Keleras_2010 1995 m. išleistas Juliaus Kelero poezijos rinkinys „Sauja medaus“ pelnė Lietuvių rašytojų draugijos premiją už geriausią metų poezijos knygą. Tai trečioji poeto knyga. Joje dominuoja Vilniaus metafizika, kultūrinių mitų variacijos, grįžimo poetiniai motyvai. Rinkinyje pastebima anglosaksiškos poezijos įtaka.
elegija artėjančiam gimtadieniui
Miegas turi ištirpusios žvakės formas, sakau tau, –
bet kaip virpa gyvenimo pirštai gedulingoj rugsėjo
procesijoj. Amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą
kartojančias lūpas kaip nuolat mušąs šaltinis. Neverta
raudoti, kuomet kyla didingai viltis, aptemdžiusi priemiesčių
skurdą ir miesto tyliąsias minias rugsėjo sekmadienį
parke. Neverta raudoti, kuomet liūdesys pripila sklidiną
saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus. Neverta
raudoti, kuomet purvini gėrėjai vakarop drumzlinose
akyse namopi parsineša nuovargį, gėlą, ir vyno galia
ilgai dar tuos kambariuos kariauja su bręstančiu miegu.
Sausas išdžiūvęs lietus paliko languos įspaudą šiąnakt, –
tu jį lengvai nugalėsi, bet ar įveiksi fosforu tviskančią
ribą, skiriančią mus nuo vaikystės: atvirų šulinių, į kuriuos
kitados kopetėlėmis leidos padykusi saulė, palaidūnė žolė,
įsiskverbianti į mirusių akmenis, susiraizganti tarp paminklo
raidžių, kurios niekam neatleidžia. Juk meilė – žaizda, aistringa
aitvaro juosta, pramušusi skliautą, išdidžią ir melsvą vienatvę,
virpantis balsas, pavojingai nokinęs žodžius. Ar dar yra
tavyje kalnų ir upelių, kurie niekam nepriklauso? Norėčiau
pereiti slėpiningais apyaušrio slėniais, nuskint nepažįstamą
amžiną uogą ir prietemą pirštams palikt negyvenamoj bičių drevėj.
Miegas primena mirtį, bet dar daugiau meilę, nokstančią
rytui. Kelkis anksti ir tu pamatysi, kaip skalauja šviesėjančią
gamtą raibuliuojanti saulės srovė, kaip nubudę balandžiai
suglaudžia sparnus dar vienai dienai, kaip atsiklaupę purienos
sukalba rožinį vėjui, pakrantėje tykančiam vienišos, tik pakilusios
burės atviram ežere. Atsibusk, ir matysi, kaip silpnutės jūros
smiltys šaukiasi Dievo, kaip priemiesčiuos kyla audra, ir nuplėšti
kalendorių lapeliai sklaidos ir krenta, sklaidos ir krenta,
kaip ir visa, ką galim pajusti čia ir dabar, o tai niekados
nesikeičia. Kelkis anksti, ir tu pamatysi, kaip meilė nugali
mirtį, kaip plėšo pilkas mėnesienų įkapes bręstanti saulė,
kaip žadą atgauna staiga nebylys, nakvojęs ant suolo parke,
tu pamatysi, kaip žvėrių pėdsakais atseka blunkantis mėnuo.
Sakau tau: miegas turi ištirpusios žvakės formas, bet jos
nelauktai atgijusios tampa šviesa, ūmia ir bejėge.
Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.
farewell
I
išvažiavus iš Jūrmalos lieka kišenėje
smėlis, ir staiga mudu vasaros imam
gailėtis tarsi ji būtų kur pamesta
kaip sidabro šaukštelis ar blunkančios
gėlės, sudžiovintos tomely senam
ar ilgam aš palieku tave? nežinau, tik sakau,
kad būtųjų žemynų šešėlis nepaliaus jau
lydėti manęs, ir už durų, už durų išėjęs
aš tariu: laimė jiems, tiems namams, kur mylėta,
kur krito kometos kaip bitės į sutemų avilį
II
nes dainavusios svirtys nueina į miegą, nes
tamsiais labirintais į meilę nubėga, kalvarijų
raudonais šešėliais papuoškit mane, nes svajojimų
upės toli, o jų tobulos gelmės man viską, kaip kaltę
pajuntantis vaikas nesenstančiai motinai, viską pasako
realybė ūmai nusileidžia ant turgaus, ant stingstančio
tilto, ant ledo, ir matau, kaip numoja ranka į gyvenimą
baloj prabudęs keleivis, sugrįžtąs iš senovinės
Bakcho žaidimų pilies, kaip jis viską tuo judesiu,
viską kaip šįryt nuvytęs drugelis, pasako
III
aš nedegu kambaryje šviesos, tačiau regiu, kaip kiras
paupy kartoja tavo braižą, kaip lašas liečia baltą,
dar neprirašytą lapą, ir kaip keista, kad lapkritis
toks leisgyvis lyg tu po nemiegotos ir švelnios
nakties, kuri neleido jūros surakinti ledui
pro snieginą ir sunkų ledo luobą sunkiasi peizažas,
juk visa laikina, kas aukšta ir tiesu, kas slepias
pumpure kaip amžina ir nemeluojanti žiedadulkė,
kaip kambario daiktai, nedrįsę atsigrįžti, kai mylintiesiems
jau nėra kitų, kaip uždara tarsi slapyvardis vaikystė
Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.
Viduržemio jūra
sapnuoju Viduržemio jūrą, tvinstančią ties
mano langais: žuvėdrų miškas, lieknos pusnuogės
paauglės geria raudoną vyną, negailestingas
gyvsidabris vis dar kyla, tačiau tu jau mąstai
apie amžinas oro katedras, kurias mudu statysim
raukšlėtame smėly Psalmių knyga, ją paliko
mažas italas, spėjęs prieš tai nusišlapinti
ant smėlio pilies; vanduo primena subrendusio
vaisiaus minkštimą, ištėkštą į grindinį, –
sako nėščia graikėj, gerdama coca colą
vakaras naikina bėgimo takus, triušiai grįžta
į pajūrio zonas ir mato, kaip mes bandome skrieti
virš citatų, antraščių, kabučių, viso to šlamšto,
kurį paliko blogi regbio žaidėjai, vyriškos moterys,
prieš tai išgliaudę vasaros hedonizmo riešutus
Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.
***
Man patiko ta nuotrauka:
stiklas pieno, išsklaidytos vyšnios, liemenėlė.
Taip gamta susijungia su daiktu,
laikančiu kūną; neprityrus šokėja taip kenčia prakaito lašą,
dar nežinantį savo kritimo ribų,
taip sklinda drugelis, ar tikriau, tik jo dažas,
įgarmėjęs prakirptėn.
Taip, beje, skliauto ribos
susiliejusios plūsta į pragarmę
link nepasiekiamų kopų ir sušalęs keleivis
lieka žiemot akmeny keliems nenumaldomiems
šviesmečiams. Todėl ir sakau tau,
man patinka tavo blakstienos,
ilginčios judesio.
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
***
Vaidai
Aš tik sakau gi tau, kad tu esi vienintelė:
vienintelis ruduo, vienintelė šalna, vienintelė
žibutė, tirpstanti tarp pirštų man, vienintelė
taip netikėtai bundanti pavasario ranka,
pražystanti bejėgiškais kačiukais sniego kaugėj
Aš tik sakau: jeigu nebūčiau čia, turėčiau būt uola,
atbundančia saloj, tuščiais namais, priglobiančiais
keleivį, siaura alėja, sudedančia bluostą ant ežero
peties, ir tesulaiko ši akimirka tave kaip savas
horizontas, vedantis aklus sapnus atgal namolio
Aš tik sakau gi tau, kad sniego serafimai grįš rytoj,
ir vėjas veidus atpustys, bet nieks nesustabdys
vagono lekiančio į ateitį; ir ten toli giliai jau
mūsų nepažins kiti, ir patys sau mes būsim svetimi
kadaise nepageltusiose šiaurės ryto fotografijose
Aš tik sakau: tai verkia švyturys, tai valčių krūtys
blaškosi per sapną, ieškodamos vandens, ir dusliai
skamba varpeliai Mėlynbarzdžio pilyje, kur glaudžiasi
vaikystės šmėklos, ir tie pilkšvi kačiukai, sumerkti
palei duris keleiviui sako: tu esi vienintelė
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
keleras_sauja_medaus2
žingsniai pilni vandens
Kelionė baigės valčiai prisipildžius sniego.
Mergaitė meta puokštę seniai užmirštų
skersgatvių (vis dar virpa jo žingsniai:
siluetas, paskutinis vieversys, šarmotas ir
gedulingas, neperdalintas surūdijusių ašmenų)
Aklina, viskas aklina. Negyvi
manekenai nejunta kaip nugarom
keliauja voras, kaip ilgakojė žiema
pagauna orą tobulais sniego spąstais.
Prieik arčiau. Tu ne vienintelis
Kambarys sklidinas svetimo įsisenėjusio
peizažo, tačiau jis neįveikiamas, kol
prieangy trypčioja nedrįstantys žingsniai
ir sunkiai, nerangiai bėga keliautojo
rūbais persisunkęs vanduo
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
neįrodoma, nepakartojama, nepasiekiama
bet nevalia; sniegas prakerta jų smilkinius
ir suskirdusias plaštakas; saugioj paunksmėj
valtis laukia Charono, kuris jau seniai sunaikintas
ir už spintos senelių namuos paskutinį kartą
miršta paskutinis liudytojas, gimęs vasario
sniege; tad vėl niekas neįrodoma, nepakartojama
ir nepasiekiama
Keleras, Julius. Sauja medaus: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 1995.
keliautojo femme fatale
enciklopedija jau užversta; vardai ir miestai
miega tapę puslapiais, ir man jau nejauku
matyti, kas ištiko jūrą, pavirtusią maža
melsva dėme, kurios dar ieško tavo pirštai
šviesa slopi ir kaprizinga nugali užuolaidas
ir krinta: žemyn, kur dar nėra tamsos nei
nešvarių dulkėtų viešbučių, mėšlungiškai
pagaunančių į savo miegamųjų spąstus
pilki rūkai per langą, o jame jau tiesias
burlaiviai, ir apačioj teatre sopranas uoliai
repetuoja „Don Giovanni“, tik aš nenoriu
dar mąstyt apie tave, kol tu išbrisi į tikrovę
nors tu vis dar tebeesi tam dvigubam lietaus –
stiklinių durų atspindy, tu vis esi tarp denio
ir negyvo triumo, tu vis sublykčioji signalinėm
šviesom vardais ir miestais užverstoj enciklopedijoj
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
***
Violetai
Nieko daugiau. Tik šalnos lakštingala
suokianti prisikėlimą, tik laukinė
našlaitė, lūkuriuojanti ryto. Nieko
daugiau, tik šviesa, stebinti veidą
per brėkšmai užtrauktas užuolaidas.
Nieko daugiau. Tik pėdos žemėlapio
kopose, geležinkelio tinklas į rytus.
Nieko daugiau. Ir neverta įžvelgti
skurdo ribų: išblukus vasara lieka
žiemot reklaminiuos greitkelių skyduos.
Nieko daugiau. Bet ar verta tikėtis?
Nevilties procesijos kopia apyaušrio
laiptais: artyn: vis artyn. Nieko daugiau.
Ar tikrai? Pakrantės smėlio pily
virpa tik gimęs, dar nenuplautas rytas.
Nieko daugiau. Valtys nuleidžia rankas
ir pravirksta bitės šarmos apgultuos
aviliuos. Nieko daugiau. Tik taikingas
Milės Davis leidžia trumpam atsikvėpti
ir perversti šąlantį lapą.
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
išvykimo data
išvykimo data nesikeis: aerouostuos apspurę varnėnai
palydi orinį burlaivį, lenkiantį sukaulėjusią Boscho
vaizduotę; atstumtas aušros spindulys užstringa
karklynuos, seniai nudrengtuos virpančių garso
signalų, ir laikas ima slėgti visus, kam pavyko
bent alkūne paliesti vėstančias vasaros dulkes
bučiniai nedrausmingai buriuojąs prie durų, šypsniai,
skiemenys, pirštų ženklai, išleistuvių seni ritualai
traukias gilyn, kur uždarytas tyloj pulsas skaičiuoja
tolstančią šviesą; atmintis restauruoja žvilgsnius,
išlydėjusius polytį, lūpų eilutę, priglaustą rūbą,
galop virsdama stiklo žiogu, vaiko pamestu smėly
ar sakei man ką nors, juk vis tiek kažką užmiršai;
ir nusėda lyg perkrauta barža į dumblą data, įsigraužianti
venų vainikuos, ir pievų finalas praplatėja pro ankštą
langelį, tada jau žinau, kad sugrįši: varnėnai, įdėmiai
pakilus ranka, paslaugus miesto planas, viskas taip –
kol nauja išvykimą data priartės
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
anksti ir vėlai
Dvigubas laikas: parkuos standūs fontanai, aukštakrūtės
skulptūros, tvenkiniuos sidabrą dėvinčios žuvys;
–be rankų, nudaužytom krūtim, išluptais žvilgsniais
išniekinti fontanai, tegalį vien lieti ašaras: kas yra anksti,
kas yra vėlai – kur susitinka linijos, kad viena kitą įveikusios
Jie prieina tankmę, ir feministė tamsa juos užpusto juodu,
beprasmiu kvėpavimu, kur zuikio pėdos yra priešo pėdos,
kur pamesta minkšta fetrinė skrybėlė yra vyro skrybėlė, kur
takelis į proskyną yra vyriškos rasės: tamsa nepriklausoma,
pavaldi sau pačiai rytą lieka šaltu klaneliu prie girtos
miegančios senės
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
grįžimas namo
Ir angelas praeis, jo supintais plaukais lašės lietus.
Ir už mus kažkas pasimels, ir bus vėl kitas ruduo,
ir kitais uogienojų šlaitais karvės be garso ateis.
Tie tušti kibirai iškilmingai lėtai taps pilnais, ir
aukštyn melžėjų plaukais boružės eis. Tik aušros
neišleis ežero įsčios rytuos. Ir kitaip, kitaip jau dainuos
paskubom sulaidoti miestai. Bažnyčių varpuos kregždės
lizdus susisuks. Tu užstok tamsą man, ir kiti angelai
suvynios tas kraujuotas bures, ir septynias paras
nežinosiu, ar gyvas esu. Tu sakyk: tau turiu būti aš
kaip druska, kaip pastoliai, kaip draugo ranka, neišdavusi
niekad. Ir jerubės dangų užstos. Ir rytoj pražydės
gedulingai jazmino šaka, ir už tą mudviem lemta palikti
kitais, nepažįstamais, net svetimais. Prisimink, kaip tos
boružės eis, kaip melžėjų aušrotais plaukais jos žolėn
nusileis. Kaip ties miestų vardais ilgainiui pilnatis
pasikeis. O su jais ties pranykstančių kūnų ženklais, ties
kadaise godotais sapnais, neturtingų savaičių tamsoj
uždegtais žiburiais mes girdėsime miestų ribas gelmėse
susiliečiančias savo girgždžiais sąnariais. Ir medinėj
tamsoj mėnesiena su laikrodžiu žais, ir turbūt pasikeis
mieguistų rodyklių kryptis ir mesta moneta netikėtai
prisnūdusią vėlę sužeis, tik mes to nematysim ir
artėjančių valčių garsais, kiek užtrukusiais prietemoj,
grįšim namo ir senoviškos lovos atleis mūsų nuodėmes,
šulinio kibiras kildamas rankų nežeis, ir turbūt įsileis
mūsų pėdas meldynai ir kopos, ir kuomet nežinau, bet
tikrai čia praeis šitas džiaugsmo ir atilsio angelas,
lyjantis savo plaukais, ir tuomet pastoralių ganyklomis
karvės iš lėto paleis ilgesingąją gaidą, ir irklas vandens neapeis.
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
mirties mizanscenos
Paskutinis egzodo minias nuskustais antakiais ir
pritemdyta šypsena bando žaisti su arklio kaukole
prieš svetimkalbę publiką, nebesuprantančių šilkinių
jo gestų, kategoriškų pastangų suvaidinti
paskutinę ironišką katastrofą.
Sargybiniai, saugantys pasmerktus mirti,
be drovesio žiovauja, ir debiutante mirtis jau repetuoja
Žuvusių sąrašą,
nors suvedžioti dešimtmečiai bando išmelsti
atleidimą ir atgailą žylančioms rankoms.
Ką tu atmeni? Lietų, fiksuojantį parko atspaudą
skeldinčiam marmure? Verksmą netenkančių
ryto? Gotišką šriftą Vilniaus senamiesčio plytose?
Neteisingą žvilgsnį, ieškantį išeities tuščioj, negyvenamoj
salėj? Kas tu esi išdaužytų pasaulių veidrodžiuos?
Sutrikdyti žiūrovai žvelgia, kaip scenoje verias
šaltinis ir mėlstanti saulė paskiria šešėlius mergaičių
krūtims, prislėgtoms tarpukario baimių. Pameni:
taip kadaise spurdėjo išdykusios griežlės, gaudomos
mėnesienos ir svetimi pašto ženklai okupuoti vėjo.
Prožektorių dėmės mėto nuosprendžių nuolaužas
ir pralekia dvylika brolių mėnesių. Pameni: vienstygė diena,
paliesta netyčia. Nuogos jojikės graikų vazose
paragina arklius ir dingsta iš horizonto, kur viskas
nepradėjus tekėti grimui yra taip akla ir laikina.
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
mergaitės vyšniuotom lupom
Mergaitės vyšniuotom lūpom šoka Pradžią. Neatsargi
menueto ugnis padega kūnus, ir žiūrovai nejučiom
žengia žingsnį atgal, bijodami tapti pelenu. Pavidalai
mainos akimirksniu: prilaikydamos plazdančias jos
virsta pavasario ženklu, lemiančiu taiką, ir istorija
pameta savo didįjį antspaudą.
Mergaitės vyšniuotom lūpom, gležnos kaip karklas,
pameta strėnų raiščius, ir žiūrovai išvysta saulę
slystant jų keliais. Dieviški kūnai, kvepiantys
šiaure, netinka nė vienam anatomijos atlasui,
nė vienai nišai, kur paprastai nuobodžiauja
gipsinės veneros, pasiilgusios pravardžių ir
tabako. Mergaitės tamsėjančiais poakiais šoka
gyvenimą: taures, pilnas praeities, senus natiurmortus,
pelkių, braidytų vaikystėje, kvapą. Angelus, pasenusius
vyšnynus, sambrėškas. Galop lenkiasi publikai. Tačiau
tiksli mėnesienos kopija taip vikriai geba apgauti
mūsų akis, jog mes nebesugebam pajusti pasikeitimo.
Šaltis panaikina visus žaidimus, uždrausdamas
muziką, kūnų spindesį, leisdamas šviesą ir grožį
vartoti mažiausiais kiekiais, kiek to reikalauja
įstatymas. Ir istorija, pasileidėlė išpešiotais
antakiais, tariasi nugalėjusi gamtą:
lūpos nebekvepia vyšniom
Julius Keleras. Sauja medaus. Eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.
keleras_sauja_medaus