Algimantas Krinčius (tikr. Algimantas Kaminskas) yra Krinčino (Pasvalio r.) pagrindinės mokyklos mokytojas, jos vadovas. Šiaip labai kūrybingas žmogus: jam paklūsta įnoringos šachmatų figūros, senieji archyviniai tekstai slavų, lotynų ir daugybe kitų kalbų, senųjų bažnyčių knygų „hieroglifai“, skelbiantys džiugias ir liūdnas žinias, kompiuteriai, filmavimo kameros ir fotoaparatai... Leidžia daugiausia paties parengtas senąsias Krinčino bažnyčios krikšto, santuokų, mirties registracijos knygas. Taip galima pajusti amžių realybę. Apie tai Algimantas kalba vienos savilaidos knygos įžangoje: „... laidojami vaikai, ir ne po vieną – broliai, seserys, dvyniai, savaitės, mėnesio, kelerių metų, – kokį skausmą turėjo išgyventi jų gimdytojai, kokius ašarų upelius liejo jų motinos. Atrodė, kad dar sykį juos laidoju, nors iš tiesų tik prikėliau iš užmaršties jų visų vardus ir pavardes, kad šiandien jie vėl būtų tarp mūsų kaip įvardyti mūsų proproseneliai, tyrinėjimų objektas, „medžiaga“ lingvistinėms, kraštotyrinėms, istorinėms studijoms.“ Algimantas rašo ir savo tekstus, kuriuos vadina „beprasmiais“ (Mykolas Karčiauskas). Tai šeštoji mažo formato autoriaus tekstų knygelė apie beprasmybę po Beprasmių tekstų 2002 ir 2005-aisiais, Liūdesio gėlių 2004 m., Praradimų lietų 2005 m., Depresijos 2006 m. ir Tekstų be žodžių.

 

2007 m.


Eilės proza

I

 

Jau aš matau tą dieną, kai sutrūnijusio karsto dangtis įlūš ir žemės ims byrėti į mano akiduobes, - argi galiu apie tai galvoti šiandien, šviečiant saulei ir pučiant pietų brizui, kai laivo burės pakeltos ir mano laivas plaukia lygiu paviršiumi į horizontą.

Jau aš matau tą dieną, kai paviršius subanguos, sujudės, ims lūžti, prasidės audros, negandos, vargai ir nepritekliai, - argi galiu apie tai galvoti šiandien, dvejodamas, ar ištversiu visa tai, ar pakelsiu, ar užteks jėgų melsti Viešpatį dvasios ir kūno stiprybės, - juk galų gale visi džiaugsmai ir kančios baigsis Mirtimi, už kurios nieko nėra. Nieko. Absoliučiai nieko.

Jau aš matau tą dieną, kai šeši vyrai neš ant pečių sunkų medinį karstą, kuriame gulės manonebemano kūnas, dar sunkus, nes pilnas skysčio ir audinių, - argi galiu apie tai galvoti šiandien, jausdamas malonią laužo kaitrą ir drėgną vakaro vėsą, - juk daug geriau būtų sudegti krematoriumo ugnyje, o pelenus gal kas nors paleistų pavėjui, - gulėčiau šalia žolės stiebo, šalia rapinėjančių vabaliukų, galbūt atbėgtų didelis gauruotas rudagalvis šuo baltais šonais ir, pakėlęs koją, mane palaistytų, bet niekas to nežinotų, niekam tai nerūpėtų, ir tai būtų gerai.

II

 

Pro tankią lapų uždangą, lyjant lietui, šiltą vasaros naktį net nematyti, kad tu dar esi.

III

 

Užmaršties lietus lyja ant gyvųjų ir mirusiųjų, ir nėra skėčio nė audeklo, kuriuo galėtum prisidengti, nes užmaršties lietus įveikia visas sienas, visus stogus, pragręžia visas kaukoles ir užpildo gyvųjų ir mirusiųjų smegenis. Taip lyja užmaršties lietus.


IV (Noras)

 

Tik neišklokite minkštu paralonu karsto, kuriame gulėsiu, nes visą gyvenimą miegojau ant kietų grindų, ir taip man buvo gerai.

Tik neužklokite manęs karsto dangčiu, neužpilkite žemėmis, cementu. Geriau išmeskite mano kūną dykvietėje, kur alkani šunys ar laukiniai žvėrys suplėšys mano mėsą ir nugrauš mano kaulus, o paskui patręš pamiškės žolę, – taip aš pavirsiu pievos smilga ir linguosiu iki rudens vėjui pučiant ar saulei šviečiant, o kartą galbūt ateis valstietis, pririš čia savo gyvulį, kad patekčiau į jo vidų, virsčiau jo mėsa ar jo pienu, kuriuo minta mažas, paliegęs blyškiaveidis berniukas, betgi jo žvilgsnis toks liūdnas, tarytum jis jaustų, jog šis gyvenimas visai ne jam ir jau greitai viskas baigsis. Toks tad paskutinis mano noras. Kitų norų seniai nebeliko.

 

Elegija savo sielai, kurios persikėlimą regėjau 2007 m. liepos 24-osios naktį

 

Kai numirsiu,

Ar priimsi mane,

O Dangaus Karalija,

Nes doras buvau,

Mažulėlio nenuskriaudžiau?

 

Kai numirsiu,

Ar priimsit mane,

O Pragaro liepsnos,

Nes blogas buvau,

Garsiai kalbėjau

Apie tai,

Kad nemyliu Viešpaties,

Kaip kad pats savęs nekenčiu,

Tik per silpnas buvau prisibaigti,

Bet niekam nerūpėjo,

Net man pačiam.

 

Kai numirsiu,

Ar priimsi mane,

Skaityklos Centurione,

Nes mylėjau Viešpatį,

Bet jo negarbinau,

Žmogų mylėjau,

Bet juo nesirūpinau,

Ar priimsi?

 

Ir atsakė

Dangaus Karalija:

Nesi vertas patekti į Dangų,

Nėra tau vietos Skaistykloje,

Net į Pragarą niekas tavęs nepriims,

Todėl

Tavo siela tegrįžta

Į žemę, tai ir bus tavoji Mirtis.

 

 

 

 

Benjaminas Krinčius skaito tekstus paukščiams


2007-ieji


Dieve tu mano

Kokį ilgą

Gyvenimą

Gyvenau

Juk norėjau

Naikintis

Bet paukščiai

Vien paukščiai

Sulaikydavo

Savo klyksmu

Debesyse

Plaukdami

Juodais taškais

Geltonų dažų fone

Sulaikydavo

Ranką

Pakeltą

Prieš save

Bet galgi pabūgau

Pateksiąs į

Pragarus

Siela troško

Ramybės

Bet ramybės

Nebuvo

Tik rūpesčiai

Dieve, vien vargas

Gyvenimo vargas

Šitiek metų

Atrodė

Nebus pabaigos

Bet laikas

Prabėgo

Per greitai

Ir nieko neliko

Vien tik paukščiai

Juodais taškais

Debesų geltonume

Paukščių klyksmas

Vėlų rudenį

Lyg be namų

Prisiminimai

Daugiau nieko neliko

Nieko

Tik ilgesys

Liūdesys

Praradimai

Nostalgija

Ir paukščiai

Vien jūsų klyksmas

Gyvenimo rudenį

(Ačiū, kad klausėt)



Beprasmiai tekstai

Gyvenimas yra praradimų grandinė


Gyvenimas yra praradimų grandinė, kuri nutrūks tik jam pasibaigus. Kiekvieną valandą, minutę, sekundę prarandame save: laiką, mintis, judesius, atodūsius. Ši mintis nepakeliama. Geriau galvoti apie ateitį. Taip bandyti save apgauti. Praradimų grandinę pakeisti kvailybių grandine. Bet vargu ar tai įmanoma. Greičiausiai ne.

Stora knyga yra kapas

 

Niekada nerašysiu storų knygų. Ir ne dėl to, kad neįstengčiau atspausdinti jų ant popieriaus, bet dėl to, kad didelė ir stora knyga yra minčių kapas: visi į jį žiūri, skaito antkapio užrašą, bet niekas dorai nežino, kas gi šiuo metu ten iš tikrųjų yra.

Problemų geometrija

 

Gyvenimas taip sukonstruotas, kad nuolat atsiranda problemų. Jų sprendimas sukuria naujų problemų, o šiųjų sprendimai vėl gimdo naujas ir naujas problemas. Anoji problema galų gale gal jau ir išspręsta, bet galybė naujų smaugia gerklę.

O gal anoji problema visai ir neišspręsta, tik tiesiog pamiršta, palaidota po naujųjų problemų nuošliaužom? Kas dabar susigaudys toje begalinėje painiavoje?

Paralelinis gyvenimas

 

Istorija – tai dėžutė, kurioje gyveni kitą, paralelinį gyvenimą, kuriame nėra nerimo, baimės ir drebėjimo. Čia ramybė šalia vėlių suolelio, palaiminta tyla. Čia niekas tau nesukels rūpesčių, nepasakys blogo žodžio, nepasielgs kvailai. Čia tu niekam nerūpi, ir niekas tau nesvarbu. Čia – Nieko erdvė be laiko dimensijos. Čia nepatirsi troškimų, neturėsi norų, nereikalingų vilčių ir iliuzijų. Čia jausiesi seniai miręs. Tad ko daugiau bereikia?

Lemtingas rytas

 

Kartą ūkanotą rytą pro langą pamačiau senutę. Keistai atrodė. Visa balta, rūbas juodas. Sunkiai kilojo kojas gatvės pakraščiu, susikūprinusi, vos gyva. Bet netikėtai pakėlė akis į antrojo aukšto langą ir skvarbiai pažvelgė į mane. Nespėjau atsitraukti. Pajutau, lyg į mane žvelgtų pati Mirtis. Keistas jausmas apėmė sielą. Nerimas ir ramybė vienu metu. Greitai mirsiu, o galvoju apie žemiškus dalykus. Argi aš toks pat kvailys, kaip ir visi? Nenorėčiau toks būti. Deja, esu. O kaip senutė? Kurgi ji dingo?

Viltis

 

Nors netikiu į Dievą ir Jo negarbinu, visgi neprarandu vilties, kad net ir tai Jis man atleis.

– Viešpatie, ar atleisi?!

Analogija

 

Kai atėję užkariautojai ėmė naikinti kraštą, buvo kunigų, kurie degino bažnyčios knygas, kad jos nepatektų į atėjūnų rankas.

Betgi, Dieve Tu mano, argi reikėjo dėl to naikinti savo kultūros šaltinius, argi čia kas nors pavojingo buvo parašyta, kad reikėjo taip daryti? Argi mes buvome kalti, kad gyvenome? Ko gero taip. Jų akimis žiūrint.

 

Kvailystės

 

Tos visos nesąmonės, kaip antai, profesinis švietimas arba duomenų rinkimas apie tolimesnį eksmokinių gyvenimą yra visiškas absurdas, nes įvyksta tai, kas turi įvykti, ir viskas priklauso nuo Likimo, žmogaus karmos ir dar dievai žino nuo kažin ko, bet ne nuo kažin kokių mokytojūkščių, kurie taip įsijautę į geriečių rolę, jog nebesugeba pažvelgti į save iš šalies ir pamatyti, kokie jie juokingi ir apgailėtini.

Surinkėjas

 

Aš ne rašytojas ir net ne grafomanas. Aš tik spaudos ženklų surinkėjas.

Baimė

 

Atsiveria tuštuma. Baisi tuštuma. Ji neturi krantų. Ji neturi gylio mato. Atrodo, ji tuoj mane praris. Bet ne. Nėra ko bijoti. Juk aš miręs. Po mirties pavojų nebūna.

 

Svajonė

 

Vienintelė dar likusi svajonė: kai užaugs vaikai, ramiai pasimirti.

Paradoksas

 

Gimęs mirti džiaugiasi gyvenimu. Argi nekeista?

Vasaros atributai

 

Švytintis vasaros nakties monitorius ant stalo, aksominis kavos puodelio paviršius su keliomis muselėmis – štai mano vasaros atributai. Akivaizdu, kad jie visai suprantami rudenį ar žiemą. Dėl to ir nemėgstu vasaros.

Ribos

 

Jaunystėje daug skaičiau ir galvojau, norėdamas išplėsti mąstymo ir pasaulio pažinimo ribas. Bet nuėjau taip toli, kad jaučiuosi nebe šios žemės gyventoju. Grįžti nebeįmanoma. Belieka lukterėti šiek tiek laiko. Ir viskas pasibaigs.

Ligonis

 

Tais retais atvejais, kai būnu pailsėjęs ir nieko neskauda, atsidaro minčių kanalas, ir imu galvoti, pamatau, kad dar daug darbų reikėtų padaryti, sau ir kitiems, ir pasidaro baisu, apima panika, nes aiškiai suvokiu, kad neturėsiu tiek laiko ir tiek jėgų, kad galėčiau viską atlikti. Ir tada pradeda skaudėti galvą, surakina sprandą, atsinaujina visi įmanomi skausmai, ir aš vėl tampu ligoniu. Įprasta būsena. Savotiškai dargi maloni, nes nebelieka minčių ir baimių.

Atsparumas

 

Geležinėmis replėmis traukė į šį pasaulį šundaktariai, vaikų darželio auklėtojos mėgavosi mažųjų sadistų kankinimais, buki valdžios ir partijos sraigteliai bandė perlaužti jau suaugantį stuburą, kankinau pats save nežmonišku darbu, abejotina mityba, daugybę metų naikinau sielą ir kūną darbo rutina, nakties miegą pakeisdamas įtemptu proto darbu. Atrodytų, neturėjau tiek ištverti, tiek pakelti, o vis dar gyvas, Dieve, dar gyvas. Šitiek metų! Neįtikėtinas atsparumas!

Šventė

 

Minia apgirtusių silpnapročių šėlsta miesto aikštėse. Tai „miesto šventė”. Duonos ir reginių!

 

Aplinka

 

Pusgirčiai, sugyvulėję, jų kalba primena šuns lojimą. Kultūros ir mokslo nepaliesti. Keikiasi dažniau negu išloja pusžodį. Jų vis daugėja. Galų gale jie mane nužudys. Vieną tamsų vakarą įsmeigs peilį į mano nugarą, patys nesuprasdami, kodėl ir už ką.

Apie nišą

 

– Kiekvienas ieško savo nišos, – sako Arūnas, ir jis ko gero teisus. Toks žodinis vyksmo įvardijimas tepasako apie žmonių praktiškėjimą ir racionalumą. Nėra jokių nišų ir jokių rėmų. Tai tik susireikšminusių žmonelių klaidžiojimai žodžių ir minčių labirintais, bandant suteikti prasmę beprasmiams savo užsiėmimams. Gaila žmonelių.

Nesusipratimas

 

Tai, kad vis dar gyvenu, tėra toks nesusipratimas, apie kurį vien pagalvojus, plaukai šiaušiasi ant galvos, siaubas surakina sąnarius, ir norisi staugti iš sielvarto ir beviltiškumo, nes tai jau seniai turėjo įvykti, bet neįvyko dėl menkystos, kuri nešioja mano vardą ir pavardę, ir kuri, pažvelgus į veidrodį, nepadoriai ima šiepti savo dantis ir spoksoti raudonomis akimis, kartais buku, bet kartais ir nirtulingu žvilgsniu, tarytum norėdama perkąsti pati sau gerklę.

Dievo ženklai

 

Kunigas Albinas. Samdytų banditų daužytas kirviu per galvą. Kaukolės protezas. Gyvena toliau 20 metų žvalus, protingas. Argi ne stebuklas? Dievo ženklas akivaizdus. Tik ar visi jį mato?

Šiapus ir anapus Mirties

 

Kai numirsiu, prie mano karsto stovės mano kūdikiai, - penkios kenčiančios sielos, kurias įkūnijau šiame pasaulyje, ir tai nedovanotina; nedovanotina net tokiam gyvuliui, kaip aš, kuris niekada nieko nemokėjo, negalėjo, nesugebėjo, kuris nieko gero šioje žemėje nenuveikė, buvo silpnas ištiža, netikėlis, sujauktos sąmonės žmogelis, kuris betgi paleido į pasaulį penkias kenčiančias sielas ir už tai bus nubaustas nesibaigiančiomis skaistyklos kančiomis, kančiomis, kurios artimos pragaro kančioms ir drauge panašios į tuščią rojaus plūduriavimą, kur nėra krantų, nėra ribų, nėra vartų, nėra vartininko, nėra rakto, kur nėra nieko, į ką galėtum atsiremti, ką galėtum užčiuopti, ir tai taip pat nepakeliama, kaip ir pragaro kančios, tad galų gale, koks gi skirtumas, kur pateksi: į pragarą, rojų ar skaistyklą?

Atsitiktiniam skaitytojui

 

Skaityk protu ir širdimi, jei nori suprasti ne vien tai, kas plika akimi matoma. O jeigu tavo akys paskubomis slysta eilučių paviršiumi, mesk šį užsiėmimą. Jis nevertas tavo sugaišto laiko. Geriau eik triušiams žolės parauti arba išvirk alkaniems vaikams sriubos. Na, eik, ko dar spoksai?

Laimė

 

Visi trokšta laimės, nors tik įsivaizduoja žiną, kas tai yra. Iliuzija! Tik skausmas ir kančia turi vertę. Egzistenciniu ir galbūt amžinybės masteliu. Visa kita tėra tuštybė.

Intencijos

 

Daugėja gerų intencijų. Tai gerai. Bet jos nieko neišsprendžia. Nes šiandienis gyvenimas yra vienadienis. Štai istorikai pasišovę perrašinėti senuosius aktus. Arba skenuoti į kompiuterines laikmenas. Bet, o varge, tose laikmenose dokumentai blykšta greičiau, negu pačios senienos. Bando leisti knygų pavidalu. Bet, o varge, tos knygos ir visos nuotraukos jose, išspausdintos šiuolaikine technika, irgi blunka, dargi greičiau, negu knygos, išspausdintos prieš keturis šimtus metų, kurios ir po kitų keturių šimtų metų dar švies raidžių juoduma, o šiandien išleistųjų jau niekas nebeprisimins. Arba kalbės kaip apie laikus, kai žmonės dėl savo naivumo ir nepatyrimo atidavė laiką ir jėgas beprasmiškiausiems darbams, manydami, jog daro gerus darbus, bandydami išsaugoti tai, kas šiandien dar vadinama kultūros paveldu. Viskas turi sau skirtą laiką. Ir senienos gyvens tik tiek, kiek joms skirta. Tad nėra ko perdaug stengtis. Lemties laiko neprailginsi. Taigi, ir tavo intencijos, švelniai tariant, kelia abejonių. Bet nenuleisk rankų, aukščiau galvą, mano senasis drauge, gyvenimas vis tiek prabėgs, ką beveiktum, o visi tavo darbai neturi jokios prasmės. Tai tik riboto tavo proto nuokrypiai, jeigu manai kitaip.

Kas yra mokytojas?

 

Norėdami ką nors išsiaiškinti, griebiamės palyginimų. Negaliu lygintis su gydytoju, nes nežinau, kas tai yra. Taip pat ir su chirurgu, kolūkio pirmininku, partijos lyderiu, nes nežinau, koks jų darbas. Nebent su duobkasiu, nes galiu įsivaizduoti jį, žiūrintį iš duobės dugno į viršų. Bet tai netikęs palyginimas. Taigi, neturiu su kuo palyginti. Dėl to negaliu pasakyti, kas yra mokytojas. Nors mane patį juo vadina jau 30 metų. Baisus skaičius!

Gyvenimas yra košė

 

Gyvenimas yra košė. Ją valgai, bet negali suprasti, iš ko ji padaryta. Šiandien ji saldi. Nes tu laisvas. Laisvas kvailai praleisti primityvų savo gyvenimiūkštį, darkydamasis prieš draugus, demonstruodamas fizinę jėgą ir slėpdamas proto imbecilumą, kurio tau nestinga. Tai jaunystė. Paskui ilgi neapibrėžtumo metai. Tada senatvė ir nykuma, stengiantis neužmiršti tuščiai praleistų metų skaičiaus. Ir jokio skirtumo, ar tas skaičius 50, ar visas 100. Antrasis variantas dargi blogesnis. Nes ilgas marazmatiškas braidžiojimas po košę tik apsunkina karmą, ir košės ėdimui galo nebus. O gal tu to ir nori? Tada nieko tau čia ir nesakiau. Pamiršk!

Vienužis I

 

„Vienužis, pakuršėj prisigūžęs”, - pasirašė vienas žmogelis prieš daugybę metų. Kas šiandien bepajus tą baisią sielos gėlą, kuri pjaustė žmogelio širdį? Egzistencinės tuštumos gėlą. Vienatvės. Vienišumo. Kūrybinio skausmo. Gyvenimo neteisybės. Žmogiškojo silpnumo. Nevilties. Bandymo užsimiršti. Apsvaigti. Kūryba. Alkoholiu. Iliuzijom. Dievoieška. Dievorada. Kol galop vėžys ėmė ėsti kūną ir žemiškosios kančios baigėsi penkiasdešimt vienerių nesulaukus. Argi ne taip bus ir man, tokiam pačiam bėdžiui, toj pačioj pakuršėj prisigūžusiam?

Dieve, būk gailestingas!..

Sunku mirti jaunam

 

Pažinojau žmogelį, kuris kartą į sąsiuvinį ėmė rašyti, „kai numirsiu, man' pakaskit/ ant Šventosios upės kranto:/ Kad matytų kapas sodžių,/ Kūdikėlis kur užaugau”, ir užbaigė: „Nieko kito aš nenoriu,/ Tik lelijos kad žydėtų,/ Kas pavasario rytelį/ Kad lakštingala skambėtų...” Buvo išgyvenęs 26-erius, o likę mažiau nei treji metai. Ką jis jautė? Ką išgyveno? Kartėlį? Bejėgiškumą? Neteisybės pojūtį? Kas pasakys, pats to nepatyręs? O patyręs jau nebepasakys. Gyvenimas yra aklas.

Ir suknistas. Kam skauda, tą muša! Kas atspės savo likimą? To neduota. Kaip ir daug ko. Deja.

Beprotybė I

 

Nepraeis nė šimtas metų, kai žmonių beprotybė pasieks ribą, už kurios nebebus nieko. Tada prasidės didieji kataklizmai, kurie betgi greitai baigsis, palikdami supleišėjusią žemę be gyvybės pėdsakų. Gal tada prasidės naujas evoliucijos ciklas? Juk bakterijų turėtų likti...

Beprotybė II

 

Nepraeis nė šimtas metų, kai tektoniniai žemės sluoksniai ims skeldėti ir eižėti, o vanduo, žemė, oras ir ugnis susilies į vieną, ir tai bus pabaiga. Tad sunku suvokti žmones, kurie šiandien rašo knygas, tikėdamiesi nuveikti ką nors gero tautai ir pasauliui, betgi nepagalvodami, kad greitai neliks ne tik tautos, bet ir pasaulio. Tad kam tos jų pastangos? Tik užsimiršti šią akimirką?

Fragmentas

 

Pasaulis ir tu – štai du beprotybės vėrinio karoliukai. Visas vėrinys pernelyg ilgas, kad pamatytum jo galą ar pradžią, todėl tenka tenkintis fragmentu. Tik fragmentu.

Kada ateina Laikas?

 

Žvilgsnis klaidžioja po baltas ligoninės palatos sienas, lubas, bet Dievo niekur nematau. Gal dar ne laikas?

Vienužis II

 

Prieš daugelį metų pažinojau žmogelį, kuris pasirašė Vienužiu, pakuršėj prisigūžusiu. Už šimto žingsnių upelis, jį peršokus – Kuršas. Šiapus – tolimas kelias Lietuvon, kurioje niekas jo nelaukė. Rožė, sužeidusi širdį, - Samaroj už tūkstančių varstų, brolis – Petrapilio mieste Rusijoj, o visas gyvenimas – Lietuvos, kurios jau seniai nebebuvo žemėlapyje, pakraštyje: Sartai, Varniai, Panevėžys, Krinčinas, Laižuva... Kelionė Lietuvos pakraščiu, kol numirė, bandydamas paskutinįjį pakraščio tašką paversti savo pasaulio centru. Bažnyčios stovi šimtmečius. Jo gi, deja, tik truputį ilgiau nei penkiasdešimtmetį teišstovėjo. Ir buvo išsprogdinta. „Aukštesniosios, arijų rasės, vakarų kultūros nešėjų”.

Už kokias nuodėmes baudi mus, Viešpatie?

Palatoje

 

XXI amžiaus valstiečio tipažas. Egzotika. Lankytojai eina kaimais. Jau mintinai žinau tekstą, kurį ligoninės herojus pasakys naujam lankytojui. Kartoja kaip mantrą. Kaip maldą. Kuo jis skiriasi nuo XVI amžiaus valstiečio? Primityvi sąmonė. Ji nesikeičia. Keičiasi tik išorinis blizgesys. Vietoj arklių – traktoriai, vietoj vežėčių – padėvėti automobiliai. Tas pats nuostabus primityvumas. Kiti pasauliai jam nepažįstami. Tik savas, kaimiškas.

Dar

 

Ligoninė. Klasikiniai tipažai: žvali, smalsi moteriškė, įpratusi nesunkiai sirgti; rūpintis sveikata – jos gyvenimo būdas; seniokai – rimti ligoniai; vienam pasisekė, tas energingas ir daug kalba, kitas vos prašneka, trečiam niekas neberūpi; tas kažką murma vienas. Seselės dirba savo darbą. Gydytoja žvali, skirsto vaistus. O kas esu aš šioje erdvėje? Kokia mano paskirtis? Patręšti žmonijos daržą? Vadinasi, atlikta. Mauras darbą padarė. Gali eiti lauk. Myriop!

Galvojimo spragos

 

Tipiška žmogiška kvailybė: galvoju, kas bus ryt-poryt, bet nepagalvoju, kad to ryt-poryt galbūt nebebus iš viso. Gal būsiu išneštas karste. Apie tai reikėtų galvoti. Ir melstis, o ne kaimiečius savo brošiūrose skaičiuoti!

Užsiėmimai

 

– Sėdžiu archyve prie senų dokumentų, ir man tai visai patinka, - sako istorijos mokslų daktaras Elmantas.

O aš guliu ant grindų ir galvoju, - vadinasi, gyvenu. Bet man šitas užsiėmimas visai nepatinka. Galvoju mesti, bet šito taip paprastai nenutrauksi. Kartą bandžiau, bet nepavyko. Todėl guliu toliau.

Naivi mintis

 

Kartą pagalvojau: jeigu po mirties mano kūną sudegintų, - o to aš labai noriu, ir dar noriu, kad pelenus išbarstytų pievoje, kur žmonės veda šunis pasivaikščioti, ir dėl to ten pilna kakučių, - taigi, mano kūną sudegintų, o pelenus išbarstytų pavėjui, kaip tada stosiu Paskutiniojo Teismo dieną Viešpaties akivaizdon? Pelenu? Vėju? Žole? Kakučiu? Argi siela kalta, kad tąkart buvo nusiųsta būtent į kūną, kurį galėčiau pavadinti žodžiu ? O kaip su kitais persikėlimais? Ar ta pati siela atsakys už visus gyvenimus?

Šermenų repeticija

 

Valgo, geria, gieda, kalba gražiais žodžiais, bando prisiminti gerus darbus, - net imi abejoti, ar čia tau viskas skirta, nes lyg ir nebuvai jau toks geras, veikiau piktas, susiraukęs, nusivylęs, nekalbus, dargi agresyvus kartais, ciniškas, mizantropiškas... Tikrų tikriausia šermenų puota! Tik velionis neguli sau ramus ant lentos, o vaikšto tarp puotaujančių ir laikas nuo laiko įpila brendžio į tuštėjančias taureles.

Sprigtas

 

Įskridusi į kambarį, širšė-žvalgė ėmė sukti ratus virš mano kaukolės, zonduodama galimybę okupuoti patalpą ir kėsindamasi įgelti man į akį. Neliko nieko kito, kaip tik duoti sprigtą vargšei į nosį, ir ji išlėkė pro langą rėkdama: „sesės, bėkim, čia psichas gyvena!”.

Jei taip užtektų vieno sprigto dvikojams įkyruoliams, vis nutraukiantiems minties giją telefono skambučiais ar beldimu į duris, gyvenimo lengvybė būtų daug saldesnė.

 

Patarėjai

 

Geri žmonės nori man padėti gerais patarimais. Vieni sako, nerašyk tokių keistų tekstų ir būsi suprastas. Kiti sako, rašyk kaip visi ir būsi pagirtas tarp tekstininkų. Treti stebisi, kad tekstai pernelyg keisti, jog juos būtų galima spausdinti laikraščiuose. Ketvirti ima ir išspaudina. Tada pasipila komentarai, šimtai patarimų, kaip nereikia rašyti ir kaip reikia rašyti. Koks aš jaučiuosi jiems dėkingas! Toks mažas ir menkas kritikos objektėlis. O jie tokie dideli ir gražūs. Norėčiau rašyti taip, kaip jie pataria, bet mano silpnybė įveikia mane patį, ir, o varge, nedėkingasis! aš vėl rašau kaip anksčiau, nėmaž ne taip, kaip esu pamokytas. Kaltas, esu labai kaltas, prašau atleisti.

Pasažas

 

Istorija. Nebūtų jokios istorijos, jei ne tie žmonės, kurie čia apsigyvena, kurie trokšta turto, o didžiausias turtas, jų akimis žiūrint, yra žemė, todėl jie plėšosi dėl žemės, mušasi, teisiasi, atiminėja vieni iš kitų, supirkinėja, grobia, kol galų gale gauna šešias pėdas po žeme ir nurimsta labai ilgam. Bet viršuje paprastai lieka jų sūnūs, dukterys, vaikaičiai, kurie tęsia istorinę tradiciją toliau, iki pabaigos. Iki begalybės. Ak tie žmonės! Jeigu ne jie, nebūtų ir jokios istorijos.

 

 

Mėnesiena

 

Kokie tušti ir beprasmiai tavo gyvenimo darbai šią vėlyvo, bet šilto rudens mėnesieną.

 

Meilės kvapas

 

Kartais žmonės man sako, kad aš myliu šitą Lietuvos kraštą, kuriame dirbu ir kvėpuoju. Taip, šito nenuslėpsi, - juk tai mano agonijos vieta. O ir kaip nemylėsi to molio, kuriuo neužilgo tave uždrėbs.

 

Išleido Krinčino Savilaida. Leidinio Nr. 41.

Išspausdinta Panevėžyje 2007-10-01.

Tiražas 22 egzemplioriai.

Nekomercinis leidinys