Tam tikras begalinis mažo konkretaus vienintelio žemės lopinėlio ilgesys yra vadinamas nostalgija. Nostalgija yra iliuzija. Ir tas jos sukeliamas neapsakomas širdies skausmas, kuris mane dabar pjauna, taip pat yra iliuzija. O gydyti iliuziją irgi reikia iliuzija.
Tam juk yra konceptualusis menas, galvoju persirengdama.
Konceptualusis menas turi savų privalumų: ore sklandančių idėjų nereikia įpavidalinti, jos deklaruojamos kaip pakankamos, ir tai yra tiesa. Pakanka minties, kad žemė, kurios taip ilgiesi, atsirastų čia. Pakanka stebėtojo išsilavinimo ir vaizduotės. O aš buvau puiki stebėtoja. Mokėjau pasiekti rezultatą.
Tas rezultatas, kaip patys suprantate, taip pat yra besvoris ir bekūnis: miglotos minčių nuotrupos, arba arvirkščiai – klajonės socialinės tikrovės labirintais. Bet … neturėjau kitos išeities. Iš ilgesio beveik plyšo širdis.
Kaip sakiau, – persirengiau. Apsivilkau plonus baltus šifoninius naktinius marškinius. Su šiais marškiniais niekada nemiegodavau. Tai buvo mano sapnų nemiegant, svajonių ir iliuzijų marškiniai. Vilkėjau juos vien tik norėdama paskrajoti padebesiais, pasijusti angelu arba kažkokia visiškai efemeriška būtybe, vizija iš kito pasaulio ar dar kuo nors. Be to, nieko vasariškesnio už šiuos marškinius neturėjau. O reikėjo sukurti iliuzinę vasarą.
Atsiguliau ant grindų.
Štai.
Guliu ant šiurkštokos, sodriai žalios kiliminės grindų dangos, kuri vadinasi „Toronto žaluma“.
Guliu ant savo ilgesingosios nugaros, pakišusi rankas po galva ir sulenkusi kairę koją per kelį. Dešiniąją koją esu užkėlusi ant kairiosios ir remiuosi į ją blauzda. Esu užsimerkusi ir vaizduojuosi, kad guliu ant vejos. Puikios vejos, seniai jau konfiskuoto, mūsų dvaro sode. Po akacijomis.
Ant palangės padėtas mažytis diskų grotuvėlis su tylaus vandens čiurlenimo ir įkaitusių vabzdžių dūzgimo įrašu. Jau spėjau pamiršti, kad tai tik įrašas. Didžiulis ramus kambarinis augalas stovi sustingęs mano galvugalyje. Palmė. Lapai dideli, vėduokliški. Padžiūvę nuo įsivaizduojamos kaitros. Palubėje šviečia senovinis sietynas – neryški svetimų namų šviesa. Bet ir tai jau irgi spėjau pamiršti. Kvepia džiūstančiais akacijų vaisiais ir nokstančiais rugiais. Iliuzija.
Nieko nėra gražesnio už šią iliuziją, kurią dabar regiu užmerktomis akimis.
Dvaras dar nekonfiskuotas. Tyliai šviečia nekaršta saulė. Ties mano viršugalviu alma mažas natūralus kriokliukas su tyresniu už krištolą šaltinio vandeniu. Vasaros pabaiga. Rugpjūčio mėnuo.
Nėra jokių žodžių, jokios kalbos, jokio filosofavimo. Jokio kaltės ar pažeminimo jausmo. Jokių priekaištų, jokių abejonių, jokios nežinios dėl rytdienos, jokios baimės.
Staiga, – gražiai ir švelniai ima čirkšti cikados. Jos čirškia ilgai, santūriai, pabrėžtinai sausai. Nuo jų balsų rugpjūčio oras palengva įkaista, pasidaro jaukus. Jis maloniai ir šviesiai girgžda. Taip, taip, aš sugebėjau sukurti konceptualią vasaros pabaigą, džiūgaudama galvojau tomis akimirkomis, kai grįždavo realybės suvokimas. Mano sąmonė nurimo, mano širdis apsalo, o nostalgija nustojo ją badžiusi ir pjovusi. Aš esu TEN, galvojau.
Klausiausi cikadų. Kartais jos visiškai nutildavo. Kurį laiką patylėdavo. Įsigalėdavo mirtina tyla. Ir vėl… Dieve… Ir vėl… Cikados… Aplink mane, kabančią irealiame žalsvame rūke, sklandė žaisliniai „troliukai“, Galczynskis, keistas poetas, kurį dabar verčiu, atsispindėjo pro šalį lekiančio perregimo atminties traukinio languose vietoje manęs pačios.
Aš skendėju iliuzinėje tikrovėje. Vien tik dėl to, kad ji tikrai egzistavo, o aš tikrai buvau joje.
Maniau, kad kai išeisiu iš kalėjimo, krisiu ant žemės tiesiog prie kalėjimo vartų ir raičiosiuos, pasakojo man vienas pažįstamas, buvęs kalinys. Kažkodėl būtent dabar tai prisiminiau…
O kai išėjai, paklausiau atsargiai.
Kai išėjau – buvo šlykštus šlapias purvinas ruduo, o prie vartų nebuvo jokios žemės. Vien asfaltas.
O iliuzija? Tu juk galėjai pasinerti į iliuziją, norėjau paklausti. Tikrovė ir iliuzija, kurią gali – nepaliestą – persikelti į kurią nors atmintyje esančią bylą. Iliuzija, kuri tvirtina gana nestabilios mūsų emocinės būsenos pamatus… Ji juk visada po ranka… Argi ne?
Bet nepaklausiau. Bijojau, kad nesupras. Gerai žinojau, – kartu su aplink beryškėjančiais realybės daiktais ima klotis liūdesys. Gal todėl, kad grįžimas į realybę – ne visuomet labai linksmas dalykas.
Ir čirškė visai ne cikados. Tai mano mobilusis telefonas. Vietoje primityvios muzikėlės neseniai buvau įvedusi cikadų čirškimą… Tikėjausi šiek tiek, labai subtiliai, „pagardinti“ savo asfaltuotą realybę fantazijos prieskoniais.
Ir ši fantazija mane apgavo.
Ji pateikė save kaip realybę.
Ar tai reiškia, kad pakylu ir nebemoku sugrįžti?
Čia priėjo Usonifuras ir pasakė: arba nebenori…
Reikia visada šypsotis, pridūrė Dil. Mes visada šypsomės…