STOTYJE
Drauge kasininke,
Parduokit man tūkstančio kilometrų kelią,
Miestų žiburius,
Aušras nematyto dangaus...
Man ankšta savy.
Aš noriu be galo
Ne žvilgsniu,
Ne pirštais,
O širdimi prisiliest prie žmogaus.
Kam nors į atmintį įsprausiu žodį naują.
Sušildysiu savo artumu.
Troškina,
Manyje nerimauja
Tūkstančiai tonų neišnaudotų jausmų.
Širdy prinoko
Patys gražiausieji žodžiai, –
Kasdien jų didėjantį svorį jaučiu...
O eilės pakvipo asfaltu ir suodžiais,
eilės,
Iš gyvenimo išneštos ant pečių.
O džiaugsmas,
Kaip pats artimiausias draugas,
Įeina dabar nesibeldęs,
Iš miego prikelia naktį.
Aš jį lyg įbrėžtą degtuką
abiem delnais
Saugau
Ir duodu kitiems pridegti.
Prieky –
Mano nepatekėjusios aušros...
Nepažįstami žmonės,
Mano rankų,
Mano džiaugsmo jūs laukiat.
Išlikt, išlikti tokiu nepasisotinusiu toliais,
Gyvenimui atvirą širdį išsaugot, išsaugot.
Parduokit man tūkstančio kilometrų kelią,
Drauge kasininke...
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
***
Aš per pievas, vasariškai margas,
Išėjau šienaut savų dienų...
Aš dabar namo labai nuvargęs
Ir labai laimingas pareinu.
Jau prinoko visos mano dienos,
Augusios tarp plentų ir šilų...
Aš šienauju savo mėnesienas,
Lyg lankas baltųjų dobilų.
O iš kelio melsvą tolių ilgesį
Ir aušras–saulėlydžius namo vežu...
Tiek šviesaus ir nematyto žvilgesio
Pririnkau nuo liepų ir beržų.
Aš dabar taupau dienas, kaip niekad,
Nieks jų neatims,
Neišmainys...
O po visko vėl man laimė lieka –
Tas gilus, neišgeriamas šulinys.
Mano vasara pusiaukelę nuėjo
Mano gyslomis ir po žieve pušų.
Prisigėrusias kaitros ir vėjo,
į gyvenimą
Glėbiais dienas nešu.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
***
Atleiskit, merginos,
Kad kartais būname grubūs,
Kad nepastebim jūsų puošnių suknelių...
O mūsų laiškai – trumpi ir skubūs,
Rašyti viešbučiuos,
Traukiniuos –
Tiesiog iš kelio.
Atleiskit už rankas,
Kurios niekad nebūna švelnios,
Už paraudusias nuo nemigo akis...
Anglimi ir kalkėmis į mūsų delnus
nenuplaunamai
Įsigėrusi dabartis.
Mes atėjom ne iš vaikų darželių,
O sušaudyti,
Su kalkėjančiom žaizdom plaučiuos...
Mes ne vien tik jausmais,
O, išėję į kelią,
Raumenim,
Nudaužytais krumpliais gyvenimą jaučiam.
Atleiskit, merginos,
Kad būti gerais kartais tiesiog nėra laiko,
Kad mūsų keliai neturi pabaigos...
Gyvenimas mūsų širdyse išlaikė
Didelį kiekį
Kažkokios sprogstamos medžiagos.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
***
Aš velniškai pasiilgau meilės,
Kaip medžiai pasiilgsta pavasario,
Kaip sukepusios lūpos –
Vandens.
Šį vakarą
Visi įsimylėję
Kartoja tuos pačius žodžius...
Einu ir aš suvyriškėjęs,
Pripratęs prie neištikimybės.
O gatvėj žalieji medžių fontanai
Trykšta tiesiog iš grindinio.
Ir stovi beržai su liepom
Tokiam intymiam atstume.
Ir stovi du žmonės skersgatvy,
Už rankų abu susiėmę...
Skaitau iš akių nepažįstamų
Širdžiai pažįstamą džiaugsmą.
Jis glosto atsargiai jos plaukus
Ir kalba
Be sąryšio,
Be prasmės...
Ir laukia pabučiavimo
Jos praviros drėgnos lūpos.
Aš velniškai pasiilgau meilės...
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
***
Viskuo tavo meilė man tapo –
Kiekvienu mano žingsniu,
Laukiamu laišku. ..
Aš matau –
Mūsų laimė varva rytais nuo lapų,
Lūžta rasoj
Permatoma ir aiški.
Aš girdžiu,
Kaip trapią gyvybę
Grūde pavasaris kelia.
Tada aš labiausiai bijau,
Kad tavęs neatimtų
kasdienybė,
Užuolaidos,
Kilimų takeliai.
O gal pabėgt ir pasislėpti meilėj
Nuo minčių,
Nuo nerimo,
Nuo traukinių švilpukų?
Užaks širdis.
Ir nebus nei liūdna, nei gaila
Žiūrėsim į viską
Pro rausvą portjerų rūką.
Ne, aš tavęs neatiduosiu
Vienodiems tyliems metams.
Nesibaigiantis – visas –
Ateisiu
Su savo atstumais,
Keistom svajonėm
Ir amžinai dulkinais batais.
Ateisiu –
Ir niekada nepraeisiu.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
***
Rugsėjį,
Ką tu padarei iš mano rasotų rytų,
Ir žalių aikščių,
Ir akinančios šviesos debesų vilnoj?
Vėl lapai čežės –
Kažkas jais nematomas vaikščios.
Vėl tolumos –
Optimistinio liūdesio pilnos.
Pirmieji rudens šiurpuliai jau nuėjo
Per pilką,
Išretėjusi sodą...
Skaitau aš
Vasaros eilėraščius vėjui
Ir po vieną jam atiduodu.
Lyg drėgnos nuleistos vėliavos –
Gluosniai,
Paskutiniai voratinkliai plaukioja.
Parūdijo medžių viršūnės puošnios,
Išskridę paukščiai –
Pusiaukelėj.
Tegu skrenda lapai pavėjui –
Nieks nuo manęs nė krislo gyvenimo neatplėš.
Toli man lig paskutinio rugsėjo,
Lig paskutinės žalios žolės.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
PELENĖ
Pagal žvaigždes tavęs ieškojau,
Visais berželiais lingavai...
Tave aš žemėj išgalvojau,
Kokia dar niekad nebuvai.
O aš maniau, kad tu avėsi
Pelenės aukso kurpeles,
Mane į pasaką atvesi
Iš tolimos skurdžios šalies.
Maniau, žvaigždelėm plaukus puoši,
Atėjus pasakos keliais,
Žvaigždžių jupelę tu nešiosi,
Ataustą saulės spinduliais.
Ji paprastuos namuos gyvena,
Į pasaką nepanaši...
Tik pasižiūri kaip Pelenė
Ir nusišypso nedrąsi.
Suknelė saulėje išblukus,
Ir kaspinai plaukuos seni...
Tu paprastais pilkais batukais
Per kelio dulkes ateini.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
ELEMENTORIUS
Neliūdėk.
Mes pabėgsim į pasaką
Nuo vėjų,
Nuo šalnų rudeninių...
Paklausyk, kaip knygoje pasakoja
Apie pamotę,
Brolius devynis.
Tik akys kodėl taip dega,
Ir veidas
Baltesnis už sniegą?
Ji kosti parkniubus į vagą,
O kraujas per knygą bėga.
Vėl šypsos...
O kraujas – ant lūpų.
Ne kraujas...
Gal nuo aviečių?
Išblyškę smilgos supas,
Ir pienių žvakutės šviečia.
– Aš mirsiu, –
Ji žiūri ir verkia,
Ir pasaką jau pamiršo...
– Tik niekad akių nesumerki,
Žiūrėk į mane ir nemirsi.
Paskui taip gailiai verkė
Varstomų durų vyriai...
Vai kam tu akis sumerkei –
Juk niekad nebūtum mirus?
Ne pienės –
Žvakių liepsnelės linksi,
Vaškinės ašaros laša...
Tave kada nors atgaivinsiu
Skaitei, kaip pasakoj rašo?
Ir vėlei paraus tavo veidas
Nuo žalio ganyklų oro...
– – – – – – – – – – – – – –
Ant karsto –
Dvi pirmosios raidės
Iš neperskaityto elementoriaus.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.
ATEINANTIEMS ŽMONĖMS
Istorijai dienas atiduodam
išjaustas,
Pripildytas mūsų jausmų,
Išgarsintas darbu, kaip duona –
Juodu,
Darbu – mūsų džiaugsmu.
Mes ateitį liečiame pirštais,
Einam ieškot paslapčių.
Metalas – daina pavirsta,
Žodžiai – tiltais tarp širdžių.
Ir kelius, ir mašinų gausmą, –
Ne vien simfonijas ateitis pasiims.
Mes norim kiek galima daugiau džiaugsmo
Palikt būsimiems žmonėms.
Dieną naktį dunda ir dunda
Mašinos keliais tolimais...
Mes norim
kiekvieną valandą,
kiekvieną minutę,
kiekvieną sekundę
Užpildyti savo jausmais.
Kai mūsų vardus bus pavesta saugot granitui,
Žinosit –
Ir mes mylėjom,
Ir mums žydėjo žiedai...
Iš sienų,
Iš grindinio plytų
žiūrės
Nematomi mūsų veidai.
Martinaitis, Marcelijus. Balandžio sniegas: Eilėraščiai. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1962.