia kurmiarausio, ant juoda žeme
apibirusių pienės lapų,
sėdi Jinai, sijoną kilsčioja vėjas
(be to, jis kvepia eilėraščiu).
Po pievą laigo kiaulės, jų dvylika,
visos baltos, visos mandagios,
tik akys neišraiškingos.
Iš vakarų pusės, pavėjui,
atjoja taurus Jis ant obuolmušio žirgo.
Pamatęs žaviausiąją, švelniai nubąla,
grakščiai lieja ašaras ir visiškai
netenka apetito, nors krepšy
turi neblogo kumpio.
Obuolmušis taipogi apsiverkia ir,
nevykusiai slėpdamas jausmus,
atseit, kremta geltonais dantimis
arkliarūgštę sausą.
Taurus truveris derina mandoliną
pagal si bemol ir ilgesingai sualma
iš jo perladantės burnos sidabrinis porkeiras:
– O Kirke kerėtoja, kartėlio kupinos širdys,
kraunančios pumpurus kruvinus kruvinus
kruvinus... –
užsikerta vyras, pamiršta, ką tūkstančius kartų
giedojo, obuolmušis užsimerkia iš gėdos. Vyras
kankinas, rimo beviltiškai ieško, smegenų palėpėj graibos:
– Kur patefonas? O blezdingos karpo
orą ties ausimis: vyt vyt.
– Cha, – žaviausioji juokias ir varosi bandą namo,
paskutinis iš meitėlių atsuka šnipą ir,
mąsliai užjausdamas, sako:
– Kuri?
 

Kaip galima gyventi amžinoje šviesoje?

Pas kaimo dievdirbį atvažiavo miesto juokdarys.
Dievdirbienė atidarė duris ir sustojo ant slenksčio.
– Laba diena, – tarė juokdarys. – O kur maestro?
– Nėra. Į save sulindo. O ką?
– Nieko, – atsakė juokdarys. – Nuo švelnumo skauda.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



Kruvinasis kambarys

Parodyta pirštu: čia, už durų.
Kairėje, už lango – saulėlydis.
Raktas ant vagio.
Viena iš dviejų: nujauti arba žinai.

Tačiau kiekvienas pasakom: aš.

 

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



***
Dvi varnos skrenda į vieną pusę.
Trys bobos eina į kitą pusę.
Pamažu ant tako šliaužia žolė.
Džiaugias kvailys,
radęs raktą nuo paslapčių.

Kasparavičius, Ramūnas. Ramios saulės metai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.