Ąžuolas

       Tai atsitiko vėlyvą rudenį. Medžiai jau buvo išsirengę ir po naktinių šalnų rytais galėdavai matyti ant langų stiklo nuostabias ledines gėles. Buvo pats jų žydėjimo metas. Jos kvepėdavo šalčiu ir šviežiu oru. Vieną tokį gaivų rytą Giedrė atnešė man į ligoninę laikraštį. Atsisėdo šalia lovos ant nepatogios medinės ligoninės kėdės ir pasidėjusi ant kelių savo nuostabiai gražias rankas tylėdama sėdėjo ir stebėjo mane. Mieste nėra naujų parodų ir aš laikinai tapau įdomiausiu eksponatu? Pabandžiau jai įgelti. Pastaruosius du mėnesius, kai supratau, jog tai galas ir ligoninė – mano paskutiniai namai, pasidariau nebepakenčiamas. Būdavau irzlus, amžinai nepatenkintas ir be jokių akivaizdžių priežasčių įžeidinėdavau Giedrę. Taip ją bandžiau atitolinti nuo savęs, tikėdamasis sumažinti jai išsiskyrimo skausmą. O gal net atneštų palengvėjimą, kai nebereikės kasdien vaikščioti pas tokį šlykštų tipą į šituos vaistais pradvokusius valdiškus namus. Bet ji suprato mano apgaulę. Tai tik didino jos skausmą, ir aš viską mačiau. Tačiau nebegalėjau sustoti. Ji atsikėlė nuo kėdės, pasilenkė prie manęs ir pabučiavo. Taip bučiuoja atleisdami. Jos kūno kvapas, o ji niekada nevartodavo kvepalų, akimirką vos neišvarė manęs iš proto. Šieno ir lauko gėlių aromatas sumišo su ledinių gėlių kvapu ant lango stiklo. Ji vėl atsisėdo ant kėdės. Iš prasegto palto kišenės stirksojo dvi megztos pirštinės. Galų gale kažką nusimezgei. Pabandžiau pajuokauti. Ak, taip. Atsakė ir su kaltės jausmu balse pridūrė, kad pirštinės visai nešildo. Tai ne pirštinės kaltos. Sumurmėjau ir tą pačią akimirką pasigailėjau savo žodžių. Aš žinau. Jau beveik pašnibždom iškvėpė Giedrė. Nuo tada, kai tu čia, man visą laiką šalta. Perskaityk. Staiga ištraukė iš rankinuko jau spėjusią pagelsti laikraščio iškarpą. Nenoriu, jog kažkas kitas praneštų tau šitą naujieną. Tai atsitiko tą pačią dieną, kai tave išvežė čia. Aš paėmiau iškarpą ir lėtai perskaičiau. Straipsnelio pavadinimas – „Nevykėlio savamokslio skrydis“. Nusprendžiau, kad baigęs skaityti straipsnelį paprašysiu Giedrės už mane pasmaugti šitą rašeivą. Žinutė buvo apie tai, jog vieno kaimo savamokslis senukas, vardu Juozas, pasigamino oro balioną ir pabandė juo nuskristi iki jūros. Tačiau oreivis nukrito į šalia kaimo esantį akmenimis išgrįstą lauką. Jeigu būtų nukritęs į pievą, pasekmės gal nebūtų tokios tragiškos, rašė žurnalistpalaikis. Buvo paminėta, kad katastrofos (!) vietoje rastas medaus puodas – matyt, maisto atsargų dalis, spėjo autorius. Negana to, nukritusios baliono pintinės smūgis buvo toks stiprus, kad pramušė didžiulę skylę akmenimis grįsto lauko vidury. Per tris dienas iš tos duobės išdygo milžiniškas ąžuolas – lyg jau kelis šimtus metų būtų tūnojęs po sunkia grindinio našta ir dabar, atsiradus progai, išsitiesė visu ūgiu į saulę. Kai apie tai skaičiau, Giedrė aistringai glamonėjo mane. Laikraščio skiautė išslydo man iš rankų ir kol ji tyliai plazdeno link grindų, patyriau orgazmą. Supratau, jog tinkamesnio momento išeiti vargu ar tesulauksiu. Prieš pat išeidamas dar spėjau pajusti brangiosios kvapą, prisiminiau, kad šiandien – Kaukės išėjimo metinės. Įdomu, ar jie ten švenčia metines? Ir ką įprasta dovanoti mirties dienos proga? Dar spėjau pagalvoti.

       Kai knyga buvo rengiama spaudai, paštu gavome siuntinį iš Austrijos. Atgalinio adreso nebuvo nurodyta, bet vėliau, kai aš asmeniškai atlikau tyrimą, kuris kainavo nemažus pinigus ir atėmė daug brangaus laiko, išsiaiškinau, kas siuntėjas. Tai buvo velionio autoriaus brolis dvynys. Nei nuostabioji ponia Giedrė, nei amžiną atilsį Kaukė nežinojo, ir, mano nuomone, net nenumanė apie jo egzistavimą. Velionis nė su niekuo nesidalino šia savo paslaptimi, todėl taip sunku buvo rasti siūlo galą. Ir nors viename iš savo knygos skyrelių autorius mini „brolį“ tai tėra daugiau apibendrinta prasmė, o ne tiesmukas nurodymas į kažkokius giminystės ryšius. Mane, o ir viso pasaulio tyrinėtojus ir istorikus, domino seserys arba broliai dvyniai. Sukurta tiek mitų, prirašyta tiek knygų! Bet kas kartą, kai su tuo susiduri asmeniškai, supranti, jog fenomenas yra fenomenas ir kiekvieną atvejį reikia nagrinėti atskirai. Po ilgų ir varginančių paieškų, ir dar kartą noriu pabrėžti, – pareikalavusių nemažų išlaidų, – pavyko kai ką išsiaiškinti. Pirmiausia, siuntiny buvo krūvelė bet kaip prikeverzotų lapų. Daugelis, tačiau ne visi, turėjo tiesioginį ryšį su velionio knyga. Keverzonėse (kitaip šito „dalyko“ vadinti nedrįstu) išdėstytos man jau pažįstamų įvykių versijos gal kiek ir panašios į knygoje papasakotus įvykius, bet labiau priminė kreivų veidrodžių karalystės bjaurius pokštus. Būsiu atviras, „rašinių“ kalba, stilius, naudojamas žargonas šokiravo mane. Aš netgi visai nuoširdžiai pasišlykštėjau kai kuriomis vietomis. Teisybės vardan daviau perskaityti šiuos „kūrinius“ Giedrei. Prisipažįstu – padariau klaidą. Ji viską labai „paėmė į širdį“, kaip sako rusai. Nežinau kodėl, bet iš pradžių palaikė tai velionio kūryba. Ir su tokiu gyvuliu aš gyvenau! Sušuko ji ir sviedė lapus man į veidą. Kiek vėliau pavyko įtikinti, jog tai neturi jokio ryšio su jos „brangiuoju“, – tokiu malonybiniu vardu vadino nelaiku iš gyvenimo pasitraukusį savo vyrą. Antra. Šiuose lapuose išdėstytų „įvykių traktuotė“ neturi jokio istorinio ar realaus pagrindo. Viskas juose išgalvota. Kaip kad jau sakiau, brangiai kainavęs tyrimas parodė, jog nieko panašaus niekada nebuvo. Nei kapų kasinėjimo, nei pozavimo mūsų visų mylimai skulptorei nei jokių visų gerbiamo vienuolio skolų velioniui ar jo broliui, nei aguonų auginimo ir, aišku, jokių pinigų gavimo iš draudimo bendrovės už sudegintus laivus. Apie Kaukės polinkį narkotikams apskritai netenka kalbėti. Tai būtų baisus įžeidimas ne tik jos kūrybos gerbėjams, bet ir po visą pasaulį gausiai paplitusiems jos gyvenimo būdo sekėjams, pasisakantiems už žmogaus ir gamtos susiliejimą į vieną mąstančią būtybę. Trečia. Grafologijos specialistai nepaliko jokių abejonių, kad raštas – velionio brolio dvynio, per dvidešimt metų besigydančio vienoje iš Austrijos psicboneurologijos klinikų. Ketvirta. Minimas brolis jau daugiau kaip dvidešimt metų niekur nėra išėjęs iš savo kambario klinikoje ar pareiškęs tokį norą. Velionis paskutinį kartą jį lankė prieš leisdamasis į savo kelionę, tai yra prieš prasidedant knygoje aprašomiems įvykiams. Penkta. Jokių laiškų – nei velionio, siustų broliui, nei atvirkščiai nebuvo rasta. Šešta. Nei Kaukė, nei Giedrė Austrijoje niekada nesilankė. Tai patikrinau, davęs gerą kyšį ir mūsų, ir Austrijos užsienio reikalų ministerijose bei abiejuose policijos departamentuose, atsakinguose už turistų, kertančių valstybines sienas, registraciją. Jokių užuominų! Septinta. Tai labiausiai siutina ir iki šiol neduoda miegoti man naktimis. Žmona išsiskyrė su manimi. Aš pradėjau gerti. Esu skolingas bankui baisingą sumą. Tačiau tai nepadėjo man rasti taip trokštamo atsakymo. Kai Giedrė nusprendė atidaryti tą „šlykščią“, jos žodžiais tariant, dėžutę, ji niekaip negalėjo rasti raktelio. Teko dėžutę išlaužti. Jai padėjo buvusios velionio žmonos–brolis–kritikas. O tam nelemtam siuntiny, kurį gavau iš kvankštelėjusio brolio, be prikeverzotų lapų, buvo dar ir raktelis. Jis puikiai tiko „šlykščiosios“ dėžutės spynai. Savo nuožiūra, prieštaraujant Giedrei ir velionio draugams, aš nusprendžiau įdėti į spaudai jau parengtą knygą tą „rašliavą“. Jeigu ateities kartos ras atsakymą, nesvarbu, kieno naudai, aš tik padėkosiu jiems. O dabar žiūriu į šituos bepročio (?) ranka prikeverzotus puslapius ir po truputį pradedu suprasti, kas iš tikrųjų čia atsitiko. Tačiau nenoriu savo nuogąstavimais ar spėlionėmis dalintis su kitais. Nematau jokio reikalo to daryti. Ir taip jaučiuosi plepys. Matyt, ir vėl padauginau spanguolių užpiltinės. Taigi. Jūsų dėmesiui – „apokrifai“, taip aš juos vadinu. Bet norėčiau, jums leidus, dar šį tą pridurti. Kai ponia Giedrė atsiguldavo ant froidinės odinės kušetės, kuri stovėjo mano kabinete dar nuo tų laikų, kuomet verčiausi psichologo praktika, aš pajusdavau nenusakomą lytinį potraukį. Ne, nesu maniakas, bet šita moteris tiesiog spinduliavo į šalis savo nesuvaldomą ir nevaržomą geismą. Klausykit, jūs esat kada matę taifūną? Tokį, kaip aprašė Džekas Londonas? Savo „Atole“? Jei ne, tai jūs nesat nė šimtosios dalies pajutę, ką aš asmeniškai pajutau, apturėjęs keturis susitikimus su ponia Giedre. Palikime ją ramybėje. Ir grįžkime prie brolio. BEPROČIO brolio, jei taip norite. Taigi. Žemiau pateiktų skyrelių numeracija neturi jokios prasmės, nes lapai nebuvo sutvarkyti ir dalis netgi buvo perplėšti per pusę. Daugelis – išmarginti maisto dėmėmis, kavos plėmais ar netgi vyno. Dalis su apskritai neaiškios kilmės dėmėmis. Kai daviau ištirti savo draugui kriminalistui, jis atsiuntė atsakymą, kad tai vyriškos spermos pėdsakai. Ką gi, mielas skaitytojau, telieka perskaityti šiuos „apokrifus“...

       I

       Eina peklon ta kalva. Kol užsikoriau, maniau, kad galą gausiu. Dar tas debilas berniukas iš kaimynų. Bėgo neduodamas atsikvėpti. Gal jis manė, kad aš ilgų distancijų olimpinis čempionas. Jeigu būčiau pavijęs, būčiau davęs į galvą ir nurovęs tas jo debiliškai atvėpusias ausis! Išgama.
       Apšnerkšta aptriestais kampais geležinkelio stotelė! Dėl to aš kopiau į tą prakeiktą kalvą? Velniai nematė. Reikia vilktis toliau. Sako, kad gretimam kaime yra fainų mergų. Jei gausiu pasidulkinti – visi vargai atpirkti. Jei ne – grįšiu ir pasmaugsiu tą paštininką. Kiaulė! Nukirto aukščiausią apylinkės pušį ir mano, kad jam veltui praeis. Galbūt, tik su sąlyga, kad bus gretimam kaime mergų! O jei ne – nupjausiu jam bybį, trumpiausią apylinkėje!

 
       II

       Išgama draugelis. Apsimetė ar apsivertė vienuoliu. Buvo skolingas man apie penkis gabalus dolcų. Negi dabar daužysi riebų snukį „šventam tėvui“? O jis tikrai to nusipelnė! Skiedė man kažkokias pasakėles apie paskandintus vienuolius ir rusų kareivį Georgijų ar Dmitrijų, velnias supaisys tuos kvailus vardus. Na, tikrai! Tik mano šikną domina tie jo pasakojimai! Sukruštas pydaras! Atiduotų skolą ir palikčiau jį ramybėje – tegu toliau dulkintųsi per šikną su savo juodaskverniais. Būčiau dėjęs į galvą, bet Giedrė buvo šalia. Gaila tokį užpakalį prarasti. O ir kelionėj lengviau, visada po ranka yra ką padulkinti. Nereikia ieškoti kokių kekšių kiekvieną kartą, kai pakyla noras nuleisti.

 
       III

       Prisipiso ta dainininkė iš baro. Bučiau sau ėjęs ir ėjęs. Bet ne. Atsiminė, kiaule, kad aš vaikštau į tą sušiktą kavinę. Kurgi ne – kainos žemiausios, antraip nebūčiau ten pasirodęs visą gyvenimą. Visur apšnerkšta, grindys neišplaunamos nuo vėmalų, sienos apspjaudytos – be galo „miela“ vietelė. Ir alus myžalais trenkia. Ta merga, amžinai užsidėjusi ant savo snukio kaukę, galvojo turinti nuostabų balsą. Mano šiknos perdimas skamba mieliau už jos dainavimą. Bet dulkintis ji specas!!! Įdomu, kur išmoko?

 
       IV

       Priėjau tą sušiktą girią. Senas pašlemėkas Juozas sakė, jog ten neblogas viešbutis ir bus mergų pasidulkinti. Na, ir ką jūs galvojate? Pilna smirdančių turistų – šveicarų ir suomių, – jau iš anksto užsakiusių, kas ir kokią valandą įkiš savo pimpalą į tų išlepintų studenčių vaginas. Tai tau, broli, ir linksmybės! O dar ta senė, sėdinti su užtaisytu šautuvu rankose. Laukia keršto! Cha! Nušaus kokį išpendėjusį vokietpalaikį, ištaškys jo smegenis ant sienos – na, ir kas? Kai aš norėdavau kam atkeršyti, pasamdydavau porą bachūrų, jie duodavo į galvą kam reikia, ir „anas“ praleisdavo ligoninėj kelis mėnesius, juk reikia, kad pasikankintų, o paskui išvažiuotų invalido vežimėlyje. Čia tai pamoka visam likusiam supistam gyvenimui. Bet prietranka senpalaikė, matyt, nežinojo taisyklių.

 
       V

       Pydaras aktorius niekaip nenorėjo manęs palikti ramybėje. Esu skolingas jam kelis šimtus baksų – bet viskam yra ribos. Kaip tik kabinau tą kekšę kaimo užeigoj, kai jis prisistatė. Būčiau perrėžęs gerklę, bet, jo laimei, merga pasirinko mane. Tokios šiknos jau seniai nebuvau matęs. Dėl to ją ir dulkindavau visada iš nugaros! O ta durnė džiaugdavosi – manydavo, kad aš mėgstu jos idiotišką tatuiruotę ant užpakalio. Lyg tai skruzdėlė, lyg tai musė. Ji sakė – kad bitė. Tebūnie. Svarbu, kad stodavosi ant keturių, kai aš liepdavau.

 
       VI

       Mėgino paduoti mane į teismą, kai pareikalavau draudimo už sudegusį laivą – jachtą. Tie šikniai bandė tvirtinti, kad aš pats padegiau laivą. Mirštu iš juoko! Giedrė tikrai nepražios burnos – ji tą darydavo tik tada, kai ruošdavosi pamylėti mano „mažąjį brolį“, – ta prasme – pačiulpti, jei kas nesuprato. Kitos progos jai pražioti burną aš nemačiau. O daugiau liudininkų nebuvo. Nebent tas riebiašiknis kepėjas, kuriam organizavom protekciją prezidento rūmuose. Jeigu rimtai – maniau, kad vieną dieną jie visi ten pasprings tais sausais ir sprangiais pyragais, kuriuos kepdavo mano storašlaunis riebiasnukis draugelis. Cinikas, ir tiek. Bet kaip liudininkas jis buvo nepamainomas – patvirtino, kad tas sutriestas laivapalaikis sudegė trenkus žaibui.

 
       VII

       Kaukė durna. Ji manė, jog aš nesužinosiu, kad ji darosi plastinę operaciją. Iš pradžių galvojau, kad tai nėra brangu. Paskui man žmonos–brolis–kritikas–debilas papasakojo, kiek bašlių reikia pakloti, kad pasidarytum tokį daikčiuką. Tikėjausi, kad šitos durnės nesirįš tokiom išlaidom. Apsirikau. Maniau sau nusipirkti naują fainą namą už tuos pinigus, kuriuos Kaukė gavo už savo pirmą (ir, tikiuosi, paskutinę) plokštelę – katinai po langais kriokia naktimis gražiau. Bet ta prietranka pasidarė plastinę operaciją už visus pinigus. Galima pamanyti, kad aš ją blogiau dulkinau dėl to, jog turėjo išsigimusį veidą! Viešpatie, koks skirtumas, į kokią skylę kišti! Kaip man pasakė viena draugužė, kai buvau šešiolikos ir pirmą kartą gavau čiulpinuką: „Koks skirtumas, į kokią skylę kišti. Visos išilgos!“ Dieve, visa matantis, atleisk, ji buvo teisi! Nežinau, ką ji veikia šiandien, bet girdėjau, kad prieš aštuonerius metus pateko į kažkokio Gineso (alaus?) knygą. Dėl to, kad per vieną valandą sugebėjo savo raudonomis lūpytėmis sukelti orgazmą trisdešimt septyniems vyrukams.

 
       VIII

       Dėžutę jis man davė! Apsišiksiu iš laimės! Spyriau seniui į pilvą, kad mažiau trauktinės laktų. Nupezęs perdyla – bando man kyšį duoti. O po kurio laiko ir Giedrė atvėrė savo viršutinę vaginą: čia stebuklinga dėžutė, brangusis. Apsimyšiu iš laimės! Beje, „brangiąją“ Giedrę savo chebroje vadindavau „dvivage“. Nes ji turėjo dvi vaginas – apatinę ir viršutinę. Bet ne apie tai pasakojimas, brangieji. Pasakojimas apie sumautą dėžutę, kurią dovanų gavau iš seno diedo. Žinot, ką? Aišku, kad nežinot! Čia šiaip, toks būdas sudominti klausytoją mintytoją. Cha cha cha. Užkibot ant jauko? Tai dabar, kai jį jau prarijote, jauką turėjau minty, galite eiti šikt. Nei jūs dominat mane, nei ką. Taigi. Tarp kitko, aš tikrai pradėjau sapnuoti daugiau, kai gavau tą supistą dėžutę. Bet lapai, kurie buvo viduje, net šiknai nusivalyti netinka – labai jau storas popierius.

 
       IX

       Velniai griebtų tą Kaukę. Vėl parašė laišką iš Amerikės ir prašo bašlių. Jau nebegaliu ir sulaukti, kada išties kojas dėl tų narkotikų. Ar bent jau užsikrės AIDS – gal tai bent kiek paspartins jos dvėsimą. Niekada nebuvo itin valyva šituo atžvilgiu – leisdavosi bet kaip ir bet kur. Ir chebrą turėjo debilišką – kaimiečiai, apie higieną net negirdėję. Nors kartais padulkinti kokią nesipraususią muzikę arimuose su dvokiančiu tarpkoju visai nieko, bet kokį tai turi ryšį su švirkštukais? O Giedrei sakydavo, kad eina į fanų susitikimus. Che! Paskui grįždavo praskėstom kojom ir subadyta ranka iš tų susitikimų pasipisimų. Kad ir kaip ten būtų, bet Kaukė vis dėlto turėjo ir savo privalumą – duodavo į šikną nedvejodama, ne taip kaip Giedrė, laužydavosi visą laiką. Ar šiaip, ar taip, pinigų jai siųsti į štatus nebenoriu. Kiek galima?! Aš spausdinu žalius, ar ką?

 
       X

       Šlykščiausią, kad abidvi sugebėjo pastoti po porą kartų. Tiek aiškinau durnelei Giedrei, iš kur vaikai atsiranda, bet jos smegenėlėm tai, matyt, buvo per sudėtinga. Net nupirkau tablečių, bet ta užmiršdavo išgerti. Paskui tikino, kad tai dėl oralinio sekso – mat ant tablečių neparašyta, kad jos apsaugo ir nuo to. Na, ir ką durnei gali įrodyti! O Kaukė – kaip Kaukė, neaišku, nuo ko ji iš viso pastojo – ar nuo manęs, ar nuo fanų. O paskui dar reikėjo eiti į...

 
       XI

       Dėl to perdylos Juozo tiek pinigų prašikome. Susitarėm su seniu, kad savo laukuose augins aguonas, mes jam mokėsime sutartą kainą ir pjausim aguonas, kada užsimanę. Tai kai pirmą kartą surinkome neblogą opiumo derliuką, pradėjo mums aiškinti, kad mes per anksti aguonas skiname. Liepiau jam užsičiaupti ir geriau rūpintis savo bitėmis, antraip gaus per srėbtuvę taip, kad užmirš, kur žuvys žiemoja. Paskui, matyt, sužinojo (įdomu, iš kur?), ką mes iš tikrųjų darome. Pasiuto, liepė nešdintis ir pagrasino įskųsti policijai. Tada ramiai išaiškinau senam kvaišai, kad jeigu jam brangi troba ir aviliai – tegu geriau laiko liežuvį už dantų, antraip nei dantų, nei liežuvio daugiau nematys. Bet ne, pasiskundė išgama. Mentai visą lauką paskui išarė – net laikraštpalaikyje straipsnelis buvo apie „Kovą su organizuotu nusikalstamumu“. Na, tai aš jiems ir „organizavau“! Nieko kito neliko, kaip įsodinti seną pyzdžių į tą jo sutriestą gandoną (jis tai vadino balionu!) ir paleisti skristi. Netoli tenuskrido, debilas...

 
       XII

       Pasilinksminau vakar teatre. Užpakalis užmigo per vaidinimą, aš jai pakišau ranką po sijonu ir pradėjau glamonėti. Kai mergšė patyrė orgazmą, kaip pradėjo klykti per miegus! Tai juoko buvo. Šaukia man: „Giliau, giliau!“ Nu, kiek aš galiu sukišti pirštus į tą jos bedugnę vaginą?!

 
       XIII

       Kvaišos ir prietrankos kaip reta! Sutariau su skulptoriumi, kad jos ateis pas jį pozuoti nuogos. Tas man pažadėjo apvalią sumelę už kiekvieną seansą. Žinojau, kad pamatęs jas išsirengusias užsimanys tų seansų be galo, be krašto. Kurgi ne. Jam pasistodavo net tada, kai „užpakalis“ užsidėdavo aptemptas kelnes! Tiesiai šnekant – ir man pasistodavo! Tai ne. Kaukė nusprendė, jog aš nemėgstu medžioklės – net sutarėm su draugeliu, kad jis pasiūlys nulipdyti amazones medžioklėje. Tačiau besmegenė Kaukė visą reikalą sušiko. Nepozuos mat ji medžiojančios amazonės! Kai papasakojau apie šitą skiedalą gydytojūkščiui, tas vos nenusprogo iš juoko. Kaip tik sėdėjome jo medžioklės trobelėje Aukštojoje girioje. Paskui nuėjau pas skulptorių ir išlupau iš jo pinigus už dešimt seansų – kaip kompensaciją dėl moralinės traumos. Iš pradžių žaltys nenorėjo duoti, bet kai pamojavau kūju jo studijoje – pridėjo į kelnes ir sutiko sumokėti čia pat. Ir grynais.

 
       XIV

       Ir koks velnias mane sugundė pėsčiam bėgti nuo mentų. Reikėjo „pasiskolinti“ kokį trabantą kaime ir dingti keliom savaitėm prie jūros. Ir mergšių pažįstamų ten turėjau. Galėjau sau dulkinti kada panorėjęs – tik dozę organizuok. O po kokių dviejų trijų savaičių sugrįžčiau. Tada jau viskas būtų ir apsiraminę. Tai kurgi! Nusprendžiau pėsčias traukti. Prakeikti miškai. Ir kiaušius kažkodėl visą laiką niežti. Gal...

 
       XV

       Gerą biznį prasukau su tuo urėdo–urodo „palikuoniu“. Jie visi, tie praeities baronų ir kunigaikščių palikuonys, degeneratai? O jau kokios išvirtusios nuo baimės akys buvo, kai vožiau į dantis. Visai nestipriai, bet, prisiekiu, prisimyžo į kelnes. Paskui sutiko parduoti tuos savo griuvėsius už grašius. Vėliau perpardaviau vienam vokiečiui. Tas baisiai norėjo tikrų rūmų. Suteneris iš Hamburgo, nusprendė išplauti pinigus. Na, paskui jam nusiunčiau tą mergužėlę. Perpjovė gerklę, prieš tai privertusi perrašyti dvarelį mano vardu. Che! Pasamdžiau advokatą ir išteisino tą kekšę. Ir advokato, ir kekšės honorarai kaštavo dešimtadalį tos sumos, kurią gavau iš debilo vokiečio už namą. O kaip bonusą iš kekšės gavau dar porą pačiulpimų. Oho! Profesionalė, iš karto jaučiasi – burna kaip dulkių siurblys. Jau maniau, kad visą spermą iščiulps. Reikės ir Giedrę tokių dalykėlių išmokyti. Nes čiulpia kaip ledinuką. Kol pabaigiu, tai jau ir noras praeina...

 
       XVI

       Знаете что, пошли вы все на три буквы. Я не ответственый за то, что получил приказ распять этого туритсу ксëнза. Сам попросился. Если бы не непрятался у этих тупих крестъян, а здался бы властям сам, может быть и неслучилось бы, что случилось. А что откровенно говоря случилось? Ну, прихуйарили мы костёр – холодно всё таки, на дворе зима как ни как. А то что ротом и крест ихний вонючий загорелся – так не наша это вина. Ветер дул с востока, в сторону ихнего погонного креста и к нему прибитому ещё живому ксëнзу. Всего навсего мы исполняли волю Его Величества и приказ генералгубернатора. Мы всего навсего только исполнители и добросовестно исполняющее свои обязанности граждане великой державы. И если нас позовут, мы  * 

 
       XVII

       Čia kažkaip chebra paskambino ir pasiūlė naują biznį. Sako, galima neblogai užkalti, jeigu varai į vakarus visokius daikčiukus iš senų „broliškų“ kareivių kapų. Pas mus tai pilna, nors vežimais vežk! Visokių vokiečių, prancūzų, ruskių ir lenkų. Net švedų kapų yra. Tai mes su chebra radom tokius iš Napoleono laikų – ruskiai ir prancūzpalaikiai sukišti po žeme. Sako, taip ir pakasė juos su visom uniformom ir kepurėm. Tai nuvarėm pakasinėti. Iš pradžių pakabinom mergų gretimam kaime, atseit, baliuką darysime. Durnos mergos pasitaikė. Dulkintis nė už ką nesutiko. Išginėm jas, prieš tai davę į snukį, ir pradėjom kasinėti. Tada atsivilko kažkoks vietinių įžymybių sergėtojas. Sakė, kad iš paminklų apsaugos. Tai dejom jam į galvą ir pasakėm, kad jeigu nedings – jam pačiam teks paminklą pastatyti. Bet nieko gero neradom. Krūvos kaulų, supelijusių smirdančių medžiagos gabalų, surūdijusių diržų ir vienas niekam tikęs šautuvas. Visas laimikis. Paskui dar kaimo bernai atsirado – norėjo už savo prietrankas mergas keršyti. Atsipirkom keliom mėlynėm ir dviem šimtais žalių. Antraip būtų negyvai užtvatinę su savo lazdomis. Bet viskas baigėsi normaliai – susitaikėm, nusipirkom degtinėlės ir galų gale atsivedėm tas mergas į lauką. Tenai jas ir patvarkėme kartu su kaimiečiais – tiesiai ant iškasinėtų kapų. Viena tokia, matyt, vietinė „inteligentė“, sakė, kad tai labai romantiška – pistis kapinėse. Man tai kažkokia kaukolė spaudė nugarą, kol ji ant manęs jodinėjo.

 
       XVIII

       Niekada nemaniau, kad rasiu užuovėją svetimam krašte. Bet taip jau išėjo. Ne aš nusprendžiau. Ir ne tėvai. Likimas. Kas daugiau? Tik jis gali įkišti pagalius į ratus, pūstelti stipriau vėjo malūnui į sparnus ar atnešti lietų ištroškusiai žemei. Kas pamaitins ir paguos, jei ne likimas? Kas išties pagalbos ranką, kai tu kybai skardžio viršūnėje? Kas paklos patalą, kai tu jau kelias dienas nesumerkei akių, slėpdamasis nuo persekiotojų? O kas pasidalins su tavimi paskutiniu duonos kąsniu – jei ne likimo atsiųstas draugas? Kieno padedamas sutiksi gražiausią pasaulio moterį, jei likimas tau nebus palankus? Kaip įgyvendinsi savo profesines svajones ir tapsi tuo, kuo norėjai būti, kai tau sukako dvylika metų? Kas sustos pakely, pliaupiant lietui ir šaltam vėjui skrodžiant iki kaulų – ir pasiūlys pagalbą? Ar ne likimo siųstas žmogus. O gal tai apvaizda? O gal tai brolis?

 
       XIX

       Ta beprotė raudonplaukė vėl pakvietė mane pozuoti jos aktams. Kartą per metus ji mane kviečia keliem seansam ir moka gerus bašlius. Bet kad visą laiką reikia pozuoti su stovinčiu. Tai šiek tiek vargina. Kas kiek laiko ji turi glamonėti mano „mažylį“, kad tas stovėtų kaip anglų kareivis prie Bakingamo rūmų. Jums nenusvirtų po poros valandų? Būna, kad ji persistengia glamonėdama savo raudonomis lūpytėmis – tada juokiasi kaip kokia psichė su sperma aptaškytu veidu ir liepia man ateiti kitą dieną. Maniakė, ką aš galiu daugiau pasakyti. Bet moka gerai.

 
       XX

       Nu, čia tai nesupratau. Pasiūliau tiems kaimiečiams šviežios žuvies eksportą į Vokietiją, jeigu duos pakasinėti jų undinių kapus. Nors jų kaime ir gyvų „undinių“ netrūko! Tokios ilgakojės, mėlynakes ir su didžiuliais papais. Žinok, broli, jeigu tokia tave apžergia, tai gali gyvas ir neišeiti. Nu, aišku, priklauso nuo „mažylio“ parametrų. Viena tokia pasimovė ant manęs, tai maniau, kad skersai gerklės jai išlys tas malonumas. Bet nieko. Susitvardė, tik ašaros ištryško ir liko sėdėti ant manęs. Krūtų speneliai paraudo kaip šviesoforai, bet mergina išlaikė jodinėjimo pamoką. O kaimiečiai nesutiko kapų parduoti. Nežinau, kiek laiko paskui jiems truko naujus tinklus ir valtis užsakinėti, bet mane tai mažai jaudino.

 
       XXI

       Klausi, ar aš turiu ką nors iš šono? Broli, jeigu turėčiau ką dulkinti, tai ar rašyčiau šituos prisiminimus? Mano draugo iš gretimos kameros žodžiais tariant, taip aš savo spermą į visus kraštus ir švirkščiu. O dėl „fainos“ seseles, kaip tu pastebėjai, ką aš tau galiu pasakyti? Ji dažniau serga mėnesinėmis, nei mes užsiiminėjam meile. Ir dėl tavo erotinių sapnų – ką aš tau galiu pasakyti? Sapnai tam ir yra, kad nors trečdalį gyvenimo praleistume taip, kaip norėtume jį nugyventi. Kai rimtai pagalvoji – ne tokia jau menka dovana. Negana to, tu gali ją padidinti. Miegok daugiau! O jeigu rimtai, broli, senstam. Anksčiau žiūrėdavom mergom į akis, dabar – į užpakalius. O gal šiaip akių nebedrįstam pakelti? Bet aš padariau labai paprastą išradimą, kuriuo norėčiau pasidalinti tik su tavimi. Pažadėk, kad laikysi paslapty! Kuo sunkiau stojasi – tuo sunkiau ir akis pakelti! Tai aiškus fiziologinis ryšys tarp pimpalo ir akių! Prisiekiu tau! Kaip tu manai, galėčiau už tai gauti Nobelio premiją? Kai gausiu, prižadu ir tave pasiimti į kekšių namus – mano sąskaita...

   ____________
       * Eikit jus, žinot kur... Aš neatsakau už tai, kad gavau įsakymą nukryžiuoti šitą bukagalvį kunigą. Pats prisiprašė. Jei nebūtų slėpęsis pas tuos bukagalvius valstiečius, o būtų pats valdžiai pasidavęs, galbūt to ir nebūtų atsitikę. O kas, tiesą sakant, atsitiko? Na, prikniedijom mes tą kiauliasnukį prie kryžiaus. Na, paskui nusprendėm užkurti laužą – vis dėlto šalta, lauke žiema. O tai, kad paskui jų susmirdęs kryžius užsidegė – ne mūsų kaltė. Vėjas pūtė iš rytų, velniško jų kryžiaus pusėn – ir prie jo prikaltam dar gyvam kunigui. Mes tik vykdėme Jo Šviesybės valią ir generalgubernatoriaus įsakymą. Mes tik vykdytojai ir sąžiningai atliekantys savo pareigas didžiosios imperijos piliečiai. Ir jeigu mus pakvies, mes... (Rus.)

       Imbrasas, Artūras. Klajūnas: Romanas. – Vilnius: Vaga, 2005.