Šaltis ir badas žemina moterį. Faktas.
       Nežinau, galimas dalykas šaltis ir badas grūdina vyrą ir jo vyriškumas, užgrūdintas šalčiu ir badu, pasidaro dar žavingesnis. Galimas dalykas, taip ir yra. Aš šito nežinau, nes nesigilinu. Tačiau puikiai žinau, kad man pačiai didelė gėda kentėti nuo šalčio ir bado. Tai mane žemina kaip moterį. Ir tiek. Ką apie tai manai, Usonifurai?
       Paklausk Mamerto, burbtelėjo Usonifuras. Dil nekaltai nusišypsojo ir nuleidusi akis patylėjo.
       Paukščiai ir kiti gyvūnai net negalvoja kentėti šalčio ir bado, tęsiau. Jie migruoja. Ypač sektinas paukščių pavyzdys. Jie ne e-migruoja. Jie mi-gruoja. Jie nėra e-migrantai ir neserga nostalgija. Jie yra mi-grantai, nes kas metai grįžta ir jauniklius peri vien tik gimtinėje. Panašiai, matyt, turėtume elgtis ir mes, moterys.
       Pažvelgiau į Dil. Ji tylėjo šalia Usonifuro. Glūdėjo prigludusi po jo sparneliu. Kadangi jis tylėjo – tylėjo ir ji. Todėl pasitaisiau ir pasakiau: arba, tiksliau, taip turėčiau elgtis aš. Nemanau, kad turėčiau teisę primesti savo asmenines problemas ir jų sprendimo būdus kitoms moterims.
       Dil pažvelgė į Usonifurą, bet tas buvo niūrus. Dil šiek tiek pasimuistė ir pasakė, kad nelabai supranta, ko aš siekiu. Usonifuras žvelgė į kosmoso gilybes, todėl aš galėjau tęsti.
       Mirtinai reikia ryžtis migruoti, tęsiau. Tai akivaizdu. Tik aš nesiryžtu. Kodėl? Ne vien dėl to, kad iš prigimties esu neryžtinga. Ir ne dėl to, žinoma, kad penktasis Mendelėjevo lentelės elementas yra boras. Ne. Dėl strateginių problemų. Neturiu strategijos.
       Pažvelgiau į juodu. Abu žvelgė viena kryptimi: į kosmoso gilybes.
       Nemanykite, kad esu be vaizduotės, pridūriau. Irgi ne. Kartais netgi kuriu migracijos planus. Bet jie, atvirai pasakius, nuolat stringa. Dėl strategijos. Neturiu strategijos. Beje, kiek tik save atsimenu, jie visada strigo… Gal aš tikrai neįgali, arba tinginė, neišlipanti iš lovos, kaip kartą žaismingai yra išsireiškusi Dil. (Taip pasakiau vien tik norėdama suaktyvinti Dil). Dil išraiškingai pažvelgė į mane – reiškia viską girdėjo. Nieko nesakė. Taip…
       Tiek to. Tęsiu savo apmąstymus, pagalvojau.
       Artinantis žiemai visada sunerimstu, suplasnoju, suspurdu… Tik tuo viskas ir baigiasi. Lieku sėdėti kaip sėdėjusi nekūrenamame name ir badauju kaip ir pernai.
       Vienintelis dalykas, kurį tikrai kasmet praktikuoju, yra tai, kad kai jau beveik nebeištveriu, atsiklaupiu prieš Dievo Motinos paveikslą ir prisiekiu, jog jei gyva sulauksiu pavasario, imsiu rengtis migracijai nuo pat kovo pirmosios.
       Ateis ruduo, sakydavau, būsiu visiškai pasirengusi ir tada jau būtinai migruosiu sykiu su žąsimis, antimis, gervėmis, gandrais ir kitais migrantais.
       Priesaika suteikdavo laikiną pasitikėjimą savimi. Visada. Bet iki pavasario viskas kažkaip išblukdavo ir pasikeisdavo. Žiemos vargai imdavo atrodyti ne tokie nepakeliami. Be to, imdavau suvokti, kad migruoti tiesiog negaliu. Negaliu. Tai ne man, nes negaliu. Negaliu...
       Kodėl negaliu?
       Visų pirma, dėl seno didelio supuvusio dvaro, kurį neseniai nusipirkau už visas gyvenimo santaupas ir apsisprendžiau išpuoselėti. Antra, dėl šuns Dorijano, kuris mane susirado po draugužio Tekilos nelaimingos mirties. Trečia, dėl automatinės skalbimo mašinos, kurią šį pavasarį man padovanojo Oskaras už pusiau nesąmoningą įžadą gyventi sėslų gyvenimą.
       Be to, pajutau, jog po to, kai mano draugė Marija išėjimo į kitą realybę, iš pelėdos akivaizdžiai ėmiau virsti vyturiu. Tai reiškia, kad ėmiau keltis neįprastai anksti, eiti gulti irgi neįprastai anksti ir kasdien vis mažiau ir mažiau mėgau daryti ką nors vakarais prie stalo. Nes mane laužė miegas. Kaip žinote, miegas, kuris mirtinai laužia, yra pats rimčiausias migracijos priešas.
       Ir dar. Tas, kas planuoja gyventi ant lagamino, negali turėti begalės mielų smulkių daiktelių, knygų, paveikslų, paveiksliukų, spintų, spintelių, lentynų, lentynėlių, antrasolių, lovų, stalų, kėdžių, didelių veidrodžių, namų kino,… gražių porcelianinių puodukų su lėkštutėmis, sidabrinių taurių brendžiui, toršero, komodos su ką tik išlygiantais skalbiniais, 20 porų batų ir 6 porų basučių, sieninio laikrodžio su gegute, rašomojo stalo su 8 stalčiais, stalelio ant ratukų, dvaro, raudonomis trinkelėmis grįsto kiemo, vyšnių sodelio, tamsiai žalios kiliminės grindų dangos “Toronto žaluma“, ir taip toliau, kaip sakoma. (Čia reiktų dar priskaičiuoti ir patį šlapią princą Oskarą, slapyvardžiu Ruonis Mozė, kuris neketino sekti paskui mane į pasaulio kraštą, kaip mūsų pažinties pradžioje tikėjausi.). Visa tai akivaizdžiai kliudė sukurti kokią nors, bent jau pakenčiamą, migracijos strategiją. Tiksliau, aš tiesiog bijojau apie tai net pagalvoti.
       Ak. Man buvo sunku. Iš kartos į kartą mūsų giminėje perduodama nomadinė gyvensena ir klajoklių genas strigo kaip tik ties manimi. Ties mano asmeniu. Juk iš prigimties jokiu būdu nebuvau sėsli. Todėl jaučiausi kaip paskutinė išdavikė. Migracija galėjo išspręsti visas mano problemas, atgaivinti mano prigimtį, įkvėpti pasitikėjimo savimi… Bet…
       Todėl nusprendžiau užsiimti saviaukla. Švelniai ir atsargiai perauklėti save. Tarsi mylimiausią savo vaikelį, kuris bijo didelio ir nepažįstamo pasaulio.
       Metodika buvo tokia: žiemą, kartą ar du per mėnesį, šiltai ir gražiai apsirengdavau. Apsiaudavau ilgus jaukius batus, apsivilkdavau natūralios vilnos raudoną languotą škotišką sijoną, baltą angoros megztinį su stačia apykakle, ilgus juodus lengvus dirbtinės odos kailinius, pamuštus dirbtiniu pilku gauru, apsivyniodavau kaklą ilgu minkštu šaliku.(Tamsiai mėlynas su juodu). Apsimaudavau rankų darbo raštuotas kumštines pirštines.
       Tada gerai apžiūrėdavau save veidrodyje ir pėsčia išeidavau prie alaus daryklos tvenkinio. Atrodžiau tikrai prašmatniai, netgi puošniai, – niekas net neįtartų, kad šąlu ir badauju.
       Alaus daryklos tvenkinyje visada žiemojo dvi ar trys niekur neišskridusios gulbės. Šaltą naktį jos kartais net įšaldavo lede ir darbininkai turėjo jas gelbėti. Bet dar labiau neįtikėtinai atrodė tai, kad jos ateidavo į pagalbines patalpas ir kaulydavo maisto. Tai buvo kažkaip… na, labai negarbinga. Tarsi inteligentiškas žmogus, besikapstantis šiukšlių konteineryje. Mat jos buvo didelės ir baltos. Sausumoje jos vaikščiojo sunkiai, bet ūgiu beveik prilygo stovinčiam žmogui. Pamatę jas tarpduryje, sėdintys ar pasilenkę vyrai kaip mat atsistodavo ir išsitiesdavo. Jos kėlė pagarbią baimę. Lyg būtų ateiviai ar angelai.
       Žiūrėk, sakydavau sau. Ir tu elgiesi taip pat. Nors priklausai kilmingiesiems paukščiams, galima sakyti – karališkiesiems, kažkodėl nemigruoji. Migracijos nebuvimas tavo biografijoje žemina tave giminės akyse. Ir tavo pačios akyse, jei atvirai.
       Atrodė, kad ši situacija tęsis amžinai. Bet ne. Vieną dieną intensyvusis auklėjimo kursas davė rezultatų. Sutikau Marką, kuris ramiausiai paklausė: ar kas nors tavęs pasigestų, jei mirtum badu savo nekūrenamame name? Geras klausimas, atsakiau. Ir viską palikusi, be lagamino, be pinigų ir daiktų pabėgau su juo į Paryžių. Ne rudenį, ne sykiu su paukščiais migrantais. Ne. Pačioje balandžio pabaigoje, kai Vienoje žydi alyvos.

       2005 m.