Veikėjai:

Vyras Vytas – restorano muzikantas, buvęs kalinys
Moteris Ona – dainininkė, jo žmona
Radijas – džiazo muzikos transliatorius
Veiksmo vieta – moters butas

Girdėti radijo triukšmas, įvairių radįjo stočių šaukiniai, galiausiai pasirenkama seno džiazo melodija.

VYRAS. Išjunk pagaliau tą radiją!
MOTERIS. Tu juk mėgsti džiazą...
V. Man dabar ne džiazas galvoje, Ona.
M. O kas, kas tavo galvoje, Vytuk?
V. Ar tu supanti, kad aš sugrįžau iš kalėjimo? O gal tau atrodo, kad mes vaidiname filme?
M. Aš suprantu, bet nepriprantu. Man reikia laiko.
V. Laiko! Man to laiko buvo iki kaklo ir virš galvos! Tau reikia laiko, o aš jo neturiu! Aš neturiu nei pinigų, nei laiko. No time, no money, no love, no funny!
M. Tu tiktai nepyk. Tik nepyk. Aš tokio tavęs bijau!
V. Bet tada nebijojai, Ir kai sėdėjau – nebijojai. Juk žinojai, kad sugrįšiu. Aš visada sugrįžtu. Po laiko. Bet sugrįžtu. Ir iš Afgano grįžau, tai ką čia man - graždankė. Šūdas tas kalėjimas! Tik daug daug daug prarasto ir... prasto laiko!
M. Nekalbėk apie Afganą prie degtinės. Tu juk prižadėjai nekalbėti apie karą išgėręs.
V. Aš ne apie Afganą. Aš nekalbėsiu. Aš išgersiu. Išgerk ir tu. Gal nebijosi tokio manęs?

Įpila. Susidaužia stiklinėm. Tebeskamba sena džiazo melodija

V. Gerai, tegul groja tie negrai. Ant dūšios lengviau. Turiu tau, Ona, vieną esminį klausimą!
M. Tik vieną?
V. Taip, po velnių. Ir tas klausimas yra štai koks: ką mes dabar abu darysim?

Stoja tyla

M. Aš... Aš nežinau.
V. Aš nežinau! Tai yra klasikinis tikros moters atsakymas į visus, pabrėžiu, visus tikro vyro klausimus! Tai kas tada žino?
M. Gal Dievas...
V. Dievas tikriausiai mirė. Dievas buvo paprastas žmogus. Bet jis žinojo atsakymus į visus klausimus, išskyrus vieną – ką veikia Tėvas danguje, nusiplovęs rankas savo vaikų krauju?! Štai aš tavęs, Ona, klausiu dar kartą – ką mes dabar abu darysim? Džiazo klausysim?
M. Aš... vis dar tave myliu.
V. Dieve! Kai užtikau tave su tuo pianistu saksofono poza, kai užmušiau jį savo rankomis, kas gi klūpojo prie lavono kraujo klane ir žiaukčiodama kartojo: aš tave myliu, aš tave myliu?!
M. Aš.
V. Už tai ir sumušiau tave. Už tavo meilę man, bet su kitu. Gyvenimas pilnas banalumo, kaip valtis – vandens! Argi galėjau pagalvoti, kad mane, vaikiną, įsimylėjusį muziką, buvusį hipį, saksofonistą, restoranų liūtą nutrenks į Afganistaną, iš kurio turėsiu sugrįžti – ir kokio velnio? – tam, kad kaip koks dušmanas užmuščiau žmonos meilužį?! Tokia lietuviška, lietuviška, iki šlykštumo lietuviška melodrama. Melo drama! Tai kokio velnio?!
M. Aš tau bijojau sakyti...
V. Kad myli kitą! Tu visą laiką bijai! Bet tu pažiūrėk į mane, pažiūrėk – aš sugrįžau pasitaisęs, nesimušu, kol kas esu blaivus ir net dedu beprotiškas pastangas, kad nesikeikčiau rusiškai!
M. Vytai, aš... aš buvau pasiklydusi. Aš buvau bloga. Aš susipainiojau. O tu gėrei, mušdavai mane...
V. Tylėk! Aš ir gėriau, ir mušdavau, nes jaučiau, kad tu meluoji, meluoji, meluoji! Meluoji net miegodama. Bent dabar nemeluok. Nes nebėra laiko melui.
M. Užtat yra laiko meilei.
V. Už tai ir išgersiu (išgeria). Fū fū. Tai ką darom? Gal einam į lovą? Įsivaizduoji, kiek metų neturėjau moters, net pamiršau, kaip atrodo visos tos saldžiarūgštės grožybės!
M. Nebūk cinikas. Aš noriu tave paglostyti. Iš pradžių tik paglostyti. Galima?
V. Glostyk. Bet atsargiai. Galiu netyčia įkąsti.

Moteris pasistumia kėdę arčiau vyro

M. Na matai, nėra taip baisu, nėra taip baisu. Dieve, kaip tu pražilai...
V. Bet mano kūnas nepaseno. Aš gajus. Ir ANAS gajus. Paglostyk dar. Aš taip pat turiu priprasti. Kad nekąsčiau.
M. Nusivilk tą jūreivio palaidinę.
V. Čia ne jūreivio palaidinė, kvaile tu! Čia – desantas! Nenusivilksiu. Išgersiu dar (išgeria). Tai, matau, pasidarei didelė menininkė? Paveiksliukus teplioji!
M. Priklausau moterų dailininkių klubui „Kriauklė".
V. Tikrai? Turėtų vadintis „Kalė". Arba „Skylė". Pavyzdžiui, moterų klubas „Rausvoji skylė".
M. Baik, prašau.
V. Na kodėl gi turėčiau baigti? Man didžiulė garbė! Tu štai dailininkė, o aš - žmogžudys! Ir dar psichas. Įsivaizduoji, koks keistas tas žmogaus kelias – nuo hipio iki žmogžudžio!
M. Širdy tu ir dabar hipis.
V. Kurgi ne. Taikiausias padaras žemės planetoje. (Dainuoja) Ilgi plaukai, gėlių vaikai! Štai taip saksofonas pavirsta automatu, ir man šlykštu, kai Klaipėdoj per Jūros šventę pardavinėja, kaip tu sakai, jūreivių palaidines!
M. Aš prašau, Vytai. Tu sugrįžai pas mane. Mes dabar kartu. Aš su tavim.
V. Sakyk, kad amžinai.
M. Amžinai!
V. Pasiklydo pienių jūroj milžinai!
Amžinai – nežinai, pasiklydo pienių jūroj milžinai!
M. Aš noriu tave bučiuoti.
V. Nuogą?
M. Taip.
V. Neskubėk. Gal man įvyks ir BE TO! Bet gal tu gali nusirengti, ką? Iš tikrųjų, kokio velnio tu sėdi apsirengusi, a? Nusirenk!
M. Tu to nori? Aš galiu. Aš tau galiu net striptizą pašokti.
V. Jei gali – tai ir šok. Ką aš žinau, gal tu visų GALŲ profesionalė? Aš bent pažiūrėsiu. Tik akimis prisiliesiu. Jokių rankų, pažadu!
M. Paliesk mane. Paliesk mane dabar! Paliesk mane tuoj pat. Aš prašau!
V. Na gerai. Va, liečiu. Patinka?
M. Patinka. Man gera. Pagarsink muziką, aš nusirengsiu.
V. (deklamuoja) Ir saksofonui grojant nukrenta sijonas
Po vasaros žvaigždėtu dangumi...
Koks gundantis žaltys tas saksofonas!
Kodėl žaltys pavirto angimi?
Padam dam daram dam taram!
Toks štai ekspromtas striptizo proga. Avansu. Tai ko lauki? Pradėk nusirenginėti!

Pagarsina muziką

M. Ne taip grubiai, ne taip grubiai, mielasis! Žiūrėk į mane, mylėk mane akimis, liesk akimis mano alkaną kūną, mano kojas, mano krūtis, mano lūpas... Gal tu nesupyksi, kad mano striptizas bus greitas?
V. Ne.
M. Tai gaudyk liemenėlę! Ir žiūrėk, kaip mano nuogos krūtys ilgisi tavo delnų... Ar matai, kokie stangrūs mano speneliai?
V. Taip. Aš noriu juos bučiuoti...
M. Gaudyk kelnaites!
V. Gal man jas ant galvos užsimauti? Bet man patinka tave matyti visiškai nuogą, aš jau noriu tavęs!
M. Dar palauk, dar pakentėk, tegu šis šokis ir džiazas mums primena mūsų jaunystę...
V. Mes ir dabar dar jauni! Tavo kūnas toks pat gražus ir seksualus...
M. Aš noriu pamatyti tavo kūną. Paliesk, apkabink mane šokančią, aš svaigstu, aš pasirengusi mylėtis per visą naktį...
V. Aš laukiau šios akimirkos septynerius metus! Septynerius metus žiemą vasarą kankindavausi naktimis, prakeikdamas tave ir mylėdamas tave, įsivaizduodavau, kaip užmušu tave ir kaip myliu tave, myliu ir užmušu, užmušu ir myliu, užmušu...
M. Vytai! Aš negaliu daugiau šokti, aš noriu mylėtis!
V. Ir aš geidžiu tavęs, manoji Joko Ono, bet žinai, kažkas man yra, kažkas man yra, turiu tau ypatingą dovaną!
M. Dovaną? Kaip įdomu! (Krykštauja, suploja rankomis) Parodyk kuo greičiau!
V. Aš ilgai galvojau, ką man daryti išėjus į laisvę... Ilgai ilgai galvojau...
M. Parodyk, parodyk!
V. Dieve, kaip kvepia tavo puikus kūnas! (Bučiuoja moters kūną) Kokie saldūs tavo speneliai, ir tavo prakaito kvapas – puikiausi kvepalai!
M. Prakaito? O Dieve, negali būti, kokia gėda, aš prausiausi!
V. Bet tu juk susijaudinai, pati žinai. Neskubėk. Atnešiu dovaną.

Išeina iš kambario, sugrįžta su dovana

M. (pati sau garsiai). Ir vis dėlto jis mane dar myli?!
V. Štai dovanėlė tau. O kartu – ir mums abiem.
M. Be abejo, juk mes kartu. Ak, nereikėjo, turbūt tai labai brangu... Leisk, aš tave pabučiuosiu! (Bučiuoja)
V. Atidaryk!
M. Taip, taip (juokiasi). Kaip man gera, kad tu žinotum!
V. Atidaryk, Ona, negaišk laiko.
M. (atidaro dėžutę). Ką? Kas tai? Kodėl... aš... aš nesuprantu!..
V. (juokiasi). Nelabai moteriška?
M. Tai – pistoletas.
V. Tai ne pistoletas. Tai – revolveris.
M. Koks skirtumas. Tai – ginklas. Gražus ir didelis... (Paima į ranką) Oi, ar jis neužtaisytas? Kaip keista, bet labai gera jį laikyti rankoje!
V. Tai gerai. Gerai, kad gera laikyti rankoje!
M. Ką tai reiškia? Vytai, ką tai, po velnių, reiškia?
V. Aš jau sakiau, kad tai – dovana mums abiem...
M. Na ir ką?
V. Kažkas teisingai pasakė, kad jeigu yra ginklas, jis turi iššauti. Kitaip kam jis reikalingas?
M. ...pistoletas...
V. Revolveris!
M. Tai šitas revolveris reikalingas, kad iššautų?
V. O kam dar, velniai griebtų?
M. (ironiškai). Gal į mano paveikslus pradėsi šaudyti?
V. Ne. Į tave. O tu – į mane. Lietuviška ruletė!
M. Tu – beprotis. Tu kliedi. Greitai sakyk, kad pajuokavai!
V. Greitai sakau, kad nejuokauju. Aš noriu išgerti.
M. Nebegerk, prašau.
V. Aš pripratęs prie karščio. Keturiasdešimt laipsnių – visiški niekai, va, Kandagare...
M. Baik. Aš prašau baigti šiuos bjaurius pokštus! Aš – moteris, ir aš nuoga!
V. (paimdamas revolverį). Atiduok ginklą! Matai, aš – vyras, ginkluotas ir labai pavojingas!
M. Nekvailiok. Mes mylime viens kitą. Ir nemeluok pats sau. Aš suprantu, ką padariau tau bloga, tai buvo bjauri klaida. Bet... Petro nebėra, praėjo daug laiko... Atleisk, maldauju!
V. Petras groja po žeme, o tu myli vis mane... Žinok, miela Joko Ona, man tas laikas nepraėjo. Man tas laikas sustojo, todėl jį reikia išjudinti, sužeisti, sušaudyti!
M. Tu – ligonis.
V. O tu – kekšė! Ar būti kekše – sveika?
M. Nedrįsk šitaip kalbėti!
V. Todėl šalin kalbas! Pereikim prie veiksmų! Koks linksmas džiazas, šypsokimės!
M. Padėk butelį!
V. Ne! Išgersiu visą!

Geria. Įvyksta trumpos grumtynės

V. Na va, išlaistei! Bet pusę vis tiek išgėriau.
M. Aš apsirengsiu ir išeinu. (Ji rengiasi ir aunasi batelius)
V. Į stotį ar į kapines – pas Petrą? Jo kablį jau seniai nugraužė kirminai... Užtat žiūrėk, kaip styro vyrų vieniši kabliai!
M. Aš vis dėlto negalvojau, kad grįši toks bjaurus. Aš išeinu!
V. Tai šitaip tu dėkoji man už dovaną, už dėmesį, už meilę...
M. Už meilę?!
V. O tu galvojai, kad meilės kelias rožėm klotas? Kad meilė veda tiesiai į rojų? Highmay to the heaven! Ne visada meluoja filmai ir knygos, gyvenime tikra meilė dažnai veda į tikrą pragarą! Ir ne rožės žiedlapiais mes einame, bet spygliais ir šukėmis, iš skausmo šūkčiodami ir šokčiodami, trokšdami pakilti į aukštį, šūkčiodami ir šokčiodami, šūkčiodami ir šokčiodami, – kaip sužeisti paukščiai, – toks yra tikros meilės šokis! O tu nori pastelinių spalvų? Prie mano peniuaro aš noriu Renuaro!
M. Padėk pistoletą! Arba aš tikrai išeisiu!
V. Tikrai, tikrai?
M. (verkia). Man pačiai dabar norisi nusižudyti... šokti pro langą...
V. O nusišauti – nesinori? Paprasčiau!
M. Tu – sadistas. O aš vis dar tave myliu.
V. Taigi dabar, Ona, tu tikrai nesižudysi! Daug noro – mažai oro!
M. Kiaulė. Ką gi, įpilk ir man.
V. Pakeisiu radijo stotį (sukioja aparato rankenėlę). Geras! Visur vien džiazas! Kartais užsimušdamas ieškai – niekur nėr. Kas per naktelė! Gal tai Lui Amstrongo ar Elos Ficdžerald gimtadienis? Ar mirtadienis? Na tegul. Po kalėjimo metalo – šitokia senamadiška romantika. Jaunystė! Še, išgerk. Tik nepamiršk, tai ne šampanas!
M. Brr. Jėzau! Neprisimenu, kada gėriau gryną degtinę. Duok užsigerti!
V. Užsigerk šaltinio vandeniu tyru... Padam dam daram tam taram! Užtat dabar prisiminsi, kada gėrei gryną degtinę. O gal paskutinį kartą, a? Ir visiškai nebus ką prisiminti! Visiškai nieko! Įsivaizduoji, koks kaifas – nieko neprisiminti! Nieko neprisiminti, bet gyventi visavertį pilietinį lietuvišką padoraus dauno gyvenimą, būti gerbiamam visuomenės ir numirti šypsantis, oriai bezdant, su Gedimino ordinu ant krūtinės. Žmogus be atminties – svajonė ateities. Įkūnyk savo svajonę, madona Ona! Gerk.
M. Aš išgersiu. Gal tada susikalbėsime?
V. Va tau kokteilis – vodka ir apelsinų sultys. Tavo jaunystės „atsuktuvas". Prisimink, kad pamirštum!
M. (koketiškai). O šiaudelis?
V. Teks laižyti ne aristokratiškai. Į sveikatą.
M. (išgeria). Taip skaniau. Padėk pistoletą.
V. Revolverį! Gerai, aš jį užsikišiu už diržo. Tinka? O tavo striptizas mane sujaudino.
M. Su-jau-di-no?
V. Sujaudino iki širdies gelmių. Aš ir BE TO vos susilaikiau!
M. O nereikėjo laikytis. Aš juk norėjau. Ir dabar noriu...
V. Nori užkalbėti dantis? Ona, varge tu mano, ar tikrai manai, kad išvengsi žaidimo? Kad galėsi net šiąnakt man nepaklusti? Žaisti tavo šuru muru kaip tada? Galvoji, kad tau pavyks mane apgauti – po visko, kas įvyko? Po išdavystės, niekšystės, žmogžudystės ir septynerių metų vienatvės?
M. Aš tikiuosi.
V. Įžūlumo ir drąsos tau netrūko niekados!
M. Iš meilės visa tai!
V. O Dieve! Viešpatie, apsaugok! Ar iš meilės trys abortai? Iš meilės po trijų abortų – brangiausias mūsų gimęs kūdikis, angelėlis, miręs po dviejų savaičių, atkentėjęs už žuvusius savo brolius ir seseris, bevardis mažytis kristus...
M. Jis turi vardą. Juozukas. Jo kapelį lankau kas mėnesį. Visus dešimt metų! Taigi nedrįsk... (Verkia) Neplėšyk man širdies, neteršk to, kas man šventa!..
V. Kur buvo tavo šventumas tada?!
M. Kada?
V. Trys gyvybės ant tavo sąžinės! Velnias! Ir ne kare buvai.
M. Nekankink manęs! Juk prisimeni, kad kūdikį pradėjome girti.
V. Visus – keturis?!
M. Aš... aš tikrai nusižudysiu! Tu to nori?!
V. Viskas Dievo rankose. Velnias patiesia savo slidžią uodegą mums po kojomis. Bet netgi ir velnio uodega Dievo rankose! Tau rinktis skrydžio ir kryčio trajektoriją! Laikas ir erdvė mums nepavaldūs!
M. Skrydžio ar kryčio?
V. Tau rinktis. Dieviškosios technologijos mums neprieinamos. Užtat nuo degtinės galime pereiti prie viskio ir viską užbaigti aukšta gaida!

Vyras ieško viskio butelio, radęs pastato jį ant stalo, atidaro, pripila stiklines. Triukšmingai groja džiazas

V. Tu išgerk už šventas žuvusių vaikų sielas, o aš išgersiu už savąją, nes ji jau pražudyta! Taip pat išgerk už šventąjį Petrą – jam šalta prie rojaus vartų... Gal jį pavyks sušildyt ir papirkti?
M. Gerai! Aš išgersiu... už sielas! Jos vis tiek nemirtingos! Išgersiu ir už tave, mano mylimas niekše! Duokš, pilk pilną, greičiau!
V „John Walker" – geras viskis. Pirmąkart po septynerių metų jį geriu. Puikus! Na tai už jūsų ir mūsų sielas!
M. Dieve, padėk! (Išgeria) Jėzau, negaliu visos!
V. Gali neskubėti. Iki vidurnakčio dar yra laiko.
M. Iki vidurnakčio? Kodėl iki vidurnakčio? Kodėl ne iki ryto?!
V. O ko laukti iki ryto? Kodėl būtinai reikia sulaukti ryto? Ką jis pakeis? Ateis kitas vidurnaktis! O man užtenka šito, kuris jau ateina, artėja vaiduoklio žingsniais, kuris atsakys į visus klausimus, nukirs gyvatei galvą, nukirs velniui uodegą. Tada mes būsime laisvi. Ir nebaisus mums bus nei kalėjimas, nei pragaras – vidurnaktis mus išvaduos nuo prakeiktos būties!
M. Duok, duok man... tą revolverį! Pilk pilną taurę! Aš jau girta! Aš jau išgėriau už žuvusias sielas! Ir už pražudytas dar išgersiu!
V. Tai kam tau tas... revolveris, Onyte?
M. Aš noriu nusišauti!
V. Žaidimas toks. Jame viena kulka: pažiūrėk – viena daili kulka. Va šitaip sukame būgnelį, va šitaip užsitaiso mašina, va taip mes dedame ant stalo ir sukame pirštu; į kurį parodys vamzdis – tas pradės!
M. Tai duok! Prieš tai įpilk! Gerai. Aš pavargau. Galbūt aš nebenoriu jau tavęs mylėti...
V. Tai ir nereik.
M. Bet aš norėjau būti mylima! Mylėt pati norėjau ir būti mylima! Tavęs šalia nebuvo.
V. Užtat tau kitas muzikantas muziką pagrojo! O kas tau grojo septynerius metus? Gal Bachas? Mozartas? Chopinas?
M. Man širdyje skambėjo tavo balsas...
V. Kai šaukiau, kad užmušiu?
M. Kai sakei, kad myli!
V. Bet dabar, Ona, aš... aš... nebežinau, ar tave myliu. Tikriausiai – ne. Revolveris parodys!

Nuima nuo stalo indus ir padeda revolverį, groja džiazas.

V. Tai suk... dailiu rodomuoju piršteliu!
M. Kodėl aš?
V. Tu – moteris, ir tu nuoga! Tau pirmenybė!
M. Duok dar išgerti, niekše!
V.Še!
M. (išgeria, atsidūsta). Norėčiau, kad tas vamzdis nukryptų į tave!
V. Kaip dviprasmiška! Suk pagaliau – pirštu per vamzdį stuktelk, kol dar pajėgi nuspaust gaiduką!
M. Gerai. Aš pasiruošus. Aš žaidžiu!

Baksteli pirštu į ginklą.

M. Jis rodo į tave!
V. (spragteli žiebtuvėliu, prisidega cigaretę). O velnias! Dabar ir aš išgersiu. Ar jau vidurnaktis?
M. Dar penkios minutės. Pats laikas tavo beprotybei. Gal man apsirengti? Ne. Suknelę aptėkši krauju!
V. Nemalk miltų! Na ką gi, ginklas užtaisytas. Sėdėk ir nejudėk. O man nėra ko prarasti. Jei tu mirsi, aš savo ateitį žinau. Jei mirsiu aš, aiškiau negali būt. Kai nieko neturi, nieko ir nereikia. Nei motinos, nei tėvo, nei draugų, nei pinigų. Aš ir likau tas vaikas iš vaikų namų!
M. O aš? Ką darysiu aš, tave nušovus?
V. Paskambinsi policijai, praneši apie savižudybę, apie mano išprotėjimą po septynerių kalėjimo metų, apie Afganą ir nestabilią veterano psichiką, be abejo, jis jau nužudęs žmogų, ir ne vieną!.. Ak, Ona, rimtų juridinių problemų tau tikrai nekils!
M. Tai šauk greičiau!
V. Na ką gi, kekše! Turiu iš naujo ant tavęs supykti, nekęsti tavo žiurkiškos klastos ir pamatyti vėl tave, išriestą saksofono poza, ir pianistą tau už nugaros kaip nuodėmių valiklį, valantį tavo raudoną, dvokiančią kriauklę!
M. Tai baik, ir viskas baigsis. Nekankink savęs! O gal tu nori paskutinį kartą pajusti mazochistinį skausmą? Tad žinok, kad su Petru man buvo gera, šimtąsyk geriau nei su tavim! Ir dar žinok, kad tie abortai – tai ne tavo vaisiai! Ir miręs kūdikis – ne tavo! Ir aš visai nelaukiau tavęs sugrįžtant! Mylėjausi su kuo papuolė ir net apsirgusi ligom buvau, kvaily! Mes išpažįstam laisvą meilę! Mes – menininkės! Nepriklausomos moterys! O vyrai tėra tik mūsų malonumų vergai! Tai kaip jauties, afgane?
V. Jaučiu, kad vėl meluoji. Bet tai taip pat šlykštu. Matau, jaučiu, kad tu bijai ir šlykščiai prakaituoji iš siaubo, matau tavo perkreiptas drebančias lūpas, matau tavo panieką man, nes tu niekada neturėjai garbės, tu negali suprasti, kodėl tiktai mirtis nuplaus šią gėdą, juk moteris nežino, kas yra garbė! Ambicijos, pasipūtimas, grožis, turtas, komfortas, aplinkinių pagarba, šeima kaip premija už sekso nuopelnus - galbūt jūs tai vadinat Meile ir Poezija? Bet kas yra žmogaus garbė – tau, moteriai nuogai, nežinomas dalykas! Tai melskis, o meile, nes nežinomi Dievo keliai!
M. Tik nepamiršk jį... užtaisyti!
V. (persuka būgnelį, jis sutarška). Tai viskas.
M. Gal vis dėlto man apsirengti?
V. Kaip nori. Gali užsimerkti.
M. Ne. Noriu matyti tavo akis.
V. Gerai.
M. Tai šauk. Nedrebink rankos!
V. Nešauk! Aš šaunu. Viskas baigta.

Nuaidi šūvis ir moters klyksmas. Stoja visiška tyla – nei muzikos, nei jokio garso. Ilga tyla. Ilga ilga tyla. Paskui pasigirsta moters kūkčiojimas.

M. Vytai... Vytai... Vytai...
RADIJAS. Mieli klausytojai! Amerikos Nepriklausomybės dienos proga girdėjote geriausių pasaulyje džiazo kompozitorių ir atlikėjų kūrinius. Šios dienos programą baigėme. Labos nakties!

Girdėti radijo stoties šaukiniai

2003 m.