AŠ SĖDŽIU ŽOLĖSE
Aš sėdžiu žolėse.
Mano kojos pavargusios.
Upė teka ramiai tarp šešėlių.
Balti aptingę debesys nebejuda.
Kelio dulkės įkaitusios.
Aš sėdžiu žolėse.
Vaizduojuos,
Kaip tu sėdi mūsų namuose.
Viršuje,
Kur vėsiuose kambariuose
Sukabinti mažieji olandai
Irgi parėję iš mirties į gyvenimą.
Kur senis Don Kichotas
Teikia įkvėpimo.
Kur žaviai šokinėja linija,
Kur peršviesta masė,
Išskaidyta erdvė,
Mieli fragmentai,
Paveikslėliai paveiksluose,
Gražus judesys ant bedugnės krašto
Persmelktas tragizmo…
Ir viskas reiškia:
Atsiprašau,
Mes mirštame, Europa.
Suprantate,
Mes esame mirtingi…
DAR NEMYLĖJAU
Dar nemylėjau,
Bet norėjau mylėti.
Ir norėdama mylėti,
Ieškojau ką galėčiau pamilti
Taip,
Kad jau nesiskirtų
Meilės šviesa nuo geismo tamsos.
Aš piešiau staigiais
Chaotiškais potėpiais
Pilka spalva
Plačioj pilkoj drobėj…
Gal išryškės tas, kas turi.
Gal įvyks,
Kas turi įvykti.
O kas turi?
Ką aš žinau…
O, Amžinoji Amžinybe,
O, Tolimoji Tolybe,
Mano siela alpsta iš ilgesio…
ĮSIKLAUSYK Į ERDVĘ
Įsiklausyk į erdvę,
Kur ateities registrai
Amžinai įjungti
Tik laukia užuominos.
Įsižiūrėk, – ar nematai, –
Tu pašauktas
Eiti mano keliais,
Žiūrėti į mano viršūnes,
Leistis nuo mano kalnų.
Tavo likimas ištašytas
Ant mano kojos sąnario
Raudonu briedžio kraujo rašalu.
Tavo likimas užrašytas ant kaktos
Alksnio medienos gabalu.
Tavo likimas išpaišytas mano oloje
Kilpuotu ir nepūvančiu
Lemties tinklų kiauraraščiu.
MADRIGALAS
Atsimenu,
Švelniai liejos balsai.
Kaukė pūga…
Bethoveno Madrigalas.
Pūga ir užgesęs miestas –
Pora senų išmintingų paukščių.
Graudu iki ašarų
Kai pagalvoju apie tai,
Kad jis, velniai griebų,
Buvo juk kurčias…
Bet vis tiek –
Telydi jį
Saulėtas fleitos bliuzas…
Aš gyvenu viltim jį susitikti.
TIK LAUKTI IR LAUKTI
Tik laukti ir laukti
Kol pranyks
Vienišumo siaubas,
Kol erdvuma
Jau sieks žvaigždes
Ir bus tokia didelė,
Kad pasijusiu
Anapus
Kupina širdžia
Didžių ir saldžių nuodėmių
Prie nebūties ribų
Apsvaigus begalybe.
Įsiklausyk į atbalsius,–
Jie iš anapus, mylimasis.
Į mus ateina ateitis
Idant mumis pavirstų daug anksčiau,
Negu pati save kad nujaučia.
Ir mums belieka laukti laukti laukti –
Bus.
Mes išrinktieji esam.
Tie patys žmonės kaip kiti, bet ir ne tie.
Galvokim apie tai,
Nors tai yra mintis,
Kuri sukausto sąnarius.
Mums lemtas išsipildymas,
Nes taip likimas nori.
Nes taip jis nori.
O kodel?
Todėl, kad nori.
ERDVĖ KAIP ŠVIESA
Erdvė kaip šviesa, –
Tyli ir nešanti ramybę.
Einu sau per pasaulį
Sumišusi nuo laimės,
Trokšdma gausos
Ir susigėdus to troškimo.
Erdvė yra poezija.
Juk erdvėje esi ne išorėj,
O viduje.
Ir iš visur šviesa gali papūsti
Ir deginantis karštis.
Jūs niekada nebūkite tikri
Dėl savo žiedinės ir augalinės prigimties.
Pabėkit iš namų.
NORS IR NENORI
Nors ir nenori,
Bet vis tiek ištarsi ždį
Lemtis.
Priimk likimo lemtą meilę,
Kuri priglus prie tavo būtybės gelmių
Ir pajusi didžiąją paslaptį.
Ji bus brutali
Ir labai įspūdinga.
Debesys lėks dangumi, –
Kaip sumušta kariuomenė.
ANT STOGO
Rūdynuose pabraidžiojus
Kojos rudos ligi šakumo.
Nudilgintos,
Uodų ir aklių sukapotos.
Grioviuos ir paupio karklynuose subraižytos, –
Kaip ilgos liaunos
Keisto augalo laukinės šaknys.
O plonos rankos
Kaip skirpsto dailūs tamsūs metūgiai.
Plaukai
Nublukę saulėje
Balti ir šiurkštūs
Kaip akuotai.
O kojų pėdos
Aštrios ir suskirdusios
Kaip gyvulio liežuvis.
Vakare
Užsilipi ant stogo kaip vijoklis
Išaugta suknele.
Užlauži galvą ir žiūri.
O, viešpatie aukščiausias,
Pilnas dangus
Kaip aukso grynuoliukų…
Dvyniai anapus Grigo Ratų…
Ir negali įtarti savyje
Nei būsimų vaikų,
Nei negalios,
Nei ašarų,
Nei nebūties…
2005 m.