Accessibility Tools


mari poissonmari poisson




Man keista aš nežinau kiek manyje tavęs
        aš užsimiršusi klajoju paskui tave po
        karštą belietę liepą
Aš laukiu gal staiga išsikalbėsim apie
        didelę ir sunkią paslaptį pajudinsime
        skaudulį
Aš tave seku pilna pilniausia žodžių
        kur tu mane vedi barzdyla mano mokytojau
        beveik jau svetimas beveik gailiuos tavęs
        kai pakeli nuo žemės nuorūką
        ar nuseki akim berniūkštį
Dabar jau neatminsi ką mylėjai buvai kaip
        tas miškinės obels vaisius
        patetiškai kilnus pilnas atošvaitų
        džiūgavimo graudulio
Kaip vaikas šokai plodamas delnais kvailiojai
        virsdamas lėkei žodžio neieškojai kišenėj
        netgi mušeis su begale žodžių kol tik patblokštas
        kūnas išseko ir vėjas lapus išnešiojo
Man liko tavo lagaminas su dvigubu dugnu
        ir aš pati bandau gaminti savo medų
        iš to ką man davei ir ką pati pasivogiau
Iš atolo iš dirvų juodmenos iš pūvančio
        vandens iš žolynų iš nustebusių langų
        gyvulių iš visko iš visokio šlamšto
(tikiu nemirsiu dar išlošiu vieną dieną)
        iš ribuliuojančių ražienų
        iš kirtimų iš trakų kur išsikėtusios daubos
        iš padirvių kur trobvietės ugniavietės
Bevardžiai po žeme po smiltimi po akmeniu
        giliai po žiemos vartais po velėna
        o kur ji o kur ji o kur ji
        mano vilčių Kalifornija
Kaip švelniai tavo veidas tamsžalėj vejoj
        drėgnais pelekais suplaka rėplioja tartum
        vikšras šliaužia bedantis žilas mylimas
        gražus
Aš užmiršau kad tu buvai įsiutęs nusivylęs
        informuotas aš užmiršau
Po darbo dienos prie konvejerio
        jaučiu kažkur šiame mieste mano mylimas
        mokytojau o gal manyje ilgas siauras
        koridorius be pradžios ir be galo
Tik galima nujausti už jo sienų
        užmirštus žodžius kaimo padaržes paupius
        užpelkėjusius tarpkalnių plotus
        skurdžius iškirstus miškus neprižiūrimus
        vieškelius laukinį peizažą
Einu tau iš paskos užsimiršusi pasijuntu kita
        bet nuo gimtųjų vietų nuo Varnių nuo
        Laukuvos nuo Kražių pučia kruvinu prakaitu
        ir vskas kaip į vandenį
Man baisiai nuostabu kad mano mintys
        kažką padarė pačios nelaukdamos manęs
Štai jau ir viskas kaip ant delno
        miškinės obels vaisius nevykėlis
        o ant liežuvio miškinis atminimų skonis
        širdy miškinis meilės žiedas kietas
        atšiaurus miškinis kūnas aitriai rūgščios
        deginančios sultys
Kaip aš galvoju kaip galvoju koks buvo tas
        šaunusis pasaulis kuriam tu gyvenai kurio
        aš nepažįstu ir ar buvo
        o mano mylimas mokytojau
Matau pro langą kaip saulė žaidžia
        žila tavo barzda tartum žole
        bet mums netinka atsistoti ir prie visų
        paskelbti savo išpažintį lyg būtume girti
        arba jauni įsimylėjėliai ne ne
Ne viskas matoma šviesoj
        nes juk yra daiktų kurie šviesoj nematomi
        ir tik tamsoj jie sukelia regėjimą
        ugniniai žibantieji kūnai
        grybai ragai
        žuvų galvos žvynai ir akys
        ir aš tavo šviesoj paskui tave slenku
        nematoma
Bet juk negali būti juk negali kad aš tik įrankis
        su užrašu „fortūnos nuosavybė“
Žmogus negali būti šitoks nereikšmingas

 

 

Data nežinoma