„Kitos knygos“ išleido Juliaus Kelero erotinės poezijos rinkinį „Tai tu“, kurį autorius šmaikščiai vadina „Giesmių giesme pagal Julių Kelerą“. Tai septintoji poeto ir fotografo poezijos knyga, kurioje polifoniškai pinasi keli pagrindiniai motyvai – amžinojo moteriškumo ilgesys ir nostalgiška refleksija apie tai, ką reiškia vyro gyvenime moteris. Atsakymas, gulantis į poezijos eilutes, turėtų paliudyti: gyvenimas yra gražus, kasdienybė yra prasminga.

 

 

        tai tu

       

        maža mergaitė, beveik vaikas,

        suaugusiųjų išvaikščiotuos

        kambariuos, kur pilna svetimų kvapų

        ir žingsnių, nerimo, bruzdesio, kraujo

 

        maža mergaitė, krypuojanti antis, apsirišus

        sulopyta senelės skara, įšokus į didelius,

        aukštus senelio batus, bandanti sušokt mažąjį

        gulbių šokį iš kažkurio TV kanalo

 

        maža mergaitė – tai tu, nardanti tarp svetimų

        nestrazdanotų prisiminimų, gatvių posūkiuos

        tarp pajuodusių medinių namų, tarp žibintų,

        trapi kaip paklydus, besiblaškanti kandis

 

        maža mergaitė bijo vabzdžių, dengiasi veidą

        nuo vėjo, nuo grėsmingai plazdančios užuolaidos,

        netgi nuo dviejų akvariumo žuvyčių, nes jos

        atsispindi rainelėse ir niekur toliau neplaukia

 

        maža mergaitė, beveik, beveik moteris,

        kaip besaugotum, vis tiek kartais nugirsta

        kaip į palangę skaudžiai remias lietus ir

        nekūkčiojantis vaikas, atvėręs langą, be ašarų verkia

 

 

 

        akla višta

       

        slėpdamiesi visiškoj tamsoj mes liečiam

        vienas kitą užrištom akim, painiojamės

        skalbinių virvėse, nekaltose mergaičių

        šokdynėse, kaspinėliuose, krentam ir keliamės

 

        krentam ir keliamės, kol kažkas didesnis,

        nematomas paima mus už rankų

        ir takeliu nuveda ten, kur jau niekas

        nebesislepia, o atrišę akis išvystam

 

        jog nebėra nei skalbinių, nei šokdynių,

        nei šokolado dėžučių, vien dulkėti

        seni judesiai, vien plonytė išdžiūvus

        kraujo linija ant užgijusios tavo rankos

 

        vien sutrūkinėjęs lėlės šešėlis

        ant perskelto šaligatvio,

        kur seniai pražydėjusios pienės

        paliko savo sparnus

 

 

 

        pasiekus lūpas

       

        mane vis dar domina šalnų

        muzika, purvino sniego tikrovė,

        sandariai uždaryta akimirka,

        kai kūnas ima glaustis

        prie kūno

 

        kai upė ima bristi į upę,

        net nebandydama nusirengti,

        iškart panirdama į kitą matavimą,

        galimas daiktas, net skurdžioj

        vaikystės Arkadijoj

 

        galimas daiktas, tai netgi ne upė,

        ne judesys ir ne forma, tai rūbas,

        gaubiantis išnyrančius juos abu

        po keistai iškerojusia vyšnia, tai netgi

        ne vyšnia, tai labiau panašu į Angelo sargo šešėlį

 

        galimas daiktas, tai pojūtis, pirmąsyk

        nusiplikius ranką, pirmąkart nusibrozdinus

        kelį, pirmąsyk išvydus, kaip miręs žmogus

        nekalba, neatsistoja ir nesėda

        prie mūsų

 

        galimas daiktas, verta vėl mintyse

        išardyti krikšto mamos laikrodį senoj fotografijoj,

        kad patirtum,

        kaip tirta keliai, lūpoms pasiekus

        lūpas

 

 

 

        tavo burnoj

       

        aš galiu globoti mirštančius,

        netgi tuos, kurie spjauna

        į veidą, netgi tuos, kurie

        neša save į vienadienių

        loterijų kapines

 

        tačiau šiandien aš esu ten,

        kur tavo lūpos yra gražesnės

        už mirtį ir, tik tu nesupyk,

        šiandien aš esu amžinas vyšnios

        kauliukas tavo burnoj

 

 

 

        atgytų

       

        ne, tavo pažastyse nėra sparnų,

        tačiau, vos tik užmigsi,

        padėsiu ten du negyvus drugelius,

 

        kad nugirstų tylią ir plastančią

        tavo, ir galbūt mirksniui,

        vienam vieninteliam mirksniui

 

        nesvarbu, ar nuo vėjo,

        ar nuo mano lūpų

        atgytų

 

 

 

        vienais apatiniais

       

        mano Dievas yra Draudžiamas žaidimas,

        kurį žiūrėdamas pats į save

        vienas žaidžiu šviesoj

 

        mano Dievas yra Draudžiamas ženklas,

        kuris leidžia man perspėti minią many

        prieš pat žemės drebėjimą

 

        mano Dievas turi daugiau negu

        dvylika mokytinių, todėl jo neįmanoma

        užpjudyti jokiais šunimis

       
mano Dievas nemoka skaityt natų

        važiuoti dviračiu, grėbti šieno,

        išdžiūvus rasai, nei kulnu sutrinti nuorūkos

 

        mano Dievas mėgsta užsimiršt žiūrėdamas

        į užšalusį ežerą, prigesusiu balsu deklamuoti

        Šopeną ir Malerį, ypač 7-ąją

 

        mano Dievas yra skolingas visiems

        po vieną vyšnios kauliuką,

        iš kurio išaugtų po nedidelį sodą

 

        mano Dievas nenešioja jokių liturginių rūbų –

        net per didžiąsias šventes jis lieka

        namie su manim

 

        mano Dievas neserga, skusdamasis

        neįsipjauna, nevaikšto tamsiais

        pavojingais koridoriais ir, aišku, nerūko

 

        mano Dievas yra tik Dievas

        ir kaip tik todėl tu gali bėgti

        vienais apatiniais per mano sapną

 

 

 

        tavo nykštukas

       

        aš esu tavo nykštukas, iškirptas iš kitų,

        geresnių pasakų, rastų senelio lentynoj

        (už virtuvės pirmam kambary, antroj

        spintelėj, kur buvo laikomos knygos)

 

        aš esu tavo vyšnių uogienė,

        susicukravus, nelesama net peralkusio

        benamio varnėno, anuomet tupėjusio

        Ukmergėj ant stačiatikių kryžiaus

 

        aš esu tavo virdulys, prisiminimų virtuvėlė,

        atblukęs vaizdas tinklainėje, balsas,

        negrįžęs iš pokario, tylintis laiškas

        be jokių rašmenų, be jokio pašto ženkliuko

 

        aš kraujas esu tavo nosinėj, nutrūkusi

        kino juosta, ant aukšto rastų sudedamųjų

        lovelių būrys, prieš dešimtmečius

        suguldytas į kampą, niekad neprasidėjęs pavasaris

 

        gali stebėtis –

        aš esu tavo burė, tavo Angelas sargas,

        stebintis tavo sapnų judėjimą,

        tavo prakaito lašas iš pralaimėtų lenktynių

 

        aš esu...

        kuo nori, kad būčiau?

        jei klaustum –

        rūku virš pajuodusios Kuršmarių baržos

 

        išskalautu spalvotu stiklu,

        dužena, iš toli atpažintu medžiu

        arba gofruota prietemos drobule

        tavo, tik tavo, Snieguole, kūnui

 

 

 

        seniai pasibaigusi

       

        aš noriu užstot tau lėktuvo šešėlį

        čia, kur džiovos apimtas sodas

        kvėpuoja vienu plaučiu

 

        aš noriu, kad čia pasiliktum,

        kur dešimtmečiais ligotas balandis

        iš balos nekyla seniai nusvarintu sparnu

 

        aš noriu būti tavo drugeliu

        nulaužtos pušies nulaužtoj viršūnėj,

        kur vėl niekaip negali prasidėt

        ana, seniai pasibaigusi, vasara

 

 

 

        tiktai aš ir tik tu

       

        man reikia daiktavardžių, kad

        jie prisišauktų veiksmažodžius,

        kad jie drauge nertų į vandenį

        neužsimerkę, be šypsenų,

        saugančių prožektorių tinklo

 

        man reikia, kad išnirę jie pamatytų,

        kad taip nieko ir neįvyko, kad kranto

        linija vis vien per daug aštri,

        kad maištaujantis kraujas ošia taip pat,

        kaip ir prieš tūkstančius metų

 

        man reikia sukurti tave, sugalvoti be

        žodžių, iš nieko sudėti, iš atspindžių

        balose, skruzdžių, liepą linguojančių

        per įkaitusius Vilniaus šaligatvius –

        iš kažko, ką žinau tiktai aš ir tik tu

 

 

 

        2 x 2

       

        keturios nevilties eilutės,

        keturi neįveikiami metų laikai,

        keturios valtys pervežti mėnesienai,

        keturios ašaros, nebeturinčios kur nukristi

 

        keturios įlankos tavo šešėliui plaukti,

        keturios jūros ištroškę skenduolių,

        keturi svetimieji įsiveržę į sapną,

        keturios rugiagėlės, pilnos tavo kvėpavimo

 

        keturi sniegan nesusigėrę balandžiai,

        kūdikis ketveriom sekmadienį Katedros aikštėje,

        keturios ispaniškų pjesių duenjos,

        keturios knygos atverstos ties viduriu

 

        keturios neperskaitytos,

        neįskaitytos eilutės –

        kas gi ten dar apie mus parašyta,

        sakyk gi

 

 

 

        nutrūkęs bliuzas

       

        esu pienburnis, tamsoj ieškantis

        elektros jungtuko, esu pieno pilna

        burna juodą naktį bandantis

 

        grįžti, vėl įeiti, vėl atsinešti

        degtuką ir žiūrėti į apšviestą,

        iš niekur staiga atsirandantį veidą

 

        jį atplauna šviesa, jis išnyra

        sekundei ir vėl lieka ten, kur

        paskirta, kur šešėlis tau krenta

 

        per burną kaip stiklas, kaip alkūne

        išmuštas stiklas, tik aš jo nematau,

        nes degtukų nėra, nei jungtuko

 

 

 

        raudona atminties lemputė

        

        miego šaly tau neteks

        skaičiuoti avelių, jos

        virtinėmis kris tau į lovą

 

        tačiau nesidžiauk –

        jų vilnos netiks pirštinėms –

        šaltos ir permatomos kaip rūkas

 

        miego šaly sapnai bus pigesni

        už šešėlius, tarkim, vienas

        drugelio šešėlis tekainuos tris sapnus

 

        miego šaly, nenustebk, miegos

        visi tavo broliai, pamotės ir našlaitės,

        mėlynbarzdžiai, kalifai, kūdikiai, auklės

 

        tačiau, kai norėsi juoktis, turėsi pakelti ranką -

        kitaip virš spalvotų jų čiužinių

        neužsidegs raudona atminties lemputė

 

 

 

        avelės pasaka

       

        kvaila ir klusni avelė

        žiūri Mėlynbarzdžiui į akis,

        į žydras jo akis išnuomotam

        kambary kažkokiam svetimam mieste

 

        tai ne Kalifornijos viešbutis,

        tai labiau panašu į Titaniką,

        gimstantį debesyse, kurie aižėja

        plaukiant į rytus

 

        gaila, kad tu mane taip mylėjai –

        sako kvaila ir klusni avelė,

        gaila, kad aš nežinojau,

        kad debesys taip greitai skrieja

 

        ir tada aštuonios jo žmonos,

        kažkada nužudytos jo žmonos,

        išeina iš uždrausto kambario

        ir stoja tamsiausia tyla

 

        o tada kvaila ta avelė,

        anaiptol nekvaila avelė,

        Mėlynbarzdžiui nušluosto ašaras

        ir pasileidžia laukais

 

 

 

        blitzkrieg

       

        tave pasislėpusią atranda jie šuliny –

        baltom kojinaitėm, laiko perdrėkstais

        rūbais, išvaduota dešiniąja krūtim,

        gražiai sušukuotais plaukais, laikančia

        šukas, išbyrėjusiais, išlaužtais dantukais

 

        karas baigtas: patrulis apeina plytų

        krūvas, nusidrėskia antpečius, tačiau

        kraujas nebėga, vanduo nelaša,

        ugnis nedegina, žemė nebrandina,

        moterys nebesilaukia, ir niekas nebeprasideda

 

        karas baigtas, tačiau kurgi belaisviai,

        kur lietaus nukankintas mėnulis –

        jokio, net surūdijusio gyvo atšvaito,

        viskas sugriauta, prapjauta, atvira –

 

        pameni: ta mūsų žaizda, taip ir nespėta perrišti

 

 

 

        septynios nepadorios užuominos

       

        Jeigu Breigelis tave pieštų,

        būtum raudona prieš vėją

        toliuos plazdenanti snaigė

 

        Ūmai prakerti tamsą –

        išsigandęs, vėluojantis

        saulės zuikutis.

 

        Linguoja ten valtis ar antis –

        neįžiūriu per žolėj išsklidusius

        tavo plaukus.

 

        Drabužiai, prilipę

        prie mudviejų kūnų –

        dviejų bičių sušlapę sparnai.

 

        Jei rasiu tamsoj tavo lūpas,

        žinau –

        ryt bitės ims medų iš viržių.

 

        Čia, kur dabar rašau,

        kitados moters gulėta –

        apyrankės perlo šešėlis žolėj.

 

        Mėnesienos kraujas melsvas –

        nukirpti ir paleisti pavėjui

        rugiagėlės plaukai.

 

 

 

        tavo arbatos šaukštelis

       

        išvakarėse išskalbsiu tavo sielą,

        sukursiu tau naują, nepavojingą pabaigą,

        kur neliktų jokių sapnų apie nuskendusį vaiką

        nei užuominų apie kažkieno pagaliau pralaimėtas lenktynes

 

        užmigdama tu galėsi gėrėtis mažais buteliukais

        ant komodos, kur sudėsiu laimingas

        mūsų akimirkas, net ir tas, kuriose

        kažkas bus nuskendęs džiaugsmo ašarose

 

        net ir tas, kur kažkas bus negrįžtamai braidęs

        purvinais guminiais batais, grįždamas

        iš Aleksandro Vampilovo „Ančių medžioklės“ –

        iš tos, kuriai mes visada drauge tik ruošėmės

 

        ir tas, kurios liko ant palangės anam, prieš dešimtmečius

        tavo nuomotam bute – aišku, tam rajone jau

        pasikeitė viskas, net kokios devynios kartos kačių ir balandžių,

        turbūt net ir rakto anga, kuri mus iš tolo anuomet pažino

 

        ir tas, kuriose mes šypsomės, geriam vyną,

        skaitom garsiai eiles, gulim pusiau apsirengę žolėj

        ir tas, kur juokauji, jog niekada manęs neatsiminsi –

        nebent per Nojaus tvaną ar Aleksandrijos gaisrą

 

        ir tas, kur aš kaip visada, kursiu tave iš naujo: pirštų galiukais,

        lūpom, balsu, tam, kad galėčiau kada nors išgirst

        kaip mane vėl paliečia tas nesunkiai sužeistas pirštas –

        nuo pusryčių stalo kadaise kritęs tavo arbatos šaukštelis

 

 

 

        mūsų istorija. vienas prancūziškas filmas

       

        žodžiai palieka, išduoda, žeidžia, vysto

        į drėgstančius sniego vystyklus, išplauna

        atmintį, kol ir be rentgeno ima persišviest,

        svetimu balsu net leidžia prabilti trumpam

 

        leidžia sakyt netiesą, kurią lūpos verčia tiesa,

        leidžia nebudint tavęs, užmigusios ten,

        kur tavęs nematau, beveik neprisimenu, leidžia

        sakyt tau viską ir viską kaip klaidą ištrinti

 

        leidžia kartot gyvenimą kažkur, kitoje erdvėje,

        tuščiame, mažame Paryžiuj, kur tėra

        tik vienas viešbučio kambarys, ir tik viena

        kambarinė droviai nuleistom akims, leidžia

 

        leidžia pakilt aukštyn, kur Juliette Greco

        sveikina liūdesį ir tada, tik tada leidžia

        uždegt stalinę lempą, kad pabudus neišsigąstum

        ir nepultum bėgti į svetimą atmintį pas svetimus žodžius

 

        galų gale jie, žodžiai, pripažink, leidžia pakilt svetimais

        sparnais ir iš erelio lizdo apžvelgt žemėlapį

        kur nebėra nei savų, nei svetimų, nei mokančių

        juos ištarti, nei oro, bet jau nėra ir tavęs

 

        Julius Keleras. Tai tu. Eilėraščiai. K.: Kitos knygos, 2010.