MĖLYNAS SNIEGAS
Seni pranašai tebevaikščioja ant baltų debesų:
jų nekaltos pėdos šviečia kaip platina,
nepalietusios žemės dulkių ir žemės žolės.
Mano žodžio skelbėjai atėjo per mėlyną
rytmečio sniegą. Nepatekėjusi saulė gulėjo
girių užuovėjoje. Garavo šaltinių vanduo.
Mano pranašų lūpom kalbėjo akmuo ir smėlis.
Kalbėjo drumstas ir žydras žemės vanduo.
Kalbėjo broliai ir seserys. Mano draugai.
Mes atradome savo žemę ir savo dangų.
Mėlyną žemę. Mėlyną dangų. Mėlyną sniegą
tarp kieto gruodo ir minkštų debesų.
Seni pranašai tebevaikšto baltais debesim.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
TABULA RASA
Krentančio sniego tyla neapsakoma: žydro paukščio
skridimas, kreidinė sala migloje. Ararato
viršūnėje vėjai ir debesys suledėję. Aštrių stalaktitų
žvakės. Išbalusio lino drobulė pridengti
mirusio veidą. Tavo ir tavo brolio akis.
Angelas veidą nupaišė su kalkėm ant balto bažnyčios mūro,
kur žiūri Vevey vynuogynai į žalią Ženevos ežerą
akinančiam burių plazdėjime. Angelas tavo akis nudažė
permatomu Aukštaičių upės vandeniu. Angelas
apsiautė tavo pečius neapsakoma krentančio sniego tyla.
Mokytojo spindinčios kojos praėjo pro tavo lūšną:
irklus, valtį, tinklus palikai ir sekei. Ne tau
daugino duoną, žuvį ir vyną. Kanos vestuvėse,
Vevey vynuogynuose, Mūšos smėlėtam dugne atradai
baltą paukštį ir salą, sniegą, drobulę, stebuklą.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
TĖVIŠKĖ
Prietemoj tylios moterys stovi prie atviro lango:
dengia pečius palaidi peleniniai plaukai.
Ievų medžiai žydi ir žiūri į žydrą vandenį.
Teka garuodama tėviškės upė lėta Vaidmena.
Tokia vėsi molinė asla pavargusioms kojoms.
Pro lygų žiogų čirenimą prunkščia arkliai,
panėrę snukius į tamsią ir tykią srovę.
Dėdė niūniuoja dainą apie ievą ievužę.
Glosto gera ir gaivi migla mano veidą.
Medžių melsvi siluetai grimzta į naktį.
Pilkos moterys stovi ir tyli prie lango.
Atsidūsdami aidi už girių varpai.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
CAPRI
Capri saloj kiparisai liekni ir liaunūs kaip moterys.
Legendarinėj Capri saloj ąsočiai liekni ir moterys.
Vynuogynai vingiuoja pakalnėn. Jūra ir uolos dainuoja.
Tu atėjai ir stovėjai žvarbų gruodžio vidurnaktį
mano sapne, aikštėje, pūgoj, pusnynuose,
viena ir balta. Kaip žydintis medis, žuvėdrų debesis,
Neapolio kolona.
Kolonos kareivių žygiavo kitam sapne - rūškanam - ar atsimeni?
Iš Monte Cassino į Romą. Dainavo mano draugas poetas
sutrupintą saulę vidurdienio dulkėse. Tu
jo dainos negirdėjai. Alyvų ir palmių šakas
sukapojo ant imperatorių kelio apokaliptinių tankų
plieniniai vikšrai.
Legendarinėj Capri saloj vaikai neša saujose saulę.
Citrinų pintinėse auksą renka rinkėjų rankos.
Linguoja luotai lengvai ir ritmingai. Santa Lucia.
Kodėl atėjai į mano sapną? Kodėl nesvetingon šiaurėn?
Sninga ir sninga ir sninga ir sninga. Ant sniego nekalto
baltą poeto veidą paišo žiema.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
RAUDA IR VAIKYSTĖS FUGA
Juodžemio tankūs plaukai - sunkus plaukai kaip žemė.
Medaus geltonumo plaukai - kaip vasaros korių vaškas.
Ugniniai raudoni plaukai - tiršti kaip saulėlydžio rūkas.
Juodos akys ir rūškanos - kaip rudeninė verdenė.
Akys geltonos kaip gintaras - vėstančio vakaro varis.
Pilkos kaip juodžemio dūmai - skaisčios kaip ledo pluta.
Baltos kvepiančios rankos kaip vyšnių sodai pavasarį.
Baltos ir lengvos rankos kaip balto balandžio sparnai.
Baltos ir šaltos rankos kaip sniego pusnis.
Vaikystės žaidimų draugai, surinkau jus
į vieną atsidūsėjimą: jūsų plaukus, akis ir rankas,
kad galėčiau sugrįžti atgal prie Žemaičių upės,
kai neša pavasariai ledą, varnėnus ir debesis
virš stebuklingo šaltinio, aklus pagydžiusio:
atverkit ir man nuo dulkių apakusias mano akis!
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
EPITAFIJA DRAUGYSTEI
Mes vis dar kalbam apie baltą brastą
atokaitoj, toli, Žemaičių kaime:
tyra tėkmė tekėjo per geltoną smėlį,
(mūsų plaukai, saulės nudeginti, geltoni -
kaip smėlis, kaip rugių laukai, kaip gintaras ir vaškas)
tyra srovė nubėgo per geltoną smėlį,
draugystės mėlynajam veidrodyje veidus supdama.
Mes dar tebekalbame apie karštą ugnį,
plevenančią miglotą vakarą ir rudenį prie kelio,
kada drebėdamos atgrubę mūsų rankos
(panašios vienos į kitas, kaip brolių)
viršum žarijų laikė krintančią į žemę naktį.
Mes kalbame apie bevardę mažą stotį,
atsiminimų lygumose tolstančią nuo mūsų,
kur paskutinį žodį sukapojo ratų ritmas
ir geležiniai dūmai mums išdegino akis.
Mes kalbam apie pasakų pasaulio paukštį,
kurio sparnus nukarpė kietos laiko žirklės.
Mes kalbam apie gyvą, žalią medį,
kurio šaknis supūdė neatlaidūs lietūs.
Mes kalbame apie dainuojantį pavasarį,
kurį seniai palaidojom žiemos karste.
Mes kalbame ir kalbame apie draugystės saulę,
kuri užgeso danguje ir žemėje po pelenų pluta.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
TERRA INCOGNITA
Mėlyno sniego žemėje medžių nėra:
tik medžių šešėliai ir medžių vardai,
parašyti niūraus atsiskyrėlio aklųjų raštu.
Veidrodžių salėj nebėra nei vieno žmogaus:
tik profiliai, iškarpyti Tilžės turgaus karpytojo,
ir siluetai, kuriuos išvedžiojo ant stiklo
dulkėto mirusio smuikininko pirštai vėlų Vėlinių vakarą.
Senkančių upių slėnyj gimtojo miesto nėra:
tik ilgos barakų eilės, mediniai sfinksai,
padėję suodinus veidus ant letenų, tebesapnuoja
vėliavas, vasarą, saulę ir smėlį.
Mėlyno sniego žemėj liko tiktai vardai,
liko linijos ir piešiniai ir raidės ant pelenų.
Mėlyno sniego žemėj žemės nėra.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
LATERNA MAGICA
Lango kryžius krenta ant kreivo kambario sienos.
Linguoja laivų siluetai. Liepoja. Plaka ir plaka
elektrinio kalvio maža statulėlė raudoną geležį.
Budi stiklinėje bonkoje burlaiviai. Vario švytuoklė
monotoniškai mirga: šviesa ir šešėlis. Tėvo
balsas ir didelio miesto ūžimas. Naktis ir tyla.
Sniego prikritę plaukai. Liekni, nepažįstami vyrai
įneša pirkion Kalėdų giesmę ir žėrinčią žvaigždę.
Eglių skujų ir degančių žvakių kvapas. Karaliai
dėsto žaislų kaladėles ir šypsosi. Jūrų pakrantėj
bangos skandina baltą skardinį laivelį. Ūžia saulėta
vasaros popietė. Rieda tramvajai per aukštą ir trapų tiltą.
Mėlynos gėlės po traukinio ratais. Upė ir smėlis.
Sukasi margos vežėčios, žirgai ir geltonos gulbės.
Juokiasi, miltais veidą ištepęs, žmogus. Meškerioja
mano draugai Ventoje. Nuvytę vainikai. Motina merkia
puokštę neužmirštuolių prie kapo. Senos moterys
tyliai šnabždėdamos žiūri liūdnai į gilų slėnį.
Brolio rankoj maža vėliavėlė. Trispalvio popieriaus.
Aidi varpai. Smilkalai vingiuoja virš žalio vitražų angelo.
Šlama kaštanai lauke. Alėja vėjuotoj pakrantėj, kur lūžta
banga po bangos. Elektrinis kalvis kala ir kala
nakties pakraštyj. Išblyškusios švyturio rankos
bėga ir bėga ratu ir glosto man šaltą veidą.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
PASTORALĖ
Iešmininko sūnūs groja šešėlyj gitaromis: renka
permatomi pirštai seną ir gailią melodiją.
Balto metalo lėktuvai nardo begarsėje erdvėj.
Už ežero girdisi dalgio plakimas.
Vystančio sodo medžiai dūsta tarp dūmų ir dulkių,
Ant degutuoto smėlio, atokaitoj, stato vaikai
basi pilis ir dainuoja dainelę.
Anapus sodo girdisi dalgio plakimas.
Dienovidžio saulėje žvilga langai ir bėgiai.
Blyksi lėktuvai mėlynėje kaip sidabrinės žuvytės.
Apatiškai aidi - pro vaikišką juoką - senos gitaros.
Čia pat, už gyvatvorių, žvanga dalgio plakimas.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
TOLIMOS NAKTIES ATSIMINIMAS
Vakare senelės sodyboje blykčioja tolimo žaibo
išgąsdintos lygumos. Meldžiasi medžiai linguodami.
Ilgas grūmojantis griausmas nurieda
per pilką ir piktą dangų. Už lango
žiūri sulytas veidas liūdnai į mane.
Balta knyga atversta po mano rankom.
Knyga balta, be raidžių - vaikystės dienoraštis.
Senelės žingsniai basi, be garso: ateina, nueina...
Lempos šviesa geltona kaip žvakių vaškas.
Tėvas toli. Nėra motinos. Tik tyluma.
Bėga ir bėga medžiai blyškiam horizonte.
Šniokščia ir šniokščia ir šniokščia lauke lietus.
Senelės ranka lengva kaip paukštis ant mano plaukų.
Vaikystės knyga balta kaip vidudienio sniegas.
Mano veidas žiūri pro langą liūdnai į mane.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
AMŽINAI ATMINČIAI
Atsiminimų knygon įrašyta:
Atsimeni
sidabrinių topolių tylą?
Baltų debesų plaukimą
ir siaurą šešėlio liniją
ant saulės laikrodžio veido?
Laukinių rožių kvepėjimą
ir mėlyną atspindį
seno malūno tykiam tvenkiny?
Ar atsimeni dar?
Karštą rupų žvyrą po kojom basom?
Vėsią vakaro žolę. Laiptus. Išdegusį ąžuolą?
Bokštą - baltą ir liekną kaip moterį
keisto krašto. Alėjos gale. Ir už jos -
žydintį lygumų vėją? Žemės alsavimą?
Ar prisimeni visa tai?
Ar prisimeni dar
lengvą ir linksmą vežėčių dardėjimą
ant kieto, dulkančio vieškelio?
Paukščių skridimą, javų bangavimą,
liekną liemenį, piemenio ragą, primerktas akis,
putojančio pieno ąsotį,
valtį, vandenį, vasarą?
Ar prisimeni visa tai,
Ar atsimeni dar?
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
IDILĖ
Pelkių tyloj švilpiniuoja Pano skudučiai.
Giriose briedžiai geria iš gėlo šaltinio.
Paparčių pavėsyje plazda vėjo plaukai palaidi.
Sidabriniai upėtakiai nardo po krioklio purslom.
Debesys šlama senų ąžuolų viršūnėse. Piemenys
tvenkia linksmą srovę vandens malūnėliais.
Šoka ėriukų banda nuo akmens ant akmens.
Auksiniai upėtakiai žaidžia su krioklio purslom.
Žvejo sapne teliūškuoja vanduo į luotą.
Žiūri pro miglą raudona saulės akis.
Kvepia nendrės. Iš ežero dvelkia drėgna vėsuma.
Vakare per lygų vandenį grįžta valtys namo.
Girgžda irklai, ir aidi nuo kranto laimingas
juokas ir jaunos moteriškės daina.
Tamsūs upėtakiai miega po krioklio purslom.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
KŪČIŲ NAKTIS
Paliko mane ir nutilusią stotį visi traukiniai.
Žėri raudonos žarijos tarp žvilgančių bėgių.
Miško užuovėjoj miega mano namai.
Vakaras kvepia eglių sakais ir sniegu.
Ūžiantį vėjo žibintą neša tėvas tylus.
Mūsų šešėliai prišąla prie medžių kamienų.
Spingsi ugnis toli už šarmotų stiklų.
Dunda gruodo širdis po žingsniu kiekvienu.
Žiūri tėviškės žvaigždės į veidus mums.
Klausosi kiemo topoliai mūsų alsavimo.
Mirga virš gimtojo stogo sietynas ramus
ir beria baltą sidabrą į rūkstančius kaminus.
Ąžuolo durys praviros laukia. Tenai
plūsta švelni šviesa iš ugniakuro. Šypsosi motina.
Miško užuovėjoj bunda mano ir mūsų namai.
Kvepia vidunaktis juodalksnio dūmais ir žemės duona.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
IMAGO MORTIS
Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna kritimas į tamsą...
- Kalkite karsto dangtį ant mano akių.
Kaskit mane, duobkasiai, giliai į žemę.
Berkite žvyrą ir druską mano širdin.
Kas išbraižė rožės spygliu tokį trapų piešinį
ant horizonto ledinio, pačiam dangaus pakraštyj,
kur atverti į mėlyną tylą stikliniai vartai?
- Plakit žilvičio rykštėmis mano akis.
Atverkit delnuos žaizdas surūdijusiom keršto vinim.
Nuplaukite smėlį nuo kojų, kad pėdos pamirštų
žemės gaivų ir saldų šiurkštumą.
Dega virš karčemų groteskiško užrašo raidės:
Mihi propositum est in taberna mori.
Krenta pulkai purvinų žuvėdrų į rėkiantį miestą.
- Paimkit baltas bures nuo minkšto dangaus aksomo,
kad nieko tenai nebūtų, tik atviros burnos
juodų kaminų ir dūmai, tik dūmai ir dūmai,
ir liūdno lietaus šnarėjimas ant vandenų...
Juodi valdininkai mirties salonuose
vaškuoja laiptus į rūsį:
slidus tebūna mūsų kritimas.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
LATERNA OBSCURA
Mudu piešiame vaiko veidą ant pirmojo sniego.
Po laukinių aviečių šakom supa lėlę sesuo.
Lengvą sniegą paklojo nakčia darbininkai ant gruodo
ir dažo derva medinį tiltą per Bartuvą.
Pirmagimis sniegas purus kaip sesers plaukai.
Per susigūžusį tuščią Žemaičių kaimą
lekia kazokai, nuogais kalavijais kapodami
baltą bežadę žiemos mėnesiena.
Mudu piešiame brolio veidą ant pirmojo sniego.
Nuomariu serganti sargo duktė sužiedėjusią duoną
trupina kapo duobėn. Kaimietės vaškinį veidą
ir klostyto popieriaus priegalvį sniegas užpusto.
Pro pūgą aidi kimi giesmė ir uždusę varpai.
Per tylų, miegantį, baltą Žemaičių kaimą
lekia kazokai, rimbais ilgais kapodami
medžiuose žėrinčią žydrą žiemos mėnesieną.
Niekas tavęs nebučiavo labanakčio. Niekas kartu neraudojo
mirusios motinos. Tėvo pakarto nelaidojo niekas.
Tavo žemė buvo tuščia ir nuoga. Tavo žemė, kaip žemdirbio delnas.
Niekas tavęs karalystėn neleido - pilki apdarai plazdėjo
kaip seniai pamirštų pakasynų vėliavos. Maro marškonys.
Per skurdų Žemaičių kaimą lekia kazokai,
ant iečių ilgų nešdami sukapotą
mėlyną žiemos mėnesieną.
Skaistų sekmadienio rytmetį spindinčioj žemėj
dažo derva darbininkai medinį tiltą per Bartuvą.
Teka giliai po ledu neskubėdama upė į jūrą.
Po aviečių šakom užpustyta miega sesers lėlė.
Mudu piešiame miegančio brolio veidą ant mėlyno sniego.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
APOKALIPSĖ
Išbalę debesys plaukia virš miesto griuvėsių.
Pamėlusio kalno šešėlyje žiūri užakę
šaltiniai ir šuliniai į nuodingą dangų. Mėnuo teka
tarp suanglėjusių vinkšnų kamienų į vėsią
ir metalinę erdvę tuščios nakties.
Valanda tarp gyvenimo ir nebūties:
nutilo širdis, o mirtis dar neatėjo.
Upelio klonyj giliam nustojo lalėję
laimingos lakštingalos. Krenta kryžium svirties
šešėlis ant turgaus išbalusios aikštės.
Naktį ir tylą kapoja dejuodami klaikiai
seno genties kapinyno suaižyti vartai.
Žolė sutrypta. Pajuodę grindinio plytos. Apkartę
vyrų žemėti veidai. Pilnaties šviesoje belaikėj
guli šalmai sklidini vakarykščio šilto lietaus.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
IŠSIPILDYMO PSALMĖ
Vėjas neša degėsių ir dūmų tvaiką.
Vakaro akys tamsiai mėlynos, liūdnos.
Miesto sode išdėliojo Monsieur LeMort marionetes -
kareivius platanų pavėsyj ir žaidžia žaidimą:
lėlių laidotuves.
Broliai ir seserys mano išėjo ilgon kelionėn
duonos pluta nešini ir svajonių paukščiais,
į ten, kur riešuto medis kietas ir lengvas,
į ten, kur linguoja lopšiai ir volungės ulba,
padėjusios galvas ant samanų žalio aksomo.
Vienas likau. Nuolat aidi ir aidi ir aidi
vėjo gaida iš gilios sutemos, iš niekur...
Geležinė siaubo pirštinė man surakina krūtinę
ir neša mane į ūžiančią upę bevardę,
be miestų, be medžių, žmonių ir dangaus...
Atėmė saulę, paliko tiktai šešėlius.
Atėmė žodžius, paliko lūpas ir burną.
Aidi vėjo nyki aimana iš nakties, iš niekur...
Mes visi - prakeikti angelai, drumzlinoj pašvaistėj
ieškome žemėj tuščioj savo balto šešėlio.
Prieblandoj liko apkurtusio žalvario aidas.
Vakaro akys liūdnos ir skaudžiai mėlynos.
Vėjas neša degėsių ir pūvančios žemės tvaiką.
Aikštėj vaikai mažais kastuvėliais laidoja smėlyje
mažą geltoną paukštį ir didelę vasara.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
MANO MIESTO MIRTIS
Kietos arklių kanopos, minkštos kūdikių pėdos,
medinės žemdirbio klumpės, kruvinos bėglio kojos,
pilki kareivių batai, kaustyti plienu ir neviltim...
Visi praėjo pro nustebusį ir mažą mano miestą šiaurėje.
Potvynis prašniokštė. Tylu ir tuščia. Namai vėl miega,
užtroškę gaisro smalkėmis, apkurtę nuo keiksmų, varpų gaudimo
ir ratų dardesio, apakę nuo patrankų sudaužytos saulės mirgesio.
Vėl miega gatvės po groteskiškai siūbuojančiom vielom ir iškabom,
po suanglėjusiom šermukšnių ir klevų šakom...
Paliesk dar kartą rankomis
įdubusį ir skaudų grindinį
ir pasakyk - tik sau vienam - be balso: a k m u o.
Paliesk dar kartą dulkes,
sausas ir karštas,
apokaliptinio dienovidžio sudegintas į paraką,
ir pasakyk - tik sau vienam - be balso: ž e m ė.
Paimk į saujas pelenus
namų, stalų, vežimų, kryžių, popieriaus ir skroblo lapų
ir pasakyk - tik sau: u g n i s.
Glostyk ant suodinų šaligatvių ir sienų nupaišytus -
išblyškusių mergaičių ir berniukų rankų -
minkštais spalvotais kalkakmeniais
veidus, vardus, pilis ir paukščius, -
ir sau kartok, kartok be balso, tik sau vienam:
Ne, nepalikite manęs, draugai ir akmenys, ugnie ir žeme,
jūs nepalikite manęs sapnuoti liūdno sapno ir baisaus
lig paskutinio Teismo išsipildymo dienos.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
MORS ATOMICA
Mes esam žvėrys negyvenamoj saloj.
Netilpę Nojaus arkon žvėrys, suvaryti
nematomų lankų, strėlių ir iečių.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Niekas nerašė mums ugnies rašmenimis ant debesų.
Mes laukiame nuolankūs pastaros nakties
negailestingų mėlynųjų ašmenų. Visi laivai,
iškėlę panikos bures, pro šalį plaukia.
Nebėra paukščių. Vėjo. Saloje šaltiniai
užako. Duonmedžiai visi bevaisiai.
Po lūpom jaučiam vėstantį ir sūrų smėlį.
Parpuolusio šalia akių, plaukų artumą,
alsavimą, kapojantį ritmingai amžinybę
| dabarties smulkias sekundes. Tylą.
Ir paskutinę bangą, plaunančią mums kojas.
Mes esam žvėrys, šventraštyje neminėti. Suvaryti
apokaliptinių lankų, strėlių ir iečių
į negyvenamą, į tuščią, į koralų salą.
Niekas neatsiuntė mums išsigelbėjimo laivo.
Mūsų vardų vanduo nenuskalavo smiltyje.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
AKMENYS
Pilki uolų kauburiai liepsnojančioj dykumoj -
banda senų dramblių, nučaižytų vėjo, lietaus...
Raudoną jūrą išklojo vergai ir karaliai koralais.
Nuo palmių žiūri paukščiai drėgnom, deimantinėm akim.
Opalą ir auksą skalauja upeliai nepaliesti.
Iš kieto titnago trykšta, eremito lazdos užgauta,
šaltinio versmė: išbalę mėnulio akmenys,
Egipto sfinksai, Kartaginos mūrai, Eufrato krantinės,
ledyno gadynių kirviai, nudailinto marmuro kaukės,
dievai ir atletai Praksitelio ir Michelangelo, liūdnos
figūros sintetinio akmenio prarasto rojaus vaikų.
Žėruoja žėručiai žvyryno atokaitoj, vaiko rankoj.
Genezės uola sutrupėjo. Nuėjo į mėlyną rūką
kalnai. Siluetų lengvutė linija virpa ir tirpsta
akiratyj. Karštas Afrikos vėjas supa masyvią
ir drumzliną amfiteatro užuolaidą. Smiltys užpustė
ir rojų, ir paukštį, ir angelą brangakmenio akim.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
UGNYS
Prometėjas
Pirmąjį žaibą tau dovanojo dievai Eladoj.
Tu mokėjai laikyti smėlį, gėlę ir irklą.
Jauną ugnį. Tavo ranka išbraižė akmenio sienoj
strėlę, medžiotoją, žvėrį. Iš mirusio medžio
šokančią liepsną. Per nugalėtą naktį ir vandenį
lenktą valtį plukdei, Prometėjau, broli, namo.
Kedrų giria, nepažinusi gaisro, dainavo tau.
Stiklas, dar neatskirtas nuo motinos savo - smilties,
glostė tau pėdas. Krematoriumuose nedeginti kaulai,
tyro vandens plaunami, gulėjo balti ant kranto.
Vėjai ir vandenys dar tebebuvo kraujo broliai.
Tu jiems atvežei keistą, laukinę seserį.
Pavadink ją vardu ir palik. Mūsų rankos nemoka
laikyti nei irklo, nei smėlio, nei žiedo.
Nieko nemyli mūsų delnai: nei bangos, nei jaunos ugnies.
Dega mūsų nelaimių laužai vandenų ir naktų pakraštyj.
Naktys auga, ir potvyniai užpila liepsną.
Sudegino lengvą luotą dievai Eladoj.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
LIETŪS
Suaižėję vieškeliai tiesia dulkėtas rankas
į rytus, į vakarus, šiaurę ir pietus. Į dangų ir žemę.
Bespalviai, kurtūs miškai anglėja vidurdienio saulėj.
Bokštai varinėm burnom atsivėrę į peleninį skliautą.
Sausi šuliniai. Suskirdusios lentos - lopšio ir karsto.
Sukepusios lūpos kartoja bebalsį burtą.
Vidurnakčio valandą drėgno vėjo plaštakos paliečia
sausą ąžuolo žievę, žvaigždžių nuodėgulius, tuščią
tvenkinį, kaip pavargėlio delną, atvertą į debesis.
Gailiai surinka pirmojo lašo šaka užgauta:
Tada susverdi ir pradeda šniokšti giria,
giliai ir godžiai alsuodama tirštą miglą,
puolančią garo baltom bangom į slėnių gilybę.
Vieškeliai plaukia akiratin žvilgančiomis gyvatėmis.
Veidai suodini, pakelti į šiltą šniokštimą. Godžiai
gerdamos saldžią drėgmę, švebeldžiuoja laimingos lūpos.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
VĖJAI
Saulėlydyj kaba suplėšyti debesys. Burlaivių griaučiai,
pažaliavę tinklai, žvynai, žuvys ir žvaigždės ant kranto.
Bežadės moterys, tylūs vaikai tebežiūri į jūrą.
Praūžusio pikto tornado liūdnas nature morte.
Vėjai, gimę iš kūdikių pirmo ir nedrąsaus alsavimo.
Vėjai, bangavę ramiai javų neužmatomą platumą.
Vėjai, ritmingai ir taikiai sukę malūnų sparnus.
Vėjai, klajotojų broliai, poetų draugai, kodėl
akiračiu rieda pagieža pritvinkę griausmai, kodėl
priebėgų ieško paukščiai, laivai ir žvėrys balti, kodėl
skaudūs siaubo botagai čaižo žemę, dangų ir vandenį,
plazda taifūnų vėliavos, aidi vėtrų varpai?
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
VANDENYS
Dykumų smėlyj atsiveria žemės akis - žydra oazė.
Girių gūdžioj glūdumoj ima juoktis verdenė.
Pro kietą klintį prasimuša geizerio strūklės.
Naktį kalniečių sodybose tykiai čiurlena fontanai.
Mėnesienoje miega - permatomi kaip stiklas - fiordai.
Vėsių vandenynų paviršiuje mirga žvaigždėta migla.
Dumbliną džiunglių žolę neša atogrąžų potvyniai.
Teka Azijos tyrais iš nuovargio mirštančios upės.
Putodami puola Alpių upokšniai į slėnius žalius.
Lietūs ir liūtys. Rasa, ledai ir mėlynas žemės sniegas.
Žveją nuolat masina slaptinga gili sietuva: vanduo.
Neramų jūreivį vilioja nežinomi toliai: banga.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
VASAROS
Saulėgrąžų soduos pabunda ir gieda strazdai.
Nušoka per akmenis šaltas šaltinių vanduo.
Putojančių liepų žiedų sklidini šuliniai.
Įkaitę vėjų pėdos nudulka per vieškelį kietą.
Išdegę grioviai kvepia moliu ir žemuogėm.
Seno tilto turėklai prakaituoja sakais.
Lanka atlinguodami vyrai vienmarškiai neša
ant žvilgančių dalgių baltą dienovidžio saulę.
Sukasi kregždžių verpetai jiems virš galvų.
Padūmavusi erdvė dreba. Žydrą voratinklį
karpo lėtais sparnų mojavimais gandras.
Žadą prikandę žiūri žaliom akim miškai.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
RUDENYS
Ant varpinės bokštų gula lapkričio miglos,
primirkę gailių sutemų ir atodūsių. Pilkos
išblyškusio sielvarto marškos lininės.
Į atvirą duobę žiūri žiūri pajuodę veidai.
Milinių, skarelių, lapų šlamesys. Ir -
kanopų kapojimas tolimas... žirgo regėto sapne...
liepsnojančiais karčiais... širmojo žirgo kanopos
kapojo žolę žalią, šviesiai žalią, dar žalią...
Dunda į didelę duslią duobę žemė juoda.
Krenta į duobę debesys ir dargana.
Krenta veidai ir varpai, krenta vakaras, krenta
žemė visa ir dejuodamas juodas dangus.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
ŽIEMOS
Rytmetį grįžta nebylės bandos ražienom.
Tingiai keliasi saulė pro garo kamuolius.
Spindi švininėj šviesoj apledėję ragai.
Vidurdienį pievose gęsta lapų laužai.
Krankia varnai išbadėję virš stingstančių kūdrų.
Geležiniai gruodo pirštai į žemę sminga.
Vakare per Paukščių Taką atpučia sniegą šiaurys.
Lengvos plaštakos glosto nedrąsiai brastą,
žolę, šnarančius stogus, eglynus - pernakt
niūniuodamos supa ir vysto į vėsų audeklą...
Sapnuojantį lopšį užraizgo šerkšno gijom.
Pirkioj traškėdama baigia liepsnoti skala.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
PAVASARIAI
Kužda ir kužda neramūs miškai pro miegą.
Nuo alsavimo karšto dreba malūnų sparnai.
Mėlyno mėnesio akys spindi tankmėj.
Nakčia skardi ir skardi giriom laukinis juokas.
Debesys lenkia ir lanksto eglių viršūnes.
Ir - pažadinti vandenys puola į prarajas.
Upės apglėbusios neša į jūrą suaižytą ledą.
Aidi akiratyj slopūs griaustinio dunksėjimai.
Ilgas žėrintis žaibas atveria dangų.
Ant laukų drumzlinų lyja rytmetis.
Žmonės vienplaukiai stovi bundančioj žemėj.
Tolumoj, už nakties, lengvai atsidūsta miškai.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
IŠRINKTIEJI
Kiniečio skalbėjo kieme - už jo baigiasi miestas -
žydi atogrąžų gėlės. Nebyliai darbininkai
lenkia per purviną upę tiltą. Šalti dolomitai
klastingai žėruoja karališko kalno urve.
Aklo auksakalio sūnūs žaidžia su butelio šukėm:
pro aprūkusį stiklą leidžiasi gęstanti saulė
raudono smėlio aikštėj. Grenada. Jaučiai ir dulkės.
Poetų rojus: Bahia de Todos os Santos. Balto
ir juodo kraujo sapne. Pro mėlyną rūką
ateina jauni mano broliai dainuoti žemę ir jūrą.
Purvą ir tyrą vandenį. Girią ir ūžiantį miestą.
Žalią ir pilką mirtį. Berankį skulptorių veda
mergaitė per akmenio kalnus. Mėlyno sniego
atašvaite mano delnai, kaip gili ir bežvaigždė naktis.
Leisk. Paliesiu tavo akis. Bet tu liksi neregiu.
Duok man atogrąžų gėlę - raudoną kraujo aguoną.
Nebyliai darbininkai išlenkė tiltą anapus. Į tyrus.
Duokit man stiklo šukę: tegul, tegul supasi luotai
Grenadoj, Bahioj, Šventojoj, aprūkusioj saulėj!
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
PENKI NEPARAŠYTI LAIŠKAI:
Pirmas laiškas:
ADELAIDĖ
Atėjai viena. Adelaidės uosto tiršta migla
kvepia derva ir aguonom. Dega geltona, keista
nematyto pavasario saulė: oranžiniu kamuoliu
plūduriuoja plačiam purvinam dangaus baseine.
Tu atbridai sapnuodama juodą uosto vandenį,
kaip Guliveras paskui save vilkdama
mažytes kristalo valtis. Virš Torrenso lėto tekėjimo
liekno tilto vibruojanti linija sminga naktin.
Senam Vokietijos mieste (atsimeni?) tau dovanoti
platanai ošia prie kito tilto per seklią upę:
rytmetį gaudo vaikai sidabrinę forelę rankom,
pakrantėje šnara lapai ir vėjai žaidžia aikštėje.
Katedros laikrodis muša griuvėsių valandą.
Trupa balta mėnesiena. Sunkių kontraforsų šešėlyj,
kur Angelas pučia Teismo Dienos trimitą,
mūsų žingsniai liko ir aidi. Tu Adelaidėj
žiemą sapnuoji, lengvą tošies valtį pusnyne.
Papūgų lalėjime ieškai pamesto pilko paukščio.
Tiltai. Mūro vartai raudoni. Sukasi saulė
oranžiniu kamuoliu tavo sapne. Adelaidėj.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
Antras laiškas:
HONG KONGAS
Naujagimis mėnuo žydi vyšnių sode.
Hong Konge.
Geltonas ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano mažoji sesuo migdolo akim, porceliano pirštais
žiūri, kaip šilkaverpiai apatiškai miršta
ant tilto trapių turėklų Hong Konge.
Ryžių degtinė saldi. Šešėliai ant lengvo šilko
svyruoja kaip nendrės tuščiavidurės blyškioj akvarelėj.
Bado duona sprangi. Šešėliai priemiesčio pilko
kavinėj svyruoja marihuanos dūmuos kaip lėlės.
O mėnuo žydi geltonas tyrų krašte. Uoste.
Hong Konge.
Žėrintis ir apvalus, kaip vario skarda.
Kaip gongas.
Mano sesuo prieš tūkstantį metų pamiršo,
kad moka juoktis ir verkti. Prūdo paviršiuj,
po tilto turėklais trapiais Hong Konge,
žiūri migdolo akim į mane Gioconda.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
Trečias laiškas:
AUKSINIS KRANTAS
l o p š i n ė
Efua,
balto mėnulio pieno ežerai tyvuliuoja
tavo sapne. Liauna
tavo juoda oda kaip šventoji
Modomodų giria vakare. Efua, tavo jauna
širdis kaip basų ir apsvaigusių kojų
dunksėjimas, būgnų tam tam ir ritminga derliaus daina.
Efua, tavo sapne nunoko oranžinė saulė,
nuogo rytmečio nuotaka ir nekaltybės akmuo.
Tavo rankų riešai lengvi kaip paukščio kaulai
tuščiaviduriai. Kaip nendrė vėjuje - tavo liemuo.
Šnara tavo sapne kukurūzų auksiniai plaukai.
Verda varinio vandenio upė. Palmių plaštakos plaka
tinginį vėją pavėsyj. Iškėlęs aukštai laikai
lanką ir strėlę. Efua, tavo vingiuojantį taką seka
tigro klastinga akis. Bet tu nugalėsi
piktą žvėrį ir tamsią tankmę, kur kabo keisti
beždžionių sapnai ir vėjų vėsūs
peiliai, supjaustę debesį minkštą. Garuoja šilti
ežerai mėnulio pieno tavo sapne.
Efua, tavo ilgam ilgam sapne.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
Ketvirtas laiškas:
1956 METŲ RUDUO
Budapešto baladė
Imre, ar tai tu stovėjai
(vienplaukis berniukas moksleivio miline ir vaiko akim)
ant poeto paminklo pakopų tą nepaprastą spalio vakarą
ir šaukei į mirtiną tylą virš neužmatomos jūros galvų,
užkimęs nuo tėviškės tyrų ir drungno Dunojaus vėjo
ir jauno kraujo plakimo:
"Kelkite, vengrai, tėvynė šaukia jus!
Laikas atėjo! Dabar arba niekados!
Visų vengrų Dievo vardu mes prisiekiam, prisiekiame
niekad daugiau nebebūti vergais!"
Ar tai tu kartojai, Imre, kartu vėliau su minia
ir žeme, ir vėju, ir vandeniu šitą karčią laisvės priesaiką?
.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..
Imre, ar tu rašei
(krauju - kokia patetika! - savo jaunu, šiltu krauju)
nuo pirmojo rudenio šalčio sugrubusia, peršauta plaštaka
raudonom ir tiesiom raidėm ant balto krantinės mūro,
kad matytų visi: žingeidūs, bailiai, savieji ir priešai
didžiulėm raidėm sukrekėjusį šauksmą: Mirtis pavergėjams!
Mano žemė gyva per amžius!
.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..
Imre, ar tu užklojai
savo šiurkščia miline (ir vėliava, iš kurios tavo draugo ranka
išpjovė - kaip votį - gėdingą vergijos žvaigždę) liesą, ištįsusį
kūną, geltonus padrikus plaukus savo sesers
ir padėjai žodžius ant gatvės grindinio, sudraskyto
tankų vikšrų:
Miegok ramiai, maža Budapešto mergaite,
tavo mirtis nebuvo veltui...
.. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. .. ..
Imre, ar tu parašei
siauroj popierinėj juostelėj
mums anuos nepamirštamus sakinius
iš anapus nakties, iš miesto mirties konvulsijoj
(dundant juodai nevilties kanonadai... žvilga Dunojus
po tiltais tuščiais... ir durtuvai... siauros mongolų akys.
barbaras stovi už miesto vartų...),
Imre, ar tu mums rašei
iš anos paskutinės, baisios, nemirtingos nakties:
"Dieve, išgelbėk Vengriją.
Dieve, išgelbėk mūsų sielas.
Sudiev, draugai..."?
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
Penktas laiškas:
LOS ANGELES
Vandenyno pakrantėje šoka basi angelai.
Varinėm gerklėm rėkia mėlyną liūdesį džiazo trimitai.
Poetai girti deklamuoja kavinėse - aštrūs šešėliai
legendarinių paukščių plonais sparnais
sukapoja ūžiančią dūmų uždangą - žiūri pro ją
plaukais palaidais užsidengusios veidus merginos
į ramią, apatišką, lygią kaip veidrodis jūrą...
Ant karšto asfalto šoka basi angelai.
Džiunglių būgnai dunksi laukinio kraujo ritmą.
Juodieji poetai dainuoja dienovidį, degančią dieną:
iš peleninių palmių pasipila paukščių pulkai
virš šokančio, šaukiančio, šėlstančio miesto...
Karnavalo oranžinėj vėliavoj smilksta išdeginta saulės akis.
Ant uosto krantinės šoka basi angelai.
Kavinėse ir karčemose šoka basi angelai.
Juodi angelai. Balti angelai. Mėlyni angelai.
Poetai iš dūmų prikėlė žalio koralo salą
ir albatrosų tėvynę. Variniai džiazo trimitai
drasko palmių šakas ir aižo dangoraižių akmenį.
Trupa vitražų stiklai, ir skyla vitrinų stiklas.
Dirbtiniai mėnuliai skrieja bežvaigžde erdve.
Ant žvaigždžių ir stiklo šukių šoka basi angelai.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
TOMAS NIPERNADIS
Po laimingai šlamančiu gluosniu, ant tilto,
tave sutikau.
Tu žiūrėjai į žėrinčią, žvilgančią upę. Ir švilpavai.
Tavo šviesiai geltonus - kaip vasara - plaukus
kedeno šiltas vėjas. - Mūsų gyvenimai
kaip upių (vandenys trykšta iš žemės ir grįžta į žemę)…
Pasakei. Patylėjai. Nusijuokei.
Tavo skaisčiai žali marškiniai ir lengva kuprinė,
ir atsmaukta skrybėlė kaip mėlynas lopas dangaus.
Putoja kriokliai ir liepos. Velėja žlugtą merginos.
Aš laukiau tavęs ilgai. Savo draugo brangaus.
)Užsidegei pypkę. Primerkęs akis pažiūrėjai į tolį:
,Einam kartu. Dar vasaros daug - o kelias be galo.
Žemė dabar pasiilgusi kojų basų ir klajoklių
juoko. Eikim kartu su baltais beržais. Jų dainelė
tokia šviesi ir be rūpesčio aidi prie krioklio,
kur linksmos merginos velėja vasaros vandenį žalią.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
KELIONĖ NAKTIN
Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties
vėsų, vėlyvą vakarą seno uostamiesčio smuklėj.
Tekėjo geltonas smėlis ir vynas iš vieno indo
į kitą stiklinį indą plonyte srove.
Verkė girtas žmogus, ant purvino stalo padėjęs
mėlynas plaštakas. Bėgo nervinga reklamų šviesa
per drėgną jo veidą, kai aukštas svetimšalis palietė
mano pavargusio draugo petį balta ranka.
Mirė poetai smuklėse dar prieš Villon ir Poe,
apsvaigę nuo žalio absento ir prasto vyno,
uosto žibintų žėrėjimo ir nuo riksmų laivų,
paliekančių juodą krantinę saulėtai kelionei.
Žaidė jauni žirgai jų sapnuose, ganykloj bekraštėj...
šoko taškuotos forelės vaikystės krioklyj kristaliniam
upėm į aukštumas neršti ir mirti... rinko šešėlius
lėtų debesų išblyškę berniukai nuo šilto smėlio...
Svetimšalis ranką padėjo ant tavo peties.
Šešėlių svarstyklės virpa skausmingoj lygsvaroj.
Stikliniame kūgyje smėlio srovė greitėja ir senka.
Vienintelė gatvė akla ir veda į tuščią krantinę.
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.
ATSISVEIKINIMAS
Ar tu stovėsi šalia manęs kaip atspindys
akmenėjančiu veidu ir rankom, kolei pašauks
iš slėnio keltuvininko balsas mane?
paskutinė lakštingala gieda
dunksi uždaromos durys
susigeria smėlin devintoji banga
Ar tu stovėsi šalia manęs balto kalno pavėsyj
klausydamasis ledinėj tyloj teliūškuojančio
vandenio iš Anapus - nesenkančioj Stikso upėj?
paskutinį kartą ranka liečia ranką
dūmų ir debesų kamuoliai suvynioja
gyvą saulę į šermenų ašutinę
Ar tu kvėpuosi kartu su manim praretėjusį
kartų orą tolimo ir nepažįstamo krašto,
kurio niekados nebuvo, kurio nėra?
plaukia valtys pavandeniui plaukia
sesers ir Ofelijos baltos rankos
plaukai palaidi ir nebeatspėjama šypsena
Ar tu stovėsi šalia manęs paskutinę valandą -
mano šešėlis, aidas ir atspindys -
kai rūstaus laivininko irklai palies mano petį?
Nagys, Henrikas. Mėlynas sniegas: poezija. - Boston: Lietuvių enciklopedijos l-kla, 1960.