miknevicius lukas

 

        I

 

        Žinoma, visada lieka galimybė tiesiog nedalyvauti. Tada, kai sunkiausia. Atsitraukti porą žingsnių ir stebėti save kaip ką nors tolima, vos ne vos atpažįstama. Lyg tai jau būtum nebe tu, o visai kitas, į tave tik labai panašus.

        Taip saugiausia: perkurti (sukurti) save iš naujo ir paleisti į pasaulį. Eik, žinokis, daryk ką tik nori. Man vis viena. Aš čia pastovėsiu, pažiūrėsiu.

        Nebijok: jokių priekaištų.

 

        II

 

        Tokia istorija:

        Per vandenyną plaukia karvė ir susitinka banginį.

        – Kur plauki, karve? klausia banginis.

        – Į Afriką.

        – Ar durna? Taigi Afrika ne toj pusėj.

        – O man po...ui. Vis tiek nenuplauksiu.

        **********

        Taip ir aš kaip ta karvė. Niekur nenuplauksiu. Bet kapstysiuos, ir kryptis čia neturi reikšmės. Be to, kažkokioj mokslo populiarinimo knygelėje esu skaitęs, jog žemė apvali. Kur beplauktum, vis viena grįši į pradinį tašką.

        Beje, žemę laiko trys banginiai (teisuoliai mat atsirado). O gal vėžliai ar drambliai. Ką aš žinau. Telieka tai kiekvieno sąžinei.

 

        III

 

        Taigi plaukiam. Karštligiškai plakam rankom ir kojom, ryjam sūrų vandenį, kosėjam, spjaudomės. Ir vieną dieną pavargstu. Visai ne staiga, tiesiog visada žinojau, jog kada nors pavargsiu. Tada sustoju, nebeplaukiu. Visi apstoję glaudžiu ratu stebisi, klausinėja, kas atsitiko. Nieko, sakau, pavargau. Jūs plaukit, aš čia pasėdėsiu, parūkysiu.

        Visi gūžčiodami pečiais nuplaukia. O kad nors vienas pasiliktų. Rūpužės!

        Bet vis vien sugrįš. Iš kitos pusės. Apiplauks ir sugrįš. Tik ne visi. Per žinias sakė: šią vasarą daug nuskendo.

        Pavargsta.

 

        IV

 

        Dar apie atsitraukimą.

        Iš tų poros žingsnių geriau įsižiūri ne tik į save, bet ir į kitus. Iš kitos perspektyvos pamatai, kaip į tave žiūri, ką kalba, ko nori.

        Ir staiga nutinka siaubingas dalykas. Pamatai, jog kai kurie iš tikrųjų tave myli. Pasirodo, kažkam tu reikalingas, svarbus.

        Tada beviltiškai šauki: aš čia! Čia už dviejų žingsnių. Tik niekas jau tavęs negirdi, nes tie du žingsniai beprotiškai dideli. Septynmyliai.

        Tokia sielos geografija.

 

        V

 

        Baisiausia, jog vieną kartą šitaip atsitraukus, vargu ar beįmanoma grįžti. Taip ir lieki pasmerktas visą gyvenimą stebėti save iš šono. Nesistebėti.

        Pats sau pasidarai tikslas. Išstūmei save, kad paskui amžinai bandytum sugrįžti, susitaikyti. Šliaužioji keliais, kalbi atsiprašymo žodžius. Sakai: aš tik noriu dar truputėlį pagyventi. Nors trumpai, nors vieną vienintelę akimirką visomis savo kūno lastelėmis pajusti: aš gyvas!

        Taigi tu pats ir esi Afrika, iki kurios nenuplauksi.

 

        VI

 

        O gal velniai nematė to grįžimo.

        Pažiūrėk, tu juk toks ne vienintelis, nereikia įsivaizdinti. Juolab svaičioti apie weltschmerzą.

        Dauguma mūsų šitaip sėdi ir paprasčiausiai rūko, paleidę save lakstyti, „gyventi“. Apsidairyk ten kur sėdi: kiek tolėliau sėdi dar vienas toks kaip tu, toliau dar vienas, ir dar.

        Visa karvių ferma.

        Gudriai susimirkčiojat sąmokslininkų akutėmis. Taip taip, aš irgi viską žinau. Ir tu. Ir net nereikia apie tai kalbėtis. Nereikia skųstis, verkti ant peties. Nereikia muštis į krūtinę šaukiant: aš netyčia, visai nenorėjau, kad šitaip išeitų.

        Reikia šypsenos. Šypsenos be pašaipos, ironijos, sarkazmo, be jokių slaptų kėslų. Apskritai, be menkiausios minties.

        Ar bus lengviau? Nebus, bet šitai suvokus, neliks ir tokio klausimo.

 

        VII

 

        Kita vertus, klausinėti visai sveika. Nors ir pavojinga.

        Man labai didelį įtarimą kelia žmonės, kurie nekelia jokių klausimų. Tačiau turi visus atsakymus. Paprastai tai būna netgi savotiškai simpatiški, bet pernelyg aktyvūs veikėjai. Pabandyk tokiam bent puse lūpų užsiminti, jog žalio supratimo neturi, kurioj pusėj ta Afrika, bet ir visiškai nenutuoki, kas ji yra. Garantuoju, jog išgirsi ilgiausią monologą, kuriame tau viskas bus paaiškinta. Tik vargu, ar tave tenkins toks paaiškinimas.

        Nuoširdžiai patariu: paklusniai linkčiok galva, su viskuo sutik, nesiginčyk. Bandant diskutuoti, paprastai viskas baigiasi kumščiais. O čia jau tikrai jokių klausimų nebelieka.

        Nebent sėdėdamas kur pakelėje sulaužyta nosimi, graudžiai klaustum: už ką?

        Taip jau būna karvėms banginių pasaulyje.

 

        VIII

 

        Kas dar?

        Na, velniai nematė, atvirai pasakysiu, kodėl vis dėlto mirtinai trokštu sugrįžti tuos du žingsnius. Grįžimas yra būtinas, kad sugebėčiau mylėti. Ne įsivaizduoti, manyti, įtikinėti save, kad myliu, bet mylėti.

        Mylėti taip, kad nerasčiau sau vietos, draskyčiaus, šūkaučiau kaip beprotis. Naktimis prabusčiau išpiltas šalto prakaito, paskui rimčiau žiūrėdamas į tamsią tuščio kambario sieną.

        Mylėti taip, kad vieną dieną neiškentęs imčiau ir atsitraukčiau tuos nelemtus porą žingsnių.

        Taip lengviau.

 

        IX

 

        Ir pabaigai toks neilgas eilėraštukas:

        Trumpa tavo kelionė, boruže.
        Nuo piršto galiuko
        lig Viešpaties.

        Į rudenį.

 

        Čia jau ne apie karvę, o apie Dievo karvytę.

        Taigi.

 

        Literatūra ir menas, 2005-07-15