Nežinau, ar tu egzistuoji.
       Neturiu jokių su tavimi susijusių fetišų, kuriuos galėčiau paslapčia garbinti, kelti ant altorėlio, aplink kurį ropinėja pamišę narkomanai tarakonai ir kas vakarą skraido kažkokie neatpažįstami objektai, peršviečiami, maži ir įkyrūs vabzdžiai, kurių lavonais iš ryto būna nuklotos grindys po šviestuvu.
       Tiesa, nėra jokio altorėlio, tarakonai ir vabzdžiai tikri.
       Nežinau, ar tu tikra ir kuo tavo tikrumą galėčiau patvirtinti.
       Australų mitologijoje yra tokios keistos būtybės, jau ne pirmuonys, bet dar ne žmonės, sulipusiais pirštais ir dantimis, akli ir kurti, gyvenantys vandenyje, laukiantys ateinančio didvyrio, kuris prapjaus visa tai, kas sulipę... Aš laukiu tavo skambučio, nors ir žinau, kad tu – ne mitinis herojus ir kad sausuma neatsiras po mano kojomis, kai išgirsiu tavo balsą. Ir netikiu, kad praregesiu, kad galėsiu savo pirštus sunerti su tavaisiais, nors vis tiek noriu apkabinti tave savo drėgnais, juokingais pelekais...
       Nežinau, ar tu iš tikrųjų esi taip, kaip mano pavargusi sąmonė nusilipdė tave, – iš kažkokių šiaudelių, virvelių, šešėlių šūkių, iš visų moterų, kurias kažkada pažinojau, blausių ir tolimų atspindžių, iš šukių, kurios jau nežeidžia. Esu panašu į aborigeną, lipdantį molio indelį savo sielai, aborigenas, nieko nežinantis nei apie prigimtinę nuodėmę, nei apie atpirkimą, ir vienintelis jaudinantis dalykas – kaip nors, pirštais, pajusti indelio realumą. Kad tik jis neiškristų iš rankų, bet jis vis iškrenta, ir dūžtančio indo garsas kartojasi kaip nenuilstantis aidas... „Tavo skambanti ausis – / Mėlynas koralo rifas...“
       Anksčiau jausdavau gilų skausmą ir manydavau, kad tai siela. Atrodo, klydau. Žinau, kad begėdiška, žinau, kad įžūlu, žinau, kad prakeikta norėti, jog siela būtų daugiau nei egoizmas.
       Atsiminiau W.Blake'o piešinį, žinoma, tik prastos kokybės reprodukciją, Dantės „Pragaro“ iliustraciją, kurioje vaizduojami Paolas ir Frančeska, nuodėmingi įsimylėjėliai. Frančeska buvo vyresniojo Paolo brolio žmona, bet abu neatsispyrė nuodėmingai aistrai. Didžiausias visų laikų poetas sadistas Dante juos uždarė antrajame savo pragaro rate, tai dar ne taip blogai, turint galvoje italo rūstavimus moralės temomis. Palaiminti vyrai, kurių žmonos ir jų meilužiai nepaliekami ramybėje net po mirties. Įsivaizduoju tave, klausiančią savo vyro, kokios bausmės jis norėtų mudviem. O šių įsimylėjėlių prakeikimas – bent jau Blake'o paveikslo reprodukcijoje – jie nuolatos nešami vėjo, du mylintieji vėjo sūkuryje, siekiantys, vejantys vienas kitą ir niekaip negalintys net pirštais paliesti vienas kito. Nežinau, kaip ten pragare su jausmų pastovumu, bet jeigu, pavyzdžiui, status quo dingsta, ir jų jausmai vienas kitam baigiasi. Tuomet ir kančia, kad negali pasiekti vienas kito, tampa beprasmė. Sukasi vėjo sūkuriuose, ir sukasi. Ne, siela negali būti vien tik jausmai, nes jausmai – pati silpniausia statybinė medžiaga. Tai kur slypi sielos prakeikimas, kaip galima žmogų nubausti? Jeigu net praradimo skausmas išblėsta? O gal jis neblėsta, tik perauga į kitą stadiją, įgauna kitokią formą, keliauja iki žmogiškos begalybės, lydi žmogų iki pat paskutinio neurono krustelėjimo.
       Nežinau, ar tu tikresnė už savo balsą telefono aparate. Tu man egzistuoji dažniausiai tik laike, tu esi tik trukmė, ir tai labai keista – kai kalbuosi su tavimi telefonu, tu trunki dešimt, dvidešimt minučių, bet tai tik tavo balsas, kuriam aš turiu sugalvoti visa kita: tarsi įsižeidusias lūpas, nuolatos nustebusius antakius, atsargius, lyg bijančius nudegti pirštus, kreivuliuojančiomis gyslelėmis ištapytas nuogas pėdas, užkeltas ant stalo, ryškių, bet šešėlyje vos įžiūrimų raktikaulių kontūrus... bijau smulkmenų, o gal turėčiau prisipažinti – štai ir viskas, mano rankos, mano akys paprasčiausiai nepažįsta tavo kūno, kadangi tu man labiau esi laike nei erdvėje. Matai, greitai tave lyginsiu su muzika. Telefoninė muzika – man netgi kažkuo patinka tokia pikta banalybė – telefoninė muzika. Mes netgi bučiuojamės telefoniškai – ausimis.
       Tavo nerealumas kažkuo primena mirties bausmės pakeitimą mirtininkui kalėjimu iki gyvos galvos. Tik tai, prie ko neprisiliečiu, ko nesupurvinu, galiu išsaugoti, galiu branginti, nesibjaurėdamas savo paties kūniškumu, kuris agresyvus, dažnai niekšiškas, veidmainiškas, vyraujantis. Galvodamas apie tave kaip niekados lengvai išvengiu erotinių fantazijų, ir tai taip pat keista, nebūdinga seksualiai dar įgaliam vyrui, galvojančiam apie moterį. Be abejo, tai vargu ar susiję su mano padorumu tavo atžvilgiu. Kadangi tu esi labiau balsas nei kūnas, kaip aš galiu paleist nuo grandinių savo gašlumo šunis, būtų juokinga, paaugliška, toks naivus būti jau neįstengčiau.
       Nors, truputį meluoju... Kartais jaučiuosi esąs būtent Akteonas, žvelgiantis iš unksmės į nuogą besimaudančią Artemidę, už tai paverčiamas elniu ir sudraskomas savo paties skalikų. Yra dar ir klastingesnė versija – esą Akteonas norėjęs paimti dievaitę jėga. Tave – jėga? Ar aš galėčiau taip pasielgti su tavimi? Galbūt, nežinau, gal girtas, ties sąmonės netekimo riba, kai manyje nebelieka nieko, ką galėčiau gerbti, netgi būdamas labai atlaidus sau kaip ligoniui.
       Taip, galėčiau. Neprisileisk manęs, Artemide, tegul šunys visuomet budi šalia, pasirengę, ir tegul jie mane sudrasko kimba į gerklę, vos tik pajutę mano bejėgiškumą, apsinuoginimą, pamatę mane be skydo, be šarvų ir todėl gašlų ir žiaurų...
       Nebesuprantu, užmiršau, ką norėjau pasakyti kalbėdamas apie bausmės pakeitimą – galbūt tai, kad būtent tavo nerealumas ir neleidžia išmesti tavęs iš galvos? Kad prisiminimai, kurie paremti tikrais faktais, yra daug lengviau ištrinami, kur kas labiau pasiduodantys laiko korozijai, o fantazija – ten niekas nekinta? Kadangi „tikrus“ faktus labai lengva interpretuoti, keisti, papildyti, iškreipti, o nerealumas pastovus, prie nieko neprikabintas, tiesa, balsas, bet „balsas kartais pergyvena širdį“.
       Arba eilutės, kurios manęs neapleidžia nuo pat tos akimirkos, kai mano gyvenime atsirado realybe patvirtinta moters sąvoka – „šešiskart išduosiu tave, o paskui viską prisipažinsiu žiūrėdamas tiesiai tau į akis...“ Dukart daugiau, nei buvo išsižadėta Kristaus. Aš tave išdaviau kur kas daugiau, išdaviau ir išduodu kaskart, ir kas kartą labiau ir labiau, padėdamas prakeiktą telefono ragelį, nukirpdamas gležną tavo balso gyvybę, neapsaugotą, nepridengtą – išsižadu.
       Mane apsėdo marazmas – „akimirkos“, „gležną“, – krenta tokie žodžiai, kuriuos tu išgirdusi gali pagalvoti, kad rašau apsiseilėjęs, ašarodamas, gailėdamas savęs... Ne, rašau nebijodamas klysti, rašau žinodamas, kad aistros balsas nuolat šnabžda žodį „visada“, o aš jau žinau, kuo tai baigsis, ir baigsis kaip visada „niekados“, jau pačioje pradžioje galvoju apie pabaigą, taip ją erdvėje ir laike priartindamas prie pradžios, prie nulio. Ir dabar rašau nebijodamas savo aistros, begalinės – kokia ironija – ir todėl nulinės savo aistros, rašau nebijodamas ką nors praleisti, kad ir menkiausią mane staiga apėmusią silpnumo akimirką aš po to panaikinsiu, ištrinsiu iš atminties. Rašau ne jausmais, rašau kompiuteriu.
       Vėl knaisiojausi enciklopedijose. Ieškojau Judo, ieškojau išdavystės simbolio, norėjau sužinoti, iš kokios žemės išauga išdavystė. Judas – labai nelaimingas, ir tik dėl to, kad jį kažkas ten viršuje, pasirinko, bedė pirštu ir sugriaudėjo: „jis“. Viduramžių apokrifinių legendų kūrėjai sugalvojo Judą paversti siaubūnu ir priklijavo jam visą Edipo istoriją – tėvai jo atsisako dar negimusio, po to atsitiktinė tėvažudystė, atsitiktinė kraujomaiša ir t.t. Bet vienuoliai, norėję Judą sumaišyti su žemėmis, padarė jam paslaugą – Judas įgavo priešistorę, jo istorija ateina iš Edipo tragedijos, tik Edipas, nors ir tėvažudys, nors ir motinos sangulautojas, šiek tiek herojus, mums jo gaila, mes kenčiame, mes patiriame katarsį, mes ašarojame matydami aklą karalių, kurio kova su lemtim baigėsi pralaimėjimu, ir mes jaučiame, kuo mums patiems ši kova baigsis, žinome, kad daug banaliau, kad apie mus niekas nerašys ir nestatys tragedijų, ir todėl mes beveik didžiuojamės šiuo tėvažudžiu ir motinos patalo niekintoju, nes jis įkūnija mūsų slapčiausius geismus – būti tragiškai nemirtingais.
       Judą mes niekinam, nes jis išdavikas. Dar baisiau būti nemirtingu išdaviku, su kuriuo niekas nenori tapatintis, nors visi ar beveik visi vienokiu ar kitokiu pavidalu yra ką nors išdavę, ir todėl Judo vardas tampa dar labiau atstumiantis, dar labiau nutvilkantis... Bet, tarkime, patikime jo istorija iki evangelinių nuotykių, baisia edipiška istorija... Kai Judas sužinojo, kas su juo atsitikę, bėgo pas Jėzų Kristų prašyti pagalbos, nuodėmių atleidimo. Ir toliau evangelinės istorijos aiškiai liudija, kad Kristus jam neatleido, nors ir skelbėsi atleisiąs visiems, kurie juo įtikėjo, kurie seks paskui jį. Pats Kristus buvo bejėgis, šiek tiek dramatiškasis aktorius, šiek tiek marionetė... Tas, kuris mus siuntė gyventi čia, tas, kuris gyvena mumyse ir galbūt yra tik mes patys, tas, kuris yra visur ir niekur, – jis taip stipriai myli mus, kad lygiai taip pat ir neapkenčia, jo žiaurumas toks pat beribis kaip ir meilė.
       Kankinu tave kvailomis istorijomis, ir man beveik patinka kankinti, seku pasakas lyg vaikui prieš miegą ir noriu pasakoti labai įtikinamai, gundančiai, noriu tave užmigdyti, noriu tave nuskausminti, tai Morfėjas iš mano lūpų plūsta tau tiesiog į akis, nes ruošiu tave išdavystei, lieju po lašą į tavo ausį išdavystės nuodus, noriu, kad tau mažiau skaudėtų, kad jau net nepabustum, kai išduosiu tave negrąžinamai.
       Tu neskambini, neturiu netgi tavo balso įrašo, negaliu patikrinti netgi vienintelio tavo egzistavimo įrodymo – balso. Sėdžiu atviras, toks atviras, kad net koktu, atviras kaip vaškinių figūrų muziejus, aš – Judo iškamša, pelenai blokinio namo urnoje.
       Suskamba telefonas, suurzgia kvailas nulėpausis gyvulys. Dar kartą, dar, ir dar. Tai tu, tikriausiai tu, būtinai tu. Ne, netiesa, tu niekad neskambinai šiuo numeriu, tu jo net nežinai. Bet dabar tai nesvarbu. Niekas nepakelia ragelio, niekas tau neatsako. Iškamšos negali atsiliepti, pelenai neturi balso.

       1999 m.

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.