Kad daiktai, miestai, žmonės nėra pastovūs, kinta, anoks čia stebuklas. Netgi yra linkę apsiversti aukštyn kojomis, pasikeisti kardinaliai, paneigti save, išsinerti iš odos. Ši savybė man tinka ir patinka. Nors, tiksliau tariant, greičiau kinta žiūros taškas, o patys objektai vienu metu yra visokie... Daugiaveidžiai, turį begalę skirtingų šešėlių, kaukių, atspindžių, fantomų. Tai bene akivaizdžiausia miestuose. Juk savaime suprantama, kad tikrasis (tiksliau, turbūt, kitoks) miesto veidas atsiskleidžia ne iš centrinės miesto aikštės ar centrinių gatvių... O žmogaus – tik ne tada, kai vilki kostiumu. Į miestą, pavyzdžiui, įvažiuojant traukiniu: per priemiesčius, iš užnugario, iš paribio, užribio, yra didesnė tikimybė, kad atsivers slaptos erdvės, miesto paslėpsniai: garažai, pramoniniai rajonai, dažnai primenantys karo ar maro nuniokotus plotus, kolektyviniai sodai, ir šiaip neaiškios paskirties net ne pastatai, o keisti architektūrinių bruožų turintys objektai. Šiaip ar taip, žiūros taškų yra begalės, jokio baigtinio skaičiaus nėra.

* * *

       Nors Vilniuje esu jau bene pusę savo amžiaus, man niekad nebuvo pavykę jo prisijaukinti. Bent tiek, kad galėtum juo pasitikėti. Man jis visada atrodė daugiau mažiau svetimas. Jei jis būtų buvęs žmogus, su juo niekad nebūčiau ėjęs žvalgybon arba nenorėčiau su juo kūrenti lauželio. O tai, mano supratimu, bemaž tas pats... Tačiau taip jaučiausi iki to laiko, kai į Vilnių kelis kartus įplaukiau. Vilnele, Nerimi. Įplaukiau... Iš vandens jis labiau leidžiasi prijaukinamas, atsiveria. Iš užnugario, iš vidaus, iš vidurių, iš nervų, iš apačios, iš dugno. Užplūsta toks jausmas, lyg į teatrą ar kitą fantomus dresuojančią įstaigą būčiau įėjęs pro tarnybinį įėjimą... Nuo vandens jis atsiveria visai kitu veidu. Nesiskutusiu. Nemėtydamas pėdų, be jokio manieringumo ar pozos. Iš čia jis, regis, neapsisaugojęs ir neapsaugotas, prieš akis stoja atviru kūnu, atvira kūno geografija, žiūri be patamsintų akinių.

       Tuomet jis pakinta neatpažįstamai, sugriūna visi iki tol egzistavę jo vaizdiniai. Visi iki tol matyti miesto atvirukai, nuotraukos akimirksniu netenka prasmės, jei išvis tokią turėjo. Vienas žiūros taškas paneigia kitą. Kiek bandžiau jį perkąsti, žiūrėdamas iš viršaus, kitaip tariant iš aukšto – nuo Trijų Kryžių kalno ar Bekešo, užslinkdavusi migla, negatyvas, miestas apsimesdavo mirusiu. Nesibaigiančios rausganų stogų kaskados, gatvių, skverų tinklai, blyškių gelstelėjusių sienų raizgai... Miestas atrodė it ekshumuota masinė kapavietė su besidraikančiomis įkapėmis, o atviruose plotuose šmirinėjantys taškeliai – dar nepasisotinusios kirmėlės.

       Dabar jau žinau, pro kur reikia įeiti į Vilnių. Tai daryti reikia nuolat, periodiškai. Kaskart pa(si)tikrinti duris ir užraktus. Su laiviūkščiu išropoji į krantą Sereikiškių parke ar po Mindaugo tiltu, nusimeti pelekus, uodegą, žiaunas, sutrauki suktinukę, iš fleškės makteli degalų ir atrodo, kad čia jau tūkstantį metų... niekada...

* * *

       O kur Vilnius labiausiai atsiveria, ima kalbėti suprantama kalba, nesušukuota, ne kostiumine? Po tiltais, neabejotinai. Patiltės – jo gerklės, gerklos, ruporas... Po tiltais vyksta tai, kas slapčiausia, kas turi būti paslėpta nuo nereikalingų akių, kas bjauru, kas šlykštu, nedora, arba, priešingai, kas pernelyg gražu ir begėdiškai įstabu, čia slepiamas grožis, kuris gali pakenkti regėjimui, galima net apakti. Arba praregėti. Atsiveria visa įmanoma spalvų ir kvapų paletė. Patiltėse vyksta patys nuostabiausi ir svaigiausi nugėrimai. Čia niekad nebūsi vienišas. Na, jei tikėsi senovės kinų patarle, pasak kurios, jei ilgai žiūrėsi į upę, anksčiau ar vėliau vis tiek pasirodys koks nors lavonas... Ir karščiausi bučiniai. Esu ne vieną porą irklais išbaidęs (daugiausia ties Užupiu). It antis, tik šios pakilusios sprunka, apsukusios ratą grįžta į tą pačią vietą, o šie nuščiūva, dar labiau prisispaudžia vienas prie kito, tilto atramų... Iš tariamos gėdos?.. Tada belieka tik juoktis, šypsotis – matosi atviros nervų galūnės, net kibirkščiuoja. Tada jie tokie nuogi su drabužiais.

       Upėje, vandenyje visada esi daug pranašesnis, bent laikinai įgyji tam tikrų Charono galių, kuriam skirta matyti daugiau nei dera, matyti išvirkščią marškinių pusę, kuri akivaizdžiai slepiama.

       Kodėl po tiltais taip norisi rėkti? Aidas? Koks ten aidas, kai palygini su ūbavimu į tuščią šulinį, kuomet grįžtantis tavo paties balsas gali išmušti dantis... Čia vėjas traukia už liežuvio. Čia patys nuožmiausi skersvėjai. Tikra vėjapjūtė... Nuožmus miesto alsavimas. Jau beveik banalybė, bet tos upelės, upės, kanalai, vamzdynai, kolektoriai –  ne kas kita, o miesto venos, arterijos, kraujagyslių tinklas, kuriuo plukdomas atminties, nežinojimo kraujas, į kurį antrąkart įbrisi tik iš kito, Acheronto, kranto... Neris man visad buvo Acherontas, o Sporto rūmai jau anoje pusėje, jų išriestas stogas –  tramplinas, tiltas dangun, kaip žinia, nejungiantis krantų, tik nurodantis kryptį. Ten vaikščioti be jokio tikslo visada vengiau. Nebent su bičiuliu V. (man jis vis labiau primena patrakusį Orfėją), išlipę iš laiviūkščių į krantą, nukėblindavom į alubarį rimtai aptarti rezultatų... Ir nenuostabu, kad po kurio laiko prarasdavome atmintį, šiapus kranto egzistuojančių dėsnių pojūtį.

       Tiesą sakant, turbūt nėra miesto, kuris neturėtų savo vandens: upės, upelio ar ežero. Tai visai logiška. Daugiau nei logiška. O jei tokių ir esama, tai jie greičiausiai pastatyti negyvėliams arba pačių negyvėlių, kuriems tos upės nebeprireiks, nes nebus kur jau keltis, judėti... O plaukiant pasroviui, žemyn, galima flirtuoti su abiem krantais, tai yra – palaikyti gyvybės įtampą, flirtuoti su gyvenimu ir mirtimi. Sunkiai suprantama, kodėl Kaunas, Vilnius vengia ir baidosi vandens, savo Neries ir Nemuno. Jų krantinių žmonės kratosi kaip užkeiktų kelio ruožų, kuriuose dėl niekam nežinomų priežasčių įvyksta begalės avarijų. Gal tai irgi daugiau nei logiška. Jei miestai jau be gyvųjų...

       Esu net fantazavęs, kad būtų galima visą mieste tekančią upę uždengti vienu ištisu dideliu gelžbetoniniu tiltu, kitaip tariant, sukišti į vamzdį, tuomet bent jau turėtume didžiausią pasaulyje patiltę... Minkščiausius tamsos patalus... Ar paslaptingiausią vamzdį. Nuo Valakampių iki Gariūnų, ties kuriais dar studijų laikais teko išlipti į krantą, tada plaukėm naktį, skendėjom tamsos ir šešėlių svaigaluose, o patiltės išsyk atrodė ir bauginančiai, ir kerinčiai it Nojaus arkos, pilnos gyvių. Šios neturi nieko bendra su „Krantinės arka“, kuri, tiesą sakant, man yra pati gražiausia arka... Triumfo. Jokios ironijos. Triumfo prieš miesčionišką mesianizmą.

       Kranto, vandens reikia gyvam, reikia perspektyvos, iliuzijos... Kranto, kaip anapusybės iliuzijos. Kaip raminamųjų. Iliuzijų, be kurių mes kaip mat visi išeitume iš proto. Nuo grožio arba siaubo, kurie vis labiau man atrodo esą vienas ir tas pats.

       Krantus, upes, kaip ir tas pačias iliuzijas, reikia jaukintis, matuotis it batus, juos pranešioti... Nes nejuokais gali imti veržti, trinti, spausti. Reikia prijunkti it prie žindyvės krūties, nes kitaip mums visiems gresia virsti vienišais mirusiųjų bastionų administratoriais.

       Beje, plaukiant upe nereikalingi jokie žemėlapiai, kitaip tariant, atmintis, nes ją atstoja tėkmė, nebent prisireiktų vieno iš krantų, o čia be kartografijos neišsiversi, net jei eisi tik iki baro...

       Lįsti po tiltu yra tas pats, kaip ir vogčia stebeilytis po moters sijonu. Kad ir kaip būtų, tai keri, masina, pavojinga, net liežuvio galiukas apsąla...

       O po tiltais gražiausia žiemą, niekur nesu matęs gražesnės varveklių gotikos, viršuje gaudžiant mašinų vargonų fugoms. Kai gerai įšals, lįskit kad ir po Vilnios tiltu prie Neries... Tikra stalaktitų kariuomenė.

       Po tiltais esu nakvojęs, gėręs, kūrenęs lauželį, sprogdinęs šovinius, fotografavęs, slėpęsis, vogčia klausęsis įsimylėjėlių pokalbio ant tilto, stovėjęs ant kranto ir žiūrėjęs į save, plaukiantį pasroviui ir tolstantį, kai tuo metu pakrantėse švytravo nendrių ietys ir negalėjau išlipti nė į vieną iš jų.

       Literatūra ir menas

       2010-01-16