Salomėja Nėris (tikr. Bačinskaitė-Bučienė, 1904–1945) – poetė, su kurios vardu paprastai siejami didžiausi lietuvių poezijos pasiekimai. Baigė Vilkaviškio gimnaziją. Gimnazijoje pasižymėjo kaip dailininkė ir poetė, dalyvavo ateitininkų kuopos veikloje. Pirmuosius eilėraščiu pasirašinėjo Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiu, nuo 1923 m. – Salomėja Nėrimi. Baigusi gimnaziją, 1924 m. S. Nėris įstojo į Lietuvos universiteto teologijos filosofijos fakultetą, kur studijavo lietuvių literatūrą. Studijuodama universitete išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Anksti rytą“ (1927 m.) ir iškart buvo pripažinta kaip poetė. Mokytojavo Lazdijuose. 1929 m. išvyko į Vieną, kur lankė vokiečių kalbos kursus užsieniečiams prie Vienos universiteto. 1929 m. vasarą pradėjo ruošti spaudai savo antrąjį eilėraščių rinkinį – „Pėdos smėly“, kuris išėjo 1931 m. Tais pačiais metais buvo išspausdinti revoliucinių motyvų turintys eilėraščiai literatūriniame žurnale „Trečias frontas“. 1931–1934 m., gyvendama Kaune, poetė niekur nedirbo, sunkiai vertėsi privačiomis pamokomis, atsitiktiniu literatūriniu darbu, grožinės literatūros vertimais, kurie buvo spausdinami pasirašyti įvairiais slapyvardžiais. 1935 m. švietimo ministro įsakymu paskirta Panevėžio mergaičių gimnazijos mokytoja. 1936 m. pabaigoje  ištekėjo ir iki 1937 m. gyveno Paryžiuje. Grįžusi į Lietuvą, S. Nėris apsigyveno Palemone ir buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. 1938 m. buvo išleistas geriausiu laikomas S. Nėries poezijos rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį poetei paskirta Valstybinė literatūros premija. 1940 m. S. Nėris tapo Liaudies Seimo atstove, buvo išrinkta į delegaciją, kuri turėjo vykti į Maskvą ir prašyti, kad Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. 1941–1944 m. praleido Rusijoje – Ufoje, Penzoje, Maskvoje. Mirė Maskvoje, palaidota Kaune, Karo muziejaus sodelyje, 1992 metais perlaidota Petrašiūnų kapinėse. Salomėjos Nėries kūryba tobulai atitinka lyrikos sampratą, susiformavusią romantizmo epochoje, galiojusią visą XIX amžių. Joje aiški pati lyriškumo esmė: tiesioginis, atviras, nuoširdus kalbančiojo „aš“ atsivėrimas. „Nėris yra viena iš lietuvių poezijos viršūnių. Tačiau taip pat tiesa, kad ji buvo nekūrybiškai ir lėkštai imituojama daugybės epigonų. Tokia yra didelių poetų dalia (taip pat ir Maironio!). Dabarties literatūrinis skonis vertina kitokio tipo poezija: jis nemėgsta atviro emocingumo, spontaniškumo, dailaus vaizdo, dainingų intonacijų. Poezija renkasi šiurkštų, šokiruojantį vaizdą, šnekamosios kalbos intonacijas, žaismę ir ironiją. Tačiau išpažintinė lyrika, dainingoji, grynoji lyrika yra neišnykstanti vertybė, kurią ir šiandien žmogus stebi su melancholiška nostalgija“ (Vanda Zaborskaitė).