Atsiraitojęs rankoves-rankas jis pelenus vertė sniegu. Jis troško nuplauti nuo savęs viską, kad tik išliktų gyvas.
Pirštai pavirto dūmais.
Ir kai jo diena pavirto arkliais.
Ir kai jos pečiai virto marmuru – viskas aplinkui sustingo ir teliko kukuojanti gegutė be sarkazmo be žinių be pasirinkto kelio jis vis trina savo batus į žvirgždą.
Ir snieguotu snukiu į lauką pas mažą meškutę vardu mašą. Ir palei Volgą eina mužikas auksiniais dantimis vis juokias. Ir šaukia:
– Nuleiskit mano kraujo upę ir paduokit daugiau sniego ant pečių – prabudimo bei šerkšno. Ir paslėpt pėdsakus.
Ir vient tik juodas vanduo ir didžiulis tylintis vabalas. Ir tik vienas kelias ant sulinkusių sparnų į cypiančią tylą. Ir atrodo viskas taip lenga ir paprasta. O varnai vis tyli. Neužmiršta. Ir vis kala kalvis nes negali be ugnies. Išsilydęs menkaveris lietus menkaverčiam sapne. Ir vėl pasidaro graudu.
Prisimenu savo seneliukę ir sekmadienį ir žvakes ir vasarą ir baltas statulas. Visi aplink nusišovę. Apkurtę. Nes žodžiai tik sustingę stiklo rutuliukai su viduj byrančiu butaforiniu baltu sniegu.
Ir mūsų kūnai prasidarys kaip varteliai ir iškeliaus tai kas negalima.
Eiti pėsčiomis tik niekur nespėti. Išgaląstais irklais į smėlio puokštes.
Nėro kuo maitinti savo liūdesio graužaties. Tik gerti tušą ir ryti karštus šaukštus užsigeriant arklio pasagomis. O trečias taip norėjo prieiti. Tik užtruko baltoje degtinėje. Ir susibraižydamas baltus delnų vokus vis griežė dantimis gedėdamas savo purvo savo savasties. O kelyje tik sniegas.
Viskas tik ir lipa kopėčiom iš tuščiavidurės bačkos. Volungė vis stena užklijuotu snapu. Ir tiesiai į delnus nuostabi išsvajota lakštingala.
Iš vienos pusės šviesa iš kitos praeitis. Medyje pasislėpęs kirvis. Vis laukia ateinančio vagies. O gyvybė-gyvatė vis gina savo pyktį nuo artėjančių priešų. Basos kojos vis muša tam-tamą.
O moterys vis gimdo baltapėdžius.
Gyvenamosiose kontorose visi graužia upės ledus.
Ir tik atsimenam kad reikia eiti į šilto baseino vandenį. Ir šalia bažnyčios bokštas degantis mėlyna spirito liepsna.
Lengva kai kojos eina per spindinčius varveklius ar per kranklių snapus. O jie vis klausia:
– Jūs kur?
Suauksino sušvinkusį kryžių skęstantį vyne. Mėlynos prasigėrusio angelo lūpos vis spindi. Jo akyse švarus spindintis žvaigždės geluonis. Tik tuščia sauja ištiesta į dangų. Raukšlėtu delnu į kylančią paukštę atsimuša į tą patį mėlyną veidą. Visą dulkiną bet tiek pat ir angelišką...
Kas iš to kad viskas po didžiuliu kupolu ir nieko nematyt.
2006 m.