Išgalvotosios Kalistrato Krinčiaus kelionės po laiką ir erdvę


768-ieji pr.Kr.


Daug metų
Plaukiojau laivu
Su Odisėju
Daug nuotykių
Patyrėm mes
Tada
Išbandymų
Daug teko
Kriuksėjom kiaulėm
Paversti
Ir baslį smailinom
Ciklopo akiai
Nuo paleistuvių
Gynėmės gudriai
Ir praplaukėm Charibdę
Scilę
Bet kas iš to
Ar turi prasmę
Tie veiksmai
Jausmai ir įvykiai
Keisti
Ilgėjomės namų
Ir moterų, kurias
Palikome
Daugiau nebuvo
Ko ilgėtis, nes
Buvom veiksmo žmonės
O kai sugrįžome namo
Po daugel metų
Ką gi radom
Žilas senes
Ir ašarų pakalnę
Jaunimas buvo jau kitoks
Pasaulis smarkiai pasikeitęs
Nebemačiau prasmės
Toliau gyventi
Todėl prisibaigiau
Save
Be gailesčio
Neatsisveikinęs
Net su tavim
O Odisėjau
Todėl dabar
Dalia
Skirta maldauti
Atleidimo čia
Edeno soduose
Kur jūrų nebėra
Tik lygumos
Ir sodai
Sodai
Žydintys
Ir ilgesys



 

Depresija

Lygiai septintą
Valandą ryto1

Žadintuvas
Persmeigia smegenis
Košmarai nutrūksta
Veriasi
Pilka dienos erdvė
Bejėgis kūnas
Keliasi
Į kovą
Dienos beprasmybė
Puola
Telefono skambučiais
Nebaigtais darbais
Braunasi
Elektroninio pašto
Pavidalu
Laiškais
Žodžiais
Žvilgsniais
Užuominom
Klausimais
O laikrodis tiksi
Atrodo
Nebeištversiu
Staiga
Lyg begarsiam kine
Viskas nutyla
Lyg po cunamio
Nieko nelieka
Galiu atsikvėpti
Ir pamatyti
Kad lygiai
Septintą valandą
Vakaro
Siela kovoja
Su nuovargiu
Kūnas suglemba
Pilkos dienos
Tūris
Užsiveria
Dar vienas žingsnis
Į prarają žengtas
Artėja košmarai
Ir išvada:
Geriau
Niekada
Nebūčiau
Gimęs.



 

BEPRASMIAI TEKSTAI

Teksto skaitymas – tai naujo teksto kūrimas. Tik pilni užpildys jį savo vidumi.
Gyvenimas tėra nesibaigiantis tekstas.


Kas yra tekstas?

Tekstas – tai dieviškos energijos Impulsas, siunčiamas iš kosmoso į momenį, žemaitiškai kramę, perdirbtas smegeninėje, akių ir pirštų pagalba išeinantis į šį pasaulį raidžių pavidalu. Ar negali gyventi ir toks teksto apibrėžimas? Kažin, nes tekstas – tai ne raidės, ne mano kramė ir ne pasaulis, ir net ne minčių sūkurys... Tai kas tada yra tekstas?


Noras

Visą gyvenimą norėjau mirti. Gyvenau per prievartą, nors troškau išsivaduoti iš nesibaigiančio nuovargio. Bet kai atėjo Mirties valanda, kažin ko sutrikau. Juk per tuos daugelį metų dar nieko doro neatlikau. O ir kas iš to, kad būčiau ką nors padaręs? Argi tai ką nors pakeistų? Gyvenimas tėra absurdas ir beprasmybė.


Pasirinkimas

Daryk tą ar aną, laikas praeis, ir pamatysi, kad dirbai ne tą, ką galėjai, iššvaistei laiką negrįžtamai, o Pragaro vartai jau veriasi. Taip pateksi į Hado karalystę, kurioje sielos skausmai daug stipresni negu čia, žemėje. Bet argi būnant čia, žemėje, galima kalbėti apie Hado karalystę?


Gyvenimas

Ką galima vadinti gyvenimu? Tas trumpas laimės atkarpas, kuomet gali jausti, galvoti ir dirbti? Tas įkvėpimo valandas? Bet jų mažai, labai mažai. Vadinasi, gyveni labai trumpai, daug trumpiau, negu rodo nuplėštų kalendoriaus lapelių krūva.


Paradoksas

Tik užmiršęs, jog gyveni, apimtas įkvėpimo ir aistros, šį tą padarai, ir tą trumputę atkarpėlę galima vadinti gyvenimu. Tik paniekinęs gyvenimą, dar gali gyventi.


Knygos

Daugybė knygų, kuriose autoriai savo klaidžiojimus po tamsą pateikia kaip neginčijamą tiesą ir vertybę, patenka į žalių žmonių rankas ir nuveda jų mintis šunkeliais ir brūzgynais, kuriuose jie apsigyvena, manydami, kad tai tikroji jų vieta. Ir mãža vilties, kad jie susilauks pagalbos iš kitų tokių pačių brūzgynų gyventojų. Paklysti visada lengviau, negu rasti tikrąjį kelią. Nes paklysti nereikia pastangų, o rasti kelią – reikia, ir dargi didelių.


Variantai

I
Gyvenimas tėra mėšlo krūva, po kurią kapstosi minkštapročiai. Kitų variantų nėra.

II
Žiogų čirpimas vertesnis už žmogaus gyvenimą.

III
Laimė – tai galėjimas dirbti. Tačiau darbas – tokia pat beprasmybė, kaip ir visa kita. Vadinasi, laimė nėra galėjimas dirbti. Galų gale tai tik žodis. Tuščias, bereikšmis žodis. Daugelis jį vartoja, bet niekas nežino jo prasmės. Gal dėl to, kad jos ir nėra?

IV
Beprasmių žodžių jūra užpylusi minkštapročių smegenis. Jos permirkusios ir išpurtusios nuo tų žodžių drėgmės. Visi kalba, bet niekas nežino, ką. Taip pat ir dabar kalbantysis.


Galimybė

Gyvenimas yra tokia nykynė, kad tuojau pat įsikiščiau vamzdį į burną ir nuspausčiau gaiduką, bet vaikų juokas, kuris ilgainiui virstų ašaromis, liūdesiu ir alkiu, vis dar sulaiko nuo šio judesio.


Procesas

Mirštu kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, kiekvieną sekundę, perrašinėdamas senąsias knygas, kalbėdamasis su žmonėmis, mokydamas vaikus. Gal tik rašant tekstus, procesas sulėtėja. Bet tai tik akimirkos, nes mano tekstai trumpi.


Ženklai

Dvi dienas gėriau akimis geliantį slyvų žiedų baltumą, bet šiandien jo nebeliko. Per keliolika minučių kruša ir viesulas viską nudraskė, teliko keli išsigandę žiedlapiai. Grožio lyg nebuvę. Argi tai ne ženklas? Bet jei matai tik tai, kas matoma plika akimi, mums nėra apie ką kalbėtis.


Iliuzija

Užsimerk, kietai suspausk vokus ir sulipink blakstienas, idant regėtum savo iliuziją, nes jeigu prasimerksi, bent siauru ruoželiu pamatysi pasaulį, iliuzija išsisklaidys kaip migla, nes pamatysi, kad tavo darbų niekam nereikia, net tau pačiam, nes visa tai tebuvo iliuzija, kurios reikėjo užsimiršimui ir laiko žudymui.


Mažos gatvelės antologija

Jeigu būčiau Lee Masters'as, parašyčiau šitos mažos gatvelės antologiją. Kiek likimo dramų, komedijų ir tragedijų! Deja, nesu rašytojas. Tad apie šią mažą gatvelę niekas nieko ir nesužinos.


Iliuzijos

Kartais atrodo, kad brošiūrų rašymas išvarys mane iš proto. Bet, gerai pagalvojęs, imu suprasti, kad būtent jos gelbsti mane nuo beprotybės, nes, likęs vienas akis į akį su gyvenimu, niekaip neištverčiau visų tų kalbų, bruzdėjimo, judėjimo, organizavimo, planavimo, – visa tai kvaila ir beprasmiška, bet brošiūros leidžia užsimiršti, persikelti į minčių ir iliuzijų pasaulį, kuris niekaip nesusijęs su esatimi, niekaip neįpareigoja, kyla iš vidaus, taigi, sukuria vidinės laisvės iliuziją. Tad ko daugiau gali norėti?



Autoportretas

Bukas, bejėgis senis. Jau tiek degradavęs, kad tesugeba perrašinėti kažkieno rašytus tekstus. Net ne tekstus, tik įrašus. Ir kas toliau? Jau nieko, visai nieko. Vakuumas. Nebūtis. Nekenčiu jo!


Sušiktumo esmė

Mano gyvenimas sušiktas ne dėl to, kad jis sušiktas, o dėl to, kad tas sušiktumas glūdi manyje. Kokiose aplinkybėse beatsidurčiau, jis vis tiek bus sušiktas. Tai tik požiūrio klausimas. Iš dalies. Taigi, tai tik mano paties problema.


Kalbėjimas

Nėra dalykų, kurie būtų verti, kad apie juos kalbėtume. Vieni regimi, tad kam apie juos kalbėti, jų buvimas, mūsų buvimas nepasikeis; kitų ribotas mūsų protas nesuvokia, tad kalbėjimas apie juos – tik būrimas kavos tirščiais. Geriau patylėti. Tyla veda į mirtį. Gyvenimas irgi baigiasi mirtimi. Niekas neturi prasmės. Mirties akivaizdoje pamatai, kad keliai, kuriais, rodėsi, ėjai, tėra vienas kelias. Juo vingiuoja tavo varganas gyvenimėlis. Jis trumpas, seklus, pilkas ir nykus. Kuo anksčiau jis pasibaigs, tuo geriau. Bet nuo tavęs tai mažai priklauso. Tikriau, visai nepriklauso. Tad, ką čia pasakiau, neverta žodžių. Tai tik liguistas įprotis – kalbėti.

 

Krinčius, Algimantas. Depresija. – Krinčinas: Savilaida, 2006.

Išleista Krinčine savilaidos būdu. Leidinio Nr. 25.
Pradėta rinkti 2005 12 02. Išspausdinta 2006 01 02.
Tiražas 22 egzemplioriai.


______________________
1 Kad eilutė ne mano, greičiau G.Lorkos ar A.Mackaus, grynas atsitiktinumas.