Leonas Skabeika (1904–1936) – poetas simbolistas. 1925–1930 m. studijavo Lietuvos universiteto humanitarinių mokslų fakultete lietuvių ir prancūzų literatūras. Nuo 1923 m. rašė straipsnius krikdemų valdžią kritikuojančius straipsnius „Aušrinėje“, „Jaunime“, „Kultūroje“, „Vienybėje“. 1929 m. Kaune išleistoje antologijoje „Pirmas dešimtmetis“ apie save rašė: „Gimiau 20-ame amžiuje. Mokausi gyventi. Už viską labiau nekenčiu robotų. Myliu tuos, kurie manęs nekenčia. Mirti dar nežadu.“ Likimo ironija – rašytojas nuo džiovos mirė nesulaukęs nė 32 metų. Spėjo išleisti vienintelį eilėraščių rinkinį „Po juodo angelo sparnais“ (1928). Prieš mirtį parašė „Testamentą", kuriame išdėstė savo ateistines pažiūras. Prašėsi palaidoti be bažnytinių apeigų Šiaulių laisvamanių kapinėse, tačiau palaidotas su visomis katalikiškomis apeigomis. L. Skabeikos lyrika iš simbolizmo perėmė sielvarto ir demoniškų aistrų motyvus, pakilių metaforų ir įvaizdžių stilistiką Ekspresionizmas pratino poetą suvokti save miestiškos civilizacijos aplinkoje, atvėrė gaivališkumo, veržlaus temperamento, intensyvios ir šūksmingos intonacijos grožį. Svyruodamas tarp skirtingų poetinių sistemų, ryškėjo kaip dramatiškos įtampos, griežto dvasinio mosto, niūrios vaizdinės ir muzikinės ekspresijos poetas. „Į lietuvių lyriką L. Skabeika įvedė naktinio miesto gyvenimo vaizdus, nuspalvintus Ch. Baudelaire'o „Piktybės gėlių“ dvasia, ir erotinės aistros, geliančios kaip „šimtai rainų gyvačių“, motyvą. Paskutiniai L. Skabeikos eilėraščiai, išvarstyti aštriabriauniais industriniais įvaizdžiais, laužomi į majakovskiškai sukapotas trumpas eilutes, alsavo politinės opozicijos ir triumfuojančio aktyvumo nuotaikomis“ (Vytautas Kubilius).
PO JUODO ANGELO SPARNAIS
Po juodo angelo sparnais, kaip kraujas
Tamsiai raudonos saulės žydi
Ir alkani ereliai kaujas
Padangėse paklydę.
O ten, žemai — betono miestas
Į dangų baltas bones kelia. —
Žibintų degančių nušviestas
Tamsion bedugnėn rangos kelias...
Virš gėdoj svaigstančių pritonų
Pakilę kranksi žalios varnos.
Tarp rūmų, bonių ir kolonų
Su juoda vėtra švilpauja liktarnos.
Žydėk, pasauli juodas mano —
Pasauli vargui atiduotas! —
Tešėlsta žemė, okeanai
Po juodo angelo sparnais vėjuotais!
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
MARIOSE
Žvaigždžių karūnomis pražydo mano marių bangos
Ir aukso sostais puošiasi raudoni pločiai.
Sudiev tau, žeme — motina! Aš juodą langą
Atvėriau tam, kad drąsią buitį sužinočia.
Sudiev tau, alkio plėšomas kvartalų mieste,
Kuris ugniniais vėjais ir aistra pripildei mano dūšią:
Aš klystu į marias, naktų kur tiltai nenušviesti,
Kur griaučiuos giltinių įsiutę vėjai ūžia.
Klaikių vidurnakčių skausmingasai merdėjime!
Tu iščiulpei iš mano mylimosios krūčių sultis. —
Gatves, takus prakeikdami, mes alkani atėjome,
Tikėdami čia gelmių labirintuose prapulti.
O tu, negailestingoji naktų žuvėdra,
Juodais sparnais mus nubloškei į okeanų tolį,
Kur širdį degina naujų pasaulių giedros,
Kur verkiam su sirenomis gal amžiams jau prapuolę
Ir nors žvaigždžių karūnomis čia žydi marių bangos,
Prakeikto aukso sostais puošiasi raudoni pločiai, —
Šaukiu: „O, demone, kurs suteršei širdyse dangų, —
Atskrisk, kad dvasią mūs pasmaugtumei nesočią!“
Sudiev tau, alkio plėšomas kvartalų mieste!
Sudiev jūs, prietemoj pradingę žemės krantai! —
Negrįžta tie iš amžių žemei šviesti,
Kurie tarp giltinių sielos išganymą praranda.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
„SPARNUOTAS, JUODAS KUNIGAIKŠTIS...“
O, taip! Sparnuotas, juodas kunigaikštis
Esu aš liūdno tavo miesto. —
Jei žengtum sostan — tamsios aikštės
Ugninėm demono akim tau šviestų.
Nes ilgesio karionių ir maldų,
Kančioj svajonių neramių —
Aš viešpatis esu!
Kai tu šiandien — prie pianino,
Kur užmiršimo skamba juokas,
Kur širdys laimę išmėginę
Kančiom žydėti jau nemoka, —
Aš Pikto demonu atskrieju
Pasėti skausmą dūšioj juodą,
širdyse švilpti žalsvu vėju,
Siekimus mirčiai atiduoti.
Tiktai nekviesk manęs prie stalo,
Kur ašarom pražydę taurės...
Kentėsi alpdama be galo: —
Juk mano nuodėmės taip bjaurios...
Tiktai neklaupk ties Pikto kryžium,
Kurin prikaltos jaunos širdys. —
Rytoj prakeiksi atsigrįžus,
Kaip nuodėmėj pažintą mirtį.
Manoj širdyj gaisrai liepsnoja.
Manoj širdyj — rausvi pasauliai...
Nedegink ašarom man kojas,
Neliepk užgest raudonai saulei! —
Tau mano sostuos aušros švinta
Ir žemė puošias hiacintais...
O, taip! Sparnuotas, juodas kunigaikštis
Esu aš liūdno tavo miesto. —
Ir tylūs sodai, tamsios aikštės
Tau mano degančių akių nušviestos...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
KADA PRAGARAS PABUNDA
Gyslose kraujas pašėlusiai plūsta. —
Degini širdį Tu amžinai.
Žengiu Gigantu įsiutęs ir rūstus, —
Plyšta granitas, staugia kalnai...
Kruviną kardą bučiuodamos lūpos
Keikia likimą — laimę dangaus.
Kas, kad šiandieną tūkstančiai klūpo! —
Ryt jie įsiutusią audrą pajaus.
Teprasikeikiu piktoj šventvagystėj!
Pragaro klyksmais lai alpsta širdis!
Gėda ir kančios buityj ją suvystė.
Rytmečio svečias jai — keršto mirtis.
Gyslomis kraujas taip šėldamas plūsta.
Degini širdį Tu amžinai.
Žengiu Gigantu įsiutęs ir rūstus, —
Plyšta granitas, staugia kalnai.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
GYVENIMAS
Gyvenimas — vien kryžkelių milijonai.
Gyvenimas — dvejonių šypsena niūri.
Gyvenime — ir burtai, ir klajonių monai...
Gyvenime ir aukurai švenčiausi sugūri.
Ties amžių vartais, štai, kaip gėdos sfinksai,
Toliuose akis panėrę stūksom.
Naktis. Ten — okeanuos — švyturiai, rods, spinksi
Ir bangos krantuose taip dūksta...
O dūšioje vis rauda klaikios gatvės
Nugrimzdusio pasaulin miesto.
Ir verkia ten paklydusi jaunatvė,
Kad taką saulėn kas nušviestų...
Gyvenimas — vien kryžkelių milijonai.
Gyvenimas — dvejonių šypsena niūri.
Gyvenime žydrių vilionių
Ir mūsų laimė sugūri.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
PAGUNDŲ GOLGOTA
Golgotoj naktį gundo širdį.
Golgotoj — demonas sparnuotas...
Maldų golgotoj nieks negirdi,
Nieks nedreba prieš juodą mirtį.
Kaip sostai auksu karūnuoti.
Golgotos kryžiuosna prikaltos
Raudonos giltinės iš marių,
Ir dvelkia amžių vėjas šaltas,
Ir plakas vėliavos iškeltos
Liūdnai ant vartų vario...
Klajūnų nerimas—be krašto:
Taip staugia, jog valdys šėtonas.
O mums gi sako šventas Raštas:
„Golgotų giltinės raudonos...“
Golgotoj naktį gundo širdį.
Golgotoj — demonas sparnuotas...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
KVARTALO PAKRAIGĖSE
Kvartalas. Be saulės, be gėdos kvartalas!
Ir kas, jei jaunystė veiduose išbalo,
Jei laimę prarijo išalkęs kvartalas! —
Be saulės, be gėdos kvartalas!
Tarp gūrinčių sienų,
Tarp girgždančių vartų —
Ištremti šešėliai...
Žmogystos pakartos...
Akyse jų skendėja rojaus ir pragaro turtai.
Veiduose — malda ir klaikybė.
O krūtys — paklydusių vėjų nakčia glamonėtos, —
Be kvapo,
Kaip sirpstančios uogos
Prie dvokiančio kapo.
Nerimsta. Ir akys pagundomis žvilga...
Gal klystu, kaip paukštis padangėm apsvaigęs,
Gal verkiu, kaip vėjas kvartalo pakraigės,
Gal keikiu pasaulį taip liūdną ir pilką,
Bet žalią jaunatvę —
O ne, neparduosiu už gėdą ir gatvę!..
Nenoriu, kad amžiais nešvistų mums rytas
Melsvųjų žibuoklių žiedais nusagstytas,
Nenoriu, kad gėda palaimintų buitį,
O, alkstančios, klaikios, kvartalan išguitos!...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
IŠPAŽINTIS
1.
Sutrempk, pasauli, juodo skausmo jūras!
Prakeiki meilės glūdumas ir dienas! —
Nerimstu aš, jei kūnas — žaizdos vienos...
Jei sultys jų sukepusios ir sūrios.
Kas rytas klykiu savo meilės maldą,
Dvasia paklydęs tolimųjų marių krantuos. —
Nieks ilgesio pasaulių žemėj nesupranta,
Nieks pragaro šėlimo čia nebenumaldo.
Ateikite visi, kas nuodėmę ir sopulį pažįsta,
Kas šmėklas požemiuos kvatojant girdi, —
Parodysiu sapnus, gyvenimą ir mirtį...
Parodysiu, kaip gėlės vos pražydusios nuvysta.
Ant marių ir uolų ištiesiu drebančią, kaip lapas, ranką
Ir priesaika pašventinsiu ugninę mintį. —
Tegu gyvatos vieškeliai nušvinta,
Te skausmas alkanas širdies nelanko...
Ateikite, siųsti išganymo ir džiaugsmo,
Kaip liepsnos aukurų nakties patamsiuos. —
Gal pragarą iš kūno degančio ištremsiu,
Gal okeanuos paskandinsiu dvasios šauksmą.
Sutrempk, pasauli, juodo skausmo jūras!
Prakeiki meilės glūdumas ir dienas! —
Paklydęs mariose ne vienas
Čia laivas blaškosi be burių...
2.
Šiąnakt kaip sfinksai būsim vienu du.
Šiąnakt mylėsime ugningai. —
Pro degančias akis žiūrėsi tu,
Kaip mano geismas miršta, stingsta...
Juk saulei gęstant tu žadėjai
Pasmaugti kūnu aistrą mūs: —
Iš meilės skausmo, alkio, vėjo
Supinti geismo vainikus.
O mano meilėj džiūsta sultys,
Ir tvaksi kraujas žaizdose.
Šiąnakt paliepki gėdon pulti,
O miela pragaro dvasia!
Te kūnas tavo nuogas tyli
Ir akys žėri troškulio aistra.
O, pragare! Aš ugnį amžiais myliu,
Ir meilė mano atvira!
3.
Alkis, geismas, kančios, vėjas
Lydi pragaro šokėjas.
Merdi gėda, klykia lūpos —
Alkanas po kojų klūpo.
Jis maldauja sugražinti
Paskandintą geismo rimtį:
Tiesia ranką —glamonėja
Nuogą, alkaną šokėją...
Lyg pamišėlis bučiuoja
Krūtis, žaizdas, nuogas kojas,
Bet.. prakeiksmą liūdną girdi
Vien minėjant gėdą, mirtį...
Alkis, geismas, kančios, vėjas
Lydi pragaro šokėjas.
Merdi gėda, klykia lūpos —
Alkanas po kojų klūpo.
4.
Trys metai nugrimzdo tarp sostų.
Trys metai prislėgė krūtinę. —
Vilionę ir laimę dienos paskutinę
Likimo Gigantas paglostė.
Ir liūdnas šiandien pasitinku
Miglotą gyvenimo rytą,
Kur dulkėse laimė nuvyto...
Kur gėdos golgotos, kur rinkos...
Išganymo Moterį nuogą
Taip trokštu prie kryžiaus prikalti,
Kad amžiais nekęstume šaltį
Gyvenimo blogo.
O, taip! Juk trys metai nugrimzdo tarp sostų.
Trys metai įgėlė krūtinę.,.
Tad vylių ir laimę dienos paskutinę
Likimo Gigantas lai glosto!
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
PAPIEVIŲ HORIZONTUOS
1.
Kaitriam dienovidy tariau sudievu
Nakties takams — triukšmingam miestui
Ir nerimo sparnais pasveikinau papievius
Žiedais žibuoklių mėlynų nutiestus.
Apsvaigusi dvasia laukuos paklydo
Ir akys horizontuose nušvitę dairės. —
Kažkur ugnies žiedais pražydo
Naujos buities auksinės gairės.
Ir kraujo vėtros taip sukratė
Apsvaigusios širdies palangę,
Jog miesto alkano šalta gyvatė
Į melsvą tolį nusirangė.
2.
Tarp girių ir laukų — žibuoklių kelias.
Tarp girių ir laukų — dangaus mėlynė...
Žiedų raudonos rankos kelia
Į dangų taurę žalsvo vyno.
Pažįstu moterų ne vieną tūkstantį:
Jos tokios alkanos ir mielos.
Bet jai, vienai, kančia pašėlus
Širdyj sukūrė ilgesį, kaip vėtrą dūkstantį.
Saulėtekyj jau degė laužai šventi
Ir maldai rytmetinei būrėsi pušynai,
Gyvenimo kai taurėn kartų vyną
Širdis įliejus verkė, kentė...
O kambarys tas buvo toks mažytis!
Ir gelsvas šilkas, ir tylios akys,
Ir juodas skausmas krūtinėj plakės,
Kaip vėjas mariose paklydęs.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
KAI GRĮŽTA MIESTAS
Žiaurus, kaip padūkęs ugnies uraganas,
Iš mylimo krašto išguitą svajonę
Pasveikino staugiantis miestas.
Prakeiktas prakeiksmas ir nuodėmės senos
Gėdos kvartaluose pėdsakais mano nutiestos...
O ją, kaip gyvenimo ilgesio žiedą,
Išplėšė likimas pašėlęs, paklaikęs.—
Todėl gal ir skausmas krūtinėje gieda,
Todėl gal bastausi apsvaigęs.
O tu, mylimoji,
Ne kartą gal kryžkelin stojus
Kliedėsi:
— Rods plakė krūtinė...
Bučiuotos, rods, kasos...
Artistas!... Pajacas!...
O gal idiotas mylėtas.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
KLIEDANČIOS ŠIRDIES MALDA
Šiąnakt užverki mano langą:
Pavasariu čion dvelkia žemės gėda.
Ligonis aš... Taip dreba rankos...
Raudodama širdis taip kliedą.
Šiąnakt klajok žaliom alėjom
Be laimės tu viena, viena,
Ir keiki šlamantį šilkuose vėją
Geidimo skausmo alkana.
Tik neateik širdies kankinti,
Kaip demonas geismų sparnuotų:
Jau visos taurės išmėgintos,
Visi žiedai nuvainikuoti...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
BERNIŠKAS VĖJAS
Gatvėse švilpauja berniškas vėjas.
Dreba prie mūro aistri mylimoji.
Juodos žibuoklės ir žaliosios akys
Parkuose liūdnos šnairuoja.
Lenkdams betono kaustytą miestą,
Dunda meksfaltu plienas — ne žirgas.
Žviegdami raivos įkaitinti reisai,
Kažkokie raini pasauliai mirga.
Juodą padangę skrodžiantis žaibas
Dūžta į uolą staiga atsitrenkęs.
Nardo, kaip vėtros, erdvėse raibos
Alkanos paukštės štai penkios.
Tyliu, kaip plienas — alkis ir badas...
Gyslomis čiuožia liepsnodamas kraujas.
Berniškas vėjas tranko kaskadą,
Berniškos vėtros ūždamos griauja...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
VIDURNAKČIŲ MIESTAS
Vos juodo angelo sparnai ant miesto
Nustoja plakt ir gatvės ima šviesti, —
Vežiodamas kalčias pirmosios rojaus poros,
Pakampėm trankosi lokomotyvas.
Tada visi, kas jaučia dūšią gyvą,
Kaip pragaro Gigantai dūksta,
Kaip juodos kaukės čiulpia kraują
Ir piktą geismą atnašaują
Ant aukuro moters vėlyvo.
Tada mirties agonijoje klega restoranai
Ir nuogos deivės tąsosi prieš liūdną galą:
Jų gyslose įsiutus gėda plaka
Ir šėlstančios konvulsijos ant melsvo kūno žaidžia.
Vos juodo angelo sparnai ant miesto
Nustoja plakt ir gatvės ima šviesti, —
Išklysti ten, kur šilke žydi rožės,
Kur vieškeliai į mirtį jau nutiesti...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
GYVENIMO RINKOSE
1.
Gyvenimo rinkose — liūdna be saiko.
Gyvenimo rinkose — alkana tu ..
Padūkusio miesto kolonos’ apsvaigęs
Pasilgau dienų užburtų.
Bet dūkstančios aistros, kaip juodi vulkanai
Širdyje užkaustė sparnuotas kančias. —
Vis viena, ką keiki — kokie karavanai
Nešioja tau dūšios prekes.
Ir štai, kaip padaužos, kaip niekšai, kaip vagys,
Į dūšią be triukšmo įšliaužę
Geidimams užgesti, prakeiksmui nutilti
Įsakė trys metai — trys akys,
Trys nuotaikos smagios.
Gyvenimo rinkose — liūdna be saiko.
Gyvenimo rinkose — purvinos gatvės...
Amžinas alkis...
Beprotiškai akys paklaikę...
2.
Tarp rinkų užnuodytos nuodėmės tūno.
Už alkaną žvilgsnį parduodama gėda.
Ir trykštančios žaizdos paliegusį kūną,
Kaip kirmėlės ėda.
Šilkuos pasinėrus,
Kančios nelytėta,
Ateik nusidėti,
Svajota, mylėta...
Aš liūdnas Pajacas
Tavim tik apsvaigęs. —
Tu — žiedas, tu — gėda,
Tu — ilgesio saikas.
Tarp rinkų užnuodytos nuodėmės tūno.
Už alkaną žvilgsnį parduodama gėda.
Klajojantis badas tau virpantį kūną
Tarp rinkų nurėdo.
3.
Trys dienos, trys naktys pradingo tarp rinkų.
Trys dienos, trys naktys, kaip alkano bado
Raudonom pašvaistėm pritvinkęs
Apnuogintas kūnas sau liūdnąjį galą surado. —
Ir niekas nemato,
Jei gatvėje — alkis,
Jei miesto pritonuos liktarnoms užgesus
Veidai apšarmoję sustingo.
Trys dienos, trys naktys pradingo tarp rinkų.
Liūdnoka, kai rūsiuose girdisi verksmas,
Kai galvos į sienas kalėjimų trankos,
Kai žmogus, lyg šakalas alkanas staugia. —
Šėtone! Nejaugi
Mūs šėlstančio miesto patamsiuos
Raudoni žibintai užgestų,
Nejaugi mirties kalavijais pražystų mums rytas,
O kūnas suvytęs
Sparnuotąjį badą vėl kęstų?
Trys dienos, trys naktys pradingo tarp rinkų.
Akyse žydėjo ir alkis, ir badas, —
Ir niekas, o niekas nežino, nemato,
Kaip galvos pritonuos nulinko...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
MALDA VENERAI
1.
Venera mano!
Liepsnų vystykluose tu vystei kūną baltą,
O juoda, kaip naktis, skara tau dengė veidą.
Buvau toks žydintis, nekaltas,
Kai trys varnai krunksėdami po tavo kojų nusileido.
Buvai svaigi.
Tarp lūpų degančių rausvi žiedai žydėjo.
Svaigau. Akim gal meilei nusidėjau?.. —
O, nežinau! Tik geismu dvelkė žalias vėjas...
Ir tau, Venera mano, aš meldžiaus:
— Negrįžk daugiau: — manoji meilė soti...
Negrįžk kas naktį juodo skausmo vainikuoti.
Nurimk šalyj, kur pasakingai kvepia mirštančių oazų palmės,
Kur akmenys ir uolos gieda skausmo psalmes,
Kad miesto gatvėse apsvaigęs neilgėčiaus
Aistringo kūno kvepiančių pavėsių.
2.
Šiąnakt, Venera, vėtros ūžia.
Šiąnakt širdis taip verkia, klieda,
Kad saulių gęstančių žinyne
Raudoną žiedą
Tamsaus vidurnakčio ranka drebėdama nuskynė.
Šiąnakt, Venera, vėtros ūžia.
Nors karštas kraujas čiuožia gyslom mano, —
Jaučiu, kaip angelas sparnuotas neša mirtį...
Ko šėlsti, juodas okeane,
Jei ryžtuosi tavam glėbyj numirti?!
Juk sieloje seniai nurimo švilpęs vėjas
Ir visos gėlės jau seniai nuvyto. —
Nejau, Venera, būčiau dar tau nusidėjęs
Akis bučiuodamas šį rytą?
3.
Dar syk danguj pražys raudonos saulės
Ir žemėje sušvis šimtai žibintų.
Tylia aistra liepsnodama ateisi tu
Į sodą kvepiantį, užgintą...
Čia mano meilės svaigulio pavėsy
Po tavo kojų saulėn vieškelius nutiesiu. —
Ant rausvo kūno vystančią leliją
Ugninėm lūpom palytėsiu.
Dar kartą čia apsvaigsiu nuodėmės šešėlyj.
Dar kartą žydrią laimę čia aš glamonėsiu.
Paskui: — te kūnas degęs, šėlęs,
Užges, kaip anglys aukuro griuvėsiuos.
Venera mano!
Liepsnų vystykluose tu vystei kūną baltą,
O juoda, kaip naktis, skara tau dengė veidą.
Septynis syk jau nuodėmėj mūs sielos kaltos.
Septynis syk mūs širdys laimės geidė...
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
PRIEŠ AUŠRĄ
Suburkime širdis — giesmė pasigirdo:
Šią naktį sugriuvo šėtoniško šventnamio sostai. —
Tik trečiąjį vakarą puošime uostą;
Šiandien gi dar šventosios plytos
Nepadarytos.
Suburkime širdis — reiks pastatyti
Betono ir marmuro amžiną miestą,
Kad būsimų amžių akiračiams šviestų
Ne plytos,
Bet rūpestis mūsų neišpasakytas.
Suburkime širdis — giesmė pasigirdo:
Šią naktį sugriuvo šėtoniško šventnamio sostai — — —
Prieš aušrą atvyksim į žydintį uostą,
Kur tūno mūs ilgesio džiaugsmas
Neišpasakytas.
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
ŽALIOS VĖTROS
Baltuos kaskaduos aušta rytas
Ir žalios vėtros klega gatvėj. —
Pritonų vargo čia išvyta
Apsvaigus trankosi jaunatvė.
Tarp miesto švintančių balkonų
Šnairuoja akys, kaip liktarnos,
Ir vėju ant dangaus raudono
Plezdena juodas sparnas.
Pažvelk pro jį į juodą dangų:
Ten plyksi žalias vėtrų žaibas
Ir klykdamas padangėm trankos
Šviesių pasaulių paukštis raibas.
Tad lėk ir tu mūs žemės plotais,
Žaliųjų vėtrų ristas žirge! —
Ne laikas kryžkely sustoti
Tik tam, kad žalios akys mirga!
Leonas Skabeika. Po juodo angelo sparnais: eilėraščiai. - Kaunas: Žalia vėtra, 1928.
Knygos išleistos ŽALIOS VĖTROS
ir išspausdintos „Raidės” spaustuvėje,
Kaune, Kęstučio g-vė Nr. 44 1928 metais
Rašyba pakoreguota