K. Navako esė aprašoma daugybė žmonių – literatų, menininkų, aktorių – įvairiose situacijose, nuo oficiozinių renginių iki kuluarinių nuotykių; apskritai vyrauja užkulisinio gyvenimo repertuaras, laikysenos ten ir tada, kai kūrėjai jaučiasi esą tarp savųjų ir elgiasi netribūniškai. Puiki medžiaga būsimosioms disertacijoms; reikia manyti, kronikos bus tęsiamos neapsiribojant 1994–1996 metų inkliuzu, leidžiančiu prisiminti, kas buvo, kaip buvo, kas apie tai buvo pasakojama – pagaliau kaip iš tikrųjų buvo. Profesionalus eseisto-kronikininko žvilgsnis nepaleidžia iš stebėjimo lauko nei savęs, nei kitų, jis fiksuoja slenkantį laiką ir tuos, kurie jame juda. Su ironija, šilta, bet itin pastabia. Ironija, kuri, kaip ir turėtų būti, nukreipta į save, paversta atskaitos ir vertės matavimo tašku. Ironija, leidžiančia pastebėti daugiau nei žvelgiant laikraštininko ar oficiozinio kultūrininko akimis, leidžiančia skaitytojui pajusti teksto malonumą ir įvykių, daiktų plūduriavimo laike subtiliausius niuansus.

                                                                                                                                  (Gintaras Beresnevičius)

       Šis tas pradžiai

       Nuobodžio veidrodžiai. Būtent taip mums kartais atrodo mūsų dienos, ir būtent tokių jų mums nesinori. O juk tokių ir nereikia, tiesą sakant, tokių ir nėra. Kiekviena yra potencialus nuotykis ir jį patirti gali ne tik trys muškietininkai. Ši prielaida ir būtų Gero gyvenimo kronikų teorinis pamatas.

       Šios bohemiškos esė rašytos 1994-1996 metais. Tai būtina prisiminti, nes anie nuostabūs laikai, regis, jau negrįžtamai praėjo, sykiu su komerciniais kioskeliais. Visgi, tekstuose susidursite su anų laikų realijom, išnykusiom kavinėm bei parduotuvėm, kadais vykusiais vakarais bei festivaliais. Rašiau net ne apie tai, kas ten vyko. Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to. Todėl šie tekstai nėra kronikos įprasta prasme. Baltojo vyno puslapiuose yra šis tas ir apie abstraktesnius dalykus ir nuotykis čia nebe toks ranka pačiupinėjamas.

       Pats šių tekstų žanras vadinosi Stulpelis. Tokiu pavadinimu jie buvo spausdinami laikraštyje Noriu. Laikraščio rengtas tikrai įdomus Menų atvartas buvo viena mielų to laikotarpio keistenybių. O pirmasis Stulpelis ir vadinosi Nuobodžio veidrodžiai. Jo čia nerasite, rasite tik tuos, kurie sėkmingiausiai daužė nuobodžio veidrodžius, liudydami, kad geras gyvenimas yra netoli, šalia mūsų, mumyse. Ir taip toliau.


       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.



       Visai kitas žmogus

       Naktinė lempelė mėgsta knygas. Daugybę jų yra perskaičiusi, žvelgdama man per petį. Bet retsykiais galima iš jos atimti šį malonumą, pliaukštelti jungikliu ir tamsoje stebėti, kaip už lango virš Molėtų gatvės švyti pilnavidurė raidė O. Netekstualiniai kaimynai vadina ją pilnatimi, jos vedami vaikšto stogų karnizais, o kantorius Bachas kadaise skaitydavo mėnesienoje. Pilnatis buvo jo naktinė lempelė ir mėgo jo partitūras.

       Iš ryto, kai pilnatis jau nuskriejo šviesti amerikonams, žiovaujančios damos atidaro kavines ir galima eiti tenai, skandinti cukrų puodelio akivare ir jausti, kaip po blakstienom tirpsta paskutiniai sapno likučiai. Viskas tam sapne buvo ne iki galo: pakilai nuo žemės, bet neišskridai, turėjai moterį, bet nepamylėjai, baubai tave gaudė, bet nepagavo. Vieną ilgą sekundę dar sukasi sąmonėj koksai blyksnis iš to sapno, sakinio nuotrupa, tačiau žaibiškai virsta dulsvu mauduliu ir pranyksta. Šmaukšt. Priešais tave vėl stabilių kontūrų stalo briaunos bei kavos kartumo pasaulis – ryto kavinė yra viso likusio pasaulio konsulatas, užkarda, muitinė. Kilk ir eik, ir dairykis orientyrų.

       Eiti nesinori, noro eiti veltui ieškotum, tarsi kavoje ištirpusio cukraus ar sieloje – sapno, sėdi ir rūkai jau ketvirtą cigaretę, o pilnatis vis tolsta nuo Lietuvos, šiuo metu turėtų būti kažkur virš Karibų. Įsiklausęs galėtum išgirsti Karibų marimbas iš tos pusės, tačiau tuo metu ateina Jis, Kitas. Kitas irgi užsisako kavos, sėdasi prie tavo stalelio, rūko Rothmans ir akyse dilina sapno palaikus. Viskas jo taip pat, net batai odiniais padais, kadaise gal net esate mylėję tą pačią moterį – mažame mieste visi myli tas pačias moteris – tačiau jisai sėdi priešais tave ir tyli. Jis yra Kitas, ne tu, ir visi sutapimai meluoja.

       Jo žvilgsnis drumstas, panagėse gedulo juostelės, kvėpavimas trūkčioja – sloga. Jam reikia nosinės, o tu turi tik e nosinę savo varde. Jo kišenės kiauros ir iš ten byra paparčio žiedlapiai, užsilikę nuo Joninių nakties. Tu jam nieko nepasakysi – kavos puodelyje nuskendo tavo žodžiai.

       Atrodo, daug tų kitų, jų pilna įvairiaveidė minia, jų pavardės visuose rejestruose, suvestinėse, telefonų knygose, tačiau Kitas dažniausiai būna vienas. Jis nėra kiti, jis žengė žingsnį tavo pusėn. Minia visada pasisukusi į tave profiliu, tuo tarpu Kitas yra en face, jo akys tiria tave, jo žvilgsnyje tu lyg auksinis dublonas tarp pinigų keitėjo dantų. Tu esi tikras, ne falsifikatas, ir jis mato tai.

       Mąstai apie Kito gyvenimą, baisu, jog yra svetimų gyvenimų su tau nebūdinga patirtim, su įpročiais, kurių tu niekad nesuprasi. Kito gyvenimas tarsi apriboja tavąjį, tampantį nebebūtiną, nebe vienintelį, pasislenkantį arčiau statistikos bei paralelinių biografijų. Kiekvienas grakštus Kito judesys guldo tavo gyvenimą ant menčių: gal tavoji patirtis per menka, nesubrandinusi tokios elegancijos? Gal Kitas vaisingai išnaudojo tavo pražiūrėtas galimybes?

       Kitados skaitydavai knygas, ir popieriniai numirėliai kažką kalbėjo tavo sielai. Kartais būdavo nejauku nuo jų kitoniškumo, tačiau knygą visada galėjai užversti, padovanoti savo priešui arba nugalėti kita knyga. Knyga visad buvo tik fragmentas, priebalsių spragsėjimas, vienas iš daugelio atvejų. Tuo tarpu Kitas ateina pas tave būdamas vientisas, susirankiotas ir suveržtas, grakščiajam jo judesy glūdi visas gyvenimo grakštumas. Jam gali atsakyti tiktai kitu gyvenimu – savuoju.

       Štai jisai sėdi priešais tave, vedžioja pirštu islandiškas runas staliuko dulkėse, o pilnatis švilpdama skrieja kažkur virš Karibų. Mieste jau atsikėlė minia, ji čiauška pro šalį, išsipusčiusi, milas milą ėda, anot liaudies, ir gatvė panaši į pravirą drabužių spintą. O jos fone tėra vienintelė tau būtina figūra – Kitas. Jei jis pakiltų ir išeitų, netektum pusės savojo buvimo.

       Kitas yra tavo paties galimybė, laiminga arba siaubinga. Jisai švenčia šventes, kurias galėtumei švęsti tu, geria šampaną vos ne nuo tavo lūpų, jisai nudirba darbus, su kuriais esi fatališkai prasilenkęs, ir žodžiai, kuriuos jis tyli savo moteriai, yra ir tavo žodžiai. Štai jis padaro tavo klaidas, netgi tas, apie kurias nieko nežinojai, jis būva neteisingas, jo savimonė luoša, pinigas padirbtas ir širdžių tūzas kyšo iš jo rankovės. Tu negali pasimokyti iš jo klaidų, tik jomis pasidžiaugti. Jis tik tavo galimybė, niekuomet netapsianti tavimi.

       Literatūra siūlo dvi versijas: sielų giminystę ir sielų persikūnijimą. Dėl sielų persikūnijimo gali būti taip, kad Platonas vėl sėdi mokyklos suole ir gauna į kailį už tai, kad nesupranta Platono. Taip kadaise rašė F.Hebbelis. Nė viena šių versijų mūsų atveju negalioja. Tavo siela nesisieja su Kito ir viena nėra kitos tąsa. Viena yra kitos liudininkė. Platonas vėl mokyklos suole, tačiau nesupranta Heraklito.

       Šerlokas Holmsas turėdamas atsitiktinę lazdą galėjo parašyti jos šeimininko biografiją. Tad ir mums tenka ieškoti duomenų – kiekviena asmenybė manifestuojasi keisdama aplinkinių daiktų tvarką. Mūsų kambariai yra didžiausi mūsų išdavikai. Net jei mūsų nebūtų, kažkas galėtų mus atkurti pagal jų ženklus. Taip pat ir Kitą išduoda jo kambarys, kurį kartais tau tenka aplankyti. Bėda tik ta, jog tu visur pirmiausia ieškai savęs (tokį stalą turiu... skaičiau šias knygas... aš irgi mėgstu Furtwaenglerį... vaikystėj mes irgi rinkom kaštonus...), o tada, kai gali pastebėti šiek tiek kitą daiktų šviesą kambary, tavo siela jau būna pailsusi ir jai reikia raudonojo vyno, pokalbių apie nieką bei šiek tiek visko po truputį. Ji jau nebepervers šio kambario tarsi adata vabzdžio, ir iš jo išsineši tą, ką ir atsinešei, – save. Kitas liks tos dienos paraštėse, kol vieną rytą vėl prisės prie tavo stalelio, gers perskrudintą kavą ir degins savo atvaizdu tavo akies kamputį.

       Štai jis dar sėdi, parėmęs smakrą savo delno linijom, nors jo kava jau išsivaikščiojo gyslom, o leisgyvė cigaretė tuoj tuoj užges Dabar! Tu atsistoji ir išmankštintu žingsniu žengi tolyn – miesto pastatams užtenka kampų praryti tavo siluetą. Spėji pastebėti stiklinį jo žvilgsnį. Tu jam irgi esi Kitas, paslaptis, akibrokštas, ir jis nežino, kur tu eini. Jis visą dieną spėlios.


       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.



       Stalo apologija

       Grindys. Jos šiuo atveju svarbiausios. Be jų mes nepatektume į kambarį, be jų prasmegtume kažkur gilyn – į gotikinius ar bulvinius rūsius, į sovietų slėptuvę ar nacių bunkerį, gal net į Hadą, kur Euridikė pabėgo nuo Orfėjo. Maža kas yra po grindimis. Knygose skaitai apie ten gulintį lavoną ar dėžę su taleriais, atlupi lentas – nieko panašaus. Pilkas pelėsių pilnas pelių parkelis. Tad – lentas į vietą, kiliminį taką ant jų, ant to tako – stalą.

       Jei kambaryje yra stalas ir dvi taburetės, toksai interjeras vadintinas minimalistiniu arba portveino brolio interjeru. Minėtą vaizdą pamatysi dažniausia virtuvėse, o kambaryje visad bus nors kokia papildoma detalė. Išstiklinta sekcija, kirvis be koto, vestuvinė nuotrauka ant sienos (visi sienų jaunikiai panašūs savo abejotinais ūsais). Vis dėlto – stalas yra neabejotinas centras, prisiminkime, jog pagal svarbą ir baldus galima skirstyti į sostinę bei didesnę ar mažesnę periferiją. Tad šiuo požiūriu koks nors stalelis kiniškai vazai padėti bus visiškas užkampis, kai tikrasis – gyvosios komunikacijos – stalas ties nugarą į dangų ir lauks prie jo prisėdant prezidento.

       Nesant prezidento ar šiaip kokių gyvenimo praeivių, ant stalo mėgsta pagulėti kambario daiktai. Smulkieji daiktai, pridurtume, tie, kuriems lemta nuolat migruoti, ropštis visom horizontaliom plokštumom, keičiant dislokacijos vietą ir verčiant mus nuolat jų ieškoti. Kur gi dabar tas Klimto albumas arba dėžutė su vilko dantų karoliais? Kur gi du garsieji dalykai, kurių paieška rodos nei sekundei nesiliauja: raktai ir akiniai? Pasidėjai čia, tačiau jie emigravo ir interjeras užklojo jų pėdsakus. Jie dar kiek paklajos, tada išnirs ant stalo, tarsi plūdė vandens paviršiuje. Jei daiktus, nors kartą buvusius ant stalo, sustatytume vieną šalia kito, jų virtinė apjuostų žemės rutulį trejetą kartų. Orientuodamąsis pagal juos Kolumbas galėtų trissyk atrasti Ameriką.

       Stalas dalyvauja visose mūsų šventėse, jis mus apvesdina, susendina, kilnodamas visų gimtadienių lėkštes, ir numarina. Keli smarkieji nenusisekėliai mirė prie savo stalų, keli nusišovė ir ant stalų nukrito kiauros jų galvos. Esu girdėjęs apie vieną menininką iš Šiaulių, kurs bandė stalą niekšiškai išnaudoti savo žmonoms gąsdinti. Išpjaudavo stale skylę, pro skylę iškišdavo galvą, pro dantis – liežuvį, aplink kaklą paliedavo raudono kažko, ir namo grįžusios žmonos alpdavo, lėkdavo į teismus ir keitė viena kitą kaip kalendoriaus lapeliai. Stalas nesuvokia mūsų klastos, jo siela naivi ir geranoriška.

       Stalas dosniai paslepia mūsų išdaigas. Po juo net per pobūvį galima rodyti špygas viršininkui arba glostyti kelius jo sekretorei. Net gali nusiauti batus ir šį faktą išduos veikiau kojinių emanacija, nei stalo nekantra. Stalas irgi basas, kaip didžiuma keturkojų. To paties pobūvio metu stalas yra mūsų atrama net ir tiesiogine prasme. Jei iš pradžių mes ant jo dedam plaštakas, vėliau tikrai susikraunam alkūnes, imam remtis net krūtinėm bei pečiais. Pamėgink tokiu metu stipriai patraukti stalą į šoną – kėdės tikrai nepuls laikyti savo sėdėtojų. Kėdės tėra nepretenzingi stalo vasalai.

       Ko pasaulyje yra daugiau – žmonių ar stalų? Turbūt panašiai. Ir daugėja jų panašiu pagreičiu, tačiau dėl stalo atsiradimo niekad nebus kalta netobula kontracepcija. Stalo atsiradimas visad apgalvotas ir laukiamas, nes pasaulis sukaupė pakankamai šlamšto ant jo pasidėti. Kada kas nors apskaičiuos procentais, kokia pasaulio dalis guli ant stalų? Po stalais? Stalų stalčiuose? Kiek per minutę ant stalų pasaulyje parašoma literatūros, išgeriama degtinėlės ar nubraižoma bankų apiplėšimo planų? Kai akademijų mokslininkai viską ištirs bei viską išras, universali stalo idėja dar ilgai neleis jiems mirti iš bado.

       Be abejo, tie stalai įvairūs, individualūs, skirtingo intelekto bei temperamento. Kai kurie net pasižymi devintokės užsispyrimu ir jų stalčių taip lengvai neatidarysi. Tuo didesnis malonumas atidarius. Vis dėlto stalus įmanoma grupuoti, remiantis ryškiausiais jų būdo bruožais, kaip tai darome išskirdami pvz. indoeuropiečius ar porakanopius. Pagrindinės ir labiausiai paplitusios yra dvi grupės: pietų (pobūvio) stalas bei žurnalinis (kavos) staliukas. Pietų stalas itin universalus. Ant jo ne tik valgoma bei geriama, bet kartais ir miegama, šokami striptizai (prastuose romanuose), jiems civilizacija sukūrė kalnus aksesuarų, pradedant Kolumbo burės dydžio staltiesėm ir baigiant dvimetrinėm vazom, į kurias įmanoma pamerkti klombą su tujom. Tuščias ir nuogas pietų stalas atrodo liūdnai, net fatališkai. Tarsi visi būtų tave užmiršę arba šalyje vyktų karas, badas ir maras. Tuomet tau parūpsta tavo likimas ir eini ant to stalo dėlioti pasjanso iš penkiolikos kortų malkų. Vengi pažvelgti į liūdnus valetų veidus.

       Žurnalinis staliukas – savotiška intymumo sala. Kaip malonu atsisėsti petys į petį su gražia mergina pavartyti žurnalo. Žurnalinis staliukas garantuoja, jog šalia jo liudininkų bus mažai, o sofos daug. Ir gali atsitikti taip, jog reikiamu momentu žurnalą abu švelniai paleisit iš rankų. Rankoms užteks kitų rankų, o staliukas paslaugiai laikys jūsų žvakę, šampaną, supratingai nusisukusią rožę. Vėliau diena jus išskirs ir po kiek laiko prie staliuko jau bus sėdima su laišku rankoj. Aš prisimenu tavo kambarį, rašys ji (jis), aš prisimenu tavo žurnalinį staliuką.

       Yra ir kitų staliukų, tačiau vestis merginą parodyti miegamojo staliuko nėra itin subtilu ir dažniausiai geruoju nesibaigia. Yra dar kortų bei šachmatų staleliai, virtuvės stalas, mėnesienos nubučiuotas rašomasis stalas ir t.t. ir pan. Kitataučiai dažnai būna ir kitastaliai. Japonai, pavyzdžiui, dažniausiai mažaūgiai žmonės, tad jie ir nesiruošia savo ūgiu įžeidinėti stalo aukščio. Jie nupjovė tam stalui kojas, jų stalas vos aukštesnis už jų jūrą.

       Dažnas scenovaizdis pakilus uždangai: vidur scenos balkonas, už jo – japonų jūra, jūros fone dvi kėdės ir STALAS. Ir nebesvarbu, kas čia ateis iš už kulisų, ką ir kaip jie čia ims vaidinti. Stalas stovi tarsi dvasinės ramybės simbolis. Jis tiesiog yra. Jis čia nieko nevaidina.


       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.



       Daikčiukų visata

       Rūbai daro žmones, anot žinomo posakio. Rūbai apibūdina žmogaus ekonominę bei socialinę padėtį, kilmę bei luomą, skonį ar jo trūkumą. Rūbuose matysime juos dėvinčiojo nuotaikos ar nusivylimo atšvaitus, jo dienos foną, netgi jo požiūrį į visą likusį pasaulį. Į tą pasaulį, kuris nėra jis, kuris pilnas kitų žmonių ir kitų rūbų. Tą pasaulį sutvėrė ne Dievas ir ne Darvinas, o Benettonas, Levis Straussas ir Christianas Dioras. Tame pasaulyje gyvena rūbai. Jie miega spintose tarsi pamiršti meilužiai, o retsykiais nusilipa nuo pakabų ir vaikšto alėjom, nešini savo žmonėmis.

       Rūbams žmonės nesvarbūs, vieninteliai rūbus dominantys žmogaus aspektai yra ūgis, rankų ilgis, kaklo bei krūtinės apimtis ir pan. Rūbai abejingi mums, kaip ir pati gamta. Kartais atrodo, kad jie ir yra gamtos dalis, kad jie užaugo ant medžių.

       Toksai tvirtinimas nėra nusičiuptas palubėj, nes visų rūbų protėvis yra figos lapas. Du figos lapai kadaise dengė strategiškai svarbias Adomo ir Ievos kūnų vietas. Ir jiems pradedant žmonių giminę šalia lovos mėtėsi ne kelnės ir sijonas, o du figos lapai. Ligi ryto jie spėdavo apvysti, tuo tarpu kelnės bei sijonai nevysta. Gal todėl jie ir išstūmė lapus iš apyvartos. Kada paskutinįsyk dėvėjai figos lapą, skaitytojau? Sakai, užvakar? Na, sakyk, sakyk...

       Rūbai akivaizdūs, jie daug akivaizdesni už žmones. Žmonės slepiasi juose, kaip vanduo kriauklės čiaupe. Rūbai moka aukotis, slėpti žmonių defektus, kartu išryškindami savuosius. Regis, jie nieko nuo mūsų neslepia, išskyrus pamušalą, etiketes bei mus pačius. Tačiau sykį pro šalį ėjęs žmogus ima ir pameta nosinę. Ir visa rūbų atvirumo iliuzija subyra. Galų gale – iš kur gi ta nosinė!

       Pasirodo, rūbai turi savo slaptąjį gyvenimą ir nešiojasi jį kišenėse. Pats rūbas yra tik regimoji aisbergo dalis, visa kita tenka kišenėms. Kišenėse gali slėptis kas tik nori, nuo merso rakčiukų iki špygos taukuotos. Kalbėdamąsis su žmogumi, turinčiu daug kišenių, jautiesi lyg skaitytum knygą, kurioje tris ketvirtadalius teksto iškirpo cenzoriai.

       Visa laimė, kad kišenių skaičius nėra begalinis, antraip žmonės į jas greitai susidėtų visą pasaulį. Kiek procentų pasaulio jau guli kišenėse? Niekas neskaičiavo, nors tokių tyrimų kryptis strategiškai perspektyvi. Pramonė vis labiau orientuojasi į kišeninį formatą, kišenėse jau nešiojamės ne tik nuotraukas, knygas ir pinigus, bet ir telefonus, videokameras, net šunis.

       Naivu manyti, jog telefonai vis dar stovi ant stalų, knygos – lentynose, o šunys pririšti prie būdų. Viskas kišenėse! Netgi tūkstančiai kokio fabriko batsiuvių sėdi savo darbdavio kišenėje. Tiesa, jis jų su savimi nesinešioja, kišenė – plati sąvoka.

       Žodį „kišenė“ Dabartinės lietuvių kalbos žodynas iliustruoja sakiniu: Gyvena iš savo tėvo kišenės. Galime įsivaizduoti, kaip tėvas grįžta iš batų fabriko ir pasikabina švarką ant kėdės atlošo. Tuomet prisėlina Žodyno apibūdintas asmuo, kyšteli ranką į kišenę ir – gyvena. Kišenėje apstu MGL-ų tokiam pragyvenimui užtikrinti. Žodynas garantavo.

       Kiek kišenių vidutiniškai turi statistinis Lietuvos pilietis? Turbūt apie pusšimtį. Tad Lietuvoje XXa. pabaigoje yra mažiausiai du šimtai milijonų kišenių. Ir į kiekvieną kažkas įdėta, buvo įdėta arba dar įdėta bus. Stulbinantis potencialas, prilygstantis Donbaso šachtoms ar didžiausiam Berlyno supermarketui KaDeWe.

       „Perku kišenes“. Puikiausias skelbimas miesto laikraščiui, rodantis, jog skelbėjas turi labai daug smulkių daikčiukų. O tokie žmonės paprastai būva įdomūs, kalbintini, kviestini į namus arbatos. Dėmesys smulkiems daikčiukams rodo aukštąjį išsilavinimą bei skonio subtilumą. Tikrai subtilaus skonio žmogui kišenių niekad neužteks.

       Naudojimosi kišenėmis palaimą kartais drumsčia vis dar pasitaikantys nesklandumai, kurių esama trejopų: geografinių, kriminalinių bei rezistencinių. Geografine prasme kišenės būva klaidžios kaip Kalahario dykuma. Kuo jų turime daugiau, tuo didesnė galimybė pamesti jose raktus ar 50 USD. Po to ieškok neieškojęs. Tik tuščiai šunis lodysi, anot Žodyno. Praverstų Visų Kišenių Atlasas, o tokio neturint lieka pasikliauti intuicija: nepradėti smokingo kišenėje ieškoti veržliarakčio arba džinsuose nagano. Intuicija kužda, jog jų čia nėra.

       Kriminalinis kišenių priešas vienas – kišenvagiai. Per mėnesį Lietuvoje ištraukiama pora šimtų piniginių. Tam veiksmui atlikti kišenvagiui užtenka trijų sekundžių. Sudauginę matome, kad kišenvagis savo ranką mūsų kišenėje laiko dešimt minučių per mėnesį. Per ilgai, aiškiai per ilgai. Savivaldybės turėtų svarstyti šią problemą, kurti kišeninės policijos struktūras, tų struktūrų atstovai turėtų periodiškai tikrinti piliečių kišenes – ar tik iš jų jau nespėta kas nors ištraukti.

       Paskutinis ir didžiausias kišenių priešas yra patys smulkieji daikčiukai. Jie mobilūs, dinamiški, jiems atsibosta gulėti stacionariai. Jie imasi tyliosios rezistencijos ir pamažu ardo totalitarinę kišenės struktūrą. Praardo sau skylutę ir subyra už pamušalo. O po to ieškok sau sveikas savo žiedo su netikru brilijantu arba tau aktualios damos telefono, užsirašyto ant apelsino žievelės. Jų nebėr, jie ištrūko į laisvę, pasaulis apie juos jau pamiršo. Po to ateina bobulė Lionė su iš adatos kyšančiu pilku siūlu ir skylutę užsiuva, kaip kokią šviesą tunelio gale.

       Tačiau ištuštėjusi kišenė yra liūdna lyg išgerto vyno butelis. Ji šaukte šaukiasi naujo turinio, ji teturi formą, vietą, tuštumą. Be savo daikčiukų ji lyg be sielos, tad kuo greičiau baigiu šį rašinį, sulankstau ir dedu į ją. Teskaito. Tegyvena.

 

       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.



       Paprastas žmogus

       Sykį viename paprasčiausių Europos centro miestų gyveno paprastas žmogus.
       Šio sakinio ir užtektų, jame telpa visa paprasto žmogaus faktografija, visa jo siela bei kūnas. Tačiau vieno sakinio rašinys yra aiškiai per trumpas, tad eikš čia, paprastas žmogau, kelkis iš lovos ir lįsk po mūsų mikroskopais. Tu mikroskopinis, smulkiausia gamtoje egzistuojanti elementarioji dalelė yra tavo siela.

       H.Heinė kadaise rašė, jog po kiekvienu paminkliniu akmeniu guli pasaulio istorija. Taip jis pamiršo paprastą žmogų, po kurio antkapiu guli pasaulio demografijos nuolauža. Iš esmės tas žmogus ir gyvena po antkapiu, ne tiek daug ženklų rodo jį vis dar esant, kažkur kažką veikiant, sėdint kampe ant plika akim neįžiūrimos taburetės. Jis išnyra į paviršių tik kieno nors suvažinėtas. Bet ir tada nieks neateina atpažinti palaikų ir jis vienišas guli po morgo mėsininkų benzopjūklais. O gyvenimas eina toliau, už lango vaikai gražiai žaidžia gumytę ir Mano tėtis šiandien gėrė.

       Yra dar trys dalykai, ištraukiantys paprastą žmogų į dienos šviesą: Seimo rinkimai, teležaidimai ir – patologiniais atvejais – meilė. Rinkimuose jis irgi dažniausiai ne matomas, o jaučiamas. Jau po to, susumavus rezultatus. Dėl rezultatų nustembame ne tik mes, bet ir politiniai sinoptikai. Pasirodo, kad mūsų prognozės bei sąmoningos pastangos patyliukais bankrutavo ir mes vėl išsirinkome ne tą valdžią. Tai ir yra geriausias įrodymas, jog paprastas žmogus tebeegzistuoja, tebeturi balsą (vargu ar muzikine prasme), kurį linkęs atiduoti pirmam sutiktam kolūkio pirmininkui. Jis žmogus paprastas, jam čia nieko nepaaiškinsi.

       Tai dosnu, tas balsas dažniausiai yra vienintelis realus paprasto žmogaus turtas, tuo labiau, kad mainais jis dažniausiai nieko negauna. Net negali gauti. O yra kur gali – loterijose bei teležaidimuose.

       Čia galima gauti viską – nuo Škodos Felicijos iki špygos taukuotos. Pastarąją žmogus turi pats, be to prisižiūri iš minėto kolūkio pirmininko, tad orientuojasi į maksimalų banką. Muistosi ekrane, šį bei tą veblena ir, žiūrėk, laimi. Mat jo varžovai dar paprastesni žmonės, jiems ir pasėdėti ekrane jau yra etapinis reiškinys. Apie tai jie dar ilgai pasakos, rodydami pirštu į ekraną. Aš čia buvau, sakys.

       Kitiems ir užtenka matyti jį teleekrane, nes viename paprastame žmoguje telpa visas pasaulio paprastumas, visi paprasti žmonės. Laimėjus vienam, potencialiai laimi visi. Suploja delnais, perjungia kanalą ir žiūri Mariją Selestę, kuri irgi kaip jie, nes verkia dėl absoliučiai nedviprasmiškų priežasčių.

       Įdomiausias fenomenas yra paprasto žmogaus meilė. Ji dažniausiai atsitiktinė. Įsimylima kas pasitaiko po ranka, paprastai tai būva kaimynės, medseselės ar aptarnavimo sferos darbuotojos. Jei tokia laimė tenka knygų pardavėjai, paprastas žmogus ilgai stypsos prie jos prekystalio, klausinės kaip apyvarta, mėgins aptarti kokį rašytoją, veikiausiai Marcinkevičių, o pardavėjai pasislėpus sandėlyje, sugniauš kumštyje milžinišką dvylikos litų potencialą ir pakvies ją kavos. Ji atsisakys, ji nepaprasta, ji parduoda knygas. Knygose ji skaitė apie atsitiktinių ryšių žalą, tad eitų kavos tik su nepaprastu žmogumi. Dalai Lama, S.Stallone, A.Juozaičiu. Bet paprastas žmogus stypsos šalia prekystalio ir kitą dieną. Ir dar kitą. Ir dar. Jis ištryps duobę grindyse, jo akyse bus išpirktos ištisos bibliotekos.

       Knygų pardavėja yra žydroji paprasto žmogaus svajonė, žemesnio polėkio individai paprastai kalbina gastronomų personalą. Pokalbių temos išdėliotos čia pat, už šaldytuvo stiklo. Aptarus, temas bus galima įsigyti, parsinešti namo ir betarpiškai su jomis susitapatinti. Kitą dieną su pardavėja jau bus bendraujama iš praktiko pozicijų, o tokias ji gerbia. Ir kumštyje tebespaudžiami dvylika kavos litų gali lemtingai praversti.

       Kaip teležaidimai suteikia paprastam žmogui galimybę tapti telepiniguočium, taip ir meilė kartais padeda jam iš paprasto virsti nepaprastu, peržengti luomo ribas, pakeisti cheminę sudėtį. Jis net ima rašyti laiškus, ant savo liežuvio nuolat nešiojasi vietinio tarifo pašto ženklą. Žodis meilė jo laiškuose parašytas kaligrafiškai ir pabrauktas pridėjus liniuotę.

       Tačiau meilė tokiam žmogui retai baigiasi sėkmingai, greitai laiškas įstringa puslapio vidury ir tušinukas su liniuote keliauja įprastu taku – pildyti mokesčių kvitų. Į paprasto žmogaus erotinius sapnus įsikrausto mokesčių inspektorė, žinanti apie jį viską: adresą, telefoną, dujų bei elektros suvartojimą ir pan. Mokesčių inspektorė paprastam žmogui yra tai, kas Raudonkepuraitei buvo vilkas. Kartais jis sapnuoja gyvenąs jos gauruotam pilve.

       Retsykiais paprastu žmogumi susidomi ir menininkai, jie keliauja po kaimus, kur skamba Birutės daina, po miestus, kur daina Džordanos, prisispyrę ieško to žmogaus, radę ką panašesnio puola aprašinėti, fotografuoti, drožti iš medžio. Tačiau paprastą žmogų rasti sunku, jis yra mimikrijos virtuozas, jis taip susilieja su aplinka, kad, rodos, netgi oras jį užstoja nuo mūsų. Tad ir kūriniuose apie paprastą žmogų randame kelissyk perfiltruotą jo pakaitalą. Gilių kavą.

       Istorinė paprasto žmogaus misija kompiuterių amžiuje irgi ne visiems aiški. Dar esti manančių, jog paprastas žmogus yra absoliutus gyvenimo dvejetukininkas, kuris keliasdešimt gyvenimo metų sėdi tame pačiame suole. Tuo tarpu jis dosniai grąžina mums pirmykštes žodžių reikšmes, elementariausių reiškinių svarbos pojūtį. Jo lūpose žodžiai (ne tik stalas, butelis, kaliošai, Vycka-Ecka ir pan.) mažiausiai nutolę nuo jais apibūdinamų objektų ir yra geriausi civilizacijos tęstinumo garantai, rodantys, jog pasaulis dar tvirtai remiasi į savo pamatus, jog mūsų namai dar nepakibo ore ir nenuplaukė su debesimis. Jie dar tik taikosi pakilti ir nuplaukti.

       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.




       Aspirino rytas

       Tema, kuri, rodos, pati nepakils, neišstovės popieriaus lape, atrodys ten pernelyg netvirta, ydinga, nepažįstanti jai skirtų žodžių. Reikėtų ją paremti klasikų citatomis bei literatūriniais pavyzdžiais. Tokių esama, tačiau gyvenimo pavyzdžiai juos pranoksta. Neretai prabundame jau tų pavyzdžių ištikti, belieka juos šalinti sukandus dantis, arba, jei nesitraukia, apmąstyti. Kalbu apie profesinę bohemos ligą – pagirias. Bohemos liūtas dažną rytą teatrodo esąs paprastas pagiringas pagyrūnas. Pasigirti dar knieti („Žinai, mes vakar...“), tačiau pagirios stipresnės ir ranka tarsi ostiją iškelia į viršų aspirino tabletę – viltį, išrastą pono Bayerio. Po to vėl veidu į pagalves.

       Įsikniaubus į pagalvę tamsu, o tamsa pagirių rytą nepageidautina, nes atrodo, kad varnos išlesė akis. Tad bohemininkai vėl pakelia galvas ir pagalvėse lieka atsispaudę jų profiliai, tarsi kamėjose. Galvos sunkios, bet ne nuo minčių. Akys drumstos, bet ne nuo žvilgsnio. Burnose skonis, it būtum suvalgęs geležinkelio peroną. Už užuolaidų – niekam nereikalinga diena. Bohemininkas žvilgteli į kalendorių savo rankoje (jis jau seniai gula ir keliasi ne pagal laikrodį, laikrodžio skalė jam per smulki) ir nuplėšia tos dienos lapelį. Lapelių dar yra, kalendorius dar storas, nors toksai gyvenimo būdas jam geriausia dieta.

       Pagirių rytą nesunku prognozuoti, tačiau bohemininkai yra prasti sinoptikai. Išgirdę jų garsųjį retorinį įsipareigojimą šiandien – nė į burną, skubėkite patikėti, nes kol jūs delsite, jie persigalvos. Progų per akis. Viena paskutinių visuotinių Kauno progų – garsieji džiazai.

       Šių eilučių autoriui pavyko išvengti daugybės su jais susijusių pagundų, bet paskutinės nakties jam session ėmė ir užmetė savo tinklą. Tą naktį neužsukti į Tulpę, regis, įstengtų tik pro šalį nešamas prie stiebo pririštas Odisėjas. Pernelyg daug žavesio purtė Tulpės langus iš vidaus. Paliki viltį čia įžengdamas. Ieškojau tokio užrašo virš durų. Neradau.

       Teko įžengti, vos vos prasiskynus pro duris saugančius aikido specialistus. Nužvelgus salę matėsi, kad pirmadienio rytą pagirios bus populiariausia Kauno liga. Jau dabar pusė kontingento prašyte prašėsi dispanserizuojami. Tačiau džiazai plakė smagų kokteilį iš būgnų bei saksofonų, o tokiame fortissimo grimzdimas į liūną yra neakivaizdus, iš vidaus nejuntamas, kol kitą rytą atsibundi, o prieš tave stovi faktas. Tvirčiausiai jautėsi organizatoriai bei dalyviai, jausdami, kad pagal spalvotas korteles ant krūtinių juos ir rytoj bus įmanoma atkurti. Jie turėjo savo vietas už staliukų bei tvirtą kelių dienų įdirbį. Jie vaikščiojo lyg būrys jubiliatų, visi kiti buvo tik svečiai, atsitiktinumo suvaryti į muzikos gardą.

       Atsisėdus visai prie scenos, žiūrovės šaukė į vieną ausį, muzikantai spiegė į kitą, o sieloje sparčiai seko iš gatvės atsinešta tyla. Scena buvo per arti, kaip marškiniai, nors kiti specialiai čia sėdasi, norėdami būti aptaškyti muzikantų prakaitu. Muzikantai stovėjo stilingai atsilošę, o po nosimis jiems kabėjo saksofonai, tarsi švytintys auksiniai snargliai. Ir jie pūtė pro juos savo muziką. Muzika yra tiesiog oras. Keista, kad visi nešiojamės burnose tą patį orą, tik vienų iškvepiamas jis virsta muzika, o kitų – anglies dvideginiu.

       Įdomiausiai Tulpės siautulio kontekste atrodė padavėjos. Žinom mes tuos džiazus, sakyte sakė iškeltos jų nosys, mūsų jais nepaimsit. Niekas ir neėmė, išskyrus juoką. Juokas jas ėmė po kiekvienos natos, tarsi ten grotų Zavaliauskas su Zakarausku.

       Tuo tarpu publika su užsidegimu naudojosi paskutinės nakties teise. Kinkavo galvomis, kratė ausis, vis dar tvirtai prilipusias šalia smilkinių, jautė, jog tos ausys jau rytoj taps nereikalingos, bus atidėtos dar metams – iki kito festivalio. Geriama buvo įtartinai mažai. Paskutinę naktį visi geria mažai, viskas jau išgerta, naudotas taures tektų plauti ligi vasaros. Ar bijai rytojaus pagirių? – klausiu šveicarų būgnininko. Jis stebi mane pro šypseną, klausosi pro auskarą ir giriasi nebijąs. Turįs kambaryje Alka-Seltzerio, kaip žinome, veikiančio tik Vakarų Europoje. Be to, rytoj jis būsiąs Sankt Peterburge, kur vyksta primušti savo būgnų. Tai guodžia, nes pagirių, įprastų Sankt Peterburge, jis niekada nepatyrė ir nepatirs. Jis pabando tokias nors įsivaizduoti ir šypsena lyg žiogas nušoka nuo veido, lieka tik auskaras, lėtai svinguojantis su scenoje strykčiojančiu P.Vyšniausku.

       Prisėda daugiau šveicarų, užsimezga diskusija dialektologiniais klausimais. Aš kalbu bavariškai, šveicarai šveicariškai, o jų vertėjoms atrodo, kad mes čiulbam, ir visos būriu suskrenda paberti mums trupinių. Rūta, Aleksandra ir Jurga rytoj nejaus pagirių. Jos nelėbavo, dirbo, tad pagirios tebus lyrinio pobūdžio: mintis, jog kažkas gražaus baigėsi ir dabar vėl teks klausyti grafiko, viršininko ir žurnalo Moteris. Kai kurios stengiasi kažką gražaus pratęsti. Natali iš Klaipėdos tekina bėga gaudyti Vyšniausko ir kviestis į uostamiestį. Net pamiršta vyną ant stalelio. Jos pagirios irgi bus lengvos, sunkioms nėra laiko.

       Kartais atrodo, kad visos kiekvienos kompanijos potencijos yra limituotos. Yra tam tikras kiekis džiaugsmo, tam tikras kiekis siuto, kalambūrų, jėgos bei užsispyrimo, ir – ką gi – pagirių. Jei vienam ko nors tenka daugiau, kitam nebelieka. Ir atvirkščiai, jei vienas kuo nors nepasinaudoja, kitą tai užgrius visu svoriu. Štai jie visi. Džiūgauja, šoka, eina galvom. Niekas nemiega kampuose. Beužmiegančius kojos laiku išsinešė namo. Klausimas: kas už visus kentės? Kas pagirios už visą šitą žvalią kompaniją? Nejaugi aš?

       Štai ir vakaras (rytas) baigiasi, taksi išsiveža mus, o specialiai užsakytas furgonas – kalnus šiukšlių, liekančių po kiekvienos fiestos. Kiekviena jų ilgainiui skyla į šiukšles ir atminimus. Nors rengiant paprastai dedama ir kitų ingredientų.

       Ir, visgi, pagirios. Įsivaizduoju daugelį dabar geriant aspiriną, silpną alų stiklinėmis, kavą kibirais. Geriausia išeitis – rašyti šį stulpelį. Šmėklos išnyksta, pavadinus jas vardu.

       O kuo vardu aš? Kur aš čia atsidūriau? Kodėl stiklinėje taip sukasi balta aspirino ostija?

       Tarsi šoktų, nors niekas jau nebegroja.

       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.


 

       Kaip parašyti Stulpelį

       Lyg ir tam tikra instrukcija, blyškusis lapelis, lydintis kažką sudėtingą ir daugiapakopį. Pasidaryk pats, parodyk kitam. Instrukcijos būna įvairios ir lydi jos nebūtinai tą, ką labai mįslingu būdu reikia suveržti varžtais. Instrukcija Vokietijoje ant raudono vyno tetrapako: keturi paveikslėliai. 1.Atlenkiamas kampas. 2.Nukerpamas Solingeno žirklėm. 3.Draugiška ranka pila tą vyną į stiklines. 4.Du linksmi bavarai susidaužia tom stiklinėm. Jei trūktų instrukcijos, bavarai liūdnai badytų tetrapaką virbalais, trintų į asfaltą, brūžintų nagų dildėm, bet niekaip neatidarytų. Instrukcija – jėga.

       Kaip pamename, Stulpelis yra šio rašinio žanras, formatas. Kaip tu prirašai tiek Stulpelių? – klausia smalsioji mūsų visuomenės dalis. Gal imti ir išduoti pagrindinius principus, tuomet žaistume Pasirašyk pats. Žaidimui prireiks šiek tiek popieriaus, tušinuko ir dviejų silkių kuo plonesnio porceliano lėkštelėj.

       Geriausia tai daryti vos atsibudus, kai sapno pančiai dar klibina blakstienas, o padūmavusiame horizonte kyšo baisus žadintuvo siluetas. Turbūt nereikia sakyti, jog žadintuvo akivaizdoje keltis iš lovos yra tarsi dviguba kančia, juodasis stereo. Mokyklos laikais po tos lovos čiužiniu gulėdavę kelnės, pakištos ten tam, kad geriau laikytųsi kantas. Dabar kantas yra tokia knyga, stovi lentynoje šalia hėgelio, o po čiužiniu guli dvidešimt litų, kuriais vos spėjai nuskurdinti šeimos biudžetą. Tad pasiimk juos ir ženk, – tavęs laukia Kaunas, kavinės ir Stulpelis.

       Dvidešimt litų yra banknotas, kurį galima deklamuoti (Pelėsiais ir kerpėm apaugus etc.), bet nusipirkti už jį ką nors gaivaus, pelėsiais ir kerpėm neapaugusio, nėra dabar lengva. O kai nelengva, geriausia paguoda – geras oras. Ir štai jis geras, dosniausia tema aukštuomenės pokalbiams su taksistais, kalbėk nors ligi Klaipėdos, ir tas karštis, tie prie saulės prilipę pakaušiai, štai du policininkai atsisagstė (ne, ne kelnes) ir vedasi už rankų tokią panelių panelę, net atrodo, jog areštavo. Sodinkit, mieli policininkai, greičiau sodinkit, tokiu oru ir sėdisi su šypsena. Užmeti sau koją ant kojos ir po penkiolikos parų nukeli. Juokai!

       Na, bet eime toliau, mūsų laukia Stulpelis, kava, o namie – dvi silkės kuo plonesnio porceliano lėkštelėj. Iš nuobodulio jos dainuoja Tyliąsias Silkių Dainas, o kuo plonesnis porcelianas gaudžia it Kuprevičiaus varpai.

       O štai ir lietuviško postmodernizmo triumfas – M.Žilinsko galerija, ten keli vyrukai spalvotom kaklaskarėm tikrai atidarinėja kokią parodą. Galima užeiti, gurkštelti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau stovi kokia kritikė ir jau viską aprašinėja. Tiek to, ženkim toliau, Laisvės alėja ilga ir praktiškai be vilkduobių. Štai ir Dramos teatras, o jame pilna danų bei visų kitų švedų. Jie atvežė Padegimui savo teatro paragauti, galima užeiti, gurkštelti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau stovi kokia kritikė ir jau viską aprašinėja. Horizontai siaurėja, temų ratas barsto stipinus, laiku prisimeni draugą, ką tik išleidusį porą naiviai pornografinių knygų. Galima užeiti pas jį, gurkštelti šampano ir viską aprašyti. Tačiau čia jau guli kokia kritikė ir iš laimingo veido matosi, kad aprašinės. Ak, tie kolegos, artefaktų grobikai važiuotų jie geriau į Monte Karlą plėšti kazino.

       Eini toliau, miestas suguldė šešėlius tau po kojom, ant suoliukų pilna lietuvių, kurių vardai bei pavardės tau nežinomos, užverstos kadais mėgtoj skaityti telefonų knygoj, pro šalį darda tiek vaikiškų vežimėlių, atrodo, kad Kauno moterys visą rudenį nevalgė, nemezgė, nerūkė, nemiegojo, tiktai ..., ... ir ... su tais, kurių vardai ir pavardės tuo metu gulėjo tavo telefonų knygoj. Ko nepaskambinai?

       Nuo suolelio Miesto sode pakyla du apsmukę vyrai. Gaivus vėjelis ką tik nupūtė jų kortas. Laksto jie po pievą ir klausinėja, ar kas nematė praskrendant kozirio. Jie lošia ne iš pinigų, jų kišenėse vėjai švilpia garsiau nei Alėjos liepose. Ką gi, net būsimasis vyskupas A.Baranauskas su kitais seminaristais lošdavo kortom iš poterių.

       Grįžti link namų, troleibuse defloruoji taloną, kioskelyje perki ledų šaltam oraliniam bendravimui, o kaimynai iš gretimo namo visą tą laiką nesnaudė. Štai ir dabar už jų lango liesų vyrų choras dainuoja, kad ji paprašė keturių. O balkone vienas jau lupa ožius, turbūt nuo minties, kad teks mokėti keturis.

       Namuose tuščia, tėra tik dvi silkės, užkimę nuo ilgo ir bergždžio dainavimo. Druska nusėdo joms ant lūpų. Slenkiesi arčiau kambario knygų, įaudrintu delnu prasketi joms puslapius. Rašytinė (dar anksčiau – sakytinė) išmintis išmokė žmogų senatvės. Kadais už gryną pinigą laikytas tik raumeningas kumštis, diedukai ir bobutės būdavo kaip mat metami už borto. Vėliau tautos panoro klausytis sakmių apie savo šlovingą praeitį, o tam reikėjo ją prisimenančios bedantės burnos. Tad užčiaupk bedantę burną ir įsiklausyk. Tsss...

       Idealiai tylu. Tyli silkės. Tyli laikraščiai, žurnalai, TV. Tyli orkaitės bei vamzdžiai. Labai tylu. Net girdi kaip jaunas lapas ar žiedelis ant šakelių kraunas. Staiga labai aiškiai pasigirsta skaitytojo klausimas: tai kaip gi vis dėlto parašyti Stulpelį?

       Kodėl Jūs dar nemiegate, malonusis skaitytojau, kur Jūsų pūkai bei paklodės, lopšinės bei musė cėcė. Jūs klausiate to, kas man giliai ir fatališkai neaišku. Niekad to nežinojau. Tai tarsi keisti kerai, temperatūra be termometro. Stulpelio parašyti teoriškai neįmanoma. Tačiau pradžiai reikia, jog kuo plonesnio porceliano lėkštelėje gulėtų dvi silkės: silkė ir silkė.

       Navakas, Kęstutis. Gero gyvenimo kronikos: esė. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.