kaziliunaite_20_koncentracijos       „Galvodama šitą pavadinimą, turėjau omeny tokią būseną, kuri mane ištinka rašant daugelį eilėraščių ir kartais žiūrint į pasaulį. Apskritai holokaustas, koncentracijos stovyklos yra siejamos su kentėjimu. Dabar, kai mes gyvename postmodernizmo epochoje, kai viskas yra neaišku, tu gali jausti, kad tavo siela kenčia, kad esi liūdnas, bet tuo pat metu gali būti ir linksmas – visi jausmai yra persimaišę ir išskydę. Žmogus vienu metu nėra joks 100%, labai menkas procentas tavęs yra vienoks, kažkoks procentas kitoks, galbūt 20% dar kitoks. Taip pat ir realybė tampa nebe 100% reali, atsiranda jausmas, kad tai kas vyksta aplinkui yra, kaip budistai teigia, maja (t.y. iliuzija), nes viskas tarsi nėra tikra, viskas keičiasi. Taigi knygoje galbūt atsiskleidžia mano šiek tiek nihilistinis požiūris į dabartį, į tai, kas su mumis dedasi.“ (Aušra Kaziliūnaitė)

 

 

 

       „Nuo amžių amžinųjų ant Pergalės bokšto laiptų gyvena

       žmogaus sielos atšešėliams jautri būtybė – A Bao A Ku.

       Ji daugiausia laiko snūduriuoja ant pirmojo laiptelio ir,

       tik žmogui priartėjus, ji paslaptingai atgyja ir ima dulsvai

       švytėti iš vidaus.“

 

       Jorge Luis Borges, „Pramanytų būtybių knyga“

       

 

       UPELYJE ANT KRANTO

       

       tėvo veido mina

       dar nesprogo

 

       saulei leidžiantis

       eilinę dozę

       laivas ieškojo kranto –

       visi labai sirgo

       ir mirė iš bado,

       nes pasibaigė žmonės

 

       o narcizo upelio dugne

       tuo metu

       tiesė naująjį plentą,

       rūko fabriko kaminų dūmai,

       sparčiai zujo mašinos

 

       ant kranto

       po dailiu kiparisu

       sėdėjo senukas –

       jo rankos

       tvirtai laikė

       meškerę

 

       laivas niekad neatplaukė,

       nes visi muitininkai mirė,

       buvo palaidoti ir

       reinkarnavosi

       į plūdę

 

       ji ėmė trūkčioti

 

       tai aukštyn

       tai žemyn

       tai pravirksta

 

       man, regis, užkibo –

       kažkas prarijo

       ant kabliuko pamautą

       pilnatį

 

       ir dabar

       spurda

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       20 % KONCENTRACIJOS

       STOVYKLA

       

       už lango auga

       naktis

       ji viena, o

       dienų daug

 

       tos, kurias skiria

       tik metai,

       įrašo

       viena kitą

       giminės medin

       ir nė nenujaučia

       koks grakštus

       bus kritimas

 

       kai sėdėsim terasoj

       apaugusioj

       mėnesių kekėm

       ir gersim

       terasą

 

       kai kitą dieną

       vienui vienas

       eidamas per

       seną sodą

       išgirsi baisų riaumojimą

 

       kai už vartų

       matysi

       skubantį greitosios

       automobilį

 

       pagalvosi, kad čia

       žymiai daugiau

       žmonių miršta

       nei ten –

 

       anapus tvoros

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       SAKMĖ APIE PILĮ, ŽIURKĘ

       (GALBŪT JI BUVO NUSTIPUSI),

       NAFTĄ IR STALINĄ

       

       kada nors mes

       gyvensim namie

       ir valgysim žvaigždes

       ir suvalgysim visas žvaigždes

       na tas

       apibarstytas cukrumi

       nukelsim visus žvaigždynus

       kalbėdami apie meilę

       ar tiesą

       ir daugiau

       naktį nebus kam šviesti

 

       ir karo nebus

       ir šiurpo nebus

 

       penkias dienas

       tekės baltos upės

       mes jas dovanosim vieni kitiems

       ir gersim vieni už kitus

       prisiminę motinos pieną

 

       kada nors mes

       gyvensim namie

       ir karo nebus

       ir šiurpo nebus

 

       o ir mūsų

       nebus

       nes mes –

       žuvys

       karališkai didelės

       žuvys

       suėdusios savo namus

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       DVIESE PO RIEŠUTMEDŽIU

 

       kai seno sodo

       sraigės

       nuėdė laiko veidą,

       o įgula užduso

 

       sugedo krovinys –

       delčia

 

       ir naktys buvo

       ramios ramios

 

       tik iš mintim apėjusių

       paveikslų, kurių

       pavidalai nusuko veidus

       dar nenupiešti, kažkas

       prakalbo – – –

 

       mes stovime miško

       vidury

       IR –

 

       aš tau pasakojau

       kaip žymaus

       keliautojo vidurius

       meškos ėdė

       tris valandas?

 

       MES STOVIME

       MIŠKO VIDURY

       MES ĖDAME

       MIŠKO VIDURĮ

       MES ĖDAME

       VISUS MIŠKŲ

       VIDURIUS

 

       ten auga

       kruvino riešutmedžio

       šešėlis,

       kurio paunksnėje prisėda

       pailsėt

       mirtis

       po nuveiktų darbų

 

       jos akyse tiek daug

       jos akyse – pasaulis – –

       dygsniai, kuriais jos

       pritvirtintos

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       POLEDINĖ ŽŪKLĖ

       

       sėdi autobusų

       stotelėje –

       pro šalį

       skuba praeiviai,

       važiuoja mašinos

 

       ore siūbuoja

       milžiniškas kabliukas

       ant jo pamauta viskas

       kas buvo

 

       viena po kitos kimba

       mašinos

 

       jų žiaunomis

       varva milžiniški kraujo

       lašai ir

       krinta ant

       aukso giraičių

       kur tūno juodžiausia

       naktis

       kur vėjui palietus

       medelį girdėti tik muzika

       ir nė vieno keiksmažodžio

 

       tad

       jos spurda ir žiobčioja

       kaip šis rytas

       prarijęs tave

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       TŪKSTANTIS IR VIENA MIRTIS

       

       vyras prarijo

       tiltą,

       nuo kurio

       nušokusi saulė

       kadaise gavo

       didžiulį invalidumą

 

       ir dabar

       jo pilve –

       šeštadienis

 

       tą

       šeštadienį

       iš žvaigždėto

       dangaus

       ilgus metus

       lankstėme gerves

 

       o kai darbas

       buvo jau baigtas,

       joms nebeliko

       daugiau

       kur skraidyti

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       OLIMPINĖS ŽUDYNĖS

       

       kūdikis užminuotas

       akim

       išlindo iš

       dantų pastos

       tūbelės

       it džinas

 

       jis mums sakė,

       kad rytas

       kad vakaras

       kad lietus

 

       tiesą sakant,

       kūdikis

       vis valgė ir valgė

       bet neaugo visai

 

       o jo šešėlis

       nutuko

 

       ir sugėlė

       upėtakius,

       kuriais jau seniai

       niekas nevaikšto

 

       paskui

       išėjo į karą –

 

       prie palangės

       pastatė kėdę,

       lengvai klestelėjo jon

       ir

       neatitraukdamas akių

       žiūrėjo į

       pelargonijos

       raudoną žiedyną

 

       kūdikis neaugo,

       o jo nutukęs šešėlis

       išėjo į karą

       ir tūkstantiniai būriai

       sekė

       iš paskos –

       tarp jų

       buvo ir vasara

 

       jie išėjo į karą

       ir daugiau niekada

       negrįždavo

       gyvi

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       LOTERIJA

       

       miesto bokštai styro

       it adatos

       į juos kartais

       pakelia akis žmonės

       sukonstruoti iš

       violetinių paukščių

       o dangus kartais

       leidžiasi naktį

 

       visa tai vyksta

       stiklinio tigro pilve

       to paties tigro kuris

       liepia daktarui nusirengti

       o suėdęs jį

       stovi prieš veidrodį

       ir grožisi

       bokštais gatvėmis žmonėmis

       sumišusiais su daktaro mėsos

       gabalais

 

       paskui tvarkingai

       užsisagsto drabužį

       kol mes bučiuojamės

       laukiamajame

 

       o violetiniai paukščiai
       atsiskiria vieni nuo kitų
       skraido
       sulesa viską
       po balta uniforma


       viename iš jų
       šiuo metu tyliai
       gangrenuoja
       dangus

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       NULIO UŽTEMIMAS

       

       šis žmogus

       pervertas

       perėjos ženklu

 

       bet jam neskauda

       tylos

       ir jai nereikia

       pavasario

 

       iš kairiojo atomo

       pamažu

       lenda rytas –

       cigaretės

       kava

       paukščiai

 

       ir laiko dėlės apkimba

       mus

       – pėsčiuosius –

       skubančius

       į bet kur

       paliekančius

       didelį sapną –

 

       nes –

 

       ei, pilnatie,

       tau ant veido

       saga

 

       užsisek ją,

       prašau

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       PRADŽIOJE BUVO ARBA

       

       ežiai keliavo žemės

       paviršiumi

       kol pribaigė dieną

 

       iš jos žaizdų bėgo

       paukščiai ir laikas

 

       juos žmonės lesino

       akimis – gal grūdais –

 

       todėl

 

       dangus šiandien

       pilnas

       akių

 

       kai užsimerks

       nors viena

       sugalvok norą

 

       ir jis išsipildys

 

       nes dangus –

       demonas, o

       demonai

       myli savo

       vaikus

 

       ir jei

       kraujuosi paukšteliais

       ir jei kraujuosi

       paukšteliais

 

       netylėk

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       ELEKTRA, LAIDAS, ROZETĖ,

       KIŠTUKAS, VAIKAS IR ELEKTRA

       

       pasiekus upės žiotis

       vyruko veidas – žiaunos

 

       čia upė

       nemoka plaukti –

 

       nuosavas vanduo

       patenka jai į nosį,

       burną,

       ausis;

       dusina

 

       tai mūsų pasaulis --

       didelis žaidimas

       kryžiuočio narve.

       taip, jis taip pat neša

       savo kryželį, tad

       melaginga sakyti,

       jog nusižengta taisyklėms.

       taip, ant kryželio

       prikaltas tenisininkas.

 

       jis spurda, dievulėliau,

       kaip spurda.

 

       vaikinas iš reklamos skyriaus

       glosto blondinės koją.

       jis kyla vis aukščiau

       ir aukščiau –

 

       tai rytas,

       auksinė aušra,

       šis tas magiško.

       mes dar turime laiko.

       bet kas iš to -- jis slenka lėtai

       koridoriumi, atidaro duris,

       uždaro duris, pakelia klozeto dangtį,

       šiek tiek pasilenkia, vemia.

       to pono galvoje yra

       muzikinė dėžutė,

       kurioje sukasi įtrauktas balerinos pilvukas.

       ir jei visgi paklaustum --

       ne, ji nešoka.

       tik sukasi. SUKASI SUKASI.

 

       tai mūsų pasaulis --

       didelis žaidimas, kuriame

       esam dviakės.

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       PASLAPTIS

       

       utitipo gavo atostogų

       paliko žmoną ir

       žmonos meilužį

       sumokėjo baudą

       už laiku neapmokėtą

       kitą baudą

       ir ištranzavo jeruzalėn

 

       ten gėrė ir valgė gausiai

       vėliau pajuto tuštumą

       ir ėmė praktikuoti kūno marinimą

       jo laukė

 

       prasmingas gyvenimas?

 

       niekas jo nelaukė

       tad praėjus dešimčiai metų

       jis apleido šį miestą

 

       ėjo keliu

       tempė sunkų lagaminą

       klausėsi pro šalį

       važiuojančių mašinų

 

       įsiklausė

       ir netgi išgirdo

       jų dainavimą

       kaip kadaise jūreiviai

 

       utitipo prisėdo

       ant akmens

       prie asfalto

       ir rašė dainas

       ir parašė tūkstančius

       dainų

       kurios iki šiol skamba

       tuose kraštuose

 

       paskui viską perkando

       grįžo namo

       ir niekada niekam nepasakojo

       apie audrą

       sudužusį laivą ir

       salą

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.

       

 

 

       OZYRIO TEISMAS IR KITI

       MENKNIEKIAI

 

       ant vienos musės

       tupėjo dievas, o

       ant kitos musės

       irgi netupėjo niekas

 

       todėl

       abi sumanė

       parungtyniauti

 

       netoliese

       kaip tyčia

       vyko neturėjimo

       varžybos

 

       o musės –

       realūs pretendentai

       į prizą

 

       ant svarstyklių

       užropojo musė,

       ant kurios tupėjo dievas,

       ir musė, ant kurios tupėjo

       ne dievas

 

       o katra iš jų laimėjo

       senovės raštai

       nutyli

 

       aišku tik viena –

       pavasaris buvo

 

       ir net

       tris tūkstančius

       aštuonis šimtus

       kartų

 

       Aušra Kaziliūnaitė. 20 % koncentracijos stovykla: poezija. K.: Kitos knygos, 2009.