(Veiksmas vyksta prie vandens telkinio.)
       Vakaras. Stovi vyras, apsivyniojęs galvą juodu skuduru. Šalia kibiras su vandeniu. Jame plaukioja sidabrinė žuvis. Užsikabina žuvį. Ir stipriu mostu užsimojęs meškerę šveičia į ežero vidurį sušukdamas:
       – Ir pagaliau pradėjo šiais metais dangumi žuvys migruot! Žvynais skrosti dangų. Taip ir debesis galima suplėšyt, ir lietų išlaisvinti...
       Tada ištraukia žuvį į krantą. Atsargiai nukabina nuo kabliuko. Prisikiša arčiau veido. Ir tyliai sušnabžda:
       – Į baltą vandens stiklą galima nusipjauti galvą taip ir nepradaužus paviršiaus.
       Padeda žuvį ant greta gulinčio akmens. Išsitraukia žalią lenktinį peiliuką ir suklupęs ant kelių su dideliu įniršiu nupjauna žuvies galvą. Įbrenda į vandenį, nuplauna ją. Vėliau užkabina nupjautą galvą ant kabliuko ir užmeta vėl į ežerą.
       Pradeda lyti.

       2 veiksmas

       Netikėtai iš nugaros vyrui paliečia petį. Jis atsisuka. Ten stovi moteris. Ryškiai išsidažiusi lūpas. Plaukai palaidi. Mūvi kumštines pirštines. Balsas virpa. Atrodo sušalusi.
       Ji linksmai klausia:
       – Sveikas, žvejy, ant ko gaudai?
       Vyras nustebęs po pauzės atsako:
       – Ant galvos – žinoma.
       – Ir seniai stovi? Nes visi jau kitam krante.
       Moteris paima akmenį ir meta į kranto pusę.
       Vyras, nieko neatsakęs, stipriai užsimoja meškerę.
       Moteris pamato ant akmens žuvies kūną.
       – Tu ją pagavai tokią? Ar galiu?
       Vyras neatsisukęs linkteli.
       Ji pakelia nuo akmens žuvį ir šiltai suglaudžia delnuose:
       – Kažkada tokią turėjau, tik vientisą... Stiklainyje – vaikystėje.
       Vyras darkart stipriai užsimoja.
       Moteris lėtai priglaudžia prie raudonų lūpų žuvį ir tyliai sušnabžda:
       – Nuo šiol bus viskas kitaip. Tiek tau, tiek man...
       Ir, priėjus prie vandens, atsargiai paleidžia į vandenį begalvę žuvį.
       Lietus nenustoja lyti.

       3 veiksmas

       (Veiksmas vyksta virtuvėje.)
       Naktis. Tyliai groja radijas. Ant viryklės verda vanduo. Nuo garų aprasojęs langas.
       Moteris stovi prie lango ir pirštu ant stiklo rašo žodžius:
       – Mano vyras Leviatano pilve mylisi su spindinčiomis undinėmis. Mano vyras gaudo visas žuvis... Mano vyras – ryklys...
       Ir greitai nutrina žodžius.

       Ant balto stalo guli begalvė žuvis.
       Ji neskubėdama prieina prie jos ir atsisėda.

       Pajunta ant peties vyro ranką. Sustingsta. Neatsisuka.
       Vyras tyliai pasilenkia moteriai prie ausies:
       – Šiandien tau nieko neturiu. Kitam krante taip pat nieko nebuvo. Vieni akmenys. Prastas dugnas ir vėjas per didelis. Tik tuščias kibiras ir vienas dumblu apsitraukęs akmuo.
       Ir dar labiau prisilenkęs, neskubėdamas pro pat moters veidą numeta ant stalo žuvies galvą.
       Prieina prie viryklės. Išjungia verdantį vandenį. Ir, paėmęs prie durų pastatytas meškeres, išeina.
       Pasigirsta stiprus užtrenkiamų durų garsas.

       4 veiksmas

       Ankstus rytas. Rūkas.
       (Vaizdas iš viršaus. Priartintas kibiras sklidinas vandens.) Vandenyje plaukioja žuvis. Protarpiais įmetamas akmuo.
       (Vaizdas iš šono.) Prie kranto sėdi vyras, kiek tolėliau pasidėjęs kibirą, ir mėto į jį akmenis:
       – Dar per anksti skandinti skęstantį. Dar ne laikas. Žuvys dar miega, todėl ir nekimba. Kad tik užtektų masalo ir drąsos.
       Jis atsistoja, pasiima šalia gulinčią meškerę ir stipriai užsimoja:
       – Šįryt turi viskas išaiškėt. Viskas pasibaigt. Reikia paskubėti, nes greit pasirodys saulė... Tada viskas bus per daug matoma. Reikia paskubėt...
       Ir jis dar stipriau užsimoja.

       Pro šaly praeina žvejys.
       Žvejys sustoja. Išsišiepia savo juodais dantim. Pakelia kepurę ir garsiai ištaria:
       – Rytas per daug baltas! Kitam krante taip pat bandžiau! Nieko nėr!
       Užsideda kepurę ir nueina.
       Vyras tyli. Po to nekantriai atsisuka.
       Nervingai paima nuo žemės akmenį ir meta į vandenį. Dar vieną.
       – Kvailys! Nieko neišmano! Žemių valgytojas! Kirminas nususęs! Pats žinau, kaip persikelti į kitą krantą. Tik reikia plaustininko sulaukti, kad perkeltų. Nes tuoj saulė pakils.
       Ir visa jėga vėl užmeta meškerę.
       Pateka saulė.
       Vyras, žiūrėdamas į saulę, lėtai ištraukia iš vandens meškerę. Bejėgis atsisėda ant žemės. Ir, paėmęs akmenį, meta į kibirą su žuvim. Nepataiko. Atsidūsta:
       – Nespėjau. Pasivėlinau. Ji persikėlė be manęs į kitą krantą. Mano moteris... Išėjo... Mano moteris iškeliavo...
       (Vaizdas iš kito kranto. Susilenkusio vyro siluetas.
       Groja tas pats radijasj.)

       Pabaiga

       2006 m.