mari poisson



       Dil nusikirpo savo ilgus plaukus trečią kartą gyvenime. Plaukai pasikrauna kažkokia dvasine energija. Juos būtinai reikia nukirpti, kad galėtum pakeisti likimą, paaiškino mums. Tai yra, man ir amą praradusiam Usonifurui.
       Ji neklausiama dar mums paaiškino (o gal pasiteisino), kad visada, kai nebežino, ką daryti, kai gyvenimo projektas patiria visišką fiasko, kai akivaizdžiai reikia iš pagrindų keisti gyvenimo modelį, – nusikerpa plaukus. Tai pats pirmasis veiksmas, kurio Dil tada griebiasi. Grįžusi iš kirpyklos, ji pradeda naują gyvenimą. O tai reiškia, kad Dil ir vėl pradeda kaupti plaukuose kažkokią naują nežinomą energiją.
       Pirmą kartą Dil nusikirpo plaukus kai jai buvo keturiolika, antrą kartą,– kai jai buvo dvidešimt aštuoneri. Ir štai dabar.
       Dil ketina pradėti naują gyvenima be manęs, sušnibždėjo Usonifuras man į ausį, kai Dil išėjo į virtuvę nuplauti vynuogių.
       Gal ne, suabejojau aš, nes man baisiai pagailo vargšelio Usonifuro, tikrai nemokančio gyventi be Dil. Be to, aš iš prigimties esu labai konservatyvi. Permainos varo mane į paniką. Gal ne…
       O kodėl ne? Kodėl ne? Moterims tai būdinga, vel sušnibždėjo. Retas vyras ima remontuoti, perstatinėti, rekonstruoti ar modifikuoti savo gyvenimą. Dažniausiai geriau jau jį grubiai ar palaipsniui nutraukia, jei mano, kad pirmasis bandymas, užtrukęs maždaug keturiasdešimt metų, nepavyko.
       Patylėjo patylėjo ir pridūrė: tik ne Dil. Dil nesielgs kaip vyras. Tai yra, nesižudys, nepradės gerti ar naudoti narkotikus. Bet ji nesielgs ir kaip moteris – tai yra, nesusirgs, nesigydys visą likusį gyvenimą, nevažinės po sanatorijas ir neatradinės vis naujų savo ligų.
       Ji nesielgs nei taip, nei kitaip. Dil tiesiog jau nusikirpo plaukus ir dabar mes mane. Štai kaip ji pasielgs!
       Kodel taip manai, paklausiau atsidusdama.
       Jos plaukai staiga ėmė žilti. Žili plaukai, Dil manymu, yra nepatvarumo mudra. Tiksliau, man Dil viską paaiškino labai nuosekliai, pradėdama labai iš tolio. Sakė: pirmiausia žmogus pradedamas motinos įsčiose. Tuomet jis beveik nematomas. Po to gimsta, auga ir pagaliau sensta, taip, kaip aš dabar. Kūnas silpsta, dingsta seksualinė funkcija, iškrenta dantys, pražyla ir nuslenka plaukai. Tada žmogus miršta. Kūnas suyra ir išnyksta, nebelieka nieko. Mano žili plaukai – mano nepatvarumo mudra.
       Bandžiau ją paguosti, sakiau, kad šiaip jau plaukai yra labai netgi patvarūs. Jie nepūva. Norint juos sunaikinti tenka deginti…

 

       Staiga nutilome, nes iš virtuvės grįžo Dil su lekšte šlapių žaliųjų vynuogių.
       Tau labai tinka trumpi plaukai, pagyriau, nes reikėjo juk ką nors sakyti, kad Dil neįtartų, jog ją apkalbame.
       Usonifuras perbraukė per savo plinkantį pakaušį ir kažkaip, sakyčiau visai šmaikščiai, pajuokavo: sako, kad pliki vyrai ir plaukuotos moterys yra labai seksualūs.
       Ką?! Dil pažvelgė taip rūsčiai, kad Usonifuras tuojau pat susigūžė, o aš akimirksniu patikėjau, kad jo valandos po Dil sparneliu tikrai suskaičiuotos. Bet tai truko vos keletą akimirkų. Tuojau papurčiau galvą su seniai nekirpta savo ševeliūra ir nurimau. Kai nusikerpi plauku, esi labai pažeidžiama, jautiesi tarsi vėžlys be šarvo, pagalvojau. Dil dabar tiesiog yra be plaukų, ir viskas… Nebijokime…
       O kur tu, Dil dėjai savo kasą, paklausiau, nors gal ir nelaiku-nevietoje paklausiau... Gal reikėjo palūkėti patogesnės progos… Bet man tikrai buvo įdomu. Be galo įdomu, atvirai pasakius.
       Pirmąją savo kasą Dil tiesiog paliko kirpykloje tuo privesdama iki ašarų ne tik savo mamą, bet ir tėtį. Antąją laikė supintą ir dailiai padėtą spintos apačioje dėžutėje nuo itališkų batų…
       Sudeginau, – burbtelėjo Dil.
       Kažin kodėl pagalvojau, kad tai, ko gero, šventa tiesa.

 

       2005 m.