Mirtis sekmadienio nepripažįsta

Aš mirties nebijau,
Tik velnioniškai pavargau
Mirti visą gyvenimą.

Man negaila savęs,
Net jei mirsiu sekmadienį,
Tik velnioniškai gaila mažylių.

Gal dar gaila rudo šuns,
Kurio akys vaikystėj žiūrėjo
Į mane, nors aš neatspėjau jo žvilgsnio.

Gal dar gaila grindų,
Ant kurių aš guliu
Jau daugelį metų. Tiek to...

Gal dar gaila Šeškinės miškų
Ir mylimo veido...
Bet nereikia kalbų ir nereikia jausmų,

Ir nereikia iliuzijų vėjo.
Nuogas gimęs, nuogas išeisiu,
Neturėsiu net vargšo drabužių.

Bus sekmadienis, o gal ketvirtadienis,
Nesvarbu, nes tai nieko nekeičia, –
Paslaptinga viešnia jau ateis pas mane –
Ji dienų nepažįsta.

Aš jos laukiu seniai,
Jos vylingi šypsniai
Mane traukia išeiti.

Kai manęs nebeliks,
Tau reikės pasilikt
Ir klausytis sekmadienio vėjo ūžimo.



Senis ir jūra

I

– Seni, tu juokingas!
– Seni, tu apgailėtinas!
– Seni, tu neišmokai gyventi!
– Seni, tu nemoki džiaugtis tuo, ką turi!
– Seni, tu kremtiesi dėl to, ko nėra!
– Seni, tu tikras kvailys!
– Seni, tu tikras menkysta!
– Seni, tave reikia pamokyti!
– Seni, tave reikia apkulti!
– Seni, tave reikia užmušti!
– Še tau, še tau, šiukšle-seni!
– Aaaaaaaaaa!..

 
II

– Žiūrėkit, senis dar gyvas!
– Žiūrėkit, senis keliasi!
– Žiūrėkit, senis kabinasi į gyvenimą!
– Žiūrėkit, senis nemoka numirti!
– Klausykit, senio širdis dar plaka!
– Kaip juokinga!
– Kaip apgailėtina!
– Kaip kvaila!
– Kaip banalu!
– Kaip beprasmiška!
– Trys milijardai antrasis senis!
– Tegyvuoja senis!
– Osana seniui!
– Kelkim jį ant laužo!
– Kilkit, dūmai, aukštyn!
– Dek, seni!
– Oooooooooo!..



Kai vienišas stovėjau Heathrow oro uosto minioje

Pasaulio tuštybė
užgriuvo tūkstančiu tonų
ir nežinojau, kur keliauju
neįstengiau prisiminti
grįžtu ar išvykstu
mirštu ar gimstu
gyvenu, ar jau seniai miręs
bet žavi japonė
iš Utamaro graviūros
išniro storų kostiumuotų
afrikos diplomatų minioje
tokia maža ir grakšti
kad nustebęs sustingau
ohayio godzaimas
watasi wa ritowania dzin des
anata wa Ono no Komati san des ne
bet oras išretėjo ir miražas
išnyko pro iliuminatoriaus langą
pamačius Nidos kopas
mėlyno vandens apglėbtas

gyvenimas tėra smėlis
gyvenimas tėra vanduo
gyvenimas tėra vėjas

ir niekas sau nepriklauso



Kai prisiminiau mergaitę, nusižudžiusią prieš 30 metų


„Šitiek metų praėjo ir vėlu jau paguosti“
M.Martinaitis


Niekada nevėlu paguosti.
Niekada nevėlu užjausti.
Niekada nevėlu pamilti,
Jei dar yra ką.

Ir nėra čia ko juoktis,
Rupūžės, sakau nesijuokit
Iš nelaimingo vaiko,
Kuris vakar padėjo
Galvą ant bėgių.

Vakar, prieš 30 metų,
Kaip šiandien,
Mergaitė iš 9-tos bė
Nusiprausė, pasipuošė,
Pasikvėpino,
Prisiskynė lauko gėlių,
Supylė mažą kapelį iš smėlio

Rupūžės, nesijuokit,
Storaodžiai šernai,
Sakau, nesijuokit,
Jei ant mano pakaušio
Šlapias sniegas
Dar krinta,
O traukinio ratai
Ištaškė gėles.



Kai mano kūnas buvo kitas kūnas

Kai mano kūnas
Buvo kitas kūnas
O mano siela
Kito siela
Ir ateities vanduo
Dar nenuplovė mano kojų
O ateities smilčių dar
Vėjas nenešė, nečaižė
Mano odos, nedegino akių
Žolė nebuvo dar išdygus
Nudžiūvus, sumedėjus
Kad galėtų
Badyti man padus
Likimas dar nesakė nieko
Apie tai, kad būsiu
Išjuoktas, nuplaktas, prikaltas
Kad akmenį mes tie
Kurie neturėjo savęs
Ir buvo išpampę puikybe
Bet argi vertėjo tada
Apie tai galvoti
Kai mano kūnas tebuvo tik kitas kūnas



Kai ant Žvėryno tilto pamačiau Kristų

Dieve tu mano
Koks suvargęs
Žmogelis
Krapšto nagu
Įšalusį centą
Ant Žvėryno tilto
Vidury Europos
Toks matytas
Sulinkęs per pečius
Tarsi neštų ant nugaros
Viso pasaulio sunkumą..............................



Primityvus mąstymas

Sapnuoju sapną, jog gyvenu
Bet sapnas nutrūks bet kada
Gaudau sapno šešėlį
Bet argi sugausi rūką?
Rūką matai, bet jo
Nesuimsi į rieškučias
Gyvenimas teka
Bet jo nėra, nes argi pagausi
Vėją už žastų?
Ir matai, kad nėra
To, ko tikėjais
Nes viskas išbyra kaip smėlis
Ir lieka tik sapnas

Kad per ilgai gyvenu.



Kvailas eilėraštis

Aš žinau,
Kad ir ką besakyčiau,
Tai neturi mažiausios prasmės.
Aš žinau,
Kad ir ką begalvočiau,
Juk yra, kaip yra.

Aš žinau,
Kad nėra ko kankintis,
Tai neturi mažiausios prasmės.
Aš žinau,
Kad išeisiu, ar liksiu,
Tai tik mano kvaila dilema.

Aš žinau,
Kad jau laikas išeiti,
Tai neturi mažiausios prasmės.
Bet...
Tas bet prieštaringas
Vis sulaiko nuo žingsnio lemtingo
Ir palieka kankintis mane.



Beprasmiai tekstai

Užmušk liūdesį ir būsi kaip visi.
Užmušk širdperšą ir būsi kaip visi.
Užmušk neviltį ir būsi kaip visi.
Užmušk jutimus ir būsi kaip visi.
Galvok apie buitį ir būsi kaip visi.
Matyk tik tai, kas regima plika akimi, ir būsi kaip visi. Juk nori būti kaip visi? Ar nori!?

Visą gyvenimą tvarkiau kambarį, bet jis vis dar sujauktas. Visą gyvenimą pjoviau malkas, bet kiemas vis dar pilnas. Visą gyvenimą norėjau išmokti gyvenimo, bet štai mirštu, palikdamas visišką betvarkę. Ir Blaise'as Pascal'is mane paguodė: o gal toji betvarkė ir yra tikroji tvarka? Ir dar jis pridūrė: kas nemato tuštybės, tas pats yra tuščias. Argi jis neteisus?

Ką lengviau suvaldyti: jausmus ar mintis?
Suvaldęs jausmus, nebebūna gyvuliu.
Suvaldęs mintis, tampa išminčium.
Vadinasi, aš esu kvailas gyvulys.

Nėra jokios istorijos. Tėra tik mūsų vaizduotės žaismas, sukeltas senų dokumentų ir datų bei faktų mozaikos juose.

Tebus man atleista, jei pasakysiu paskutiniąsias savo mintis. Mylėti Lietuvą reiškia mylėti tuos žmones, kurie ją mylėjo. Jų auros švyti iš praeities. Dabartis jas sujaukusi. Bet jos švyti tiems, kurie jas mato. Regintysis temato, klausantysis tegirdi. Štai paprasta tiesa.

Perrašinėju visus dirbusius ir besimokiusius kaimo mokykloje apimtas kažin kokio keistai beviltiško jausmo: tarsi jausčiau laiko beprasmybės prasmę, tarsi jausčiau patį laiką ir egzistencijos gelmę. Spoon Riverio antologija čia, šiame užkampy, nors žinau, kad jokio užkampio nėra, yra tik mano paties problema, kuri vienoda, kur bebūtų prisiglaudęs mano suvargęs kūnas.

Esu niekingas išlepęs žmogiūkštis, nes visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau. O ko aš norėjau? Gi nieko. Bet ko gero išties buvo kiek kitaip. Gyvenimas darė viską priešingai, negu mano protas man kalbėjo: sakiau sau, kad gyvenimas – ne man, kad turiu jį baigti kuo greičiau, pasiskirdavau sau datas, bet jis mane apglėbė šiltais savo delnais ir darė su manimi tą, ką pats norėjo, bet ne ką diktavo mano protas ir valia. Nežinojau Dievo, bet Jo globą jaučiau kiekviename žingsnyje, skendėdavau nevilty, bet Jis atsiųsdavo jėgų, ir pakildavau aukščiau už daugumą šitos pačios padermės individų, netroškau daiktų, bet turėjau jų tiek, kiek reikia kukliam buvimui, kankinau savo sielą ir savo kūną, bet Jis davė keistos struktūros protą, už ką net padėkoti Jam nesusipratau.
Kai ištrėmiau pats save provincijon, tikėdamasis palankesnio klimato ir aplinkos dvasiniam tobulėjimui, atsidūriau vienui vienas prieš visą pasaulį: prieš jo absurdą, filosofiją, kalbas, literatūrą, – prieš visą pasaulį vienui vienas...

Galimos kaukės ant mano snukio:
teisuolio,
stebėtojo,
filosofo,
ciniko,
gyvulio,
šventojo,
tinginio,
darbininko.

Deja, jos nieko nekeičia.

Tikrovė nėra verta dėmesio, kad apie ją kalbėčiau.
Religija – baisus dalykas, nes atima mirties viltį.

Mano egzistencija yra niekinė.

Mane visada stebino žmonių sugebėjimas gyventi. Tebestebina ir šiandien. O aš ir neišmokau to meno. Buvo metas, kai bandžiau mokytis, ir atrodė, kad jau jau pavyks, bet... Dabar man jau vis tiek. Dabar aš laukiu tik mirties.

Ką veikiau tris mėnesius? Po truputį miriau, rašinėdamas Miruolių sąvadą – kaimo mokyklos istoriją; žiaurus užsiėmimas – dvigubas mirimas.

Visas gyvenimas tėra lipimas į kalną, o kai galų gale pasieki jo viršūnę, paaiškėja, kad ten nieko nėra. Visą gyvenimą eini keliu, kol paaiškėja, kad gale nieko nėra, o gal net ir pačio kelio nebuvo.

Kad neišprotėčiau, rašau tekstus; o gal tai ir yra beprotybės požymis? Gal tekstai renkasi mane, o ne aš juos? Visi žodžiai pasakyti jau prieš tūkstančius metų. Ką dar gali pasakyti vadinamieji rašytojai, vadinamieji poetai, vadinamieji filosofai, vadinamieji kritikai? Nieko! Jie tik gėrisi savimi ir užsimiršta laukdami mirties. Bet argi aš ne toks pats?

Galima kurti tekstus, bet galų gale rasi tik save. Gali melstis ir kalbėtis su Viešpačiu, bet argi tai ką nors išsprendžia? Galima daug kalbėti apie kitus, bet apie save nieko naujo nepasakysi.

Ir kai į dangų pakils mano pelenai, pasaulis liks šaltas ir svetimas, toks, koks buvo, yra ir bus visada.

Normalūs žmonės normaliai gyvena normalų gyvenimą. Nesijaučiu toks, kaip visi, nelaikau savęs normaliu, nes normalus gyvenimas yra lėkštas, banalus ir nepakeliamas savo tuštybe.

Iš tylos gimsta žodžiai. Muzika užpildo sielą garsais, bet išstumia žodžius. Sieloj ramu, bet žodžiai negimsta.



***
Slenka vardai ir pavardės iš senų knygų-
Augustinas, Barbora, Jurgis,
Martynas, Marija, Ona –
Jų seniai nebėra,
Išnyko kaip rūkas
Pavasario rytą,
Ir jų niekas nežino,
Tik aš vienas su jais
Dar kalbuosi,
Juos myliu,
Ilgiuosi – – –

Jau taip seniai gyvenu, kad nebeatsimenu, kada gimiau ir nesu tikras, ar manęs nepalaidojo prieš daugelį metų, kai buvau jaunas – kokio tūkstančio ar daugiau. Bet dabar man jau marazmas – aum – amuk – amgalam – fakundam – džiaukšt, kas išvertus į tibetiečių kalbą būtų „ke'u ri ma, phra men, sgo ma dbang phyug ma“. O gal reikėtų sakyti „om mani padme hūm?“

Viskas, kas yra, jau buvo, ir viskas, kas bus, jau irgi buvo. Gyvenimas sukasi spirale, bet mano buvimas nesisuka spirale, nes laikas praėjo ir kūnas paseno, – niekas nebegali pasikartoti, nes kartojimosi nebepriimu. Argi aš tas naivus kvailaprotis, kuris džiaugiasi išsisukęs kvailo viršininko, dabar jau tokių dalykų tiesiog nebegaliu priimti, jų toleruoti, su jais gyventi, nes likusios dienos ar valandos įgyja kitokią prasmę, ir aš pats jau nemanau, kad galėčiau eiti į kompromisus su situacijų kaita, nes esu aukščiau visų situacijų ir žmonių kvailybės, nors žinau, kad paskutinės dienos gali būti smarkiai apkartintos kvailių kaimo seniūnų ir jų patarėjų. Kvailybė valdo visuomenės gyvenimą, nors tokio dalyko iš viso ir nėra, tik eilinė kvailapročių kvailystė. Tik kvailybė yra tikra, jei kalbėtume apie socialinį visuomeninės būties (kokie žodžiai!) lygmenį. Kvaila kalbėti, kvaila gyventi. Bijau bukumo, tiesmukumo, banalumo, idiotizmo.

Iš tiesų, koks kvailas žmogelis, tiesiog nesubrendėlis, kvailelis, nemokąs gyventi, net nežinantis, kas gi yra gyvenimas, neturintis nė žalio supratimo apie jį. Negana, kad švaisto gyvenimą kažkokioms brošiūrom, užuot žiūrėjęs televizorių ar ramiai miegojęs, dar tas brošiūras daugina, atimdamas pats iš savęs paskutinius nuo savęs nusuktus centus, ir galop tas niekam nereikalingas brošiūras dalina žmonėms, kuriems jų nereikia. Tai absurdas kūbu. Trigubas absurdas. Argi galima pakęsti tokį kvailį? Jį reikia nužudyti! Kad nedrumstų ramaus mūsų gyvenimo, sotaus ir ramaus biurgeriško gyvenimo. Bet kaip jį nužudyti? Gal tyliai įmesti į upę – tegul plaukia. Bet jeigu kas nors jį ištrauks? Ne! Geriau užmušti ir užkasti žemėje. Tegul pūva. Ne! Jį gali išrausti lapės ar šunys. Velnias, kurgi jį dėti užmušus? Geriau tokie negimtų. Reikėjo užmušti jo tėvus, bent jau motiną. Turėjo gi jis turėti motiną?! Bet kur būtume padėję užmuštą jo motiną? Pasaka be galo! Argi nebūtų buvę galima gyventi be jo, be jo motinos, be visų jo pramočių ir jų tąsos?

Kas šiandien atrodo tau svarbu ir reikšminga, rytoj atrodys beprasmiška ir tuščia. Nes ką šiandien darai, tėra beprasmiškas savęs apgaudinėjimas, stengimasis užmušti laiką, kad jo nejaustum ir nekankintum savęs beprasmišku klausimu „kam?“

Gyvenimo dvokas:
žmogaus kojos kaulas, atkapstytas senelio kape,
policininkas, atėmęs paskutinius litus,
tuščia piniginė,
tuščias kuro bakas,
tuščias skrandis,
tuščia galva.

Galvoju, ką noriu, rašau, ką noriu, ar aš laisvas?
Kažin? Tik tiek, kad esu, Viešpatie, tik tiek!

Yra dvi neišmatuojamos dimensijos: žmonių tuštybė ir žmonių kvailybė. Jos begalinės, todėl ir neišmatuojamos.

Mirties banalybė tokia pat kaip ir buvimo banalybė. Numirti – tai tik pabaigti tų pačių judesių kartojimą. Niekas neturi prasmės; žinant tai, išėjimo laukimas nesudaro problemų.

Prisirišimas prie buvimo silpnina dvasią. Beviltiškas vaizdas – menkysta kabinasi į gyvenimą. „Menkysta nori dar pabūti.“ O man tas pats. Aš ramus. Šaltas kaip ledas. Mirties nuojauta verčia skubėti. Bet kur aš nuskubėsiu? Prirašyti savo sukakotų pseudotekstų? Niekam nereikalingų kaimo istorijų? Niekai.

Kuo daugiau dirbu, tuo ilgiau, atrodo, gyvenu, bet tuo greičiau laikas praeina. Kažin koks dvigubas pojūtis – atrodo, kad gyvenu tūkstantį metų, ir jau norisi mirti, bet pagalvojęs matau, kad gyvenau ir dirbau itin mažai, o jau laikas baigiasi. Bet ir tuo atveju norisi mirti.

Matau pro langą žmones, jie vegetuoja ir dėl to nekelia problemų, jie tik būna – slankioja po lauką, kvėpuoja grynu oru, ir jiems gerai, jiems to užtenka. Įdomu, kaip jie mirs? Ar pajus būties gėlą? Ar pajus būties gelmę? Galų gale argi tai svarbu? Būtis beprasmė, ir jokios iliuzijos apie Dievą ar gyvenimą po mirties neturi prasmės. Kai užbers akis žemėmis, tada viskas baigsis, ir nebereikės gyventi.

Kai paprasta tiesa apauga šnekėtojų minčių dumblu, nauji atėjusieji jau nieko nebesupranta, tik mokosi auginti dumblą.

Iš tiesų daugelio nuomonė apie tokį man pažįstamą tipą visiškai neteisinga: anas yra toks pat bėdžius, kaip ir visi, tik gal dar didesnis. Toks smulkus gyvenimo sutrintas žmogelis, nesugebąs nė kuo nors užsiimti, nors galbūt dedasi, kad jam dzin ant visų ir savęs pirmiausia. Iš tikrųjų jam ne dzin. Toks varganas žmogiažmogis. O be to dar ir toks visada pavargęs, nes naktimis mažai miega, – seniau dėl to, kad kažką įsivaizdavo norįs padaryti, dabar tiesiog, kad kraustosi iš proto dėl kažko. Gal dėl moters? Na, ir kas? Kvailys, ir tiek. Kam dėl to kraustytis iš proto? Moterimis reikia naudotis ir keisti jas kaip kojines? Arba iš viso nekreipti į jas dėmesio, nes juk jos – tik gamtos įrankis. Moteris daro žmogų kvailiu arba gyvuliu. Sena tiesa? O jei žmogelis-kvailelis neatsispiria gamtos įrankiui, tai jo problema, jo vargana makaulė turi dėl to kentėti. Tegul! Juk stiprus žmogus taip nepaklius. Stiprus ir rimtas moka gyventi. Jis žino, ko nori. Jis kuria tvirtą buitį. Turi stiprią šeimą. Dulkina pačią dukart per savaitę, nes tai reikalinga jo kūno sveikatai ir gerai nuotaikai. Ir darbingumui. Nes nedarbingas nepadarys pinigo. Kartais gali nueiti pas kekšes. Dėl įvairovės. Ir kad turėtų kuo pasigirti. Tokiems pat solidiems ponams. Taip reikia gyventi. O ne plaukioti kaip somnambului, svaičioti kažką kaip idiotui, dūsauti ir kaukti šuns balsu prieš mėnulį. Tegul tokie idiotai pasiima virvę ir pasikaria ant pušies šakos. Taip jiems ir reikia. O gal ir to nesugeba? Visai nukiaušo! O dar tie tampuliai, traukuliai, blaškymasis, nervinė įtampa, nepasitenkinimas buvimu ir visu kuo. Iš to dar ir baisus išsiblaškymas, nervingumas, nedėmesingumas, pavyzdžiui, damoms ar atvažiuojantiems automobiliams ir panašiai. Štai ir praeitą naktį atsigulė paryčiais, nes įsivaizdavo kažką rašąs. Dieve tu mano, ką jis ten gali rašyti ir parašyti?
Pažvelkit realiai, nusipurtykit ir gyvenkit ramiai. Meskit tas visas nesąmones, aš jums sakau kaip draugas, pamirškit, nieko ten nėra iš to žmogiažmogio. Ką ten, tas vargšas net vinies neįkaltų į sieną, nebent tik sau į pirštą. Ir iš viso. Menkysta, dėl kurio kartais moterims susisuka galvos, o tas tipas – tikras tipatipis – nieko nedaro, negriebia už žastų, neverčia ant stalo ir ....................
Reikia nužudyti tokį tipą, reikia nužudyti to tipo sielą, kad vėl vegetuotų, kaip iki šiol vegetavo šiaudiniame savo kūne, varganoj savo buity, nuo Lažo iki Aptvaro, nuo Aptvaro iki Lažo. Tik tiek. Ir viskas. O gal nė tiek. Jo buvimas neturi prasmės. Nemanau, kad to tipo vaikai neužaugtų ir be jo. O gal kaip tik jiems išeitų į naudą? Jų motina atsivestų kietą vyruką su pinigų maišu ir gyventų ilgai, turtingai, laimingai ir smagiai, be jokių kompleksų, be jokių nepriteklių, be jokių nesąmonių, be tokio vieno kvailio, kuris nežinojo, nei kas yra jis pats, nei ko nori, net nemokėjo gyventi. Ką jau čia apie jį bekalbėti, beprisiminti. Forget! Oubliez! Vergessen!

 

Algimantas Krinčius, Liūdesio gėlės. – Krinčinas: Savilaida, 2004.

 

Nuotaikų ir minčių samplaikos be pretenzijų į ką nors.

 

Išleista Krinčine savilaidos būdu. Leidinio Nr. 13.
Pradėta rinkti 2004 02 05. Išspausdinta 2004 03 05.
Tiražas 22 egzemplioriai.
Nekomercinis leidinys