Man keista aš nežinau kiek manyje tavęs
aš užsimiršusi klajoju paskui tave po
karštą belietę liepą
Aš laukiu gal staiga išsikalbėsim apie
didelę ir sunkią paslaptį pajudinsime
skaudulį
Aš tave seku pilna pilniausia žodžių
kur tu mane vedi barzdyla mano mokytojau
beveik jau svetimas beveik gailiuos tavęs
kai pakeli nuo žemės nuorūką
ar nuseki akim berniūkštį
Dabar jau neatminsi ką mylėjai buvai kaip
tas miškinės obels vaisius
patetiškai kilnus pilnas atošvaitų
džiūgavimo graudulio
Kaip vaikas šokai plodamas delnais kvailiojai
virsdamas lėkei žodžio neieškojai kišenėj
netgi mušeis su begale žodžių kol tik patblokštas
kūnas išseko ir vėjas lapus išnešiojo
Man liko tavo lagaminas su dvigubu dugnu
ir aš pati bandau gaminti savo medų
iš to ką man davei ir ką pati pasivogiau
Iš atolo iš dirvų juodmenos iš pūvančio
vandens iš žolynų iš nustebusių langų
gyvulių iš visko iš visokio šlamšto
(tikiu nemirsiu dar išlošiu vieną dieną)
iš ribuliuojančių ražienų
iš kirtimų iš trakų kur išsikėtusios daubos
iš padirvių kur trobvietės ugniavietės
Bevardžiai po žeme po smiltimi po akmeniu
giliai po žiemos vartais po velėna
o kur ji o kur ji o kur ji
mano vilčių Kalifornija
Kaip švelniai tavo veidas tamsžalėj vejoj
drėgnais pelekais suplaka rėplioja tartum
vikšras šliaužia bedantis žilas mylimas
gražus
Aš užmiršau kad tu buvai įsiutęs nusivylęs
informuotas aš užmiršau
Po darbo dienos prie konvejerio
jaučiu kažkur šiame mieste mano mylimas
mokytojau o gal manyje ilgas siauras
koridorius be pradžios ir be galo
Tik galima nujausti už jo sienų
užmirštus žodžius kaimo padaržes paupius
užpelkėjusius tarpkalnių plotus
skurdžius iškirstus miškus neprižiūrimus
vieškelius laukinį peizažą
Einu tau iš paskos užsimiršusi pasijuntu kita
bet nuo gimtųjų vietų nuo Varnių nuo
Laukuvos nuo Kražių pučia kruvinu prakaitu
ir vskas kaip į vandenį
Man baisiai nuostabu kad mano mintys
kažką padarė pačios nelaukdamos manęs
Štai jau ir viskas kaip ant delno
miškinės obels vaisius nevykėlis
o ant liežuvio miškinis atminimų skonis
širdy miškinis meilės žiedas kietas
atšiaurus miškinis kūnas aitriai rūgščios
deginančios sultys
Kaip aš galvoju kaip galvoju koks buvo tas
šaunusis pasaulis kuriam tu gyvenai kurio
aš nepažįstu ir ar buvo
o mano mylimas mokytojau
Matau pro langą kaip saulė žaidžia
žila tavo barzda tartum žole
bet mums netinka atsistoti ir prie visų
paskelbti savo išpažintį lyg būtume girti
arba jauni įsimylėjėliai ne ne
Ne viskas matoma šviesoj
nes juk yra daiktų kurie šviesoj nematomi
ir tik tamsoj jie sukelia regėjimą
ugniniai žibantieji kūnai
grybai ragai
žuvų galvos žvynai ir akys
ir aš tavo šviesoj paskui tave slenku
nematoma
Bet juk negali būti juk negali kad aš tik įrankis
su užrašu „fortūnos nuosavybė“
Žmogus negali būti šitoks nereikšmingas
Data nežinoma