Birutė Marcinkevičiūtė-Mar. Eilėraščiai iš rinkinio „SOLO“ (2001)

***
išmokti visokių triukų –
vilkėti fraką, peruką
mikliai keisti grimą ir kaukes
šaudyti (iš tuščio šautuvo)
laikyti špagą, špygą (kišenėj)
nepamiršti iškalbos meno
ir pačių paprasčiausių dalykų –
kvėpavimo, dikcijos, elegancijos
formos, santykio

įveikti visas baimes
traumas, ligas – didybės
maniją, depresiją, nerimą
slogą, laikiną meilę
dar būtinai – saikingai gerti ir valgyti
lavinti ne tik kūną –
atmintį, klausą, skonį
vieną po kito skaityti
Nietzschę, Freudą, Platoną, klasikus
(„dviračiai – seniai išrasti“ –
bet ne visi dar keliai...)

išmokti alsuoti giliai
kad užmigtum
nepamiršti jogos, tylos, meditacijų
garsų terapijos, šokių
išmokti visokių –
menuetų, valsų, duetų
piruetų, tango, baleto
striptizo ir net

išmokti stovėti tamsoje
būti paskutiniu
išmokti laukti

ir kas benutiks –
virtuoziškai išsisukti
koketiškai šypsotis
elegantiškai lenktis
mįslingai tylėti
fotogeniškai atrodyti, tačiau
filosofiškai žvelgti į viską

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

ŠUNIŠKAS EILĖRAŠTIS

kažkas užtrenks duris –
ir liksiu vienas

braidysiu alkanas po sniegą
girdėdamas tik savo pėdas –
už medžio gal surasiu kitą pėdą
nešunišką ir šiltą –
kaip namai

kažkas prieis
paglostys ausį
pastums ledinį kaulą

kažkas pririš
paskui išves –
kad nepamirščiau
kaip atrodo saulė

kažkas parduos –
nupirks ir vėl parduos
ir vėl užtrenks duris
paleidęs akmenį kaip kaulą

kažkas išties tik tuščią ranką
ir eisiu ištikimas jam tarnaut

ir šoksiu inkšdamas šuns valsą
ir lauksiu vaiko gailestingo žvilgsnio

o naktimis sapnuosiu kitą pėdą
nešunišką ir šiltą –
kaip namai...

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

MEILĖS PĖDA

iš kurios
gėrei tiek amžių
avinėli paklydęs

kurią kažkada priėjai
žiūrėjai į sklidiną gelmę
palinkęs atvaizdą gėrei
skendai –
nežinojai
nuodėmė tai
ar sparnai

kadaise piemuo
iš rojaus išvarė
ištroškusį atvedė
tarė –

n e g e r k   i š   t o s   p ė d o s
n e s   n e b e g r į š i
į   l a u k u s   t y r o s   m ė n e s i e n o s
p a s   p i e m e n į   v e r k i a n t į . . .

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

SMILGA

atleisk ąžuole
nesu tu
šerdies neturiu
bet geriu
tavo gėlą
toli

tam pačiam kely
užkasti mūsų žingsniai
giliai

aš paguost tavęs negaliu
tu paguost manęs negali

abu tik
vienos pakelės
nebyliai

klausytis kaip laikas –
boružė stiebu
skubėdama
slenka

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

PASAKOS PINKLĖS

širdis –
kaip raistas
kurin įsmeigta
kvailio strėlė

vargšė varlė –
karalienė beprotiškos
meilės

vargšas kvailys –
jei ne šitas užkeiktas
roplys
ir jam gal kitaip
būt atrodęs pasaulis...

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

XX AMŽIAUS PEIZAŽAS

žmonės baltuos kambariuos
pro langus žemyn
žiūrintys
į horizontą –
vienos nakties kambariuos

spalvoti ekranai
tylą ir naktį sugriauna
sienas nudažo –
šaukia šaudo kažkas
griuvėsiais požemiais rieda – – – – –

žmonės baltuos kambariuos
jie grįžta vėlai
per vėlai
viens kitą
pasaulio krašte suranda
ir mylisi mylisi mylisi

nemiršta ilgai
per ilgai
sustingę
prie baltųjų ekranų
byrančių raidžių
krintančių į amžinybę
neįrašytų į atmintį – – – – –

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

JAPONAS

at seven o'clock in the morning
I go to the library
because subway
is awfully crowded at eight

I spend one hour in the café –
in business street
they are already open

then until 2 p.m. I read
I can also sleep
then I have my lunch
I go to my Office – – – – –

sometimes I change something:
at first to my Office
then to the library

sometimes I go to the movie
I love to go to the movie

and that is
my life

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

***
dulkėtas žmogau –
atrakink namus
gėlą grąžinančius
atrakink ežerą tylintį
mėnesienos aky išlietą

kai vienišas grįši –
atrakink tuos namus iš lėto
nes ir vėl kaip kadaise
kartojasi
vis tos pačios
tos pačios istorijos –

išvykimų toli –
sugrįžimų atgal
nugalėtais

broliais naktų
viens kito vergais
poetais

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

***
Diena, kada atėjo laikas grįžti.
Atlikti pareigą.
Aplankyti kapus.
Ieškoti, ieškoti tarp daugybės kitų.
Lyg senų namų, sugriauto miesto tyloj...

Už antkapio rasti nudaužtą butelį.
Atnešti vandens, suvilgyti žolę.
Atmintį. Degti žvakes, kurias
vis užpučia vėjas.

Paskui sugrįžti namo,
į savo laikiną kambarį.
Langu į medį.

Diena, kada atėjo laikas verkti.
Už kelis mėnesius.
Už kelis metus.
Už kelis žmones.

Medžio balsu.

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

***
po vidurnakčio –

kada visos tavo stotys
visi sudie –
tėra lašas

net nebe lašas –
skaidri pabudimo
ašara

tarsi žiūrėtum
iš amžių
iš jau kitur –

į save

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

***
tas ritmas iš tylos –
ramybės žemė
ramybės smėlin
pačios grimzta kojos

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
kelias
lengvumas ir
aguonų akys
rugių plaukuos...

jei klaustų – rojus
atsakyčiau –
žemė
ramybės slėnis
į kurį sugrįžtam
ir susitinkam vėl –

rugių plaukuos
aguonų akyse –
gyvi ir mirę

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.

SOLO

scenoj nebėr dekoracijų,
tiktai šviesa,
šviesos takas

tik nebylio veidas –
paryškintos akys,
suknelė juoda,
rankos, asketiškai tuščios

tyla tarsi riksmas –

tai, ko niekad
apie ką visados

prieš atsisveikinant,
uždangai krintant,
pabundant

Marcinkevičiūtė, Birutė. Solo: Eilėraščiai. – Vilnius: Strofa, 2001.