„Krizė“ – visuomeninis intelektualinis V. Mykolaičio-Putino romanas, sukurtas 1937 m. Tai rašytojo žvilgsnis į „atkurtos jaunos valstybės būvį“, sielojantis dėl Lietuvos likimo, neįtikėtinai aktualus ir šiandien. 1937 metais pasirodęs romanas „Krizė“ laimėjo valstybinę „Sakalo“ bendrovės literatūros ir Ukmergės miesto literatūros premijas. 2009 m. šią knygą perleido „Almos litteros“ leidykla.

      „Nenorėčiau karčiais prisiminimais pažeisti mirusiųjų atminimo, šiuo atveju a.a. Boriso Melngailio. Bet Jums susidomėjus tąja afera, nuo kurios nukentėjo ir Putinas, norom nenorom turiu į tai atviriau žvilgterėti, juo labiau, kad gal niekas daugiau tos anuometinės Putino galbūt tamsiausios gyvenimo „nakties“ ir nežino, o jeigu ir žino, nenori apie tai kalbėti“, – rašė viename laiške Putino sesuo M. Slavėnienė. Ta „tamsioji naktis“ atsiskleidžia romane „Krizė“. Vietoj Boriso Melngailio, kurio Pamūšės dvare rinkdavosi Liudas Gira su šeima, Kazys Binkis, Salomėja Nėris, romane atsiranda dvarininkas Andrius Maleišis ir jo Klevų dvaras. Ten vasarojančių personažų – Sargenio, Visvydo, žaviosios Kristinos, Viktutės likimai vejasi į vieną kamuolį, o jis ritasi per tarpukario Lietuvą, kuri labai primena šiandienę. Čia klesti korupcija, aferos, nedarbas, emigracija ir visus gąsdinantis baubas – KRIZĖ.

 

 

     Krizė

    

     Petras Sargenis gerokai nustebo, gavęs iš vieno savo gana tolimo, nors ir seno pažįstamo Andriaus Maleišio pakvietimą atsilankyti atostogų metu į jo dvarą; ne tik atsilankyti, bet ir pagyventi porą sa­vaičių, o gal ir daugiau, jei patiks.

     Maleišis savo laiške vaizdingai piešė Klevų dva­ro apylinkes ir visokius jo „kurorte“, kaip jis rašė, vasarojimo malonumus. Netoliese puikus eže­ras irstytis, žuvauti, medžioti. Čia pat pro Klevų laukus teka tyrasrovė Žvirgždė, upė kad ir ne iš di­džiųjų, bet nepaprastai graži ir žavinga. Vienoje pusėje šilelis su pležu, kur gali maudytis ir kepintis šimtą kartų patogiau, nei kokioj Panemu­nėj ar net ir pačioj Palangoj. Kitoj pusėj — status krantas ir skardis, apaugęs lazdynais, serbentomis ir avietėmis, romantiškiausia svajojimų vieta, kuriai lygios nesą visoj Lietuvoj. O jis, draugas Sargenis, esąs juk nepataisomas svajotojas, gamtos mėgėjas, nekenčiąs triukšmo ir minios. Juk Maleišis pažįstąs jį nuo mokyklos suolo, kaip ištikimiausią savo bi­čiulį.

     Sargenis, skaitydamas tą entuziastišką laišką, šypsojosi ir traukė pečiais. Nei jis jautėsi esąs svajotojas, nei bėgąs nuo žmonių mizantropas. Priešin­gai, jis mielai vasarodavo Palangoj ir šiemet taip pat buvo ketinęs ten vykti.

     Maleišio ištikimiausias draugas? Dievaž, jis ne­atsimena! Tiesa, buvo kadaise gimnazijoj vienoj klasėj su juo toks paliegėlis, nevykėlis, vos vos tre­jetukais besistumiąs ponaitis Maleišiukas, bet po gimnazijos, nuo pat Didžiojo karo pradžios, jųdvie­jų keliai visiškai išsiskyrė ligi šių metų. Tik šiemet per Velykas jiedu vėl susitiko pas bendrą pažįsta­mą rašytoją Visvydą.

     Maleišis dabar jau visai nebuvo panašus į gim­nazijos laikų nereikšmingą pakrypėlį Maleišiuką. Dabar jis atrodė gan solidus ponelis, turįs dar gi individualių bruožų. Aukšto ūgio, liesokas, tru­putį linktelėjęs į priekį, didele, giliais puslankiais apiplikusia kakta, tamsiais, resvais, į viršų sušukuo­tais plaukais, pablyškusiu veidu, smaila barzdele ir įkvėptomis spindinčiomis akimis, jis labiau buvo panašus į prieškarinį rusų revoliucionierių, negu į Lietuvos provincijos dvarininkėlį.

     Jau tuomet pas Visvydą Sargenis pamatė, kad Andrius Maleišis, gimnazijoj buvęs tylus, melancho­liškas jaunuolis, dabar pasidarė didelis entuziastas kalbėtojas. Visą vakarą, net ligi įkyrumo, jis dėstė ir įrodinėjo kažkokias ūkines teorijas ir pasakojo, kokių reformų yra numatęs savo dvare, kurį prieš kelerius metus paveldėjo iš mirusio tėvo. Jau tuo­met pas Visvydą Sargenis pastebėjo, kad Maleišis ypatingai stengiasi jam įtikti, ir kad visos tos kal­bos apie ūkines teorijas ir reformas buvo sakomos taip, kad išgirstų jis, Sargenis. šis laiškas tai pa­tvirtina. Maleišis, be abejo, sumani sudaryti su Sargeniu artimesnius santykius. Kuriam tikslui? Na, tikslų, priežasčių ir sumetimų čia gali būti visokių. Petras Sargenis vis dėlto ne bet kas. Jis — žmogus, nors palyginti dar jaunas, bet jau įtakingas ir nebe plikšas. Didelio Gamybos banko juriskonsultas, teisių fakulteto docentas, poros bendrovių valdybos narys, visuomenėj įgijęs gerą vardą, žodžiu, žmo­gus, kaip sakoma, su ateitim.

     Tad galimas daiktas, kad Maleišis norės pasi­naudoti jo šiokia ar tokia parama, o gal ir šiaip sau be jokių apskaičiavimų užsimanė panaujinti pažintį su bekylančiu buvusiu mokslo draugu. Galimas taip pat daiktas, kad Maleišis prašys kokios nors pro­tekcijos, pavyzdžiui savo broliui Povilui, kurs tarna­vo tame pačiame Gamybos banke kasininku. Po­vilą Maleišį Sargenis šiek tiek pažinojo, taip pat ir jo žmoną, gražuolę Kristiną, irgi, berods, tarnavu­sią tame pačiame banke. Bet ta pažintis buvo labai tolima, šiaip ar taip, Klevų dvaro savininkui, ponui Andriui Maleišiui, atrodė būsią pravartu atnaujinti pažintį ir sudaryti artimesnius santykius su buvusiu moksladraugiu Petru Sargeniu.

     Tačiau pats Sargenis nieko viliojančio iš tos bū­simos bičiulystės nelaukė. Ponas Andrius pasirodė jam žmogus gana įkyrus, o su tokiais visuomet pra­vartu laikyti tam tikras atstumas. Taip nutaręs, įki­šo laišką į stalčių, nejausdamas reikalo greit į jį at­sakyti. Pagaliau, ligi atostogų liko dar visas mėnuo — reikalas neskubus.

     Artinosi jau 18 val., ir Sargenis, sutvarkęs po­pierius, išsiskubino pas Visvydą. Mat, senstąs rašy­tojas ir veikėjas sumanė įteikti vyriausybei didžiu­lės tautinės kultūrinės institucijos, „Tautos fon­do“, projektą, ir jį bedirbdamas dažnai šaukėsi Pet­ro Sargenio, kaip juristo, pagalbos. Sargenis su li­teratūros ir meno žmonėmis nedaug ką bendra turė­jo, tačiau Visvydą gerbė, kaip žymų rašytoją, nepa­laužiamo optimizmo patriotą ir seną, dar „Aušros“ laikus mačiusį, veikėją. Tad patarnauti jam nieka­dos neatsisakydavo.

     Žingsniuodamas Kauko alėjos krantu į Žaliakal­nį, ponas Petras džiaugėsi šilta birželio popiete, kar­tais atsisukdamas grožėjosi žemai nutysusio miesto reginiu, bet mintyse nuolatos sukosi Maleišis ir jo laiškas. O mokėjo tas niekadėjas ne tik kalbėdamas, bet ir rašydamas sudominti! Laiškas, kaip atrodė, buvo nuoširdus, bet kartu slepiąs ir kažkokių nuty­lėjimų. Tą dabar vis aiškiau ima Sargenis suvokti. Kažkoks primygtinumas, kažkokie migloti pažadai, kažkoks tarsi rimtas reikalas ir kartu paprasčiau­sias kvietimas paatostogauti dvare, kur dėl vietos ir maisto varžytis nereikia, sudarė to laiško vienur išskaitomą, kitur tik įspėjamą turinį.

     Begalvojant apie laišką, Sargenio vaizduotėj iš­ryškėjo, kaip gyvas, ir pats Maleišis. Ir ponui Pet­rui rodėsi, kad jau ne laišku, bet pats savo gyvu žo­džiu įtikinėja jį atvažiuoti atostogų į Klevus. Tik at­sidūręs prie Visvydo buto durų, nusikratė pona6 Petras tomis mintimis.

     Visvydas jau laukė jo nekantraudamas. Reikė­jo, kaip galima greičiau, baigti „Tautos fondo“ pro­jektą, be to, rašytojas, dėl gyvo savo temperamento ir veiklumo, viską dirbo skubėdamas ir nekantrau­damas. Apie panašaus fondo reikalą literatų ir me­nininkų sluoksniuose buvo kalbama jau nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Keletas sudarytų „Kultūros fondo“ variantų liudijo, kad reikalas yra gyvas, pribrendęs, bet jam išspręsti visados atsiras­davo kokių nors nenugalimų kliūčių. Visvydas, pa­sinaudodamas 1930 vytautinių metų pakilusia pat­riotine nuotaika, pasiryžo tą sumanymą įgyvendyti, dar plačiau užbrėžęs fondo uždavinius ir tikslus. Jis buvo judrus, kietos valios žmogus, dar visai neju­čiomis nešąs savo amžiaus septintąją dešimtį metų. Rašytojo visuomenininko nuopelnai, jaunuoliškas idealizmas ir nė mažiausio krislo nesuteršta garbė leido jam drąsiai kovoti dėl savo sumanymų ir ti­kėtis pritarimo net ten, kur niekas kitas jo nebūtų radęs.

     „Tautos fondo“ idėja, siejanti kultūros ugdy­mą su tam tikrais materialiniais apskaičiavimais, su lėšomis bei atlyginimais, nebuvo suaugusi su Vis­vydo jaunystės veikimu ir to laikotarpio idealais. Tada kiekvienas darbas tautinėje dirvoje buvo lai­komas šventa lietuvio pareiga, o kūryba — idealis­tiniu sielos polėkiu, laisvu ir nesietinu su bet ko­kiais apskaičiavimais bei atlyginimais. Tačiau tautai bręstant, visuomenei augant ir skirstantis, reika­lams gausėjant, pasirodė, kad kultūros bei meno ug­dymas mažoj, atsilikusioj tautoj negali būti varomas tokiu tempu ir intensyvumu, kaip to reikalautų naujų laikų dvasia ir Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės, prestižas bei garbė. Kultūriniam gyveni­mui, o iš dalies ir kūrybai suintensyvinti reikalinga ir tam tikros materialinės aplinkybės ir planingas darbas bei paskatinimas. Visvydui nesunku buvo tuo įsitikinti, nes jis nebuvo atsilikęs nuo naujųjų laikų gyvenimo eigos. Pagaliau, ir jo jaunystėj ar nebuvo kalbama ir rašoma apie „lietuvišką darbą“, kaip politinių ir ekonominių tautos gyvenimo aplin­kybių padarinį. Tad įsitikinęs fondo reikalingumu, jis stvėrėsi darbo su visu įkarščiu. „Tautos fondas“, jo manymu, turėjo būti didelė tautinės kultūros institucija, kuri ne tik visokeriopai skatintų meno ir literatūros kūrybą, bet ir studijuotų viso kultūri­nio lietuvių tautos gyvenimo reiškinius, linkmes, vestų jo politiką, numatytų dabarties ir ateities rei­kalus.

     Meno ir literatūros žmonės ne visi pritarė Vis­vydo projektui. Vieni nurodinėjo meno suvalstybinimo pavojų, kiti, apskritai, buvo visokių programų ir varžtų priešininkai, reikalaudami kūrybai laisvės, treti numatė daug kliūčių praktiniam tos visos pai­nios institucijos kūrimo darbui, dar kiti skeptiškai mojo ranka ir be jokių ginčų lėmė, kad vis tiek iš to nieko nebūsią. Šie pastarieji labiausiai pykinda­vo Visvydą, ne kartą išvesdami jį iš kantrybės.

     — Šiaudadūšiai! — niekindavo jis tokius. — O kad bent gilintųsi, kritikuotų, parodytų kas taisy­tina! Bet kur tau! Jie viską neigia iš įpročio, iš inercijos. Vis tiek, girdi, nieko nebus... Taigi, turim dirbti, turim stengtis kad būtų! Jei anais laikais mes taip būtume galvoję, tai šiandien lietuvių turė­tume tik muziejuose bei archyvuose ieškoti.

     Ir dabar Sargenis rado Visvydą susierzinusį. Pasirodo, kad rašytoją buvo atlankęs vienas iš tokių skeptikų kenkėjų ir įrodinėjęs, kad nei Lietuvoj, nei niekur kitur, kur viešpataująs fašistinis režimas ne­galį būti jokios kultūros, jokios kūrybos, ir jokie fondai čia nieko nepadėsią.

     — Na, šiandien ne jis vienas taip mano, — pa­stebėjo Sargenis.

     — Ne jis vienas ir klysta! — atsikirto Visvy­das. — Pagaliau, kitų manymas manymu ir tebepasilieka. O šis laksto, agituoja, landžioja, rašyti į laikraštį ketina ir darbą griauna. Na, sakyk, o ką bendra turi mūsų fondas su šiokiu ar tokiu režimu? Su fašizmu, demokratizmu ar pagaliau, net ir ko­munizmu! Juk mūsų fondo taryba bus renkama vi­sų meno ir kultūros organizacijų, o jam lėšos nebus imamos iš valstybės biudžeto.

     — Štai tą lėšų klausimą mes dabar ir turim at­sidėję pasvarstyti.

     Sargenis iš portfelio, o Visvydas iš stalčiaus iš­sitraukė pluoštą popierių ir susėdę abipus stalo ėmė svarstyti projektą. Iš eilės reikėjo aptarti „Tautos fondo“ santykius su švietimo ministerija, su aukš­tosiomis mokyklomis, su įvairiomis kitomis meno ir kultūros įstaigomis. Toliau laukė finansiniai klau­simai, ką ir kokiu mokesčiu apdėti naujos instituci­jos reikalams, sudaryti jos sąmatą ir apsvarstyti daug kitokių dalykų.

     Petras Sargenis mielai padėjo Visvydui tą gran­diozinį projektą kurti, nors pats, turėdamas už ra­šytoją daugiau praktinės nuovokos, žiūrėjo į „Tau­tos fondą“, kaip į teoretinį pastatą, kaip į gražų op­timistinių polėkių rūmą, sunkiai suderinamą su tik­rovės pagrindais. Ir dabar, kai priėjo prie fondo lė­šų klausimo, Sargenis neiškentęs paabejojo:

     — Štai čia, pone Visvydai, mudu ir įklimpsime su savo projektais. Ar Tamsta manai, kad bus leng­va apdėti nauju mokesčiu kultūros labui net ir to­kius „kultūringus“ dalykus, kaip degtinė, tabakas, kvepalai, kinai ir kiti mūsų numatyti pajamų šalti­niai?

     Bet Visvydas ir čia buvo optimistas:

     — O kodėl ne? Aš manau, kad ir nuo valdininkų algų būtų galima po trupinį nugnybti. Pavyzdžiui, nuo švenčių priedų bent po 10 nuošimčių. Rašyk, pone Petrai.

     Tačiau Petras vėl pasirodė skeptikas:

     — Bijau, kad švenčių priedai netrukus gali pa­sidaryti reikalingi ir pačiam valstybės biudžetui.

     — Na, meldžiamasis, iš kur tas pesimizmas? Biudžetas, ačiū Dievui, suvedamas su milijoniniais pertekliais.

     Bet Sargenis nesidžiaugė:

     — Taip, šiemet suvedamas, bet kas bus po me­tų, kitų? Tamsta juk žinai, kas darosi aplink mus? Yra reiškinių, kurie rodo, kad ekonominė krizė plinta ir gilėja. Vargu ar mums pavyks jai atsispirti.

     Krizė! Taip, spauda apie ją rašo. Kažkokie skandalai Amerikos biržose, bedarbių skaičiaus di­dėjimas Anglijoj ir kitur, nauja muitų sistema Vo­kietijoj, gamybos superprodukcija pramonės kraš­tuose, — visa tai buvo pramirgėję pro Visvydo akis laikraščių lapuose. Bet jam, ne ekonomistui ir ne po­litikui, atrodė, kad Lietuvos tai neliečia. Maža kas darosi plačiame pasauly!..

     Dėl to ir į Sargenio nuogąstavimus, kas bus po metų, kitų, jis nerūpestingai numojo ranka:

     — Niekis, pone Petrai!.. Išvešime kaip nors!.. Mes—ūkio kraštas, pramonė menka, bedarbių mums nėra ko bijoti. Pagaliau, kas ten bebūtų po metų, kitų, šiandien, mielas Petrai, mes turime daryti visa, ką tik galima padaryti tautos labui.

     Sargenis, be abejo, su tuo sutiko. Mėgo jis ne­palaužiamą senstelėjusio patrioto optimizmą ir jau­tė jo gerą įtaką sau pačiam. Iš tiesų, Visvydo įtaka ponui Petrui buvo stačiai išganinga. Jeigu jis neliko vien tik sausas biurokratas, karjeristas, arba savo geru uždarbiu pasitenkinęs lėbautojas, bet turi dar kiek idealizmo ir kilnesnių troškimų, tai, pirmiausia, Visvydo dėka. Jei ne pažintis su rašytoju, jis gal būtų nuėjęs šuntakiais. Juk buvo jis sveikas ir gan gražus vyras, gyveno pasiturinčiai, buvo jau peržen­gęs per trečiąją dešimtį savo amžiaus metų, o vesti nenorėjo. Kam čia vesti, kalbėdavo jis draugų pritariamas, jei Kaune yra daug gražių moterų, kurias paimti taip pat lengva, kaip ir papirosą užsirūkyti! Jis buvo žmogus gan minkšto būdo ir pats savyje vargu ar būtų radęs pasiryžimo ir pakankamai stip­rių akstinų pasikopėti aukščiau, negu patogi, nerū­pestinga kasdienybė.

     Bet pažintis su Visvydu pamažu pakreipė jį į kitokią aplinkumą, sudomino gilesniais gyvenimo klausimais, jis pasijuto įtrauktas į intelektualinio kūrybinio darbo sritį, atvėso, surimtėjo, ir jį gal jau būtų buvę galima įskaityti į tų žmonių eiles, kuriais, pasak vieno kyšininko, „Lietuva laikosi“.

     Visvydas jį pamilo dėl jo gero būdo, sąžinin­gumo, savo darbo nusimanymo ir greito, palyginti, susidomėjimo visais tais tautiniais kultūriniais rei­kalais, kurie sudarė visą senstančio patrioto gyve­nimo prasmę.

     Tik vienas dalykas nepatiko Visvydui — tai viengunginis Sargenio gyvenimas. Už šitos temos jis užkliūdavo kuone kiekvieną kartą, kada tik jie­du susitikdavo. Tad ir dabar, baigus šios dienos darbą ir pasiginčijus dėl krizės, kai buvo paduota arbata, šeimininkas, apžvelgęs kuklų savo stalo in­ventorių, kalbėjo:

     — Matai, brolau, koks seno viengungio gyve­nimas: sviestinė nuskelta, lėkštės {trūkusios, šaku­tė be vieno nago. Apsileidusi ta mano Elžbieta...

     Sargenis žinojo, kad ne Elžbietos apsileidimas, bet rašytojo neturtas buvo apdaužytų lėkščių prie­žastis. Žinojo taip pat, kuria linkme pakryps šeimi­ninko kalba.

     — Visa tai menkniekiai, pone Visvydai. Tams­ta gali pasidžiaugti ir pasididžiuoti brangesnėmis vertybėmis, negu krištoliniai indai ir sidabriniai ser­vizai. Jei tik galėčiau, ir aš norėčiau pasekti Tamsta.

     — O vis dėlto nesek. Sulauksi mano metų — ir pasigesi šeimos židinio. Sakau tau atvirai, pone Petrai: liūdna viengungio senatvė. Štai kad ir aš. Pažiūriu į prabėgusius metus, — taip, audringo ir netuščio būta gyvenimo: jau gimnazijos suole konspiruota, spaudinių platinta, nuo žandarų slapstytasi, vėliau revoliucija kelta, kalėjime sėdėta, redakcijose sausa pluta mista, — vis dėl tautos, vis dėl visuomenės. Nebuvo laiko apie šeimą galvoti, ir gal gerai padaryta, kad nevesta. O štai dabar pasigendu. Nieko nepadarysi. Žmogus kartą gyve­ni ir nori, kad tas gyvenimas būtų visiškai išnau­dotas. Na, dėl manęs, tai jau tiek to! Tuščia būtų gailėtis vakarykščios dienos. Bet Tamsta turi vi­sas reikalingas aplinkybes sukurti gražiai lietuviš­kai šeimai.

     Sargenis labai nesipriešino:

     — Pagaliau, kodėl ne, pone Visvydai! Iš esmės sutinku su Tamsta. Bet gi supranti Tamsta, čia toks reikalas, kad be noro, reikia ir dar šio to, o pirmiausia moteries, kurią mylėtum ir kuri tave mylėtų.

     — A. tu nuolatos seną giesmę giedi. Na, palauk, pats išpiršiu tau paną, neištrūksi. Turiu vie­ną numatęs. Sakyk, kur ketini atostogauti?

     — Palangoj ar Nidoj, dar nežinau tikrai. Beje, šiandien gavau laišką — Maleišis kviečia pas save į dvarą.

     Ponui Petrui pasirodė, kad Visvydas nudžiugo tai išgirdęs.

     Maleišis, sakai, kviečia? Tiesa, kodėl jam tavęs ir nepakviesti? Juk, rodos, kadaise viename suole sėdėjot?

     Buvom toj pačioj klasėj. Bet tai jau seni laikai.

     Ė, niekis. Riša žmones ir jaunystės atsimini­mai. Važiuok, jei kviečia. Vietos ten puikios. Esu ir aš ten viešėjęs.

     Bet Sargenis svyravo.

     — Nepatinka man kažkodėl tas Maleišis. Eg­zaltuotas kažkoks pasidaręs. Tokie esti arba fana­tikai, arba sukčiai. Nežinau, toks mano pirmas įs­pūdis.

     — Na, ką čia, sveikas, prasimanai! — protes­tavo Visvydas. — Nieko panašaus! Maleišį pažįs­tu jau visa eilė metų. Tiesa, fanatizmo jame yra, bet doras žmogus ir galvą turi gerą. Kalba daug, bet ir nekvailai. Be to, bajoras ir vis dėlto dvarininkas. Tokių nereikia atstumti.

     Sargenis net juoktis ėmė.

     — Ot, tai gražiausia! Ar gi Tamsta, senas de­mokratas, liaudies gynėjas, pasigendi šių dienų Lie­tuvoj nusigyvenusių bajorpalaikių?

     — Bala juos žino! — atsilošdamas kėdėj kalbė­jo rašytojas. — Pasigest, rodos, nepasigendu. Ži­nau, kad bajoriškumas šių dienų gyvenime — tai anachronizmas. Tačiau ir pats nesuprantu, kas mane su jais riša. Praeitis, be abejo. Ak, kaip mes troškom kadaise bajorus j lietuvybę atversti! O juk dėjomės revoliucionieriais, socialistais, ne tik demokratais. Kaip mums būtų buvę miela, jei dvaro ponai būtų lietuviškai kalbėję. Už tą vieną mes būtume jiems šimtus nuodėmių atleidę.

     — Taip, Tamsta esi senos kartos patriotas. Mūsų laikais taip galvojančių nedaugiausia atsi­rastų.

     — Pasenau, vadinasi... Į archyvą mane!.. Į pen­siją!.. Tiesa, pone Petrai?

     Jis kalbėjo tai juokais, bet Sargenis pajuto jo žodžiuose ir senatviško kartumo dėl neatsargios aliūzijos į jo amžių. Tad pasiskubino pasitaisyti:

     — Anaiptol! Retas kuris iš mūsų jaunųjų taip gerai supranta dabartį, taip jautriai reaguoja į gy­venimą, kaip Tamsta. Aš tik sakau, kad šiandien mumyse ne daug yra tokio patriotinio sentimento, dėl kurio mes štai nors ir bajorų pasigestume.

     Sargenis nemelavo, bet nebuvo ir visiškai nuo­širdus. Tiesa, Visvydas anaiptol nebuvo sustingęs 19-tojo amžiaus pabaigos patriotinėse idėjose, kaip daugelis kitų jo kartos anų laikų veikėjų. Jis, nuo ankstybos jaunystės auklėjęsis „Aušros“ ir „Var­po“ idėjomis, mokėjo ir dabar orientuotis gyveni­mo sūkuriuose. Vis dėlto tuo pačiu metu jis buvo ir senos kartos patriotas, idealizuojąs visa, kas lie­tuviška ir dėl tautos garbės pasiryžęs gyvybę au­koti. Tiesa, jis pakankamai blaiviai vertino dabartį, tačiau ne kartą ir sugyždavo, matydamas daug ne­priklausomojo gyvenimo negerovių, gerokai apmurzinusių realizuotą laisvos Lietuvos idealą. Ta­čiau, praėjus pesimizmo valandoms, jis vėl su vi­su savo karštu temperamentu kibdavo veikti, ra­šyti, prakalbas sakyti, o paskutiniais metais štai ryžosi sukurti „Tautos fondo“ instituciją — lietu­vių tautinės kultūros ir garbės ugdytoją.

     Taip, Visvydas vis dėlto buvo jei dar ne pase­nęs, tai jau senstąs žmogus. Sargenis jautė, kad, kalbėdamas su juo, kalba ne tik su pagarba, bet ir su tam tikru nuolankumu, kaip su žmogum, su ku­riuo negalima ir nedera ginčytis. Ir jis bijojo, kad senstąs patriotas to nepajustų.

     — Bet ar Maleišis iš tiesų bajoras? — paklau­sė, kreipdamas atgal šneką.

     — Be abejo. Iš tėvo ir iš motinos. Tėvą paži­nojau dar prieš karą. 1905 metais kazokus kvietė, apie lietuvius nieko nė žinoti nenorėjo, o jaunieji matai, kokie lietuviai!

     Apie Maleišius Visvydas jam pasakojo ilgai. Sargenis sužinojo, kad be Andriaus ir Povilo yra dar sesuo Viktorija, bet apie ją rašytojas tik trum­pai užsiminė. Labiausiai jis gyrė Andnų, pasak jo, didelį idealistą ir beveik „ministerišką galvą“. Sar­genis nenorėjo ginčytis ir jau nebesipurtė nuva­žiuoti į Klevus ir arčiau su Maleišiais susipažinti.

     Tuo tarpu prieškambaryje pasigirdo bruzdėji­mas, ir į kambarį triukšmingai įsiveržė jaunas stu­dentiškos išvaizdos vyrukas. Tai buvo Visvydo sū­nėnas Juozas, jo globojamas ir leidžiamas į mokslą.

     — Vis „Tautos fondą“ kuriate? — klausė jis, sveikindamasis su Sargeniu.

     — O aš skubu į korporacijos vakarušką. Pasku­tinė šiemet. Elžbieta, arbatos!

     — Ponas Juozas, rodos, taip pat gerai Maleišius pažįsta, — grįžo Sargenis prie nutrauktos kal­bos. — Tamsta bene studijavai kurį laiką su Povi­lu? Įdomu, ar ir Tamsta taip aukštai juos vertini?

     Povilas? Ė, kanceliarijos žiurkė! — atšovė su panieka Juozas. — Matydavau auditorijose... Pilkas tipelis... Na, bet už tai kad gavo bobelką, nepatikėtumet, kas per funkcija! Studijavo, bet ne­baigė. Pusė fakulteto paskui ją be galvos lakstė. Nesuprantu, kaip ji tu tuo Maleišiu susidėjo! Graži, bjaurybė, bet ir artistė nepaprasta. Negreit su­prasi, kas per sutvėrimas. Pažįstate, pone profe­soriau?

     — Taip, iš tolo... Gamybos banke tarnauja abudu.

     Visvydui sūnėno kalba nepatiko.

     — Na, tas tai visas fakulteto istorijas žino. Ne­veltui penkioliktą semestrą varo, — norėjo sugė­dinti.

     Bet sūnėnas nė kiek nesusigėdo. Priešingai. Jis patogiai atsilošė kėdėj, užsidegė papirosą ir, leisda­mas į viršų dūmų kamuolius, rentavo:

     — Mielas dėde! Kiekviena žinia, neišskiriant nė fakulteto istorijėlių, praplatina mano minčių ir jausmų akiratį. Jeigu aš žinau daug meilės isto­rijų, skandaliukų, pasisekimų ir nusivylimų, tai aš pažįstu žmonių santykius, galiu analizuoti jų jaus­mus, gilintis į psichologiją, daryti svarbių bendri­namųjų išvadų ir, taip sakant, turtinti savo išmin­ties lobyną. Žmonių santykių pažinimas yra man daug turiningesnis ir prasmingesnis, negu, pavyz­džiui, Žinija tų garbingų senukų mokslininkų, ku­rie visą savo gyvenimą tiria, sakysim, skruzdžių, vapsvų arba dar menkesnių Dievo padarų santy­kius!

     — O, kad tu ką nors tirtum! — sušuko Visvy­das. — Bet tu vien kavinių liežuvavimais tenkiniesi.

     Sūnėnas nekreipė į tai dėmesio ir posteringavo toliau:

     — Štai jūs čia, matyt, kalbėjotės apie Maleišius. Dėdė sakosi pažįstąs juos nuo senų laikų, ponas Sar­genis su vienu buvęs gimnazijoj, su kitu viename banke dirba. O ką judu apie juos žinote? Nieko, palyginus su manim. Ir būsite nubausti dėl savo nežinojimo! Jei bent, prireikus, atsiminsite mano žodžius ir manęs paklausysit. Abudu Maleišius aš matau kiaurai, o Maleišienė — man atidengta korta. Kolegos buvome. Na, dar susidomėjimo verta jų sesuo Viktė. Graži ir nekvaila, kas taip retai kartu moteryse pasitaiko.

     — Apsisuk apie ją, pone Juozai! Juk dvarininkaitė, — juokavo Sargenis.

     Juozas padarė rūkščią grimasą.

     — Gal jau ir būčiau apsisukęs, bet, pirma, ji man per sena, antra, dalies kaip nieko — praleido bestudijuodama ir į užsienius važinėdama, na ir, trečia, giminystės saitai su Maleišiais manęs nebe­vilioja. Bet štai Tamstai, pone profesoriau, ideali pana! Tamsta vyresnis, dalis Tamstai nesvarbu, o dvasinės ir, taip sakant, fizinės Maleišytės kokybės atstos ir dalią ir brolių ydas.

     Visvydas dėl tokių sūnėno žodžių supyko ne juokais.

     — Juozai, žinok, pagaliau, saiką! — sušuko, krumpliais bakštelėjęs į stalą. — Ponas Sargenis ne tavo bendras, tavo patarimų ir piršlybų nereika­lingas. Kas tų jaunuolių šiais laikais per akiplėšiš­kumas!

     — Mielas dėde, aš visai rimtai... Na, bet jei mano piršliavimas čia ne vietoje ir ponas Sargejus dėl to užsigavo, tai atsiprašau, šimtą kartų atsipra­šau!...

     — Ponas Visvydas perdaug griežtas savo sū­nėnui, — juokavo Sargenis. — Juk mudu su Juozu seni pažįstami ir geri bičiuliai. O panele Maleišyte iš tiesų galiu susidomėti.

     Visvydas atsidėjęs pasižiūrėjo į Sargenį, vienu užvertimu išgėrė likusią arbatą ir, norėdamas baigti tą kalbą, pridūrė:

     — Keista, kaip čia mums šiandien tie Maleišiai ant liežuvio pakliuvo. Dievai jų nematė!

     Juozas greitai baigė vakarienę ir, atsisveikinęs, išdūmė į korporacijos pobūvį. Visvydas palydėjo jį apsiniaukusiu žvilgsniu.

     — Vargas man su tuo jaunuoliu, — skundėsi jis Sargeniui. — Paėmiau iš brolio, maniau naudin­gą visuomenei žmogų padarysiu. O jam vėjai gal­voje. Jokių idealų, jokio autoriteto, ir pažiūros kažkokios keistos. Čia visus niekina, su žemėmis maišo, čia ima girti fašizmą, čia vėl komunizmui himnus gieda... O gabus berniukas. Nepasakyčiau, kad ir nuo knygos bėgtų. Kartais įknibęs dienomis sėdi, bet kad galvoj tvarkos nėra.

     Išlydėdamas Sargenį, jis neiškentė dar kartą nepagyręs Maleišių, tarsi norėdamas atsverti nepa­lankius sūnėno žodžius.

    

     Vincas Mykolaitis Putinas. Krizė. Kaunas, Sakalas, 1937.