***
Medžiais tikėk,
Savim, vandeny atspindėta, tikėk.
Vaikščiok,
Lyg eitumei smuiko styga.
Lėk telegramom, laidais,
Šaukis paštais, laiškais...
Keliui manęs pavydėk,
Žaibui manęs pavydėk.
Jeigu į kapą nuleis, kas padės
Vėl man išlipt iš duobės,
Pievas matyt ir žvaigždes,
Mėlyno laiško raides.
Plentuose pėdsakai mano sušals.
Tūkstantį kartų langai pabals...
Tūkstantį pirmąjį...
Ko tu tyli?
Būsiu jau tavo plaukai žili.
Būsiu jau tavo senais laiškais,
Būsiu jau tavo baltgalviais vaikais.
Vaivorykštės senos miegos vandeny,
Žaibo pėdsakai ges vilny.
O tu netikėki žilais plaukais,
O tu tikėki melsvais laiškais.
Medžiais tikėk,
Savim, vandeny atspindėta, tikėk.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
AMŽINAS TILTAS
Ėjo tiltu vaikinai,
Vėjas apsiaustus plaikstė.
Ėjo tiltu vaikinai,
Ir garsiai juokės.
O ant tilto stovėjo senukas
Ir mėtė žuvims duoną.
Ėina tiltu vaikinai,
Vėjas apsiaustus plaiksto.
Ėina tiltu vaikinai,
Ir garsiai juokias.
O ant tilto stovi senukas
ir mėto žuvims duoną.
Ėis tiltu vaikinai,
apsiaustus vėjas plaikstys.
Ėis tiltu vaikinai,
Ir garsiai juoksis.
O ant tilto stovėsiu aš –
Ir mėtysiu žuvims duoną.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
***
Vaikai kaip žolė. Aš galiu apsimest,
Kad esu autobusas
Arba, sakysim, meška.
Tarsi ant ilgo žirafos kaklo
Karias iš karto visi ant manęs.
Ir prašo prašo vaikai,
Kad būčiau kareivis.
O man nesunku –
Iš tikro: aš moku šaudyt
Ir apkasus kast.
Atstatę ginklus medinius,
Jie ima mane nelaisvėn,
Pastato prie sienos sušaudyt.
O aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Man nesunku apsimest –
Mačiau aš, kaip žmonės prie sienų griūva
Susiėmę už šonų,
Ir kaip orą beviltiškai graibo,
Ieškodami rankos.
Ir aš, apsimetęs negyvu, krentu.
Nutyla mažieji kareiviai.
Meta savo ginklus
Ir bėga bėga vaikai
Išsigandę.
Iš lėto keliuos ir šaukiu jiems:
– Palaukite!
Šaukiu jiems:
– Palaukite, aš jau meška!
Žiūrėkite – aš jau meška…
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
***
Tu numegzk man, mama, kelią
Iš spalvų, balsų ir spindulių.
Iš mirties, iš kur sugrįžt negalima,
Kad galėčiau aš sugrįžti tuo keliu.
Tu numegzk man tai, ką myliu,
Ir pavasarį – kaip tūkstantį malūnų.
Tu numegzk man, mama, tylą
Ir medžius, kokių nebūna.
Tavo numegztu keliu pareisiu, pasėdėsiu
Toks išvargęs nuo eilėraščių ir nuo klaidų..
Tu numegzki, kad jame nebūtų priešų,
Vienadienių ir lengvų draugų.
Tu pavasarį numegzk – kaip tūkstantį malūnų
Ant krantų ir ant kalvų žalių.
O jei kartais... Juk žinai, kaip būna –
Tu užklok mane keliu.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
KURIE NIEKAD NEGRĮŠ
Kur jūs, berniukai, kur žaidėte smėly,
Lakstėt po pievas lig valios?
Kur jūsų akys, gilios ir mėlynos,
Kur jūs žole dabar želiat?
Vėjas virš jūsų ir laikas. Ir kelias.
Veda namo iš bėdų...
Ar buvo įsmeigt kam į žemę lentelę
su pavarde ir su vardu?
Kam gi toli taip, berniukai, išvykot,
Mus jau užmiršot visai?
Kurgi jūsų lėktuvai ir knygos,
Kurgi jūsų balsai?
Kas jums kojines mezga ir ado,
Kas rankšluosčius išsiuvinėja?
Kokią tėviškę kitą suradot,
Koks ten smėlis ir vėjai?
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
***
Per naktį malkas pjovė du lokiai,
Per naktį pjuvenom pasnigs,
Ir bus balti laukai.
Apsnigs ramiai ir tyliai mano atmintį,
Apsnigs ramiai šiąnakt kaip akmenį.
Rytoj nebus kelių ir nieko –
Ir bus baugu supurvint švarų sniegą,
Tave paliest – kareivių atmintį –
Kaip antkapį – kaip antkapį – kaip akmenį.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
KARALIŲ PASAKA
– O jeigu numirčiau,
Ar turėčiau aš sviedinuką?
Batukus ar turėčiau?
... kartą gyveno karalius.
Jis valdė žvaigždes ir vėjus
Ir leido įsakymus saulei tekėti ir leistis...
– O jeigu numirčiau,
Ar plaukus tu man šukuotum?
Plaukus šukuotum?
... ir šitas karalius ėjo kartą keliu,
Ir rado ėriuko pėdą,
Ją norėjo ant delno paimt,
Bet subiro pėda...
– O jeigu numirčiau,
Ar mane tu migdytum?
Migdytum mane?
... ir senas sulinkęs karalius
Verkia dabar prie ėriuko pėdos...
– O jeigu numirčiau...
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
***
Tris dainas mokėjo motina,
Pirmoji buvo – apie sūnų.
Antroji buvo – apie sūnų.
Trečioji buvo – apie sūnų.
Pirmoj dainoj – sūnus išėjo.
Antroj dainoj jo grįžtant laukė.
O iš trečios – jai įkapes pasiuvo.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.
LEGENDA
Ant jūros kranto moteris stovėjo
Rausvais saulėlydžio plaukais...
Aplink erdvė kaip šauksmas – neaprėpiama,
It ją pasiekti neužteko rankų
Paskui nusirengė. Nuoga
Nubrido jūron.
Gilyn ji brido į žuvėdrų klyksmą,
Į vėjus, į žaibus ir erdvę.
Ji brido vis gilyn į jūrą,
Iš lėto jūra tapdama.
...Kažkur seni jūreiviai gėrė,
Sugrįžę iš audrų, žuvėdrų klyksmo,
Sugrįžę iš pavojų, gėrė vyną,
Raudoną, tirštą tarsi jaučio kraujas.
Jie garsiai juokės iš audrų ir moterų –
Tie iš pavojų grįžę vyrai.
O vienas jų
Tylus sėdėjo visą vakarą.
Jis laikė tuščią vyno taurę rankoj,
Supjaustytoj tinklų, išėstoj druskų,
Jisai žiūrėjo į save gilyn,
Ir matė moterį
rausvais saulėlydžio plaukais,
Iš lėto brendančią į jūrą.
Pakėlė galvą ir paskui
Paleido sienon tuščią vyno taurę.
Visi nutilo, ir tyloj
Blizgėjo šukės.
O moteris
rausvais saulėlydžio plaukais
Iš lėto brido, tapdama pavojais,
Žuvėdrų klegesiu, erdve ir jūra.
Martinaitis, Marcelijus. Debesų lieptais: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1966.