Juodkrantė. žvejo sodyba.
drumstas dangaus alus –
sprangiam dienų kąsniui,
dumbliai – nakties laimikis –
nei pusryčiams, nei gyvenimui,
dūla smilgų verbos
molio ąsotyje –
niekas negrįžta namo
begaline vienatvės jūrmyle...
bet kas
mergaitišku balsu niūniuoja –
gal tai vėjavaikystė
tuščiavidurėje švendrėje?
begarsė smėlio slinktis
įsėlins per slenkstį –
kojos nebenubris
ligi pusryčių, ligi gyvenimo,
kuršiškos saulės voratinkliai
keri palangėse –
dangaus stogais girgždėdama
vėtrungė plaukia...
bet kas
mergaitišku balsu niūniuoja –
gal tai vėjavaikystė
tuščiavidurėje švendrėje?
žvaigždės neršia šuliniuose
kibirą sužvangink –
spruks tuntas duburin – srovė nuris.
rentinį apžergęs mėnuo –
„ššš... – švaikštės neršia“ – sušvepluoja –
prie lūpų pirštą spausdamas.
spėk sužiūrėt – naivumas mailiaus –
gi priešų neatskirs – o varnos –
varnos ratais kraugeriškai krankia.
nebergždžias darbas – juk užslėgtų
stogai neparamstyti žvilgsniais ir raketomis.
pilnėja šuliniai tiesos –
dangus palinksta – susirenka ir sagstosi.
ir aš budžiu – alkūnėmis ant rentinio – ū-ūū...!? –
tyla be garso čepsi.
taip mylime – karčiai akis nudelbę –
druska pabyra – ir paspringsta šuliniai.
tik varnos ratais – ratais apie širdį krankia.
prieplauka. žalias kateriukas.
gruzda ryžos rūdys –
nužydėjo laivo skeletas.
betono luitas – keptuvė
driežiukams čirškinti –
čirškinasi sau – uodegėlė spirga.
beržynų baržas žuvėdros buriuoja –
pro šalį – į kitą šalį.
kranų kiklopai krypuoja –
žaidžia – dėžutes dėlioja.
žemsiurbė gremžia lobingą dugną –
akmenėlius kolekcionuoja.
rimto vaikelio – žvejo sūnelio
meškerės varpelis tilin-tilindžiuoja –
trauk gi!
sėdžiu sau –
groju vėju sau –
smilgą kramsnoju sau –
kojas vandeny mataruoju sau.
brrr... brrr... – kateriukas
v?sas ž?lias – vilneles braidžioja,
žuveles gainioja – tu
į mano prieplauką – brrr... brrr...
lauko prausykloje
lauko prausykloje – ant glitaus akmens –
vakarai su žibintuvėliu aklinėjami –
ir molis toks meilus – prabyla šnekinamas.
už pertvaros aikčioja kiti bedaliai –
„o čia varlių nėra?“, „o vandens ar bus?“ –
plaukuos drugių įsiveisė – lyg apie lempą –
o gal tai žvaigždės pirštais taršo
šiaudinę gūžtą galvoje? –
pasipurtai – sukies ant kulno –
ir grįžulai virš miško nusičiaudį.
žuvelės blizgina akis – žinduolių civilizacija
joms keistas reikalas, manau.
suprunkščia tamsa ir glunda prie peties,
nelyg žvėris – artumo išsiilgęs –
ak – tas žvėriškas artumo ilgesys –
visų bedalių kaktose rasoja –
sapnų palėpėse jų niekas slaugys?
nutylim klaustukus – arba išsiginam.
o viso labo prausykloje mažai vandens.
„gal muilo turite?“ – „tik molio.“ – „tiks!“ –
tamsoje boluoja ištiesta ranka – pasieksi?
o gūžta plaukuose jauki – tegu kažkas nakvos.
žiemos pasienyje
prisaikdino paslaptį sergėti – kad ir kas nutiktų –
saugoti antspauduotą – po atlapais įsisegus.
griežtas žiemos pasienis – kišenes iškrausto –
giliai į akis pažiūrėtų – gryna kontrabanda.
priedainį – už žando, plastilininę saulę – gniūžtėn,
į šypseną susuki liūdesį – gal išsisuksi.
veidas į šaliką kniaubias – čia kvepia spragėsiais –
sapnų ryšulėlis po galva – sapnuojantys neareštuojami.
ne likimas, o darbas – maskuotis – viskas dėl uždarbio –
tik po atlapais įsegtas burtas – pro marškinius duria.
užminavo dangų sniegu – girdi? – sproginėja –
ir žyrant sidabrui nuo žemės dingsta pasieniai.
jau galima išsiduoti – atsilapok – lai sninga ir pusto –
jau galima antspaudą laužti – ir mirti – įsimylėjus.
iš kelionių
vaistažolėm smilksta – šventėja namai. –
kulnyse užbintuotas pasaulio turizmas.
kol kambariai baikštų žvilgsnį jaukins –
miegosi ant kilimo – ant kilimo sirgsi –
kol raumenyse išsitrukčios traukinių traukuliai.
batai kratosi miestų – šie pasiglemžia tavo žingsnius –
tūkstančius jų išmainai – į suvenyrinį įspūdį –
nors visa, ką verta pamilti, klingsi rylos dėžutėj
ant nežinomo tilto, virš nežinomos upės –
kur bevardžio priemiesčio gidas – raišas šuva –
amsi šventą teisybę.
iškorijusiais pirštais ostiją padalini –
bus lauktuvėms – tortilijų duona iš lotynų kvartalo –
raudonų plytų gatvė – skalbinių karnavalas –
ir gerklingi vandens kolonėlių vaikai.
užklumpa liūtis. –
ant sofos „Net Cocina“ drumzlių kava –
ir miegi drakonais raštuota meile apklotas.
pieniškame tamsiaodės delne šiltas vėjas nudvelks –
atsisveikinant.
šventėja namai – prijaukina savi kilimai –
akyse vaistažolių garas vaizdą sulieja –
tik kažkas nebe taip – gal jau pildos sapnai –
gal jau bėgiais skriejantys miestai – į namus –
į praeivių namus panašėja.
kosmonautas
ir yra palaimintas – lyg šįryt iškritęs –
skruzdėlių protakiais mina –
nežinia kuo minta – bet žinia – stuksena
kamienus ir klauso – koalos akimis į dangų –
gal dingtels išmintis kokia – gal lemianti –
bet sumosuoja vėjai ir išgraibsto.
sakytum ištremtas ar žaibo trenktas. –
nusišlifavo kvarcakmenio veidrodėlį – nuo kalvos
su ratuotais autostradoje flirtuoja –
bus jums – kurmiaregiams – soliaris.
skaityklą proskynoje įsirengė – šviečiasi
į debesų enciklopedijas mirksėdamas –
tai išsimokslins! – tai praregės! – tai graušimės!
o vakarais visai – malūno treniruoklį kinkosi –
kad įsisups aukštielninkas ant sparno –
ir galvoje dangaus beregint padaugėja.
nutemus – ant šakos kabina žibalinę –
kol raitos žvaigždėje dagtis – užsisapnuoja.
ką čia žinai – gal ryt prinokęs pats
krisi iš konteksto –
galva į dangų trinkt – ir kosmonautas.
visai nežieminis eilėraštis
kai ūgtelėjom iš pašalo –
saulės geležtė į riešą eilėraščio rėžį įkirto,
kad virstume broliais – nežieminiais.
žiemkelis apie kaklą – graužia ir gniaužia,
o norisi vyturio strėle dangop nuo kelkraščio –
miegate, mylimieji, lankininkai taiklieji – miegate.
tik atplėšk lūpas nuo bučinio – šerkšnu apeina –
nors priešpilnio pjautuvas riekia dangaus kiek gana.
galima žiemoti visai nežiemiškai:
apsikabini vidury lauko – kad net skauda –
kvėpteli įšalo dviese – ir žydi peržiem –
nors draudžiama – bet vis tiek –
nuo pat pašaknų.
punktyrai
išsilaipino. šiek tiek sutrikę.
ne ta data? gal net ne ta gentis?
į poledinę žūklę visa panašėjo.
ar jie – žuvis, ar juos – žiema
žudys. nutilo. susiglaudę kaktomis.
dangus drausmingai snigo. apklojo.
šaltmėtės įskiepijo po širdimi.
ant saulės spiningo. abu kadais užkibo.
ir nuo tada – gedi naktimis.
ledu užvirino upes. krantai sumigo.
šypsojos puse lūpų – negilu.
pasupk mane. – supu. – ar myli?
– pabūsiu nors punktyru. jei galiu.
išsilaipino. nesilaikydami už rankų.
į kitą dieną. ir kitos genties raštu –
byrėdami punktyrais – rašo, rašo, rašo –
gal apie jus, gal apie mus – kas žino.
bet panašu.
iš grojaraščio
tai jau visos ašarų atsargos –
atprato kraneliai nuryti –
ką darytum – purtytum lietų į skolą –
meile tu mano – albinosine.
pamiesčiais nužoliauji – verbaryšis –
suknele pusnine lyg vestuvėse –
o prie vartų – į viduržiemio sakmę
alavinių rikiuotė. –
petin sausio grojaraštis – stumdosi.
žvaigždelę pilotėj segėtum,
jei žvynu šitas krikštas nekirstų –
vos prabyli – velėjas gerklėj
snaigių ašmenys. –
po liežuviu – tik tabletė nuo kosulio.
tai jau visos. – pakerta kojas
pelėdaujančio spiečiaus hipnozė –
ir įvaikinta mano grojarašty –
kaktoje – įsaulėta penklinė –
armonikėle – vakarą – virkdo.
lengvai ant grikių lukšto
viskas lengvai ant grikių lukšto –
vargonėliai ir išdykėlių bažnyčia.
paskleisk staltiesę pusryčiams –
ir laukymė į horizontą atsišlies.
ten gi – ubagėlis drožinėja
arklioką savadarbį. – jos matyt
varpų liejyklon – toli toli –
kitapus grūdo – parsisamdyt –
gal gaus dangaus karilioną lieti.
ne karas dar – mazgais mazgeliais
pavasarinės kulkų trelės –
o jau sapnuojasi: ant gandro raitas
į miestą Užgavėnių skelbti atbilda. –
laužais plasnoja sankryžos –
ir dairosi visi, lyg išsapnavę atlydį –
ir kaip lengvai – ir kaip šviesu užuosti.
briaunelėm sraigių karavanai –
pakely suku į arbatinę – patyliukais
melsvo pūko katinas nelyg šešėlis –
ant kelių plast – ar pavaišinsi? – murkia –
į arbatą ūsą merkia – ant palangės
susirango. – melsv?akė miegapelė
į kailį glunda. – tai keistas klanas.
viskas lengvai ant grikių lukšto sugula. –
tik kur kolibriui plunksną glausti?
nutūpk – sakau – į ausį – nusvarink
man galvą ant žiemažydžio kuokelių –
velniai nematė tos alergijos – paūšime –
su bičių alumi ir kepurėtais motiejukais.
tada – atgal –
linguo linguo... dainuo dainuo... dami...
činkšt
ore sklando pavasario gandas
arba vaidenas –
kalena gandras lizde
ar diedas lazda lytis gano.
– gana –
trauk dūdą girios dzūke –
iš baubo makaulės – saulelę ritink.
įkaušę nuo čyrū-vyrū
kortom aulinius pralošim –
žaliuosim – už grašį – paskutinį.
gniaužtum kumštyje – sumaištį –
užkeikęs – sula ištekintum –
vabalai po gurkšnį išnešiotų – po žodį –
ir vėl panašus į tuščią ąsotį.
tas diedas – gal girtas – gandralizdy stiebias –
lazda debesį kiurdo – liūtį virkdo. –
tada – nebeužeis migla – nebeužspeis.
risk barankėlę – rasi kirvelį –
baubo kaukolei lauko gale – činkšt.
apie lūšį, žydėjimą ir kepurę
lūšis
lyg lūšis – pasirąžo ir sėlina –
į vakarį kailiu vilnija –
žolei linkstant ir tiesiantis –
vis arčiau ir arčiau – vis aštriau
– kol į nugarą iltiniais įlipa.
žydėjimas
nuo stogų ir viršukalnių
viskas marsietiška:
tai aguonų laukai
tai aguonomis žydi laukimas
ir – kaip kraujas ant marškinių
po šūvio
– žiedai tave atrakina.
kepurė
dvaro durys – užmūrytos
ramybės sargyba – išmirus
varnais viduramžiai virtę...
tik žvakelė lesa iš delno –
jos linčiuojamas – mylimas –
ne pirma amžinybė – tykai.
o kepurė su varpeliu
– tik juokdarystei.
iš legendų
įrodymai – tvarstis ir švinas
kauliniuose griaučių klavyruose,
nupučia – vyriškai – alų,
springsta – ašarom girtas.
lauktuvės iš raganų turgaus –
dvinatė molio švilpynė –
viena – pasiversti į žuvį,
kita – kad daugiau neatvirstum.
vestuvėse – jaunąją buria
užnuodytais kaspijų tirščiais –
su nuotakos rūbais – gulbę
praryja – akvamarinas.
pusryčiams – kevalus gliaudo,
vienatvę – krūminiais trina –
kur spjauna – kaimas į pelenus,
žodis – į dalgį virsta.
įrodymai – tvarstis ir švinas
kauliniuose griaučių klavyruose –
užsiveržia – vyriškai – kilpą
ir kalasi – kregždės kiaušinyje.
upėje
be dingsties, o gal iš meilės –
skruostas prie borto,
ranka anapus irias
ir akys įkypai sumigo –
po geltonžiedėm lūgnėm
žuvelės liežuvauja –
„vaje, vaje, koks surūdijęs
irklo žiedas – girgžt
ir girgžt – apkursti galima!“ –
bet aš nuščiuvusia širdim
per šėmą dangų pasroviui –
toks upės stilius – atspindėti
be dingsties, o gal iš meilės –
valtelėje siūruoju –
čia rūkas varva upės pienu,
todėl ir iškvepiu kažkuo
keistu kaip žodžiai –
jie tvenkiasi krantinėje –
trūnija lieptų lentos –
atsargiai, įlūši ir laiku negrįši –
tavo medų svetimi iškops –
taip nuplaukiu upe
kerėdamas jos plaukus pirštais
ir raganaudamas pakeleivingus
čiuožikus –
kaip sakė mano draugas
Heklberis Finas –
„kas plaukia upėmis –
tam privalu tikėti burtais“
taip sakė be dingsties,
o gal iš meilės –
laužavietę už posūkio buriu...
vaišių nebus – tokia abėcėlė
ne burtažodžio dėmeniu –
o vagies įnagiais
tarp nakties rankšluosčių
meduolinę spyną mokaisi klibinti.
gražiai kryželių raštu
dar viena šypsena suadyta –
tik vis lūžta kaulo vąšeliai
ir garuoja juodvilnio nuodas.
dūsti kritęs į smėlį,
kur vakar klegėta šaltinio –
bet kodėl lietaus ietimis
mirtinai visos durys užremtos?
išaugtiniai vaiko drabužiai
visai kaip mano tikėjimas –
dėvėtum bet jau nebetelpi
ir nuogas dairaisi tarpdury.
angliniais tvarsčiais vynioju meduolį –
parduotas laikas aušina arbatą –
vaišių nebus – tokia abėcėlė tavo rašybos.
ši naktis
į vakarą giedrėja –
nuo dangaus kaktos
pleistras tįsta – raitos –
bet ne – ir vėl –
vėl atskalija debesų ruja
ir taukši iltiniais –
girdi – cikados dūsta
po ciklono letena – girdi?
žnekteli ant miesto –
tas suinkščia įmintas
į asfaltą –
kai žibintų auras
vašku – vašku užlydo –
rozetė kibirkštim nužydi –
mokėsim praregėt
apčiuopomis? – o kelią
rasti basomis? – mokėsim?
įgūžina vidurnaktis –
po trupinį meduolinė širdis –
nealks pelėdos! – nealks!
kur tavo linažiedės akys? –
apaugo? – ar jau –
ar jau suaugo? – jau?
nuloja rujos dangumi –
naktis atšlyja –
pleiskanotas rytas – rąžos –
čia aš? – pabunda
su pleistru kaktoje – pašoka –
iš lovos –
kojas į šaltinį murkt –
taip šokama? – na, taip!
badmetis
žieduose ir lūpose
akmenys noksta –
kiek šildai kiek gliaudai –
ne vaisiai –
tik tyla ir skalda
badmetis
o vasara tarpsta –
gal kriauklėmis užsėti
kelkraščius? –
pieniškuose pavėsiuose
kišenes prikriaukliautum
alkstantiems
iš nugaros priartėja
Arktis – ir į nugarą
šerkšnu – šerkšnu –
kaip gražu! – šuktelėt spėji
ledo krislais pažiręs
po pėdomis kurios mina
senkantį slenkstį
krupteli per miegus
prisiminęs – badmetis! –
vyniojies į sapną
į vasarvidžio skarmalus –
it drugys iš kokono
kokį rytą gal išsirisi
kur medus ir pienas – dykai
akmenėlių derlius
žieduose ir lūpose –
raškai neši krauni –
gal kada žiežirbas skelsi –
sunkus bet naudingas
tas titnagas
nors badmetis bet bistro
už dangaus kampo
visada bus paduota
kriaukšlė griaustinių duonos
ir sklidinas stiklas krušos –
įdiržti bet išgyveni
dar vieną badmetį –
tada galima pamiršti
arba apsimesti...
čia būta vakaro...
tvanku gubojų patalynėje
lėktuvų rakštimis dangus
aguonpieniu pakrantė skalbias
ir smėlio pirštinėj ranka...
čia būta vakaro...
bet užsikloji galvą ir girdi –
laiptuotom kopom
basomis nudunksi
ir aikteli įbridę
į žuvelių tuntą...
bet užsikloji galvą –
baugščiai tūnai
kol trūkinėja inkarai
ir žvanga į krantinę
neprijaukinta geležis...
čia būta vakaro...
pakeleivius nutinka miestas –
ir mane – jau išsimiegota
ir druskai palikta
aptraukti rūdimis sapnus –
žinau – ne tu pamosi
sugirgždėjus kelto aparelei –
ir nepažinsi juosvo tako
kur plytos nuolaužomis
kelrodžiai piešti...
gubojos batraiščiuos –
ištraukytos lėktuvų rakštys –
tarsi išsiskalbta – bet byra byra –
vis byra iš rankovių smėlis
ir rangos link tavęs aklai aklai...
nepriprantama
užsklęsti burtažodžiai rūdija –
geriau gėlė į plaukus
ar smilga pakutenti delną...
išyra dienos – ašutų liemenės –
į kamuolius vynioji – nesibaigia –
o rodos brūkšteltum degtuką
sausa dangaus siera –
padegtum – lyg pamirštum –
bet grįžti raizgyti – gal išeis
liemenė mylimosios sielai –
ir dienos neišyra dviese...
mylėti – lyg skardis širdyje –
bet kristi nepriprantama...
kai ant šešėlio pasilipęs
pasiekiu palangės kraštą –
laukinės viksvos rytui prijaukinti –
kas šypso pro užuolaidos vualį? –
apsimeskim kad nematom –
neužsklęskim burto –
griūsiu ant šešėlio pasilipęs...
vėjas išriša plaukų verpetus –
jam knieti įsiūbuot beždžionių tiltą
užverst eilėraštį kuriuo keliauja
tavo pirštas – skaityk skaityk –
aš tik stebiu kaip vėjas
susisuka plaukų verpetuos lizdą...
mylėti – lyg skardis širdyje –
bet kristi nepriprantama...
gal gėlėmis į plaukus
ar smilga pakutenus delną –
kaip atrakinamos burtažodžių spynelės?
kai išskris paskutinis…
kai imi ir įtiki radęs širdies pakraštį,
o lakštingala naiveté suokia lyg iš dainyno –
po palangių skarda akiniuoti voriukai įjunka
tylomis regzti skraidyklę savo kelionei.
nors dienos pačiam įsauly, o naktys – ant šieno,
ir lengvi sviediniai, ir taip lengva tikėti –
aure – anie jau išlankstę languotą atlasą
žolių skriestuvėliais brėžia – į Pietus.
dar neišduota – lūpos gviešiasi dugno,
skirtukas jaukiai įmigęs vasaros knygoj –
ir nė nedingteli – drąsiausi jau meldžia gūsių
virsti vėjo vaiduokliais, saulės pilotais.
ant tavo kaktos tokiam nutūpus pasiskolinti plauką –
būk šykšti – kai išskris paskutinis – mus iškirs.
cvangalėlis
pačiupo ir nusinešė –
graudumas koks – šermukšniais springsta –
nelyg kaklajuostę nusivyniotum –
pleventų sau kur Lhasoje arba Kernavėje –
vėjų vėliavėlėm šakose žydėtų –
o dabar – pačiupo ir nusinešė –
kalviauja pernakt dailiarankis mėnuo –
ir ką nukals nežino nei kas kaltas
kad pažadą ausin įdėjo – ir pažadino –
atgniaužei saują – va tada pačiupo ir nusinešė –
vario lankstinuką – saulės cvangalėlį –
pakampėmis ruduoja – rudenėja eilės –
išblykšta meilės įdegis – klevai parduoda
kitiems kelialapius į tavo širdį –
ir kaip išlikt rugsėjo spūstyje – tuščiai
mat įkandin dar bėgau – pačiupo ir nusinešė –
nesugrąžinamai – o tas dar griežia –
smakrą į bestygį smuiką įsirėmęs –
nemoki groti – ko stryku mosuoji –
rudenie tu – neraliuotas –
ak ralio ralio rudenėli – ralio –
tavo kaklą sveria – vario cvangalėlis...
ble-blo-GĖ
ble-blo-GĖ-ju ant aKių –
dalGiu iriuosi aGuonėlėmis –
neKaltos, dieve, neKaltos...
ble-bet-Kas mane paskyrė irKlininku
dalGinių gentyje!?
nenoriu!!!...|
originalas
ble-blo-GĖ
kišenėj dvi vėjo monetos...
kišenėj dvi vėjo monetos,
kai gegutė pabudo kukuoti –
nepristigs! – skolas mokėsiu,
kad širdis neapsunktų meile.
ant slenksčio dulkėtam priebuty
vaikystė batoną suraikė –
kąstum kukurūzinę kriaukšlę –
užsitrauktų žemuogių žaizdos.
ne karūna ir ne aureolė
virš galvos dūzgiantis spiečius –
tai mirusių bičių vėlės
užkalba yrantį lizdą.
tu arti – per ištiestą ranką,
bet kaip milijonas mandalų
ir visas pasaulio sniegas
išsitenka – o vis tiek tuščia?
lukštenu raidelių ankštis –
jei leisi – palanges užsėsiu
giraitėm, kur kiaurus metus
vandens pistoletais vasara –
panorėk – būsi sušaudyta!
regis pasveiksti...
nukutena smilkiniais
liepžiedinis prakaitas
o plaučių langinėse
Šiaurinis švokščia...
regis besparnis malūnas
aklomis javus gano –
galulaukės kaliausė
dalgiu kirsdama guldo...
akmens smilkiniais
ir į pagalvę sunkiasi –
tai tau kosėt vidurvasary
skersvėjų prisiuosčius...
regis jonvabaliai girioj
migdolų dražė nokina –
sirpsta skruostų raudonis
nupuolęs į karštus delnus...
smilkiniuos išdžiūsta –
lieka druskingos vagos
tylus langinių vyravimas
dar slogutis vos prisimerkus...
regis pasveiksti –
beri pelkyną išbridęs
„labas rytas!“ pilnas rieškutes
kiekvienam nepalikusiam...
o Šiaurinis niurzgėdamas
šaldiklyje susirango
laukti žiemos...
taip ir ėjau...
...o po to
atvėriau klasių langelį –
tada degtuką brūkšt –
kieme pavydėjo to gaisro...
o po to kaimynas
laistymo žarna
išganė vaivorykštėlę...
o po to per krūmokšnį
veidu į bijūnus –
ai bjaurumėlis
užtai prisimenu...
o po to dičkis išmokė
įlenkti lietvamzdį –
tvinsta stogais vasaros...
o po to šaligatvis į kaktą
kakta į ligoninę –
liko žvaigždėti dviračiai
ir dviratės žvaigždės...
taip ir ėjau
švitriniais asfaltais –
nesušvelnėjo lig šiandien...
o tada dar paskui po to...
mažuos langeliuos...
mažuos langeliuos
saulės sparnuočiai
į stiklą į stiklą
snapeliai lūžta
paskui į dilges
gražu suminti
dailiais bateliais –
gerklę nutvilko
smagios britvutės...
neišrašytos
plunksnelės džiūva
delnų penaluos –
ar užakuosi
krūtinės korį
molio piršteliais? –
kvepiančios įdaubos
kaupia ne medų –
plėnių kartėlį
ir smėlį...
mažuos langeliuos
ilgais liežuvėliais
ašaros rieda
ir gilėmis virsta –
ar besugausi
saujų geldelėm
ar sudaiginsi
širdies užantėly
kai kaminėliuos
gieda sparnuočiai
ir giedodami miršta?...
smigt ir susminga
aklos strėlytės –
mažuos langeliuos
išdega blykstės...
ta šviesa
ta šviesa
ošianti orlaidėj
įsupa sidabro delfiną
ir spindulio nagu išraižo
skardos cinką...
kirto plunksna
krito kardu petin –
dzingt vienaragio pasaga
virvelė teliko –
tykus žvyrkelėlis į dykrą...
plyksteli
delfino pelekas akin –
ak gyvsidabrio birumas –
sklidinos rieškutės –
nei praustis nei
dovanoti...
...vaškas į žaizdrą
monetai lieti
samanų pirkti
po galva dėti –
išsisapnuoti... išsisapnuoti...
teks tykint iš miesto
virvelę įsitvėrus
į vienaragių dykras
savo pasagos –
pabilsnosiu į skardą
dėl laimės...
ta šviesa...
jau eisiu tuoj –
baigsis audra užmiesty
nusės plėnys šalikelėj
išdilsi lyg ir nebūtum...
pala
dar padainuok...
...vaškas į žaizdrą
monetai lieti
samanų pirkti
po galva dėti –
išsisapnuoti... išsisapnuoti...