Greitoji pagalba taip ir neatėjo. Viskas aplink nusiramino.
Tad nušaukim paskutinį raganosį.
Ir vis tik suradom. Nepaklusnųjį bedantį liūtą griežiantį auksiniais ar variniais ar mediniais dantim. Jo kairioji akis vis žvelgia į bėgančius suvenyrus. Tarsi tire tik spėk nusitaikyt. Tarsi geltoname smėlyje riedantis žolių kamuolys.
O jis taip norėjojo buti su ja. Klausyti jos. Jos džiunglių. Tu priklausau tik man.
Pro šalį prabėgo paskutinės antilopės. Ir bėgdamas pats pirmas nepastebi pro šalį bėgančių siamo dvynių. Didelės burnos tave atpažįsta o tu vis žvelgi į pietus. Ir lygumoj pirmąkart guli atviras. O tada tik žiemos šokis vidury nuvalkiotos dykumos ir tapati sumindyta burna ir tas pats matymas ir nieko daugiau tik baltų jūros vėžlių šokis.
Mano nusigėrusi draugė vėl atėjo. Ji pasiūlė nudilusį iki pusės ramentą. Aš nesupratau iš kur pas mane atsirado burnoj žalias durklas. O ji vis juokias laikydama rankose paveikslą Mane-mane.
Ir vien tik šlapi matracai pramirkę juodam spirite. Ant galvos tiubeteika. Rankoje geltona vėliavėlė. Pro šalį važiuoja traukinys pro paskutinį Gibraltarą. Aš stebiuosi kaip ateiviai dar sugeba nusileisti tiesia trsjektorija nemeluodami patys sau.
Sušildykit nukirstą ranką ir mes nebūsim tokie tolimi. Tai tik keitimas spalvos. SS būriai raudonom rankom bučiuoja įvykusį nusilengvinimą.

Sudusęs oras. Vakar buvo pats tas sušutęs lietus. Pradėsim džiovinti žuvis. Ir juoktis. Ir džiovinti. Ir juoktis. Tik riedantis apvalus stiklas sutrikdo nutilusias gatves. Ir krentantis šėšėlis toks skaidrus. Jei jo nematys tai ir tavo tilto...
Šalia žmogus su šviečiančiu protu slepia akmenis. Naudojasi savo beviltiška padėtimi. Pasislėpti.
Ir tai jau beveik nebe taip. Tik nesibaigtų namų stogai. Nesibaigtų vykstantys žaidimai kurie padeda suvokti viduj bėgantį berniuką. Tokį nuogą. Tokį atvirą – suplyšusia kišene. Nerūpestingą. Paprastą. Nepraradusį SVARBIAUSIO.
Kvadratas jau seniai neturi kampų. Ir tai laimingiausias iš visų ponaičių.
Tik nepravažiuoti 22 stotelės.
O akyse tik pelenai. O upėje tik pilkas mėnulis. Jis ant dugno girtas voliojasi ir kvepia.
Taip norisi mylėti...
Šiandien viskas pasibaigė kai prasidėjo sniegas ir kažkas užsidėjo paltą. Ir iš ikonų gėrė arbatą. O pypkės pasauliuj buvo per mažos. Ir aplink tik erezijos dūmai. Dūmai daugiau nieko.
Taip laukiu lifto. Jums į apačią. Ne tik iki dugno. Kur nuostabios damos. Tai jums 7-tintą. Taip ačiū.
Pralekia skaidrusis. Šiltas. Ką tik paruoštas asfaltas. Kaip medus jis tarp pirštų. Ir vėl atvažiavo skudučių orkestras ir atvežė gigantišką piltuvą. Visą tai sukišo į gerklę. Supylė paskutinę.

2006 m.