Vytautas V. Landsbergis gimė gūdžiais sovietinės okupacijos metais tarnautojų šeimoje.
       Vaikystėje V. V. L. ėjo į Vilniaus vaikų darželį, kurį baigęs labai norėjo stoti į Kauno zoologijos soda. direktoriumi, bet netikėtai pradėjo lankyti Vilniaus A. Vienuolio vidurinę mokykla, ir santykiai su gyvąja gamta komplikavosi...
       Pirmieji eilėraščiai buvo dedikuoti fizikos mokytojai ir viešai paskelbti per bandomąjį abitūros egzaminą. Fizikos mokytoja jaunojo autoriaus kančias įvertino ketvertu... Vėliau V. V. L. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas – ta kalba jis ir šiandien laisvai bendrauja bei kuria eiles, scenarijus ir pasakas... Dar vėliau V. V. L. studijavo kino režisūrą Tbilisio teatro institute, bet mokslų nebaigė, nes nebuvo lemta... Paskui mokėsi pas J. Meką Niujorke bei kitose įstabiose vietose.
       Kai Lietuvoje prasidėjo Atgimimas bei Nepriklausomybė, V. V. L. bandė žadinti piliečių sąmonę tautiniais filmais apie partizanus, Stasį Lozoraitį, Arvydą Sabonį bei kitus iškilius lietuvių tautos veikėjus...
       Amžiaus pabaigoje, jau pasibaigus Atgimimui ir prasidėjus Išsigimimui, V V. L. pasitraukė į grožinės kūrybos pelkes bei poetinio žodžio bunkerius, kur įsikasęs ilsisi ir šiandien.




***
šiandieną pradėsim nuo rudens
kaip jį atskiri nuo nuovargio
kaip prijaukini jį ar pamilti
(iš tikro viskas žymiai paprasčiau
negu kokia liga arba nelaimė)

pirmiausia jį pajusi kambary –
nuo sienų kris drėgni
nepatirtos būties šešėliai
palei grindis ropos migla
kartosis bobų vasara
voratinkliai ilgi ant sofos veido

privalot atsimerkt ponuli
ir pamatyt
kaip kambary daiktai beviltiškai nukaršę
autentišką vienatvę skleidžia

tuo tarpu baldų išnaros
kuriom gėrėdavais kadaise
toli gražu dar ne ruduo
kai plaikstos skersvėjo nešiojami
ponulio dienraščiai, laiškų pasenę atplaišos
mums tiek sukėlę juoko čia – cituoju
myliu tave be galo
(tavęs negalima suprask mylėti)

todėl
sėdėk dabar po lietvamzdžiu ir kantriai lauk
kol kaukolė bus sklidina lietaus
tada galėsi eiti lauk
šituo ilgu koridorium (juk pats
taip mėgdavai cituot visus tuos tunelius
koridorius bei visa kita)

eini lyg aklas atlupi
užkaltas sandėlio duris
lipi ant taburetės ir bandai pasiekt
serbentų trilitrį lentynoj
STOP

juk taip jau vieną kartą buvo
jau sapnavau kaip tykšta ant grindų raudona masė

kodėl ir vėl? kam visa tai?
kam ši tamsos beprasmė informacija?..

man – atsako ruduo

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
arbatos ritualas pamiškėj
eilė neūžaugų – puodeliai lūpose
veidai įkaitę riebūs spirga
lunatiškoje porceliano šviesoje

orus dirigentas mosteli kirviu –
ir į mūsų ištiškusias smegenis
be garso leidžiasi vorai

jie kantriai lopo atminties akivarus
akiduobes užlieja krauju, o kaulus
kaip jau esam įpratę
atiduoda šunims

po šios procedūros prižiūrėtojas
atkelia aptvaro vartus ir sako
eikit
jūs laisvi

bet mes
jau niekur nebenorim eiti
laimingi
skanduojant ratu koja kojon:
kas
vyks –
ta
ap –
link
yra
nebe –
mes

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
akis priplojusi prie stiklo
bergždžia diena kurios
neapvaisino vėjas –
pašarvoti
mes sėdime prie lango
jau antrą iš eilės gyvenimą
neatskrenda net tarkim paukštis
kuris bent trenktųsi į sarkofago
stiklą, tik ponas Dievas debesuos
mosuodamas muses nuvaiko
nuo mūsų nuvytusių benamių veidų
taigi vasara

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
jau karas baigėsi, lijundra
išblukino vainikų užrašus kapuos
aplink žaislų laužai, šunų
patežę išmatos

keturpėsti mes urzgiame ir lojame
mes badom pirštais žemę
ieškodami šiai žiemai žemuogių
užmiršti

išsikasam apkasus
išsikruvinam lūpas
laižydami suskilusių stiklainių
sprogmenis

jau karas baigėsi, lijundra –
informuoja
geranoriškas garsiakalbis
pakartas ant koplytstulpio

bet mes
spjaudom garsiakalbiui į veidą
mes jo gerklę perpjaunam žirklėmis
mes rėkiame ir inkščiame
kad mums šis karas niekad nesibaigs
tegu šį karą baigia tie kurie pradėjo

paskui
užspaudžiam pirštais garsiakalbio šnerves
ir klausiam sukandę dantis –
kiek metų dar tęsis ši lijundra
kiek rudenų ji dar blukins
mūsų antkapių užrašus

ogi amžinybę
atsako pašnibždom
garsiakalbio lavonas

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
anądien
skalbiau prišlapintus Jonuko vystyklus
ir tarsi be ypatingo susidomėjimo
viena akim stebėjau
kaip dvi pavasarinės musės
ant vonios krašto dulkinas

staiga
kažkokia laukinė sakyčiau neapykanta
užtemdė mano sąmonę
ir rankos tapo nepaklusnios
amžinajam nežudyk

lyg nejučiom
vandens sroves aš nukreipiau
į zirziančią porelę
verpetas
ilgai kaip sakoma aukas dar suko
jų siautulingam meilės sūkury

paskui
kloaka krioktelėjo ir prarijo
parazituojančius pavasario
įsimylėjėlius

nešinas musių lavonais
išėjau nusilenkt – tačiau jokių plojimų
žiūrovai skirstosi iš salės
taip ir nesupratę
kodėl tiek daug
beprasmiško zirzimo
paskutiniojoj meilės scenoj

o aš skalbiau toliau
niūriai vartydamas galvoj
šią nemalonią situaciją
mąsčiau apie Kama Sutrą
ar tarkim Šekspyro dramas
kuriose irgi daug
netikėtumų

tačiau
pravirko kambary pabudęs Jonas
ir teko visa mest...

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
mik užmik mano meile
šita žiema jau pernai buvo –
suplėšytas kalėdų atvirukas
išniekintos eglutės pakelės griovy

nukaršęs laikrodis svetainėj
iš jo akies
sekundžių eliksyras kapsi
susigeria
į jaukų jautienos kepsnį
su bulvėm

naujieji dvylikta žvakutės
.........................................
mik užmik mano meile
savo sapno sklerozėj
mano delno duobėj

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
kaip kvepia vasaros dangum
tavo prinokę krūtys
ir niekas rodosi nebepakeis
puikios šio vakarėlio režisūros

šviežioj pusny
garuoja tavo pėdsakai
o jais atbėgantis
pasiutęs vilkšunis
papuls beje į pasalą
į mūsą meilės guolį

mes viską
buvom puikiai apskaičiavę
dabar
užmigus urzgiančiam vilkšuniui
galim švęsti ir džiaugtis

lukštenti deimantų akis
mylėtis be saiko
netaupydami
šio puikaus lytinio sapno
sekundžių

kiek laiko klausiu
mylimoji
jau tęsias tavo šermenys

o ji man šypsosi ir atsiprašo
matyt kažką supainiojau
bet tau netinka šis vaidmuo
medžioklėje su vilkšuniais

ir ši mirtis taip pat
ne tau

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
sukrešėjo žemuogių uogienė
suskilusiose mūsų lūpose
ir supuvo
drėgnam sandėly obuoliai
kadaise pozuodavę nuogi
saulėkaitoje
mudviem

tu rodai piršteliu pro langą –
triušių kailiukais apsirėdžiusi
po kiemo zoną blaškosi
naivi žiema devyniasdešimt devintųjų
teturinti
pradinę apokaliptinę vaizduotę
be gilesnės
šio reiškinio analizės

taigi žiema
nėra namų laukų nei sodų
pakelėse sunumeruotos pusnys
krauju pasruvę akys, ilgos
bemiegės naktys, ligos
atodūsiai ir prakaituoti snukiai
bei sunkios šypsenos
nukarusios nuo lovos
ligi žemės

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
nakties pradžia lyg niekur nieko
tik iš akiduobių pribyra sniego
ir skilinėjant sapno ledui
nutįsta per grindis ligi pat lovos
geltonos mėnesienos seilės

virtuvėj neplauti puodeliai, peilis
apsalusiais nuo torto ašmenim
o ant palangės gašlūs
pornožvaigždžių ir pornosnaigių žvilgsniai
susminga į tave, į tavo krūtis
kurias sužvarbę maigo
gruodžio penkioliktosios mano
pirštai

tačiau po valandžiukės
kai mums visiems jau atsibosta
ši monotoniška viduržiemio erotika
tave išsineša visiems laikams
gan netikėtas sapno posūkis
gelbėkit! – sušunka peilis
ir sminga į grindis be gailesčio

paskui
kalėjimo guolį
benamis vėjas urgzdamas apuosto
o aš sudėt per naktį bluosto
ligi pat ryto negaliu

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
tarsi sėdėtum kambario karste, vien žiurkių
graužatis po lova, pro sienų plyšius lendantys
vorai, pernakt pasenstantys palėpės baldai –
taip supelija paauksuoti atminties aksomai, o tu
šaipaisi iš smulkių graužikų, iš sapnų, kuriuos
daug meilės scenų su neprityrusiom mergaitėm
bet tai tik nesėkmingas bandymas palikt šį kambarį
vorams ir žiurkėms ir šikšnosparniams, kurie gyvi dar
blaškosi pelėkautuos, tada tu puoli karštligiškai rengtis lipi
lietpalčio skvernu iki pat kišenių, bet
įsipainioji apmušalo skylėse, sulėtintai
krenta stiklainis medaus (kai bombardavo Aleksoto
tiltą, buvau tada mergaitė, regis,
Monika, mane šaukdavo – Monika Monika,
man nepatiko šis vardas
tada Monika mirė) o voratinklis, medaus stiklainis
ir visa kita, kas išgalvota šiam eilėrašty
tai tik fatališkas šio vakarėlio sutapimas
tik žiurknuodžiai tamstoms, tik juokas
lietvamzdžio vargonais garmantis į gatvę
kur stovi pasipiktinę tavo vienatvės kaimynai
vorai bei šikšnosparniai, matyt
kažkas juos neteisingai informavo, kad tu
eisi iki kambario galo, iki lango, atsistosi ant palangės
ir stipriai atsispyręs šoksi žemyn galva
į gatvėj tekančių lapų upę, irsies plačiais mostais
žarstydamas drėgnus lapus, numirsi miesto pakrašty
kokiam nors skersgatvy – atsikvėpkim dabar
prisiminkime bet ką, pavyzdžiui istoriją
apie laikrodį ir žiurkę, kuri užsimerkus atspėdavo
kiek akimirksnių sutelpa krentančioj bomboj
kiek sekundžių telpa stiklainy medaus
kurio rūsyje niekaip negali pasiekt pasistiebus mergaitė
bet žiurkės
kaip mėgdavo sakyti vienas filosofas
vardu mergaitė Monika
žiurkės neturi sąžinės, jos turi dantis

 

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.



 

***
anksčiau
anot senų žmonių
kai užeidavo kokia cholera
ar tarkim maras – kaime
pasirodydavo pageltusi senikė
klebindavo duris, prašydavos nakvynei
žadėdama atsimokėt

tačiau kaimiečiai
užsirakindavo trobų duris
užkaldavo langus, klodavo
išbaltintas drobes senikei skersai kelio
kol jai
atsibosdavo šis slapukavimas
ši vaikiška sakyčiau mirties baimė

tada ryte – ramybė jūsų namams
net šuo ir tas iššiepęs dantis vidur kiemo
o vištos į krūvą suverstos it malkos

paskui, kai giltinei
jau lig negyvo kaulo įkyrėdavo
ši nuobodi skerdimo monotonija
senikė kelkrašty sėdėdavo ir mus
Sekminių rytą skubančius bažnyčion
bandydavo pašnekinti po vieną
atsiprašinėdavo
esą jos toks charakteris, esą kažkam
vis tiek jos darbą tektų dirbt
bet nieks net į kalbas su ja neįsileisdavo
jau nekalbu apie šiltą žmogišką ryšį

ši nejauki susvetimėjimo atmosfera
dažniausiai tęsdavos iki kitos choleros
arba net amžiaus pabaigos, kol mes vėl
išsiilgdavom senikės, atplėšdavome nuo langų
lentas, nuklodavom drobes nuo vieškelio
po atlaidų naršydavom krūmynus kelkraščiuos
maldaudami sau atilsio, kol ji
pasigailėdavo ir mums
atleisdavo

taigi mirtis kolegos
anuomet būdavo
visai kitokio lygio
nei dabar

Landsbergis, Vytautas V. Tik sapnininkas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1999.