UŽKARIAVIMAS

...užrakinta buvo žinia nuo tamsos iki durų
iki laiptų pakrantės keliautojo jūros
iki laivo ir jūrlapio vėjo ir burės
užrakinta buvo žinia

užrakinta buvo žinia sekliam vandeny
pasiklydę balsai glostė įlankos riedulius
uostas žaidė atoslūgiais potvyniais švyturiu
kol surado bangų išskalautas lentas
užrakinta buvo žinia

užrakinta buvo žinia nuo rasos iki jūros
iki drėgno akmens pamiškėj ir atoslūgio juostoj
kai pajuodę laivai įsirėžė į smėlį
rasajūrė gegutė kalbino miestą
o žiema ant laivų siuvinėjo tylos lelijas

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



NUOVARGIO RYTAS

Laiką, subėgusį į negyvą jaunuolį,
bangų mūšos išmestą į krantą,
pakelia prasidėjęs potvynis ir neša iš lėto
su žalia amžinybės jūržole ant kaktos
pro pilkas negyvenamo miesto gatves.
Kai jį apverčia bangos,
apkabina laiptus,
tarsi laivas, pabaigęs kelionę.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



DU TYLUS ŽMONĖS. POKALBIS NAKTĮ

Giliai šuliny
tamsoj
šviečia šermukšnis

     bet tai dar ne vandens kvapas

du drėgni akmenys temstant
suremia galvas šešėlyje
tyliau
tėvas sūnų sustabdo

     ir išlaisto varlių balsus nešdami naktį
     nuo šulinio prie šulinio

supasi kibiras po žvaigždėm
kibire lakštingalos ulba
geležiniame kibiro slėnyje
ant žydrų vandens karklų

     po tamsiu veidu virš vandens

svirties viršūnėje pilka pilaitė
su spindinčiais kaimais kalno papėdėje

     per pilnatį

visai slėnyje
du tylūs žmonės prie lapės olos

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



VARDO RINKIMAS

Kai laikrodinės katės glaudžiasi prie kojų –
(snieguoto kelio – padėvėtas kailis)
vidurnakčio keleivis jaučia slenkstį
lyg lengvą ranką ant peties.
Ant riešo sniego ciferblatas,
žvaigždėtas tėvas stovi tarpdury,
atšilę tyloje per pilnatį
langų mėnuliai graudžiai darnūs.
Ir girdi jis, kaip renka vardą,
kaip pila vašką į ledinį vandenį,
kol atsiranda šiluma veiduos
dosni, lyg būtų atsivėrę vartai
keleiviui, kaip ir valandos bevardžiui,
kurį atspėja atsibudęs šuo.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



DURYS UŽ DURŲ


Zitai


Rugsėjo salėje šviesu – prie jūros
lyg peiliais žaidžia vėjas paukščiais,
kai pro paklydusį dienoj mėnulį
ateina spalis tarsi pro duris.

Taip netikėtai kelias debesis,
tarsi už slenksčio paliktas šešėlis atsikeltų,
kai uždarai duris. Sagstaisi paltą
tarsi metus – matai kitas duris.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



ĮSIKLAUSYMAS

Ant mėlyno siūlo dangaus sidabrinis voratinklis,
ant veidrodžio, sraigė su atspindžiu grumiasi,
                                                             bildesį
girdžiu – rieda ratas per tiltą, sugriuvo vežimas,
ir krenta į upę nuo tilto į tamsą balsų obuoliai.
     Tėvas girdi, kaip miršta kaimynas už sienos,
     bet negirdi manęs.

Per mėlyną siūlą dangaus lekia briedis, raudonas
                                                          voratinklis
jo nugarą dengia – ruduo, liūdnas snukis rudens
                                                     šieno kupetoj
palydi mane, įsikibusį tėvui į ranką, į lauką
                                                        saulėlydis
jau meta tik vieną šešėlį, kai tėvas pavargusį
                                                          neša mane.
     Tėvas girdi, kaip vaikas ant rankų užmiega,
     bet negirdi, ką sako sutinkanti svečią žmona.

Ant mėlyno siūlo vandens pilkas tvarsčio
                                                     voratinklis,
pavasario yrantis ledas, lyg žuvys iš properšos,
pro langą sužiūra veidai į kambario prietemą –
ten motina veidrodį slepia, ten vyrą užkloja
                                                          žmona.
     Aš girdžiu – tėvas prisuka laikrodį nakčiai,
     jis negirdi, kad vejasi krintantį obuolį.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



KAREIVIS


V. Botchertui


Jis eina iš nakties kuri nepasibaigs vaivorykšte
virš dujų kameros iš suodžių vyturys trimitas
paskelbs eilinį rytą pusbalsiu o mitai
keliaus per laikraščius knygas per nuotraukas
ieškos teisuolių ir neras

eilinį kartą raktas durų neatras
lietus keliom mirtim nei pernai aktyvesnis
nuves nuo durų begalinėm gatvėm
užges sunkioj sugrįžusio milinėj
kvepėdamas negrįžusių naktim

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



TOKIA TYLA LYG MOTERIS

Vėjuotas spalis nuskrenda viršūnėmis,
tylu lyg vyninėje po uždarymo,
pavieniai lapai šlama liepose,
ko gera čeža moterys tuščiam koridoriuj –
gimtadienis apleisto vienuolyno uždaram kieme.
Šalia
dar krūpčioja apvalūs ir šilkiniai
širdžių šešėliai ant stalų po šventės,
tačiau kažkas, lyg moteriai pravirkus,
į gatvę išsvyravo ir apgirto –
už nugaros žila aušra ir languose.
Viena
tokia žilai žydra aušra, kai gatvių nebelaisto,
kai smilksta lapai vakar uždegti,
ar tu girdi, kaip keliasi naktis nuo švarko,
lyg moteris nuo stalo pasitrauktų,
paglosčiusi pečius, mums baigiasi naktis,
tyla.
Tokia tyla, kai kalba gatvė,
čia švinta lyg koridoriuj, pilnam vienatvės,
praskydusiais žibintais kryžkelėse švinta,
ir pasigirsta moteriški žingsniai...
tokia tyla tyla tokia tyla.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



SNIEGYNAS PAKELEIVIS LAIKAS ATMINTIS

Debesys dulkių lietus pasiklydęs valdovas
pavėsinė ledynuose vaiko širdis
mylimoji girdi
susiranda tave ir mane
o ant rankų mums guli sniegynai
tris tūkstančius metų mes naršome sniegą
amžiaus pradžioj
mūsų pirštai kasnakt susitinka

mylimoji rašau tau ant stiklo
tam name kuriame negyvenome – debesys
dulkių lietus ir geltonos kamanės
ir gegnės iš klevo
tam name dūzgesys
visą naktį pavasariu kvepia langai ir mėnulis
bet jis laukia kol mes pradarysim duris
nes dabar vėjo laikas iš kaulo mėnulis iš sužeisto
                                                                   kūno
pilnaty tamsiai žalias gabalas ledo
iš ežero iškirstas guli ant stalo
netikėtai suprantam kaip kvepia vanduo
nuo didėjančios ledo dėmės nuropoja į šalį
                                                               kamanė
geltona geltona nuo žiedadulkių nuodėmė tavo
                                                              skaisti
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Užuovėja rudenį durys į vėją rūdija dangus
pabusk mylimoji pabusk
kai užkala namą sapnuoja statytojas gegnėse
                                                               kirmėlę
nuvytusį klevą
tai namas kur mes niekados negyvenome

pabusk mylimoji pabusk
ant smilkinio kraujas pabusk tavo kūną
ant laužo padėjo ir groja švilpynėm ir laukia
                                                              lietaus
ak kodėl laukuose miškuose atsidūrėm
sėsliųjų gentis kviečia lietų aukodama mus
tik klajokliai medžiotojai gali išgelbėti

išlekia kaulinės strėlės iš kaulo mėnulis virš
                                                             mūsų
lietus iš sudegusių kaulų mūsų pelenus merkia
ir krykščia vaikai iš pamiršto amžiaus nuogi
po laužavietę braido
...sniegynai ant rankų
mes ir vėl susitiksim
tris tūkstančius metų kas naktį amžiaus pradžioj
tam name kuriame negyvenome
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O dabar valanda sidabro spalvos
ankstų rytą atnešk man vandens sidabrinį
                                                                upėtakį
saują šešėlio širdies iš po karklo prie upės

girdi mylimoji
ledynas per lauką nuslinko
atsimeni kvapą vandens

ir nustebus išlaistei nustebusią širdį nustebusioj
                                                                 upėj
ir upėtakis nuplaukė
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Mūsų lūpomis žaidžia likimas suvytusiais lapais
ant kūno dėžės kurioje užsidaro neūžauga senis
                                                          ir kūdikis
padėvėta jaunystės širdim

liežuviu pajuntu ištryškusį pieną ant žemės
nuolankus motinystės kamienas

klausyk mylimoji
kaip skamba gyvenimo gijos sutūpusių senių
                                                              minioj
pasivaikščiojęs rasčiau tave
po pelėdos sparnu tarsi vaikas nerangią
pasivaikščiojęs tėvą surasčiau išgąsdintų įsčių
                                                              dugne
pas nekaltą lyg kūdikis moterį
skaičiuojantį smėlį ant delno ir laukiantį savo
                                                             sūnaus

prisiglausk mylimoji
artinas laikas kai reikės išsiskirti
paukštis judina sparną – ruduo prasidėjo
akacijos skleidžia šaknis po tavo širdim

kaip sunku bus nešioti akacijų mišką su
                                                          paukščiais
gal geriau atsiduok pirmai pasitaikiusiai žolei
bet ir jos vabalai apieškos tavo kūną
jau geriau tegu paukščiai susiveja meilei lizdus
raukšlėse tavo kaip olose
iš kurių jie matys vandenyną bučiuojantį kojas

mylimoji suplėšyk tinklus
grįžta upėtakis nešdamas širdį

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



ATSISVEIKINIMAS


Šaltas – žvaigždžių smilkiniai –
spalio salėje tiltas miglotas virš upės,
žvelgia į suverstus metus vyras pro moterį.

Mėlyną naktį
prakiurusią širdį atmerkiu, vagono langą
                                                     atidarau,
ir tu judi mano lūpom juoda ir tyli lyg stotis,
kai nusivylęs pasaulis šlepsi atgal per peroną
su geležinkeliečio kepure ant galvos.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.



PASIVAIKŠČIOJIMAS


Šventinis pasivaikščiojimas
upės dugnu dviese
tarp nekalbių žuvų.

Pro rausvą ešerio peleką
matau, kaip tu judini lūpas,
tramdydama juoką,
ir tavo juoda iškilmių suknia
dar juodesnė atrodo,
kai aukšlės praplaukia pro šalį.

Lengvi mes einame sūkurio link,
lydimi nepatiklių žvilgsnių,
kai mūsų galvos pasirodo vandens paviršiuje,
mes graudžiai nusišypsome vienas kitam
ir, sukdamiesi ratu,
gūžtelim pečiais.

 

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.




VILTIES VADOVĖLIS


Jie buvo balti lyg sidabras
jų vaikai gimė kiek tamsesni
jų vaikų vaikai
ir jų vaikų vaikai

kalviai dabar juos perkala

ir jie vėl bus balti lyg sidabras –
sako burna pilna aukso amžių

Kelmickas, Edmondas. Durys už durų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983.