Ant savo kareivos Vacio Budzylio Akstikas labai įtūžo. Net juodas kaip titnagas pasidarė. Šiaip tai jis baltas. Titnagas, sakau, būna ir baltas.
       Dėl ko įtūžo? Vėliau bus paaiškinta. Smulkiai, valstietiškai.
       – Savas kvailys, ypač uolus – pavojingesnis už priešą yra! – iškošė Akstikas pro dantis ir prisakė savo gvardijai, o toji savo ruožtu kam reikia, kitiems žmonėms, nors kažin dar, ar tai žmonės. Gal jau nebe...
       Tai štai: nusiviliojo Vadą Budzylį pirmą sekmadienį po švento Roko į Semeliškes. Semeliškės tais laikais buvo didelis miestas, buvo ten septynios karčemos: trys alinės, dvi midinės, dvi degtininės. Ir ėmė visi gurbu po tą karčemą vaikščioti ir Vaclą girdyti. Na, štai jau visi šleivi penktoj karčemoj, kur ant Strėvos upės kranto... Sėdi ten už stalo apvemto toks užgriuvusiom akim, tai Vaclas – ar tai girtas jį pastūmė, ar ką užbliovė, tas jam ilgu peiliu kaip dėjo pažandėn, tai liežuvį kiaurai persmeigė, tada peilis dar aukštyn per gomurio dangų... Ir taip peilis tarp kaukolės kaulų įstrigo, kad diktas vyras ilgai klibino, kol ištraukė... O tas tik kruvinom akim apsižvalgė, sušnarpštė, pro duris, pliūkšt upėn, pasinėrė, ir velniai jį žino kur jis toj Strėvoj išnėrė, kur paskui nulėkė, nulapatojo, nė su šunim neatseksi... Niekas ir nesivijo, visi lyg suakmenėjo, žiūri į Vaclą ir iš vietos pakrutėti negali: toks baisus, pabalęs, akys išvirtusios, kraujo kaip jukos pilna, labai baisus staiga iš Vaclo tapo nabašninkas, o juk ir gyvas dailus nebuvo... Berkės Chaikė, o graži, labai graži žydukė buvo, ir ta, nors ir gražuolė, ilgą trydą gavo; Berkienė, Semeliškių Rocha, dvi savaites nesustodama rėkė, plėšėsi, gvoltu šaukė:
       – Berke, nereikia man nei karčemos, nei pinigų nereikia, kokią nesąmonę aš čia kalbu! Nei Semeliškių man nereikia, nei naujos ožkos, važiuojam, Berke, iš čia bet kur, nors ir Mogiliovan!
       Berkė, žinoma, atkalbėjo, kas jau ten, tam Mogiliove, ten gal dar aršiau, ten gal ir kasdien taip būna, o čia, Semeliškėse tai gal kokį kartą per šimtą metų, daugiau taip per mūsų gyvenimą nebus, pats gojus Vaclas kaltas, o ko tokias kalbas varinėjo, kad Akstikas šūdas ir viskas šūdas, kad bailys Akstikas, šūdžius ir bailys, kad lenkui Višnioveckiui subinę laižo. Ir šnekėjo, ir šnekėjo vis tokiais nekvapniais žodžiais. Prisišnekėjo.
       – Ar tai kareivio verta kalba? – pakeltu balsu užbaigė drąsusis Berkė. – Makabiejai, Rocha, niekad nebūtų taip šnekėję!
       Bet Rocha traukė savo:
       – Važiuojam, Berke, iš čia!
       – Ui, Rocha, – galantiškai kaip prancūzas sako jai Berkė. – Nevažiuojam.
       Rocha dar pašniurkštė ir už tai, kad davėsi perkalbama, kažką iš Berkės išsiderėjo. Sau.
       Vertybių kokių ar privilegijų.
       Ir liko narsusis Berkė karčemininkaut Semeliškėse, degtininėj ant Strėvos upės kranto, nes geroj vietoj ta karčema buvo: nori – pėsčias ateini, nori – važiuotas, nori – luotu atplauki, o arielkos bačką gali iš paties Kauno parsiplukdyti, nors ir dvi ar dvylika, ir šinkuok sau pilstuką, tik drąsiai, nes vanduo netoli, Strėvos vanduo švarus, labai geras vanduo, o per daug stipri degtinė pilvui kenksminga, o tu, Rocha, papjaustyk silkės!

       Tik šlumšt, plumpt, kėdė net sutratėjo, o ant tos kėdės jau Laima visu sunkumu sėdi, tik gegužės plunksnos pabiro, ir kaip ji čia, juk palėpės langas uždarytas, o ji sėdi storas šlaunis išskėtus ir sijonu vėduojas, o po sijonu – nieko!
       – Taip jau ir nieko! – suniekina mane Laima. – Kaip tik ten pats gerumas! – pataiso ji mano mintis. Ir šiurpą, tokias baisybes rašant, apmalšina. – Kad tu vėl ne apie tą rašai! Rašyk apie jauną berną garbanotą, o ne apie kokius ten senus bzdzikus!
       – Tau kalvis Jonas – bzdzikas? – įsižeidžiu. – Taigi jis – Dzindra, mano proprosenelis.
       – O Vadas Budzylis – kas tau? – nenusileidžia Laima. –Pusbrolio antros eilės senelis ar Kisieliausko žentas? Bet kad tavo giminėj tai ir iš vienos, ir iš kitos pusės vienodi: ir Dzindros, ir Strazdai – vienodai smalsūs ir lenda kur nereikia. Va Stepas Strazdas, Ramučio Juzo tėvas, tai vis per jį bėdos: tai už laisvę kovoja, tai už kokią teisybę, tai kokį šlėktą ne pagal savo rangą nudeda, paskui ilgai nelaimės tęsias, ne tik jam bet ir keblumai ponams, kad ir tokiam Akstikui. O tas – tai visai nieko, – gina Akstiką Laima. – Būdavo, net karalienei Bonai prisistato išsipustęs kaip dievas Žvaigždikis, bet ne Švaistikas, nieku būdu, tai net ir Bona Sforca Milanėza palankiai šypsosi ir sako:
       – Illustrissimo!
       – Ūkiškas didikas Akstikas, – giria toliau Laima. – Patinka man tokie! Čia aš tau pasakoju, tu tik užrašyk! Ir dėl tų Strazdų ir Strazdukų nelaimių ne Akstikas kaltas ir ne lapė kokia, o Vaclas Budzylis, nes labai uolus buvo. Ir Urša sakė, Akstikų „kliučnikė“, Uršulė Danguolė, kaip tu sakai.
       – Tas tai pridirbs bėdos, – sakė Urša. –Visiems smirdės ir iškuopt neišeis!
       – Matai, kaip ten buvo, – dėsto Laima. – Man Rimša Milkamanavičius pasakojo: tada labai netvarka buvo Žečpospolitoj, labai jau linksma buvo, ypač Lietuvoje, lenkai ponai taip kalbėjo, maždaug kaip sovietmečiu prie Griškevičiaus, ir ponai magnatai nusprendė staigiai tvarką valstybėj padaryti, o kad staigiai, tai nieko ir neišeina. Kai skubini, tai į subinį, kaip sako mano draugas pisorius Č. Ponai magnatai nusprendė: dėl staigios tvarkos įvedimo tai turi būti taip: ponai yra tik didikai magnatai, o šlėktos – tai jau ne, ypač lietuviai bajorėliai, ypač tokie kaip Strazdai, kurie ir herbo neturi, nes labai gražaus nori: juodas strazdas sidabriniame dugne, o davizas tai yra užrašymas apačioje, toks: S... s, žodžio „Strazdas“ pirma ir paskutinė raidės, o ką tai reiškia? O tai reiškia, kad S ir s – tai yra Strazdo mėgstami didelis ir mažas sliekai, o tie „...“ – tai kruopos. Ir niekaip nesugalvojo Stepas Strazdas, kokios spalvos turi būti tos raidės ir taškai, jam vis norėjos, kad būtų auksinės.
       – Dar ko, kreivų auksinių uknolių užsimanė! – pasipiktino dėl tokio įmantrumo Akstikas. – Pelų tau, o ne herbo!
       „Tai matai, herbo Strazdui tai Akstikas nedavė, Akstikas, o ne lenkai, gudai ar totoriai“, – taip man aiškino tą keblų dalyką Rimša Milkamanavičius. Strazdui tas labai apėjo.
       – Jei herbo neduos, tada aš į karą neisiu! – pagrasino jis.
       – Tai neik! – neišsigando to nė kiek Akstikas. – Bet mužiku būsi!
       Mužiku Stepas Strazdas būti nenori, žiūri, kad čia jau labai negerai išeina, tai tik linkt staiga galva, kulnais kaukšt, pilnu karišku sukiniu atgal ir, daugiau nekalbėdamas, išėjo. Užsidarė savo ūkely ir ūkininkauja, būdamas tokio neaiškaus statuso, o kaip tik taikos metas pasitaikė. Ūkininkas iš Strazdo nekoks, ne tinginys, bet kad jo žirgas, ne arklys, bet kad jam taikos metu tai dainuot norisi, tai į skruzdėlyną žiūrėt ir ką ten iš jo suprasti, o tokių norų Akstikas nesupranta ir jų neskatina, jokiu būdu!
       Tai stovi Akstikas ankstų rytelį, savo tėvonijon senojon atvažiavęs, ant Strėvos upės kranto vienas, nusiperdžia sodriai, apsidairo, ar niekas negirdėjo...
       – Gerai kaime, – mąsto. – Myži, kur nori. Tai ne Kaišiadoryse.
       Tą jis ir daro, nes ne Kaišiadoryse... Ir taip jam gera, ir smagu, ir laisva Tėvynėje, kad net įtarimas toks kyla: o kodėl? Kurgi ne: atbilda atidainuoja iš už kalnų čigonų taboras, per brastą keliasi pliuškėdami, kumeliai prunkščia, ir dainuoja visi dainą, o pirmu balsu Laurukas, Mackos Aleksandravičiaus sūnus ar jauniausias brolis, velnią ten jų paslaptis supaisysi:

      
       „Gražiai dainuoja, – patenkintas mąsto Akstikas, laiku užsisegęs kaulinę klyno sagą, jis visąlaik didžiuojasi, kad kilęs iš uponių, o kas uponis, tai ir ponas, tėvonija jo prie upės, iš to tas žodis ir kilęs. – Pats Balčikonis tą įrodė! – galvoja vis dar patenkintas Akstikas. – Turi žemės prie upės, tai ir žemė tavo, ir upė tavo, nori – žuvauji, nori – malūną statai, nori – ką nori atsiplukdai, o kitam gali ir neleisti. Tą ir Semeliškių Berkė mitriai įsisąmonino, – jau nebe taip patenkintas galvoja Akstikas. – O mano tėvonija labiau į aukštupį negu Berkės karčema, neperimsi eldijos ar vytinės...“, o tuo metu čigonai dar garsiau plyšauja, ir kaip tik jam, nes rėkia aukštais balsais vien moterys čigonės, o Laurukas kažkodėl tyli, bet iš visų jėgų gitarą žvangina skaldo, nelabai gražiai, užtat garsiai, kaip koks kalvio gizelis:

      
       Ir padidėja, smarkiai padidėja tas Akstiko įtarimas: o kodėl? Supranta jis tas čigonų dainas puikiausiai, žino, ką jie nori tuo pasakyti, gero ar blogo linki, o čia dar ir lietuviškai dainuoja... „Tai reiškia, – supranta Akstikas, – kad kokia bėda lietuvių ponų laukia, kokia „napastis“ iš lenkų pusės, nes iš tos pusės taboras atrieda atbilda...“ Grįžta jis savo pirkion samanoton, tai jis taip tik visiems sako iš kuklumo ar atsargumo, nes visai tai nauji ir dideli trobesiai, beveik kaip Sadkausko rūmai, ir sako pusberniui Pranui, Padlyza vadinamam:
       – Imk va tą puodynę medaus, – parodo pirštu, o puodynė – ne pati mažiausia, – ir lėk vėju paskui čigonus, atiduok medų tai čigonei, kuri dainuodama labiausiai papus krato, tik tai senesnei, nes tau tai seilė ne nuo medaus varva, o nežinai, jaunas dar, kokios yra čigonės, to nė dykai, nė už ką nedalina, jos tik vyrus erzina, bet trumpiau – dumk, kol nenuvažiavo!
       Kur ten nuvažiuos, pamažiuku darda, po perkėlos sušlapusius arklius džiovina... Dzingt! – labai skambiai padeda gitarą vežiman Laurukas.
       Ir tyla. Tai gerai.
       Dabar Akstikas kažką jau minty užčiuopia, bent jau žino, iš katros pusės bėda. Laukia Akstikas.
       Atjoja po trijų dienų uvėrus šlėktelė, apspuręs, bet Višnioveckio, labai iškalbingas, net lietuviškai moka, tai jau Akstikui neblogai, nes jisai, matot, lenkiškai nesupranta...
       – Bukas mano ponas litvinas! – lenkiškai šneka svečiui įžūlus Akstiko tulkas Marciulis, o Akstikas klauso apvaliom akim kaip Sniečkus, o paskui prisimerkia kaip senas storas totorius ir šypsosi visą laiką, kol išklauso visus „koronos pastanavijimus“, vis galva linkčioja ir švokščia kaip samavoras, nors samavoras dar neišrastas, taip, matai, jam sunku ir lėta suprasti...
       O lenkų didikai va ką sugalvojo: kaip leisis „ludu razumo“ įkrėsti? Taip: visi ponai didikai sėda į karietas ir važiuoja visais keliais visomis kryptimis, visi visi atskirai: atskirai ponas tėvas, atskirai ponia motina, ponaičiai ir „panienkos“ irgi atskirai. Taip daugiau ir sparčiau bus aprėpta. Važiuos jie vienu metu visais „koronos“ ir Lietuvos keliais, o visi kiti žmonės, visi o visi išeis ir juos sveikins, ir su dovanom, ir žemai lenksis, gali ir ant kelių kristi, jei nori, snukius mužikiškus į žemę murdyti ir dėkoti, dėkoti, dėkoti, kad ponai priėmė dovanas, o už tai jiems visiems botago, botago. Tada pradės ponus gerbti ir bus staigi tvarka. Tam, ponas Akstikai, reikia nedelsiant ruoštis, pasiruošti, viską išaiškinti – ir botago, botago, bet neypatingai ilgo, nes paskui magnatiškasis botagas bus neveiksnus.
       – Tai kieno čia prisakyta: spindulingosios viešpatės Bo... – žiojasi Akstikas.
       – Ne booo, – visai nemandagiai, tiesiog pasibjaurėtinai rėžia „koronos“ šlėktelė, visai ne kavalieriškai, gal jau vedęs, nors jaunas dar, kokių trisdešimt septynerių metų, – o jo mylistos Višnioveckio tas geras sumanymas yra! – visai kvailai ir nediplomatiškai tiesiai baigia šlėktelė, matyt, prie vyriško midaus nepratęs.
       Akstikas nieko nesako, net to, kad prie Bonos Sforcos Milanėzos joks ten Višnioveckis dar ne magnatas, tik po šimto metų jis toks bus, net galvos Akstikas nepakraipo, išlydi mandagiai, net pernelyg, šlėktelę, nes vis tiek jam dar ne viskas aišku... Kelionėn norėtų įdėti sūrio, bet kad toks – ar jis supras, ką tai reiškia: „Nebūk, varna, žioplas ir per daug nekarksėk!“, tai įdeda plonų lašinių su stora ir kieta oda. Pagiringas šlėktelė nė nežiūrėjo, tik užuodė, kad rūkyti, pradžiugo ir nujojo, rėkdamas ant savo žirgo:
       – Kad tave perkūnai, kad tave perkūnai!
       „Matai, arklys – tai lietuviškas! – galvoja Akstikas. Žirgas ten, o ne arklys, bet Akstikui – vis arklys, jam arklys – mieliau už žirgą. Iš ko jis jį gavo? Kur nors apie Lazdijus, o gal Seinuos – ten dideli arklių turgūs. Iš Patacko? Vargu bau. Gal nusipirko? Tada gal ir nieko lenkas, gal ir nevisiškas achlamonas... Gal ir svarbu, ką jis sakė... Kad karalienę pinda pavadino, tai jis iš didelio girtumo, nedidelė galia tas Višnioveckis, bet kai visur netvarka, tai ko su juo pyktis? Ir kad vis tiek neaišku, kaip jie ten „vnezapno poriadok budut navodit'“, kaip sako jo draugas gudas nuo Lydos, kaipgi jo pavardė, nagi jo, Akstiko, „lepšij drug“...
       Bet turėjo Akstikas visgi tokią lenkiškų didponių ydą, kad jam vis norėjosi bajorėlius patvarkyt, ypač taikos metu. Vis jam nepatiko, kad prastai savo ūkeliuos tvarkos, kad, tarkim, vasarą per darbymetį geria ir dainuoja:

      
       Juodas gauruotas gali tik kartą per metus atbėgti, per Užgavėnes, čia jūs Akstikui neaiškinkit, jis senus papročius išmano, o šiaip, ypač vasarą, tai nėra ko tam juodam gauruotam šlaistytis ir maskatuotis, nes moterys vasarą tą juodą gauruotą kitaip supranta ir anei kiek jo nebijo, kaip per Užgavėnes ir šviesaus saldaus saldaus midaus patraukusios, o joms jis visai nesilpnas, atvirkščiai, labai geras ir patogus... „Taip... – niurna Akstikas. – Moterys po tokių dainų būriais traukia, na, ne būriais, po vieną, ant prėslo, ant kupetos, į krūmelius gražesnės, o senesnės svirnan, dukteris išsivaikiusios, vis to juodo gauruoto ieškoti, juodo gauruoto, raudoną liežuvį iškišusio... O vyrai, na, nors jau bent gerti nustoja... bet po to, kol viskas išsilygina, aprimsta: tai senas pas jauną kupeton pataiko, tai jaunas, seną svirne užtikęs, nepabėga, kol išsiaiškina, susimuša, atsimuša, atsimaino, tai tokia jau ten ir rugiapjūtė, – rūgščiai smerkia Akstikas. – Ir šiaip jau lietuvis liepos mėnesį kvailas būna, o dar kai pasileidžia...“
       – Tai man Akstikas ir patinka, kad jis tą viską supranta, – sako man Laima. – Matai, kaip reikia pasakoti? Iš palengvo, nieko nepraleidžiant, ar laiko neturi? – atsiremia į kėdės atkaltę, nusvarina rankas ir toliau sėdi į lubas žiūrėdama.
       – Nepabaigiamos bus tavo pasakos, Laima, – sakau.
       – Kai reikės, tai ir pabaigsiu! – griežtai sudraudžia Laima. – Kai man nusibos, tada pabaigsiu. Duok susikaupti! – Ir vėl pasakoja:
       – Ant greitųjų Akstikas nieko geriau nesugalvojo, tik pasiųsti kareivą Vaclą Budzylį žmones paklusnumo ir nusižeminimo apmokyti, bajoriškajai kelių procesijai paruošti: kaip ten išeit, kaip ten elgtis, kaip ten vapėt ir džiaugtis, kaip atbulam, ponams pravažiavus, nuo vieškelio pasitraukti... Kad nieko po ranka nebuvo, tik Vaclas, nes bajorėliai savo ūkeliuos atseit triūsė, rinktinė, Akstiko gvardija, grybus supirkinėjo, tad trynėsi pašonėj tik Vaclas, na, ir dar keli tokie kaip Vaclas, panašaus glušumo, dar ten keli gudai, Vaclo sėbrai, kažko tuo metu atsibastę, tai Vaclas prieš juos ir stengėsi pasirodyti, ypač jų „čmero“ atsivežtinio su jais išgėręs visiškai nuo jo sužvėrėjo, žmonės ėmė rėkt, kas čia daros, o Akstikas ant jų rėkt: ir ant Vaclo, ir ant jo sėbrų, ir ant gudų net, ir toks nematytai piktas pasidarė, nes jokio protingesnio žmogaus šalia kaip tyčia nebuvo, Urša su Grigalium Kaunan buvo išvažiavę rietimų pirkti ir parduot, kiti protingesni – vėl kažkur su reikalais, tai vieno Akstiko galva neišnešė, toks rėksmas ir aimanos pakilo: o dėl ko? Kad Akstikui ir pačiam buvo ne visai aišku... O čia dar bernai ir mergos ėmė kirvio šokį šokt, o tai jau ženklas, kad jaunimas rimtai širsta.
       Tai ir atlėkė Valakonysna Vaclas su sėbrais: kreivi šleivi ant balnų sėdi, bet labai pikti, net apsiputoję. Repetuoti. To žmonės iš viso nesuprato: toks išsidirbinėjimas! Na, pasakei, ką daryt, ir, aišku, ateis laikas, gal taip ir padarysim, matėm mes čia tų staigių tvarkų ne vieną!
       Varė ir išvarė ant vieškelio ir Stepą Strazdą, neaiškaus tuo metu kilmingumo... ir jo karinių nuopelnų nevertindami, nors su Vaclu iš vieno dubens buvo košę kare kabinę ir iš vieno butelio kažką gėrę. Stepui nė prisimint nesinorėjo, nes Vaclas ant jo seiles taškydamas šoko, matai, labai jau didelė valdžia buvo suteikta, ne pagal jo protą ir išmanymą. Išvarė ant vieškelio, o ten nieko nėr, ir ėmė ten lankstytis ir veblenti, ir velnias žino ką daryti, tai Stepas ir sako Vaclui gudiškai:
       – Eik tu „nakui“! – bet labiausiai tvarkos darytojams, net gudams, užkliuvo Strazdo Juzukas: stovi toksai šviesus, garbanotas, pečiuitas ir sako, gudiškai nesikeikia, nes nemoka, bet lietuviškai sako:
       – O kodėl aš taip turėčiau daryti? – Ir toks teisus tas vaikas, kad net gudams aišku, tik Vaclui ne. O gal ir pavydėjo Vaclas tokio sūnaus ir žmonos Mariukos, nes pats nė to, nė tos neturėjo, senbernis buvo, kas už tokio eis, kai tie patys gudai jį taip kuolu išgražino, ir vis tiek jis su tais gudais, vis tiek... Taip rėžė jam į akis Mariuką Strazdienė, tai Vaclas visai nuprotėjo ir nieko kito nesugalvojęs kirto skiausčių delnu vaikui per pakaušį, bet nepataikė, tik plaukus sušiaušė, o vaikas – kad nors krust, nė linkt, stovi kaip stabas, tik pašiaušti plaukai nenusileidžia, o akys susiaurėjo, ledine šviesa žėri...
       – Ak taip! – užklaiko Stepas Strazdas ir nubraškėjo per krūmus pirkion šoblios, o tie kreivi šleivi pagirioti – Mariuką mušt, o jau atbraška atgal Stepas su šoble, tada tik Juzukas bėgt, o iki to tai tik pamažu, atgalias, atgalias, tik tada Juzukas jau bėgt, vienas gudas vytis, o priešais – tėvas. Kaip dėjo Stepas šoble, tai gudas vietoj, Stepas su šoble ant kitų... o vaikas, jau toli nubėgęs, irgi į kitus akmenais, akmenais...
       – Tu, Vaclai, niekur nuo manęs nesidėsi, – sumaurojo Stepas ir ėmėsi pirma gudų, o Mariuką tuo metu pabėgo... kelis varstus nubėgo, kol sustojo, ir ėmė atbula atgal eit, lyg ją kas atgal trauktų... Stepas tuo metu dar vieną gudą nukirto – už Mišeloviščius, už pralaimėtą mūsų mūšį, už draugą, tame mūšy sukapotą, kitą, savą švancą, sukruvino, na, ko tu šaipaisi, – pyksta Laima, – ir tyčia ne taip supranti, na, savą, Vaclo sėbrą, dzūką ten ar aukštaitį, bet tada sulėkė jų daugelis: ir kiti gudai, ir dar keli Žaslių prietrankos, ir užkapojo Stepą Strazdą... Žiūri Juzukas, kad tėvą iš visų pusių apspitę kerta, kas iš priekio, kas iš šono, o svolačius Vaclas iš nugaros šoble per kaklą... Ir pasirodė Juzukui, kad tai buvo dvigubas smūgis: iš už Vaclo nugaros kirto tėvą dalgiu liesa balta moteris mėlynu veidu, baltais išsidraikiusiais plaukais... Pasisuko į ją Stepas ir krito vietoj, o ta pasižiūrėjo į Juzuką juodom akim, linktelėjo galva, nusuko veidą, nuėjo šalin ir dingo... O Vaclui dar negana, šoko ant Juzuko su šoble, o tas stovi išbalęs su akmeniu rankoj ir nebėga... Puolė ant Vaclo vienas gudas, ranką su šoble užlaužė:
       – Begi, chlopčik, – rėkia Juzukui, – pas mamą.
       O Juzukas kad dėjo akmeniu iš visų jėgų Vaclui į dešinę dantų pusę, taip jau pataikė, tai ir liko antra duobė, kiek mažesnė kaip nuo gudo kuolo, Vaclas tik žiauktelėjo ir susileido. Gudas pablyškęs tik pakraipė ūsus į vaiką stulpu žiūrėdamas, o Juzukas tik tada nubėgo pas mamą.
       O ta eina, jau atsigręžus, ne atbula, bet kaip neregė kokia, ir kalba romiu ramiu balsu atbėgančiam sūnui:
       – Nekalbėk, nekalbėk nieko, pati žinau, pati žinau, pusės pasaulio man nebėra, nebėra...
       Taip viskas ir pasibaigė tuomkart, o vėliau Akstikas niekuo neatsilygino, ką ten, nė už ką nieko ir nebūtų ėmę našlė su sūnum, o buvo jam tada trylika metų...
       Na, o paskum: tikrai pravažiavo tuo vieškeliu Višnioveckis su karieta ir svita, ir visi lankstėsi ir vebleno, pyragus ir sviestą ilgan vežiman dėjo ir botago gavo, kas nuo purmono, kas nuo raito šlėktos... Ir visi žmonės tik labai pikti nuo to liko: ir ant lenkų, ir ant karalienės Bonos Milanėzos, ir ant Akstiko... O staigi tvarka taip ir nepasidarė!
       Ludzie są tacy, kaip sako lenkai: niekad nesuprasi, kaip juos kas paveiks!
       Višnioveckis uponiškoj Akstiko sodyboj apsistojo, visą naktį su Akstiku gėrė ir įžūlavo, ir iš lietuvių tyčiojosi, nors jaunas buvo tas Višnioveckis, ne senis, jo antras ar trečias sūnus, net keista, nes jauni lenkai lietuvių labai svetimais nelaiko, ir lietuvaitės jiems gražios, ir seni lietuviai už jų senius ne glušesni...
       O pas Strazdus į Valakonis atvažiavo pati Uršulė Danguolė iš Kauno pargrįžus, nes buvo ji Mariukai Strazdienei tolima giminė, bet ką ji galėjo padaryti, pati nuo savęs, ne Akstiko pasiųsta, ne, nors ir Akstikų „kliučnikė“, kad jau nieko negalima buvo padaryti... Telyčią margą nusipirko labai brangiai ir tuoj pinigus sumokėjo, bet kiek tų pinigų vaistams išėjo, nes Mariuką Strazdienė gulėjo kaip vapsvų sugelta sudaužyta, sububyta kaip Semeliškių lachudra Frosė, nors negalima taip ir sakyti, nes ne tas atvejis, bet vaizdas tai buvo toks.
       Tai pasėdėjo, paviešėjo Urša, Akstikų „kliučnikė“, Uršulė Danguolė, Danguolė ji buvo sau ir vyrui Grigaliui, o visiems kitiems, kokia buvo, tokia buvo, tik kai pamirė, tai visiems tapo Danguole, kaip ir Juzukas mažas buvo Ramutis, bet visi kūdikiai Lietuvoj būna Ramučiai ir Ramutės, kol vardą įgauna ir...
       – O tu dažniau jį Ramučiu nei Juzuku vadink, – gerai patarė Mariukai Urša. – Gal tas vardas jį kiek gelbės...
       Bet Mariuką gulėjo klejodama, ne kažin ką ir suprato.
       – Oi, tu turėsi su tuo vaiku bėdos, – tęsė toliau Urša, nes buvo įpratusi išsakyti visą teisybę. – Kiek jis tau bus ramstis, kiek...
       Nepasakė Uršulė Danguolė kiek ir kas, bet ir taip ji per daug pasakė. Geriau būtų nesakius... tik įmetė ne laiku piktos žolės sėklą į klejojančią Juzuko motinos sielą...
       Ir išvažiavo Uršulė Danguolė namon, pas Akstikus, lyg ir viską padarius: ir pinigais padėjus, ir tiesą pasakius, bet vis galvodama: ką ji žino apie Ramutį Juzuką Strazdą... O ką ji žino: keistas tas Stepo ir Mariukos vaikas, daugiau gal į Stepą, nors tos Mariukos irgi nesuprasi, geras diegas... Keistas vaikas, sveikas, gražus, bet jau užsispyręs, kartais kaip akmeninis, o kartais atžarus, net išgurdęs, o kartais kaip kiti vaikai, gal net geresnis... Ir matydavo Juzukas dvasias: tai Dievą senelį saulėtekiu einantį, tai laumes, palei upelį dūnas kalbas varinėjančias, tai vėl: nueina Žibučraistin pažiūrėt, ar spalgenos prinokusios, tik iš akivaro kliurkt iškiša savo glušą snukį ruska kikimora ir žiūri apgliaumėjusiom akim... „Ir kam tokios reikalingos? – galvoja pasišlykštėjęs vaikas. – Ir kodėl tik aš tokius padarus matau?“
       „Tai va kaip, – mąsto Uršulė, pati važnyčiodama palengva savo Kaštoną, o marga telyčia iš paskos velkasi. – Dvasiaregys tas vaikas, ne kitaip. Ir tik dvasiaregys. Ne aiškiaregys. Aš, tarkim, tai aiškiaregė, nes ateitį, kai reikia, matau. O dvasiaregiai tik dvasias ir mato, ir tuo jie ir tesiskiria nuo kitų žmonių. Išvadų iš to jie padaryt nesugeba... O jei pamatai dvasias, tai kas? Išvada čia tokia; nevaikščiok jų keliais, eik savo takučiu per pievą, eik pirkion, atsisėsk ant uslanėlio ir lauk, kol kleckienė išvirs. O Juzukui tai matai kas rūpi: kokią naują dainą sudėliot, saulę pavasarį pamatyt šokančią, tai jam įvykiai, karan ten kokian ruoštis, tai jau jam darbas, o kad sodželka gliaumėm užėjus, kad tvarte šarkos samanas iš tarp sienojų išnešiojo, to nė nemato.
       Kaip jiedu be Stepo, neišneša mano galva, juk tik trylika metų dar vaikui...“
       Atsigręžiu, o Laimos jau nebėr, tik kelios raibos plunksnelės guli... Ir nesuprasi, ar ji čia man pasakojo, ar Uršulė Danguolė iš Anapilio, ar krikštamotė Ona andai, ar ir pats kiek sugalvojau, ar daugelis žmonių man vieną kartą pasakojo ir dar ne kartą pasakos...
       O kaip ten sveika drūta Valakonių liepa, kur šnekasi Sigutė su Laima... o ant šakos tupi Varnos–Jo iškamša. Cinkt... mano siela jau paukšty, ir girdžiu Laimos balsą:
       – Na, kaip paukščio akimis? Pasaulis raibas?
       „Laima, juk čia ne tavo gegutė, o varna, ir pasaulis – juodas juodas, – galvoju. – Ir kodėl aš tavęs, Laima, nematau?“
       – O todėl tu manęs nematai, – sako Laimos balsas, – kad Varna–Jis tupi galvą po sparnu pakišęs. Taip ir miega ta iškamša gal jau savaitę, kalvis Jonas jau kada namon išvažiavo, o ta varna vis čia... Nemoki tu pasiversdinėt gerai, nemoki nereikalingų daiktų pašalint, vis palikinėji ir palikinėji, nevala toks... Ū, erdve ir laiku irgi gerai skraidyti nemoki... Va, cinkt... varnos nėra, kam ji tupi ant mano liepos, o tu gali toliau žiūrėt ir klausytis... Bet žinok, kad aš žinau!
       O Sigutė po liepa linksmai rauda:

       Oi liepa liepa, liepytėle.
       Būk man už motinėlę!


Kasparavičius, Ramūnas. Keturių sesučių darželis; Lietuvių Laimos teismas: du romanai. – Vilnius: LRS leidykla, 1998.