Ne visada iškart ir įspėsi, kas kieno veidan įrašyta, kokia mintis užsislėpusi tūno. O kartais tokiam veide gal ir visai nieko nėra – tik primerktos, paskendusios dūmuose akys, sučiauptos lūpos. Nieko iš tokio veido neperskaitysi, lupte neišlupsi. O aš perskaitau ir žinau, kuriam ko reikia. Niekas manęs neapgaus, matau – visiems sava didybė rūpi, visi iškilti trokšta, bet ne už pinigus, ne, pinigai čia nieko negali. Paklausyk jų – tik apie savo sielą, dvasios didybę ir tešneka. Gal jie tom šnekom ir galvoja išsigelbėti. Ko kito, jeigu ne išsigelbėjimo, čia ieško, – kiekvieną pavakarį jie čia sueina, suplaukia kaip žuvys prie duonos trupinių. Ir geria jie iš pradžių nedaug, iš mažų stiklinėlių siurbčioja, ir, pasakysiu, ne dėl skanumo geria, net purtosi nuriję, keikiasi gražiais žodžiais, bet ir vėl geria, vėl maukia, nes negali kitaip – reikia kankiniu pabūti, per kančią mat tas išsigelbėjimas. Tu nors vieną veidelį parodyk, kuris šypsotųsi, parodyk, na! Gal tas ten prie sienos: tos sučiauptos lūpos, akys jau iškeliaujančios kažkur, akelės jau visai ne čia, ne mūsų mieloj užeigėlėj. Arba va anas, gerokai pagyvenęs, gražus paliaukis kabo, barzdele nori pridengti, tas čia dažnai atgailauja, visą savo gyvenimėlį, praleistą jūroje, dabar vainikuoja, sakosi nė savo moters, nė vaikų neturįs – tegu bus paguostas, tegu. Arba dar šitas, toks jaunutis, o jau paklaikusiom akim, apie save jis turbūt mažiau žino, negu aš jam papasakoti galėčiau. Nepažįsta savęs ir nenori pažinti, tik kremtasi, draskosi, kankinasi, užtat ir veidelis išblyškęs. Neramu man juos visus čia kiaurai regėti, tokias trapias, pailsusias jų sieliukes it aklus vabalėlius pirštais liesti. Bet ar dėl to esu kaltas? Menka ta mano kaltė, sykiais pakišu kuriam nors taurelę, išlenkia, atrodo, lyg deguonies gurkšnį būtų nurijęs. Atsigauna tada, pasakoja savo visus nutikimus, atvirų atviriausiai atsilapoja, plikom rankom tokį už širdies paimtum. Nesu to vertas, tas teisybė. Gal ir visai nieko nesu vertas, kiurksau čia kiauras dienas ir vakarus, paskutinius trupinius pro pirštus leidžiu, byra jie ant grindų, ant žemės – ar tu kada matei, kaip byra paskutiniai trupimai? Nematei, pasakysiu, – labai lėtai lėtai ir švelniai krinta jie, lyg kristų visai kas kitas, galbūt koks sniegas ar šiaip juoda užmarštis. Ne, aš nekaltinu nieko, ir savęs nekaltinu, gal to ir norėjau, nors visi tik atvirkščiai moko – ir laikraščiai, ir tie televizoriai, betgi ne žodžiuose gyvenimas, ne žodžiais tie trupiniai byra. Taigi ir aš toks, kaip ir visi toj mūsų užeigėlėj, ne geresnis, ne. Bet kadaise norėjau kitoks būti, geresnis už visus, tada dar ir visus tuos laikraščius, ir knygas skaitydavau – kiekvieną dienelę tada spraudžiau save į išvažinėtas vėžes ir tomis vėželėmis pirmyn atgal, pirmyn atgal. Bet sykį parpuoliau ir tose vėželėse, parpuoliau ir pajutau – nebegaliu taip pirmyn atgal, pirmyn atgal. Juk nieko nėra baisiau, kaip žmogus be atminties, toks tik savęs žiūri, toks tik pirmyn – be atminties. Tada parpuoliau ir supratau: žmogui atmintis yra duona ir siela; augalui šaknys, žmogui – atmintis. Gal tau ir nedidelė teisybė tie mano žodžiai, tau atrodo, jog nieko nereikia – dirbi, gyveni, išgeri, ir gerai, viskas telpa tose vėželėse. Bet atmintis, žmogau, jose netelpa; o kas tada kai ne tik mano vieno – ir kitų atmintis tose vėželėse netelpa? O svetimų, žinok, atmintis kita, joje tai jau nesušilsi ir neatsikvėpsi, ją nebent kaip kokį akmenų maišą užsivertęs gali nešti – toli nuneši, arti nuneši – nesušilsi ir neatsikvėpsi. Taigi ir aš sužvarbau, atslinkau čia, ir ką – matau visus kiaurai, bet gailesčio nė vienam neturiu. Gailesčio tėvynės nėra – tuo aš jau puikiai įsitikinau, pažiūrėk į aną kampą – irgi jauniklis sėdi, linksmina kūną, apie savo ateitį svajoja, fantazijas kuria – kam jam ta ateitis, jis juk ir taip visas savy sutelpa. O gal ir ne – kišenės jo pilnos popierėlių, o juose – atspėk – kas? Eilėraščiai, žmogau tu dievo, eilėraščius eiliuoja, išsigelbėjimą juose nori rasti, didybę savo. Gaila man tokių! Kaip ligoniai jie, bet ateina čia ir sveikų, tiems tai jokių kliūčių nėra, per viską jie perlipa: ir per tave, ir per mane perlips, jei reikės. Juos atpažinti tai jau užvis lengviau, jie ir sėdi kitaip, ir geria – lyg kokį darbą dirbdami. Svarūs jie, bet sykiais taip persistengia, kad krisk iš juoko. Kai kas ir krenta, bet aš ne, aš pavedu už kampo, atremiu į sieną – tegu išsižiaukčioja, išsikrato tuos savo švarumus, gyvenimas juk dar jiems prieš akis ilgas, dar daug reikės nuveikti visokių žygdarbių, nesijuokim dabar iš jų. Tik liūdna, kad kitą dieną tokie su tavim nė nepasisveikina, pramauna pro šalį lyg be akių – baimės pilnieji. Taip aš juos vadinu – baimės pilnaisiais. O tu kas toks esi, klausaisi štai dabar manęs, o ką apie visus čia susirinkusius galvoji? Nemanyk, nepasislėpsi ir tu nuo manęs, būsi atpažintas. O gal tu pats nori pažinti visus? Žmogaus likimas jau toks daiktas – kaip ant delno. Reikia viską žinoti apie save ir kitus, viską, kas atsitiks rytoj ir poryt. Aš žinau, dieve, kaip aš visa tai žinau!.. Net plaukai nuo to žinojimo šiaušiasi. Žiūrėk, eina žmogus, tempia, velka savo naštą, atrodo, dar ilgai temps, bet gerai įsižiūrėk – ir pamatysi: jau iš paskutiniųjų jėgelių, jau įsiręžęs it nuvarytas kuinas, ir kai ryt poryt nebepatemps – ar tai paslaptis man? Ne! Todėl sakau – tik matyti reikia. Ne tik matyti – ir pagelbėti? Ne, su tuo nesutinku, kokia čia gali būti pagalba, begelbėdamas tik dar labiau žmogų pribaigsi, paskutinę viltį iš jo atimsi, o be vilties, kad ir pačios kvailiausios, mes nė žingsnio. Viltis – mūsų motina, tu gi pats puikiai žinai tuos gražius pasakymus, juose daug teisybės, be galo daug, beveik tiek pat, kiek ir melo. Išgerkim dabar, prišnekėjom jau nemenką krūvelę, galima ir išgerti. Tu iš kaimo atkeliavai į šitą miestą, matau, kad iš kaimo, studentas būsi. Studentai dabar ne tokie kaip anksčiau, dabar visi švarūs, ir galvelės jų švarias, piktos minties jose nė su žiburiu nerasi. Tik vienas kitas čia užsuka, į tą užeigėlę, vos nepasakiau – mano užeigėlę. Jau penkiolika metų aš čia, beveik kiekvieną vakarą, ir ką – gyvenimas dėl to nė kiek nepasidarė liūdnas. Tau turbūt kvailas senis atrodau, taip ir yra, jau ganėtinai sukvailėjau ir pasenau, bet ko norėti – niekada nesijaučiau perdėm protingas ir jaunas. Niekada nekurpiau tų eilėraščių, kaip jūs dabar. Mano gyvenimas ne toks, bet kainą ir jis turi. Kiek duotum už mano gyvenimą, nebijok, sakyk tiesiai – kiek duotum? Savo gyvenimą ar duotum už manąjį? Neduotum! O jeigu aš tavo brolis arba dar geriau – tėvas? Kaip tada, ką? Nebijok, nesu aš tau joks giminė, tik žmogus, o juk žmogus nėra žmogui giminė, taip išeina, ką? Ne visada, bet sykiais taip išeina, ir nieko čia nepadarysi. Todėl, kai išmuša valanda, kiekvienas ir traukiam kas sau, akis nunėrę į žemę. O paklausia kas – ir nežinom, kur traukiam ir kodėl. Ir jau galbūt nebespėsim sužinoti, ir nesistenkim per daug – kelias toks ilgas, bet jis vis trumpyn. Už tą kelią ir išgerkim, užeigėlę jau tuoj uždarys, buvo malonu susipažinti su tamsta ir pasišnekėti – toks jaunas esi, bet jau kultūringas. Toks visada būk, laimė neaplenks tavęs, išgersi jos taurę iki dugno. O jeigu kas nors atsitiks kitaip, jeigu ta taurė suduš, tada prisiminsi mane, netiki dabar tuo, bet pažadu – prisiminsi mane. Tokie susitikimai neišnyksta kaip dūmas, svetimas žmogus – pati didžiausia giminė, svetimas – labiau nei brolis. Pridėk savo ranką va čia, prie mano širdies, girdi, ji plaka kaip ir tavo, kaip ir kitų, argi to neužtenka, kad būtum brolis? Užtenka, todėl ir sakau: neužmirši tamsta mūsų susitikimo, kad ir norėtum – jau neužmirši.
Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.