Nė viena trisdešimtmetė dabarties moteris neprisipažins, kad ji yra nelaiminga, nes nesuteikė laimės savo vyrui. Negana to: nė viena tokia moteris nesutiks su mintimi, kad ji privalėjo padaryti savo vyrą laimingą.
       Dabar ji sėdi prie stalo, nukrauto rankraščiais ir žodynais, už sienos ji girdi bendradarbių balsus, jos pirštai beveik automatiškai suranda cigaretes ir degtukus, dabar ji tingiai nusišypso mažam veidrodėliui, pati grožisi ta savo suorganizuota šypsena, ji junta, kaip dešinę koją spaudžia naujas batukas, kaire ranka ji kilsteli sijoną ir pasitaiso kelnaites (irgi naujas), staiga ją ima pilti lipnus prakaitas ir ji nežino, kurio rankraščio griebtis, galbūt ano, kurį vakar čia nutėškė vienas iš dešimties kontoros darbuotojų. Ji nusuka žvilgsnį į langą, mato, kaip lėtai skardiniu stogu tipena didelis rudas katinas, tą katiną ji mato jau ne pirmą sykį, bet dabar žiūri į jį ilgu smerkiamu žvilgsniu ir nė nejunta, kaip tas žvilgsnis, nė kiek nepasikeitęs, nubėga dar toliau, į gatvę, kuria slenka ankstyvų vasaros karščių apnuoginti žmonės. Ji spokso į juos, tarsi regėtų daugybę katinų, ji keistai junta tų žmonių, vyrų ir moterų, įkaitusias šlaunis, krūtines, rankas, tik kažkodėl niekaip neįstengia įžiūrėti veidų, kurių galbūt iš tikrųjų ir nėra. Staiga ją apima miegas ir ji nusižiovauja plačiai išžiodama burną, paskui ji pajunta seiles, daug seilių burnoj, ir jas be garso nuryja, o didelis rudas katinas dar vis tipena skardiniu slogu, ir jai atrodo, kad jis tuoj pro langą įšoks į kambarį. Pagaliau ji viena ranka prisitraukia arčiau savęs tą vakarykštį rankraštį (toks atsainus rankos judesys jai primena kažką, ko ji niekada ir niekam neprisipažins), ji suskaičiuoja to rankraščio lapus ir giliai atsikvėpdama šypteli. Ji žino atmintinai, ką perskaitys ir ką pataisys tuose bejėgiškuose sakiniuose, anksčiau jai atrodė, kad būtent tie sakiniai ir žudo jos gyvenimą, bet dabar ji sau leidžia šypsotis ir mikliu judesiu nusispiria tą spaudžiantį naują batuką. Po valandėlės, kai ji užsinorės į tualetą, kojos pačios, be jokių pastangų, susiras apavą, ir ji, žaibiškai delnais pasitaisiusi savo papurusius plaukus, įžengs į koridorių. Kaip ir tikėjos, koridoriaus gale stoviniuos trejetas vyrų, kurie tarsi ir telaukė progos garsiai pareikšti jai skirtus komplimentus. Bet ji praeis pro šalį nieko neištarusi, ir tai bus vienintelis reikšmingas šios dienos įvykis ne tik jos, bet ir visos kontoros gyvenime.
       Tualete ji vėl pasidžiaugs naujomis savo kelnaitėmis, bet jau kitą akimirką įsistebeilys į gana didelį veidrodį, kurį galų gale kažkas susiprato pakabinti. Bestudijuodama savo akis ir nosį, ji vis dėlto pasigailės, kad nesidavė užkalbinama tų vyrų, kurių grįždama į savo kambarį tikriausiai jau neberas. Tą apgailestavimą pažadino gurgesys pilve, ir ji atsiminė, kad už valandos reikės traukti pietų. Tačiau kur? Ir nejaugi vienai? Jeigu taip, galbūt ji šiandien visai neis pietauti.
       Sugrįžusi į kambarį pamatė, jog tas didelis rudas katinas plote prisiplojęs prie lango, akis įsmeigęs į jos rankinuką, taip neatsargiai paliktą ant stalo. Ji išsigando ir norėjo sušukti škic, bet katinas pažvelgė į ją, pažvelgė tokiu žvilgsniu, kokiu kartais yra pasakoma daug daugiau nei žodžiais. Ji neteko žado ir net nuraudo; ji pajuto keistą, nesuvaldomą norą priglausti tą katiną prie krūtinės ir visaip jį glostyti. Tačiau ji žengė keletą žingsnių artyn prie lango, ir, deja, katinas atatupstas ėmė trauktis, o paskui staigiai apsisuko ir nėrė kiek įkabindamas per saulės nupliekstą stogą. Atsisėdusi į savo kėdę, ji atsiduso, numetė rankinuką ant palangės ir įsmeigė nieko nematančias akis į rankraštį.
       Niekada ji nebūtų patikėjusi, jog šitaip prabėgs visas jos gyvenimas; ji mylėjo ir vertino savo gyvenimą, kaip yra mylimas ir vertinamas gražus ir brangus drabužis. Labiausiai ji džiaugėsi, jog yra visiškai nepriklausoma ir, užtrenkusi kontoros duris, gali keliauti bet kurion pusėn. Šeštadieniai ir sekmadieniai irgi buvo jos laisvės ir nepriklausomybės įrodymas, ir ji džiaugėsi savim, vartydamasi ant plačios sofos. Labiausiai ji mėgo žiūrėti madų žurnalus, kurių jau turėjo per šimtą ir kuriuose vis regėjo save. Jai atrodė, jog vienąkart ji visam laikui apsigyvens tokiame žurnale – ta svajonė jai teikė ir dvasinių, ir kūniškų jėgų.
       Tačiau dabar laikrodžio rodyklė jau rodė pietų metą, ir ji vėl nuo palangės prisitraukė rankinuką, vėl prieš mažą veidrodėlį pasitaisė savo šukuoseną, papūtė lūpas, grakščiai atsiduso ir, patenkinta savimi, žengė į koridorių. Jos laimei, tie trys vyrai vėl stovėjo prie durų ir tarsi kažko laukė; dabar ji nusišypsojo daug sakančia šypsena, ir jie visi patraukė į prospektą. Prospektas mirgėjo spalvom, spindėjo įkvėptais veidais ir buvo šviesus it siela. Jie išsirinko pačią naujausią kavinę ir per valandą suvalgė pačius skaniausius pietus. Kontoros koridoriuje jie šypsodamiesi dėkojo vienas kitam už kompaniją, ir ji nė nepajuto, kaip vėl atsidūrė už savo stalo. Kai pažvelgė pro langą, skardiniu stogu atsargiai tipeno didelis rudas katinas; ji prisiminė, jog tą katiną jau kažkur yra mačiusi.
       Prieš akis keistai šokčiojo raidės, bangavo žodžiai, lėtai, bet galingai siūbavo sakiniai. Be jokios baimės ji nėrė puslapio gelmėn, ji kilo paviršiun ir vėl nėrė gilyn, ji plaukė dideliais grybšniais kabindama puslapio vandenį, netoli jau buvo ir krantas, štai beliko įveikti ir paskutinį sakinį. Tik dabar ji atsimerkė, supratusi, jog visą laiką plaukė užmerkusi akis. Ji staigiai ir neramiai sukluso, ji negalėjo patikėti, jog moteris yra nelaiminga, jeigu nesuteikė laimės savo vyrui. Netiesa, norėjo sušukti, nė viena moteris nesutiks su mintimi, jog privalo padaryti savo vyrą laimingą.
       Ji pastūmė rankraštį šonan, kaip pastumiama nešvari lėkštė; ji užsidegė cigarete ir nedidelį dūmų kamuoliuką papūtė tiesiai į tą puslapį. Ji nusispyrė koją nuspaudusį batuką ir vėl mikliai jį apsiavė; kambary tarsi stigo oro, ir ji pravėrė langą. Tačiau prieš akis gulėjo tas rankraštis, kurį sudraskyti buvo per maža. Ji užžiebė degtuką, dviem pirštais, kad nesusiteptų rankų, pakėlė pirmąjį puslapį ir kantriai laukė, kol tas užsiliepsnos. Paskui matė, kaip degdamas popieriaus lapas leidžiasi ant grindų ir ten, pavirtęs į juodus pelenus, kažką dar šnara. Ji nepagailėjo savo naujų batukų ir grakščiu judesiu užmynė tuos pelenus.
       Paskui pažvelgė į laikrodį ir suprato, jog rodyklės jau rodo darbo pabaigą. Ji stropiai užrakino kambario duris ir išėjo į gatvę; ji žingsniavo viena, slaptu žvilgsniu vis nuverdama parduotuvių vitrinas, ji palengva šypsojosi pati sau, kaip moka šypsotis tik savimi patenkinti ir laimingi žmonės. Prieš akis dar buvo ilgos vakaro valandos, dar laukė daug įstabių dalykų, kurie niekada nepateks į tą taip gražiai, skaisčiai degantį popieriaus lapą. Ji užsimerkė ir keletą žingsnių žengė tamsoj; ji atsimerkė, ir vėl aplinkui buvo šviesu, ir ji vėl pati sau šypsojos.

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.