miknevicius lukas Ką gi. Šįkart pabūsiu itin atviras. Net artimiausiems žmonėms dar nesu šito pasakojęs. Dabar tik nenualpkit iš išgąsčio arba juoko: „Aš vykdau dangaus man skirtą misiją“. Kokiu būdu dangus man ją paskyrė, taip pat sužinosit iš teksto. Šią misiją tiksliausiai galėčiau pavadinti bene taip: „Ieškoti paslapties“. Taip pat manau, kad pasaulyje toks esu ne vienas. Tačiau jokia slapta paslapties ieškotojų ložė neegzistuoja, nors paslapties egzistavimas yra neabejotinas. Deja, kokia yra toji paslaptis nežinau, nes jos dar neradau. Neabejotina ir tai, kad esama žmonių, kurie paslaptį žino, bet
O nutinka tikrai ypatingų dalykų. Pavyzdžiui, vakar ryte, gerdamas arbatą, pro virtuvės langą stebėjau jau visai baigiantį mesti lapus klevą. Kvailystė, žinoma, romantizmas, „na ir keisti tie medžiai rudenį“ ir panašiai. Tačiau dėmesį patraukė viena nemaža šaka, kuri po naktį pakilusio vėjo siautėjimo jau nebesisiūbavo ant medžio, bet gulėjo ant žemės šalia jo. Būtų nieko ypatinga, tik ant tos šakos buvo daugybė absoliučiai žalių lapų. Reikia patebėti, jog pačiame medyje varnų skaičius gerokai viršijo lapų skaičių, o ir tie, baigiantis spaliui, atrodė jau gana apgailėtinai.
Esu šventai įsitikinęs, jog šiaip sau tokie įvykiai neatsitinka. Tai tikrai turi būti ženklas, nuoroda į paslaptį. Paranoja? Galbūt. Bet tikriausiai ir ji šiaip sau neatsiranda.
Kreipdamas žvilgsnį pro jau beveik visiškai nuogą medį gatvės link, pamačiau ir žmogų, kuris tikrai žino paslaptį, bet beviltiškai tyli. Šaligatviu, besidriekiančiu palei Žirmūnų gatvę, pirmyn atgal nuolat vaikšto viena moteris. Skarmaluota, nesipraususi; ji atkakliai budi šioje paslapties sargyboje, marširuodama nuo vienos parduotuvės iki kitos ir atgal. Ir taip tikrai gražu ne pirmus metus. Kiekvieną mielą dieną. Kartais persikelia į kitą gatvės pusę. Pavaikšto ten. Vėl grįžta. Su savim nesikalba. Visada susikaupusi, nudelbusi liūdną, tačiau atkaklų žvilgsnį į grindinį.
Anądien užkalbinau priėjęs. Praėjo pro mane lyg pro tuščią vietą (kas paneigs, kad toks nesu), neatsiliepė. Paskui, paėjusi porą žingsnių, ėmė bėgti. Smulkiais žingsneliais, vis gręžiodamasi per petį. Veltui šaukiau, kad nieko bloga nedarysiu, kad noriu tik pasikalbėti, paklausti paties svarbiausio klausimo. Pabėgėjusi, ji šoko per gatvę ir vos nepateko po automobiliu, paskui kiek nurimusi vėl pradėjo savo nenutrūkstančią kelionę pirmyn atgal.
Tos pačios dienos vakarą ta pačia Žirmūnų gatve grįždamas namo, prasilenkiau su keturiais odines striukes vilkinčiais jaunuoliais. Vienas jų, be jokių įžangų ir ceremonijų, atsivėdėjęs žiebė man į dantis. Paskui visi keturi kaip niekur nieko nuėjo. Tokie paslapties saugotojų kareiviai. Šluostydamasis kraują, visa tai supratau kaip įspėjimą nelįsti ne į savo reikalus.
O žinot ką? Išgraužkit. Taip lengvai manęs neišgąsdinsit.
Kita vertus, manau, kad paslaptį galima sužinoti ir nerizikuojant sveikais kaulais ar netgi gyvybe. Neabejotinai ją galima atrasti visai net neieškant, netyčia. Tiesiog staiga suvoksi, kad štai – radau.
Paslaptis gali tūnoti, pavyzdžiui, knygose, kurių mano kambaryje vis daugėja ir kurios jau nebetelpa į lentynas.
Žmonėse, kurių vis mažėja, kol galų gale nebesugebėsiu jaustis net vienišas, nes tiesiog nebeliks alternatyvos vienatvei.
Rudeniniuose medžių lapuose, po kuriuos labai jausmingai braidėm Sereikiškių parke su viena mergaite.
Šuns šūde, kurio per rudeninius medžių lapus nepastebėjau ir į kurį su visu savo jausmingumu, žinoma, įmyniau.
Upėje, kurioje šiuo metu neršia upėtakiai. O, pavyzdžiui, karosai neneršia, bet karosai man nepatinka, nes dvokia dumblu ir jokių paslapčių nežino. Dar šiuo metu neršia lašišos ir šlakiai, bet tai tikriausiai niekam neįdomu.
Danguje, kuris rudenį taip žemai, kad eini susigūžęs. O gal todėl susigūžęs, kad šalta.
Telefono ragelyje, kurį pakėlęs išgirsti: „sveikas, Miknevičiau, girdėjau į dūdą gavai...“ Žinotumėt už ką, patylėtumėt.
Daug, oi daug kur galima rasti tą paslaptį. Tik reikia užmiršti, kad ieškai, nes vos apie tai pagalvosi, tada jau amen, baigta, nieko neberasi. Bet neatsiminęs, gali ir nesuprasti, kad radai. Taigi.
Paslaptį žinančių žmonių irgi yra daugiau. Ne ta vienintelė Žirmūnų moteris. Kažkurią dieną, begeriant kavą ŠMC kavinėje, prie lango pasirodė būtybė, kurią įprasta vadinti bomžu ir kuri, gerai įsižiūrėjus, lyg ir turėjo moters bruožus. Kadangi kavinėje skambanti muzika girdėjosi ir lauke, būtybė, vis patraukdama skysčio iš odekolono buteliuko, pradėjo šokti. Iš pradžių šlykštėjausi žmogaus degradacija, vėliau pradėjau nebesivaldydamas krizenti. Patikėkit, taip gerai atkartojamų Jameso Browno judesių dar nebuvau matęs. Dar vėliau ėmiau pykti, nes staiga supratau, kad šituo šokiu kreipiamasi į mane, iš manęs tyčiojamasi, man sakoma: „Žiūrėk, aš žinau paslaptį, bet tau nesakysiu, nesulauksi“. Kai išėjau į lauką, jos jau nebebuvo. Nors tikriausiai ir nebūčiau nieko bandęs iškvosti. Neabejoju, kad ji be didesnių ceremonijų būtų „kalusi“ man galvon.
Kartais imu abejoti paslapties egzistavimu.
Visgi ryžto dar turiu daugiau nei nevilties. Visiškai užtikrintai tvirtinu: tiek iš dangaus ledą prišaukianti volungė, tiek ruonis Dubysoje, tiek bomžė, šokanti ą la Jamesas Brownas, buvo visiškai tikra. Tikra ir tai, kad vieną dieną paslaptį aš surasiu.
Tiktai ar verta?
Kam aš ją papasakosiu?
Niekam.
Nebent tau vienai.
Literatūra ir menas, 2005-11-04