Edmondas Kelmickas (g. 1954) – poetas, trijų knygų autorius, tapęs antikvaru. VU studijavo mediciną, dirbo įvairiose Klaipėdos įstaigose, vėliau tapo meno kolekcininku. Išleido eilėraščių rinkinius „Durys už durų“ (1983), „Smėlis ant slenksčio“ (1987), „Žiemos parafonija“ (1997). Pirmojo E. Kelmicko rinkinio eilėraščiai – statiški gamtos ir žmogaus būsenų eskizai, antrajame sustiprėjo dėmesys kultūros pasauliui ir teksto disciplinai, iš sonetų vainiko ir eilėraščių susidedančio trečiojo rinkinio poezija daugiaplanė, pagrindiniai jos motyvai – meilė ir miestas, kurio kultūros žydiškajam klodui skiriama daugiausia dėmesio. „Ateina laikas, ir pamatai poezijos ribas. Tu negali ištarti pasaulio taip, kaip jį ištarė Dievas. Menas turi aiškias ribas, ir jeigu to nepaisai, prasideda ausų pjaustymas, savižudybės. Tai irgi būdas pažinti pasaulį, bet tai nėra atsakymas. Aš galiu nerašyti. Žinoma, poetui malonu būti dėmesio centre (primabalerinos kompleksas – visi turi sužiurti ir suklusti), bet toks buvimas kartais neleidžia nieko subrandinti“ (Edmondas Kelmickas).