Netikiu niekuo, kas stovi. Tikiu viskuo, kas juda. Atleisk, kad einu ir visada vienas, atleisk, kad nevaldau kūno kaip sielos, atleisk, žuvie. Tu vienintelė atplauki prie manęs, aš – žolė giliai po vandeniu. Lik sveika, žuvie, lik.

       Stovėjau prie parduotuvės lango, mačiau, kaip akvariume nardė žalsvos žuvys. Jos kartais atplaukdavo prie pat stiklo, įbesdavo nosis ir spoksodavo į mane. Nė nepajudėdavau. Buvau lyg miške, lyg apaugęs samanom; susitaršę mano juodi plaukai, mano pavargusios kojos ir mano pilnos sapnų akys – toks prieš parduotuvės langą, o žuvys žiūrėjo į mane. Sieloj kažkas augo, lyg buvo su sparnais ir ruošėsi skristi, o gal net išskrido. Pamačiau pageltonijusį dangų, kaip išdžiūvusį tabako lapą, savo veidą apdulkėjusį; suklupau, o žirgai lėkė pro šalį, ir žemė kaukšėjo šventai, nekasdieniškai. Aš noriu pasakyti – žemė tylėjo; tada atsivėrė žaizda ir bėgo kraujas. Sulipo pirštai, įmerkiau ranką į vandenį, bet VANDENS nebuvo; karštas kraštas; gimtoj Žemaitijoj dabar susirasčiau kraujažolę. Greitai vėl nusiraminau ir atsisėdau ant išdegusios žemės. Tada ir pamačiau, kad stoviu šaligatvy, o už stiklo nardo žalios žuvys. Spokso į mane, suplaukia į atvirą mano krūtinę ir ieško maisto, duonos trupinių. O gal gyvybės; žuvys žuvys, jūs žydit kaip gėlės, žaliai ir raudonai prie mano krūtinės... Kai atsimerkiau, debesis buvo užstojęs saulę. Jokio vandens aplinkui; PIRŠTAI sveiki, ir kraujas viduj, po oda, kur ir turi būti. Artėjo mergaitė, ji nešėsi ąsotį, – kaip lietuvaitė. Labas vakaras, – ištariau, – mergaite, aš trokštu, o tu turi vandens. Kodėl aš sakiau tik „labas vakaras“, ir dar nesuprantama, svetima jai kalba, bet mergaitė sustojo, pasilenkė, ąsoty buvo pienas. Išgėriau porą gurkšnių, atsigavau ir norėjau pabučiuoti mergaitę. Pasukom į kaimą, čia pat už kalvos. Sulojo šunys, kėblinau žvalgydamasis, iš šaltinio dar atsigėriau vandens, o mergaitė tik nusišypsojo. Gal ji supranta lietuviškai, todėl pasakiau: aš tave myliu. Kodėl sakiau, kodėl? Mergaitė pasisuko į kiemą. Many buvo pasakytieji žodžiai it skaudi vakarykštė diena, ir aš kartojau: myliu tave, myliu, ir, nuėjęs už saulėgrąžų laukelio, atsisėdau ant akmens. Žuvys, jūs atplaukit čia, būkit man ant kelių, ant rankų, žiūrėkit į akis. Pamačiau vėl save stovintį prie stiklinės vitrinos su akvariumu, vandeny nardo žalios žuvys. Jos žydi kaip gėlės. Raudonai ir žaliai. Dabar įsižiūrėjau į jų akis; visada įsižiūrėkit į žuvų akis; pamačiau ledo krislus, kurie tuoj ištirpo gelmėj. Šalia manęs sustojo senas vyriškis, gal pirkti nori, SUVALGYTI mano žuvis; pastūmiau jį petim, jis nuėjo. Paskui prie stiklo prisiplojo žmogus su tranzistoriumi, žuvys susispaudė kitame akvariumo kampe, o tranzistorius tolo ir juokėsi. Norėjau jį pasivyti ir primušti, bet aplinkui nieko nebeliko. Sėdėjau ant akmens, už nugaros švytėjo saulėgrąžos geltonomis galvomis kaip dangus. Kodėl čia sėdžiu, toks šiltas kraštas, o aš sėdžiu kaip sustingęs. Visai viską užmiršęs, užmerkęs akis, neatskirdamas spalvų, tik dangus geltonas.
       Kelyje mergaitės su ąsočiu nebebuvo; saulė jau beveik smigo, pasidarė skaudu lyg kažką pametus. Kodėl aš čia, toks šaltas iš tolimo Žemaitijos miestelio. Ką aš noriu pamatyti, ką nupiešti? Galva sukosi, pasileidau kaimo keliu, paskui laukais ten, kur buvau palikęs visus savo daiktus. Sugrūdau į kuprinę rankas, ištraukiau dažus ir drobę, saulė dar vis smigo; saulė, saulėgrąžos, ąsotis; paliečiau teptuku drobę, akyse kažkas susipynė, lūpomis bėgo pienas, šypsojosi mergaitė, virpėjau lyg liesdamas jos rusvą lygų kaklą ir pečius. Saulė, saulėgrąžos, ąsotis. Paskutinė šviesa smigo į kalvą taip greitai, norėjau pagriebti ir laikyti, bet rankose buvo teptukas ir dažai. Ir nejutau, kaip parkritau ant žemės ir kiek gulėjau; paskui buvo Žemaitija ir žalios žuvys. Jos atplaukdavo prie pat stiklo, įbesdavo nosis ir žiūrėdavo į mane keistom akim – lyg šauktųsi pagalbos. Jutau, kaip kažkas auga krūtinėj, lyg su sparnais, pakyla ir lekia tolyn, į kitą kraštą. Bet ateina pardavėja, šilta ranka ištraukia iš vandens žalią žuvį ir deda ant svarstyklių. Vėl atsimerkiau, rankoj teptukas ir dažai, pažiūrėjau į drobę – saulė, saulėgrąžos, ąsotis ir žalia žuvis.

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.