Sulamita keliauja prie jūros. „Lengvu žydru rūbu mergaitė vaikšto tarp vynmedžių ežių, pasilenkia į kažką žemai, išsitiesia ir dainuoja. Rausvi jos plaukai dega saulėje....“ (1) Vagono lange vos vos regimas jos veido kontūras. „Ji viena – niekas jos nemato ir negirdi ...“ (2) Sulamita krūpteli – greta šurmuliavę vaikai nuščiūva. Ji nepasikalba su jais, „... žydinčių vynuogių kvapsnis, džiaugsmingas rytmečio gaivumas ir karštas kraujas širdyje ją svaigina.“ (3) Ji pirštu paliečia lango stiklą, tą vietą, kurioje boluoja neryškus jos veido kontūras; mergina žvilgsniu kviečia, vilioja jį, „... ir štai naivios dainelės žodžiai gimsta jos lūpose ir, vėjo nunešami, jie amžinai pamirštami.“ Kaip neįtikėtinai gera, kad išmoko neskubėti! Dabar Sulamita daug geriau supranta, kur link veda jos kelias; jis nebekelia baimes – Sulamita išlaukė, kantriai, ilgai lūkuriavo. Ji įsivaizduoja įveikusi nelengvą savo gyvenimo atkarpą. Mergina dabar tvirtai įsitikinusi, kad tai, kas įvyko visai neseniai ir ką ji pastarosiomis savaitėmis pergyveno, labai padėjo suprasti save, apsivalyti nuo abejonių ir baimių. „Ji prieina arčiau ir žiūri į karalių, virpėdama ir susižavėjusi...“ (4) Sulamita šypsosi, paliečia knygą, gulinčią ant kelių. Traukinio ratai šaižiai cypteli, traukinys ima staigiai stabdyti. Sulamita staigiai pasvyra į priekį, knyga krenta ant žemės. Mergina pakelia ją, žvilgteli pro langą: priemiestis, kelionė baigiasi. Atsigręžia į vaikus, šie skubiai slepia šypsenas.
       Trečiadienis. Dvylikta valanda. Marius stovi prie durų ir kelia ranką prie skambučio. Atvažiavo prieš dvi valandas, pasivaikščiojo aplink stotį, ir štai jis čia. Per tą savaitę Marius truputį domėjosi, mėgino rinkti informaciją, tačiau pasigirti tikromis, išsamiomis žiniomis negalėjo; tik šiokios tokios nuogirdos. Apmaudu – jie su juo žaidžia. Be to, vokiškai jis kalba prastai. Anglų kas kita. Kaip ten bebūtų, šiandien jis turi sužinoti kuo daugiau smulkmenų. Paskambinti Marius nespėjo: durys atsivėrė, priešais jį stovėjo ponia šeimininkė. Pirmiausia krito į akis jos ryškus, violetinis šilko chalatas. Marius tiesiog nepajėgė atitraukti nuo jo žvilgsnio.
       Etiketas reikalavo abejingai nužvelgti lankytoją, tik paskui pakviesti į vidų. Irenai patiko jo kaklas. „Kam jis save taip sendina...“ – suirzo aikštingai; taip, kaklas ir juodi, tankūs plaukai... Prieškambaryje Marius stabtelėjo, tačiau moteris nekantriai mostelėjo, liepdama eiti pirmam. Žingsniuodama paskui jį, dar sykį nužvelgė figūrą taip, lyg kūnu jaustų tą jauną, stangrią odą, po ja judančius muskulus. „Jo tokios stiprios, raumeningos kojos...“ – Irena elgėsi lengvabūdiškai, tarsi tyčia norėtų save pribaigti. Viskas, pakirto kojas. „Viešpatie, kam taip skubi, brangioji“, – suaimanavo, mintyse švelniai kreipdamasi į save. Įsikabino į fotelį. Paskutinėmis dienomis kankino abejonės. Tiksliau – viena abejonė: ar ji turi teisę permiegoti su dukters draugu? Tiesa, anoks čia draugas, bet vis tiek... Kad ji, Irena, jo trokšta – faktas. Pokalbis telefonu tą patvirtino, išgirdo jo šaltą, mandagų balsą, ir sumaudė pusiaują. Irena laužė galvą nesuprasdama, kas ją taip įaistrina. Gal mandagus, vešus balsas, ar tokia pat laikysena? Jis – tikriausiai puikus mokinys, atsiribojęs, užsidaręs. Neatrakinamas, ir velnioniškai kryptingas. Šitas jaunuolis puikiai žino, ko nori. Į visa kita jam nusispjaut. Viso kito jam paprasčiausiai nėra, neegzistuoja.
       Irenos atmintyje išniro didelis, keistas vabalas – kažkada pavasarį stebėjo, kaip jis rėplioja tako skalda. Vabalas judėjo nerangiai, kojas dėliodamas kažkaip itin nepatogiai, aštrus skaldos akmenėliai sudarydavo jam beveik neįveikiamas kliūtis, bet vabalas vis tiek atkakliai rėpliojo. Irena bato galu jį paspyrė, vabalas apsivertė. Ji ilgai stebėjo beviltišką kojyčių mataravimą, kol pasidarė nuobodu. Bet kai po kurio laiko sugrįžo į tą pačią vietą, rado vabalą atsivertusį ir tebekeliaujanti ta pačia kryptimi.
       Irena galvojo ir apie dukterį. „Aš pradėjau tą istoriją. Todėl turiu pabandyti. Ne teisę... Bet aš turiu pabandyti!“ Aiškiau galvoti nesisekė; pagaliau viską apgaubė mistinio paslaptingumo aura. „Nesu vaikas, sugebu tvardytis, – ramino ji save, – todėl tokia stipri aistra – tikrai ne atsitiktinumas“. Vadinasi, ji tiesiog privalo paliesti, pajusti šitą kūną, atsigulti po juo pati, jeigu jau pasiuntė dukrai. Pagalvojusi apie tai, Irena prikąsdavo lūpą... Vis dėlto taip ir nenusprendė, kaip pasielgs; tačiau tarsi netyčia visai dienai atleido tarnaitę, o vyrui įteigė, kad pietauti namuose neverta, nes jos nebus ištisą dieną. Geriau vakare ji lauks restorane, „... aš kviečiu tave, Ričardai“.
       Marius sėdėjo mandagiai, tiesiai ir tylėjo. Irena klestelėjo priešais jį, užmetė koją ant kojos.
       – Atsinešėte pasą?
       Marius išsiėmė iš vidinės kišenės pasą ir atsargiai padėjo jį ant stalelio.
       – Popierius, bilietą ir visą informaciją gausite maždaug po pusantro mėnesio. Ir iš karto išvyksite. Kaip susitarėme, vasaros pabaigoje. – Irena atsistojo, ryžtingai perėjo kambarį, sugrįžo atgal ir sustojo ties foteliu, kuriame sėdėjo Marius. – Norite ko nors paklausti?
       Marius atsargiai pašnairavo į kairę. Jo žvilgsnis niekaip negalėjo išvengti ryškaus chalato; tai šiek tiek trikdė. Šiek tiek gniaužė kvapą. Marius suraukė kaktą nežinodamas, kur jam žiūrėti šnekant.
       – Ar negalėčiau sužinoti tiksliau – miesto, banko pavadinimo, kuriam laikui? – ant savo galvos jis pajuto Irenos delną. Buvo pasiruošęs teisintis, tačiau tas chalatas... Ir kambario sienos, išmuštos šilku. „Nedaugelis sau leistų...“ – minties nebaigė: chalatas pasilenkė, ir Marius pajuto jos lūpas. Godus, net plėšrus liežuvis, ir kažkoks nesuprantamas aromatas – Manus vos nenusičiaudėjo. Iš pradžių jis visiškai sutriko, rankos bejėgiškai gulėjo ant fotelio ranktūrių. Bet taip negalima, laiko apgalvoti visus variantus taip pat nebuvo, ir Marius pakluso pirmam natūraliam impulsui: viena ranka stipriai apkabino moteriškę, kita lėtai, tačiau ryžtingai atpalaidavo chalatą juosiantį diržą. Chalatui atsilapojus, Marius pašnairavo į nuogas moteriškės krūtis. „Kokia jauna...“ – dingtelėjo, tačiau ilgiau stebėtis neturėjo laiko: Irena ryžtingai nutempė švarką, virpančiais, nekantraujančiais pirštais sagstė marškinių sagas. Marius, vengdamas jos akių, įsisiurbė lūpomis į petį, jo rankos slydo vis žemiau; pagaliau vyriškis ryžosi – chalatas nuslydo, Irena liko nuoga. Dar sėdinčiam ji atsegė kelnių diržą.
       – Ateik, mažyti... – sušnibždėjo, tempdama paskui save prie sofos. Marius atsistojo, čiupo ją glėbin, ir po akimirkos abu nuogi krito ant sofos

              – – – – – – – – – – – – – –

       Marius gulėjo ant moters, įkniaubęs veidą į jos petį, ir bijojo atsikelti. Tai, kas įvyko, niekaip neišsiteko jo galvoje.
       – Kelkis, mažyti. Kelkis, man sunku – paragino jį Irena.
       – Atleiskit, – sumurmėjo Marius keldamasis ir paskubomis maudamasis kelnes. Irena grakščiai pašoko, susijuosė chalatą ir įsitaisė fotelyje. Pridengus didesnę dalį kūno, Mariui pamažu grįžo savitvarda. Jis net pralinksmėjo. Įsispyrė į batus, brūkštelėjo delnu plaukus ir pasižiūrėjo į moterį.
       – Atleiskit, gal aš jau eisiu, – atsargiai iškvėpė.
       – Skubi?
       – Aš nežinau... galbūt viskas truputį per greit. Matot, aš dar tebesikreipiu – „jūs“. Be to, atrodo, viską sužinojau, – po akimirkos skubiai pasitaisė. – Beveik viską.
       – Na, štai. Norėjai tikslesnių žinių; puiku, tu jas gausi, mažyti, – Irena nusijuokė. Marius nuleido galvą. Ją pakėlęs, išvydo į save įsmeigtą pavargusį žvilgsnį. – Papasakok man apie Sulamitą...

       „Negimusių sielų balsai...“ – skaitė Sulamita. – „Sąlygos, kurios padėtų jas užpildyti ir leistų joms gimti, perlipti iš „limbo“ į „gimimą“ (5). Nukreipė žvilgsnį į langą – naktis, tylu. „O aš?“ – pagalvojo. Užgesino šviesą ir atsargiai išstypino į naktį. Atsisėdo ant slenksčio laiptelių. „Ar aš jau gimusi? Ne, kažkas ne taip. Jis kalba ne apie tai – jei esu gimusi, vadinasi, aš esu aš. O jis kalba ne apie tai. Jis kalba apie sąlygas... Jis jų reikalauja; atrodo, net reikalauja jų pastovumo. O aš... manoji sąlyga yra meile.“ Kita mintis buvo natūrali išvada: bet Sulamita sutriko. „Vadinasi. Marius... Jis yra sąlyga. O jeigu...“ Sulamitai staiga užgniaužė kvapą. Ji nutilo, sėdėjo ir sunkiai alsavo. „Bet Sulamita“, – pagaliau švelniai, globėjiškai tarsi į vaiką kreipėsi į save, – „privalai matyti, kalbėti iki galo. Neįmanoma, kad būtų kitaip“. – Mergina giliai įkvėpė. „Vadinasi, mano sąlyga – Marius. O jeigu jo nebūtų...“
       Atvažiavo Marius. Liepa jau įpusėjo, ir Marius atvažiavo. Sulamita bėgo asfaltuotu takeliu prie stovyklos vartų. Bėgo basa, jai ką tik pasakė, kad jos laukia, ir Sulamita bėgo greitai. Prie pat vartų sunkiai alsuodama apsidairė. Iš pradžių jo nepažino, nors čia stovėjo vienas vienintelis, tik nusigręžęs dairėsi į pušis. Buvo apsirengęs baltais, elegantiškais rūbais. Sulamita sutriko. Atsargiai prisiartino, sustojo už nugaros.
       – A, Sulamita, – Marius atsigręžė. Rankoje laikė geltoną rožę. Sulamita įsistebeilijo į gėlę, neįstengė atplėšti nuo jos akių, kažkodėl pasidarė sunku kvėpuoti – mergina susvyravo, ištiesė ranką, įsikibo į Marių. Šio veidas ištįso.
       – Kas yra?
       – Mariau, – sušnibždėjo Sulamita, – aš bijau... – Ji prigludo prie vyriškio. Marius susiraukė. Netikėtai jam toptelėjo viena mintis, ir išraiška veide akimirksniu pasikeitė.
       – Tu nėščia? – paklausė tiesiai. Sulamita atšlijo.
       – Ne, Mariau. Viskas gerai. Gal užeisi... – mergina nuleido galvą, kad vyriškis neregėtų jos veido. „Negerai, negerai , – galvojo susigėdęs Marius. „Užmiršai, kur atvažiavai, žioply“
       – Jeigu kviesi, – jis šyptelėjo. – Atleisk, Sulamita. Šita gėlė tau, – jis ištiesė rožę ir pabučiavo merginos skruostą. Sulamita nušvitus žiūrėjo į Marių, norėjo žiūrėti ilgai ilgai, tačiau atsiduso, paėmė jo ranką:
       – Ačiū, Mariau. Eime į kambarį, išgersime arbatos. O gal tu išalkęs, čia yra valgykla.
       – Geriau – arbatos, – Marius lengviau atsikvėpė. – Aš neišalkęs. Tu gyveni puikioje vietoje.
       – Taip, čia puikios vietos, – žingsniuodama greta, kalbėjo Sulamita. – Pušys iki pat jūros. Gyvename gamtos prieglobstyje, nors miestas netoli. – Sulamita susimąstė. Paskui pridūrė: – Tiesą sakant, viskas čia netikra. Tiek, kad ramu.
       – Nenorėtum čia pasilikti?
       Mergina papurtė galvą.
       – Štai mano kambarys, – ištiesė ranką, rodydama į vieną ryškiai nudažytų namelių.
       Gražu... – Marius susižavėjęs dairėsi. – Tavo namelis žalias kaip kokioje pasakoje.
       Pro žemas duris atsargiai įžengė pirmas, apsidairė – mažytis kambarėlis nuožulniai žemėjančiomis lubomis.
       – O, – Marius nusivylęs pastukseno plonytėlaites sienos lenteles. – Čia gi nieko daugiau nėra, viskas girdėti. Ar naktimis nebūna šalta?
       Sulamita papurtė galvą.
       – Negalėčiau čia gyventi! – Marius prisėdo ant žemutės kušetes.
       – Nepyk, – Sulamita nedrąsiai priklaupė greta, ėmė glostyti jo plaukus, veidą. – Tu nelabai skubi, tiesa? Aš tavęs taip pasiilgau.
       Žvilgsnis kvietė Marių. Kvietė nuolankiai, maldaujamai. Jis kiek atsainiai apkabino merginą. Tik truputį spustelėjo, ir Sulamita prigludo prie jo. Jos lūpos pačios surado vyriškio lūpas, siurbėsi į Mariaus veidą, tačiau stokojo gašlumo. Atrodė, kad mergina veržiasi į jį, nori visa pasislėpti jo kūne. „Neįmanoma, – liūdnai galvojo Marius. – Ji visai neseksuali“. Marių slėgė ne savigrauža ar sąžinė, bet situacijos absurdiškumas, toji pakopa, kai aplinkybės pačios visiškai nepaisydamos tavęs, ima veikti savo nuožiūra. Palaiminga ištikimybė šūkiui „Viskas praeina!“ nebegelbėjo, ir Marius pasidarė panašus į laivą pramuštu dugnu, plūduriuojantį atviroje jūroje. Reikėjo skubiai lopyti skylę, kitaip... „Velnias!“ – sumurmėjo mintyse Marius. „Kas čia dabar!“ – atplėšė nuo savęs Sulamitą.
       – Arbata, – murmėjo kiek galėdamas švelniau, išgąsdintas savo grubumo. – Sulamita, arbata. Girdi?
       Mergina niekaip negalėjo atsitokėti, sunkiai alsavo, pirštais graibstėsi skruostų, krūtinės, jos ranka nuslydo vyriškio marškiniais. Jis glostė jos plaukus ir kartojo, monotonišku balsu ramindamas ją, o gal save:
       – Arbata, mieloji. Vanduo užvirė.
       Pagaliau Sulamita giliai atsiduso ir sušnibždėjo:
       – Aš taip tavęs pasiilgau...
       Ji padėjo galvą Mariui ant kelių. Šis jau nebesiryžo nieko sakyti. Tačiau virdulys ūžė kiek galėdamas, Sulamita atsikėlė. Apimtas prieštaringų jausmų, Marius darėsi apatiškas. „Nieko sau kaina. Bet už ką? Negi ėmei abejoti? To betrūko... Juk ne tu kaltas, kad tokios žaidimo taisyklės.“
       –... Bet pavargau, – netikėtai išsprūdo garsiai. Sulamita – suplukusi, paraudusiais skruostais – atsigręžė.
       – Išgersim arbatos, – ir baigė triūsinėti apie stalą, padėjo ant jo du mažyčius puodelius, arbatinuką, sausainių. Prisėdo šalia.
       – Puodelius atsivežiau iš namų. Du, – mergina šypsojosi, Marius vyptelėjo linktelėdamas.
       – Mes galim pasivaikščioti pajūriu. Čia pušynai, kopos. O nuostabiausia, kad visiškai nieko nėra, nė vieno žmogaus. Aš ten praleidžiu beveik visą laisvalaikį.
       – Tu jo turi? – paklausė Marius, imdamas puodelį. Sulamita gūžtelėjo:
       – Turiu, nemažai. Aš – tik auklėtoja: prikelti, pažiūrėti, ar sumigo, nuvesti maudytis, pavalgyti.
       – Norėjau tave nusivežti į miestą. Seniai čia bebuvau, – Marius atsigręžė į merginą.
       Sulamita tylėjo. Ji bijojo rodyti nusivylimą – taip norėjo praleisti neilgą jo buvimo laiką dviese. Tik dviese. Nulįst kur nors į kopas – tik jūra ir jiedu. Ji išsiprašytų vienai dienai, galėtų. O miestas... Prapulti šurmuly, galima sakyti, taip ir nesusitikus.
       – Gerai, – atidžiai stebėdamas merginą, jis atsiduso. – Šiandien – pasivaikščioti, o ryt aš išvažiuoju. Tikiuosi, mane palydėsi? – Marius atsistojo. – Ar čia yra parduotuvė? Vakare būsiu žvėriškai išalkęs. Ką gi, – pasilenkęs pažvelgė pro langą, pasirąžė, – weekend!
       Sulamita prikrovė krepšį maisto ir rankšluosčių, sutvarkė kažkokius savo reikalus, ir jie iškeliavo. Marius vijo šalin abejones. Ką gi. Gal iš tiesų – geriau neapsimetinėti. Be to, juk yra jūra, pušynas – aplinka nuteikia taikai ir ramybei. Apie Vokietiją teks pranešti šiandien. Norėjo – rytoj. Ką padarysi...
       Jie toli nukeliavo. Nuogi maudėsi jūroje. Sulamita neklydo – vienišos, ramios vietos. Pasitraukė į kopas, įsitaisė netoli senų pušų. Aišku, Marius mylėjo ją. Mylėjo ilgai. Sulamita sudrebėdavo tarsi purtoma karštinės, dejavo, ašarų upeliai lėtai lėtai keliavo smilkiniais žemyn ir prapuldavo smėlyje. Marius viską mate, pastebėjo kiekvieną, menkiausią smulkmeną. Gal padūmavusi giedra, ramus jūros ošimas, gal darkąs... – tiktai nebuvo čia jokio prisivertimo ar apsimetinėjimo. Buvo tik Marius ir Sulamita, tik jiedu. Staiga jis prisiminė jos motiną, ir jį nutvilkė karštis. „Nesulyginama...“ – vyriškis gulėjo prisimerkęs, o Sulamita glostė jo kūną. „Motinos technika – Sulamita to niekada nesupras.“ Vakarėjo.
       – O tu galėtum nuoga – tarp kitų žmonių, pavyzdžiui, pliaže? – paklausė Marius.
       Sulamita kilstelėjo galvą.
       – Ne, negalėčiau, – atsakė patylėjusi.
       – Bet kas čia baisaus? Jaunas, gražus kūnas – slėpdama po drabužiais, tu kaip tik ir suteiki jam dviprasmybės, verti galvoti apie seksą, – Marius atsisėdo.
       – Suprantu, bet vis tiek negalėčiau, varžyčiausi...
       – O su manim?
       Sulamitos žvilgsnyje atsispindėjo nuostaba ir truputis nuoskaudos.
       – Bet... aš myliu tave. Tu esi man viskas, Mariau, – mergina nuleido galvą. Jis skubiai pasilenkė, priglaudė merginą prie savęs. Paskui suėmė delnais jos smilkinius, pabučiavo į lupas, kurį laiką žiūrėjo į ją.
       – Taip, Sulamita, tačiau tu gyveni tarp žmonių.
       – Aš turiu tave, Mariau, daugiau man nieko nereikia. Marius paleido jos galvą.
       – Bet pasaulis reiklus, Sulamita. Taip lengvai jis tavęs nepaleis. Visi jam reikalingi, tu irgi.
       – Tu esi mano pasaulis.
       – Aš išvažiuoju.
       – Bet grįši.
       Marius šyptelėjo.
       – Aš išvažiuoju į Vokietiją. Dvejiems metams.
       – Aš gi sakiau – grįši.
       Marius nuleido galvą. Ilgai tylėjo.
       – Grįšiu, – pagaliau pasakė stodamasis. – Jau vakarėja, gal eikim namo.
       Miegoti jam teko ant grindų – Sulamita iš kažkur parvilko porą čiužinių. Marius sapnavo neįtikėtinai absurdišką sapną – ilgas, kankinančias savo paties laidotuves. Visą laiką tarsi stebėjo jas iš šalies, smulkmeniškai, priekabiai tyrinėdamas velionio rūbus, veido išraišką, karsto kokybę, susirinkusius žmones, gėles. Tūnojo lyg prirakintas kamputy, atėję atsisveikinti stumčiojo jį, laipiojo ant kojų ir atsigręžę šypsojosi atsiprašinėdami. Mariui labiausiai įstrigo jų visų blizgantys, balti dantys. Jam atrodė, kad tai tęsėsi ištisą naktį. Pabudo suirzęs. Spėliodamas, ar dar anksti, žiūrėjo į langą ir pajuto Sulamitos žvilgsnį nuo kušetės. Toks pat prašantis, kviečiantis žvilgsnis. Marius greitai atsistojo.
       – Žinai, sapnavau nemalonų sapną, – pasakė, suraukęs kaktą. – Savo paties laidotuves, – ištarė, prisėsdamas prie merginos. Sulamita norėjo keltis, bet vyriškis neleido jai. – išgersi ko nors? Aš paruošiu, – užkaitė vandenį, surado arbatos. Turėjo kažką daryti: judėti, pliaukšti niekus, kilnoti indus, kad tik nereikėtų tūnoti ramiai. Nervino visą laiką sekiojąs Sulamitos žvilgsnis.
       – Tu blogai jautiesi, Mariau?
       – Nežinau. Gal nervai. Turbūt tas sapnas.
       Sulamita patylėjo. Marius tebesitrankė po kambarį.
       – Tu netiki sapnais?
       – Tikėti, netikėti – koks skirtumas. Ką pagaliau gali reikšti laidotuvės? Dalyvauti savo paties laidotuvėse...
       – Laidotuvės reiškia pabaigą, Mariau.
       Vyriškis išjungė elektrinį virdulį, atsargiai, rūpestingai pripylė arbatinuką verdančio vandens. Priėjęs prie lovos, atsisėdo kojūgalyje.
       – Išgerkim arbatos, – pasakė taikiai. – Užmirškim tą sapną, išmušė jis mane iš pusiausvyros. Dabar jo nebėra, viskas. Basta.
       Marius išvyko dar prieš pietus, sakė vakare turįs kažkokių reikalų. Atsisveikindamas pabučiavo į lūpas ir nusigręžė. Sulamita stypsojo prie autobuso. Marius kažką kalbėjo, Sulamita mėgino jam atsakyti, autobusas suburzgė ir pamažu pajudėjo.
 

       Jis ilgai nesirodė. Kartą skambino, sakėsi turįs galybę su išvažiavimu susijusių rūpesčių. Mariaus entuziazmas Sulamitą glumino. Telefonu pranešė atvažiuosiąs jos iš stovyklos pasiimti. Lyg atsiprašinėdamas... Sulamita vis labiau tilo – kažkas ne taip; ji nesiskundė, nieko nekaltino, tik nakvišos veidu klajojo paskui vaikus. Šie ėmė auklėtojos vengti. O mergina kantriai laukdavo nakties.
       „Širdis mano sudrebėjo ir prasiskleidė tau, kaip prasiskleidžia žiedas vasaros nakties metu nuo pietų vėjo. Kuo tu taip pavergei mane, mano mylimasis?“ (6) Sėdėdama ant slenksčio, Sulamita keletą kartų pakartojo paskutinę frazę. O naktis šiandien rami. Tik televizoriaus garsai lyg paklydėlis šuo klajoja po stovyklą. Niekad nebūna taip, kaip reikia. „Nesvarbu, – galvojo Sulamita, – nereikia blaškytis“. Vis dažniau prisimena: „... perlipti iš limbo į gimimą...“. „Jei liksiu ten, kur buvau, bet visai ne tokia, pasikeitusi, kas aš tada būsiu? Aš negalėsiu, jau dabar negaliu...“ Sulamita prisiminė knygą: „Ne, Sulamitą nužudė...“ Mintis apie mirtį aplankė visiškai ramiai, buvo skaidri, panaši į naktį. Sulamita atsirėmė į staktą, galvoje ilgam įsivyravo tyla, tik žvilgsnis neskubėdamas keliavo pušų kamienais. Pagaliau atsiduso ir atsistojo. „Negalvoti. Apie nieką negalvoti“, – mergina tyliai užvėrė kambario duris.
       Paskutinių dienų rutina privertė Sulamitą daugiau judėti. Pagaliau štai ji, išvykimo valanda. Visi šurmuliuoja, būriu leidžiasi prie jūros atsisveikinti, garsiai juokiasi, graudinasi. Prisikrovusi du pilnus krepšius, Sulamita sėdi savo kambaryje ir nieko nežino.
       – Vos suradau. Sveika, – tarpdury Marius. Sulamita tyli išsigandusi. – Aš viską suprantu, – vyriškis čiumpa krepšius, – bet gal apie viską važiuodami, mašinoje.
       Suima krepšius viena ranka, kita apkabina merginą. Sulamita paklusniai stojasi, eina su juo. Labai gerai, kad visi kažkur išsilakstę. Jie žengia tylėdami asfaltuotu takeliu pro senas pušis. Mariaus ranka ant Sulamitos pečių. Palei vartus stovi keletas automobilių. Prie vieno iš jų priveda merginą Marius, numeta krepšius ant užpakalinės sėdynes, sodina ją į priekį, užsega saugos diržą. Įsėdęs pašnairuoja į Sulamitą ir skubiai išvairuoja į kelią.
       – Tu – namo ar pas tėvus? – paklausė Marius, kai jie jau lėkė greitkeliu.
       – Viešpatie, – Sulamita suglumo, po akimirkos jos skruostais jau riedėjo ašaros. Marius to tikėjosi, todėl stabdydamas pasuko į šalikelę.
       Mergina raudojo ilgai, Marius kantriai glaudė ją prie savęs. Pamažu atgijo Sulamitos rankos, ėmė glostyti vyriškio pečius, atsargiai lytėjo jo veidą.
       – Važiuojam? – jis nusišypsojo ir, nelaukdamas atsakymo, užvedė variklį. Automobilis vėl pasileido pirmyn. Po kurio laiko Marius krenkštelėjo.
       – Tu žinai, rūpesčių iš tikrųjų turėjau daug; niekada nebūčiau patikėjęs, kad, išvažiuojant stažuotis, reikia sutvarkyti tiek visokiausių reikalų. Tikrai, tai tiesa, Sulamita, aš nesiteisinu.
       – Tu išvažiuoji stažuotis...
       – Taip, tobulintis. Dirbti ir tobulintis, – jis truputį pravėrė langelį. – Tiesą sakant, man labai pasisekė. Dabartinė padėtis neteikia beveik jokių galimybių. Klerkas, ir tiek. O ten, jeigu stengsies, gali užmegzti ryšius, gauti rekomendacijas, galbūt net galimybę likti... tai yra, likti toje sistemoje, – skubiai pridūrė.
       – Aš tuose dalykuose nieko neišmanau. Tikriausiai turėjai dalyvauti konkurse?
       – A... taip. Apskritai – taip, – Marius šyptelėjo. – Tačiau konkursai – tai dar ne viskas. Matai, Sulamita, paprastai tokia galimybė būna viena, o norinčių ja pasinaudoti daug. Ir dauguma pakankamai talentingi ir puikiai pasiruošė. O tada išbandoma viskas: mokėjimas prieiti bet kokia kaina, pinigai, rekomendacijos, intrigos, dar dievai žino kas. Turiu pasakyti –man pasisekė. Tu žinai mano kilmę. Tokiuose žaidimuose tai – pati nykiausia aplinkybė. Per daug gerai tą suprantu, todėl sėkmė ypatingai maloni.
       – Tu sakei – reikia ne tik žinių, bet ir intrigų...
       – Taip, – Marius nutraukė jos sakinį. – Teko pereiti daug ką, – suraukė kaktą, truputį patylėjo. – Bet kitos išeities neturėjau. Aš noriu save išbandyti. Juk esu finansistas, tikiuosi, ne pats blogiausias. Man atrodo, tai reikia pereiti, jeigu nori nusiraminti, tai yra, ramiai dirbti. Be to, labai daug ką supranti. Pagaliau – kam daugiau paskiriame save, jei ne pasirinktam darbui? Aišku, jeigu sutinki likti šlavėju, tada taip. Bet jei sieki daugiau, kaina kyla.
       Sulamita susimąsčiusi žvelgė į kelią:
       – Mano ir tėvų santykiai šita prasme – grynas nesusipratimas. Žinai, vežk mane namo – neturiu jėgų šiandien važiuoti pas juos.
       Kaimą pasiekė jau pavakare. Sustoję prie vartelių, neskubėjo išlipti. Sulamita, žiūrėdama į gelstanti klevą, pagaliau sušnibždėjo:
       – Liksi šiandien?
       Vyriškis tylėdamas visu kūnu linktelėjo. Naktį Marius visiškai nenorėjo miegoti. Jiedu gulėjo apsikabinę ir tylėjo. Jau auštant Marius nepaprastai rimtai pasakė:
       – Sulamita, po savaitės aš išvažiuoju. Į Vokietiją, – mergina dar stipriau prie jo prisispaudė.
       Rytą jis išvažiavo anksti. Sukdamas į greitkelį, vis galvojo apie praėjusią naktį ir suvokė, kad nori sugrįžti.
       Sulamita dar mėgino užsnūsti, tačiau nesisekė. Nutarė keltis. Gerdama arbatą suprato, kad turi paskambinti tėvams. Nematė jų ištisą vasarą – taip dar nėra buvę. Pakeliui į kaimo paštą sutiko keletą mokinių, pasisveikinę šie skubiai smukdavo į šalį. Renkant numerį, neapleido nuojauta, kad pokalbis nepasiseks. Išgirdusi pypsėjimą, Sulamita stipriai, mėšlungiškai sugniaužė telefono ragelį. Aparatas kažkaip keistai traškėjo.
       – Laba diena! Alio! Mamytė? – nenatūraliu, įsitempusiu balsu pradėjo šaukti Sulamita. – Mamytė? Taip, Čia aš! – mergina nutilo, atsiduso. – Iš kur? Iš... iš... – Sulamita sutriko, prikando lūpą, pagaliau ryžtingai ištarė: – iš namų. Grįšiu po savaitės... Nieko, mamyte... viskas gerai. Pasiilgai? Aš irgi, –pagaliau mergina nusišypsojo, pirštas slinko telefono kabinos stiklu. – Bet dabar niekaip... gerai. Ačiū tau. Viskas gerai, pailsėjau... Įdegiau? Nežinau... gerai. Aha. Pasimatysim. Ačiū tau, mamyte...
       – Kiek aš skolinga? – išėjusi iš kabinos, paklausė mergina paštininkės. Ši tik abejingai mostelėjo ranka. Vienas mamos pasakymas nudžiugino. Tik du žodžiai: „suprantu tave“. Ne tiek patys žodžiai, kiek mamos balsas, juos tariant. Pakeliui į namus Sulamita nupirko maisto, grįžusi vėl atsigulė, tačiau užmigti vis tiek neįstengė.
       Sužinojęs, kad Marius stažuosis Vakaruose, pažįstamas paskolino mašiną visai savaitei. „Gerai“, – grįždamas galvojo vyriškis. „Traukiniu neištverčiau“. Jau žinojo, kad paskutinę savaitę bus su Sulamita. Reikalai sutvarkyti. Šiandien atliko paskutinį, svarbiausią vizitą pas merginos tėvą. Šį kartą vienas. Tėvas, kaip ir tada, tylėjo. Ką gi, jo reikalas... Svarbiausia, Marius gavo voką. Ten buvo viskas: bilietas, adresai, rekomendaciniai laiškai – žodžiu, viskas.
       „Stutgart“ – perskaitė gatvėje miesto pavadinimą. Krūtinė užkaito. Sunku patikėti. Permetė akimis kitus popierius. „Traukinys šeštadienį, į Berlyną. Aha, ten persėsti. Markės“, – vyriškis apsidairė ir sugrūdo jas atgal į voką. Jam pasirodė, kad pinigų gana daug, tiek tikrai nesitikėjo.
       „Jeigu ji žinotų... jei žinotų... Mažas, tylus žvėreli, vardu Sulamita, atrodo, tik dabar ir pradedu tave suprasti – kai laiko beveik nebeliko“, – Marius susiraukė, prisimerkė, tarsi į akis šviestų saulė. Galėtų pabėgti. „Galėčiau pabėgti jau šiandien“, – nenoromis šyptelėjo, važiuodamas pro pirmąsias sodybas. „Niekur tu nepabėgsi.“ Artėdamas prie Sulamitos namų, pajuto nerimą.
       Nerimas nepaliko jo visą savaitę. Kiekvieną vakarą kartu su juo grįždavo pas Sulamitą. Marius kentėjo. Jam užteko išminties suprasti, kad kančia tik didės. Nežinia, kada viskas baigsis, tačiau laukti ir ruoštis tam jis neturėjo jėgų. O Sulamita visą laiką buvo tokia pat, jos veide nebuvo žymu jokiu pasikeitimų – kiekvieną vakarą jį pasitikdavo jos švytinčios akys. Merginos akys švytėjo šiluma ir susitaikymu, ir begaliniu atsidavimu, o baimė vis labiau gniuždė Marių. Priešpaskutinę dieną grįždamas lėkė taip beatodairiškai, kad netoli kaimelio vos nesusidūrė su priešpriešiais flegmatiškai atslenkančiu pienovežiu. Užbėgo laipteliais, įpuolė į kambarį ir kaip paklaikęs ilgai spaudė ją prie savęs. „Aš niekur nevažiuosiu, niekur,“ – vapėjo virpėdamas, stipriai apkabinęs merginą.
       Visą paskutinę naktį jie kalbėjosi – Marius neįtikėtinai daug pasakojo, kalbėjo skubėdamas, tarsi vejamas bėrė žodžius, neleisdamas merginai net įsiterpti. Jisai tiek daug turėjo pasakyti! Apie dalykus, kuriuos tarėsi pamiršęs, apie vaikystę, pačią ankstyviausią, su tokiom smulkmenom, kurių priminimas anksčiau jam būtų atrodęs gėdingas. Tačiau liežuvis judėjo tarsi prieš jo valią, o atmintis žydėjo lyg kaktusas. Penktadienis, paskutinė diena – Marius sekiojo paskui merginą tarsi šunelis, neišleido jos iš akių nė akimirkai. Tokio bejėgiškumo savo gyvenime jis dar nebuvo patyręs. Sulamitos veide iki paskutinės akimirkos nebuvo matyti nė menkiausio nuovargio šešėlio, tik akys visą laiką žėrėjo. Marius nubėgo į kupė, susidėjo daiktus. Sugrįžo pas Sulamitą.
       – Tu neturėsi kaip parvažiuoti...
       – Nesvarbu, Mariau, – Sulamita šypsojosi. Paskutiniu metu šypsena nebeapleido jos veido. – Gal važiuosiu pas tėvus.
       – Tu liksi mokykloje?
       – Taip. Liksiu mokykloje.
       – O tėvai?
       – Kam apie tai, Mariau? Mes – iš skirtingų pasaulių.
       – Pasaulis yra vienas, Sulamita. Kodėl tu šito nenori pripažinti? – Marius pradėjo karščiuotis. – Jame užtenka vietos ir laiko viskam! Tavo tėvai sukaupę gyvenimo patirties, jie galėtų tau padėti! Kodėl tu šaliniesi?
       Sulamita prigludo prie Mariaus.
       – Mariau, jau viskas, – mergina pakėlė galvą. Jos akys žėrėjo. – Tau reikia eiti. Aš prisiminsiu tave tik kaip stebuklą. – Sulamita kalbėjo tyliai ir ramiai. Iš žėrinčių akių vienas po kito blizgėdami tekėjo ašarų karoliukai. Tačiau veido jie nekeitė – lyg būtų patys sau, nežinia iš kur atsiradę ir keliaują savo nežinomais keliais. Lyg būtų ne Sulamitos. Marius įsikirto į jos veidą, priglaudė, prispaudė prie krūtinės. Netoliese stovįs policininkas smerkiančiai nužvelgė Marių.
       – Aš grįšiu, – nukirto atsitraukdamas, įsmeigdamas akis į merginos veidą.
       – Tu grįši, – aidu pakartojo jos lūpos. Marius atsitraukė dar žingsnį ir greitai nusigręžė...
       Sėdėdamas prie lango, žiūrėjo į Sulamitą. Traukinys trūktelėjo, ir mergina tyliai dingo iš akių.
       Marius išsiėmė cigaretes. „Velniop pažadus!“ – plėšriai išsišiepė blyškiam savo atvaizdui, šmėkščiojančiam naktyje už vagono lango.
       Daugiau Marius nenorėjo... nebegalėjo, nes jautė, kad žinojimas prislėgs, jau dabar slegia tai, ką laikė savo asmenybės šerdimi, ką brangino, puoselėjo ir pavydžiai saugojo.
 

       Sulamita parvažiavo naktį. Kad dukra grįžusi, Irena sužinojo iš tarnaitės, rytą tvarkiusios antrą aukštą ir netyčia užtikusios Sulamitą miegančią. „Miega.., gerai“, – patenkinta vaikštinėjo po butą, rūpinosi tualetu, gėrė kavą. Praeidama pro laiptus, keldavo galvą aukštyn, įsiklausydavo. Galima sakyti, nematė Sulamitos nuo to laiko, kai tai atsitiko. Ilgai. Tačiau apskritai sumanymas, atrodo, pasiteisino, mintyse ji jau dėkojo Zitai: mergina miega, taisosi, jokių akivaizdžiu dramų. Na, gal ir bus liūdna: natūralu, būna blogiau. Bet reikia pamatyti ją pačią! Ričardas iš pat ryto surūgęs. Išgėrė kavą ir kažką burbtelėjęs skubiai išvažiavo. Tegul. Jei tai dėl Sulamitos, jis, paukštelis, mąsto labai paviršutiniškai, Irena dar privers jį atsiprašinėti. Reikia laiko, tiktai šiek tiek pakentėti!
       Galų gale, genama smalsumo, tyliai užbėgo laiptais aukštyn, prie Sulamitos durų sustojo, įsiklausė. Atsargiai spustelėjo rankeną.
       Sulamita nubudusi kurį laiką gulėjo nejudėdama. Visas kūnas buvo aptirpęs, tarsi vakar būtų ilgai ir sunkiai dirbusi. Prisivertė atsikelti. Ilgai žiūrėjo į veidrodį. Taip, vakarykštės akys, vakarykštis veidas. Sulamita nenorėjo judėti! Tiesiog atsisėdo ant senos savo lovos, atsirėmė į sieną, susigūžė. Durys lėtai atsivėrė. Irena neįėjo, sustojo tarpduryje:
       – Sulamita! Nesutrukdžiau? Taip ilgai nesimatėm...
       Mergina paklusniai tarsi mokinė atsistojo, nerangiai prisiartino prie motinos, apkabino ją, priglaudė galvą prie peties.
       – Vaikeli, – motina susigraudinusi glostė dukters plaukus, – dukrele tu mano. Mes taip pasiilgom viena kitos, ar ne tiesa? – ji mielai būtų suėmusi delnais Sulamitos galvą, tačiau neišdrįso. – Sulamita, gal atsitiko kas nors?
       – Ne, nieko, mamyte, – Sulamita pakėlė galvą, atšlijo. –Vakar per daug vaikščiojau, truputį pavargau.
       Irena dabar matė dukters veidą, nors Sulamita žiūrėjo kažkur pro motinos petį į pušinėmis lakuotomis lentelėmis iškaltą koridoriaus sieną. Ji mėgino nusigręžti, pasitraukti į kambario gilumą. Tačiau Irena buvo greitesnė, ryžosi, apkabino merginos pečius, švelniai paklausė:
       – Daug vaikščiojai? Vakar grįžai naktį? Aš net nepajutau, tarnaitė rytą pranešė.
       – Taip...
       – Kur tu buvai? Tai paslaptis? Aišku, gali nepasakoti, jeigu nenori.
       – Ne, nieko... taip – reikėjo...
       Dukters elgesys ūmai prikėlė seną apmaudą. „Nepasikeitė, – toptelėjo. Niekas nepasikeitė“. Irena atsiduso.
       – Na, jei jau atsikėlei... tikiuosi, ateisi išgerti arbatos?
       – Taip, mamyte, – dukra šyptelėjo. Tik truputį susitvarkysiu.
       – Gerai. Ateik, aš pasiilgau tavęs.
       – Aš irgi.
       Irena staiga prisitraukė dukrą, apkabino.
       – Dukrele...
       Sulamita priglaudė galvą prie motinos peties, pakėlė rankas, uždėjo jas ant pečių – kurį laiką jos taip ir stovėjo.
       – Gerai, – sušnibždėjo mama. – Tai tu ateisi?
       Sulamita linktelėjo. Irena nusigręžė, pasuko laiptų link.
       „Ramybės, brangioji“, – nervingai, lipdama žemyn, galvojo ji. – „Ne taip greitai, ne.“
       Laiptų apačioje ją pasitiko telefono skambutis. Prieškambaryje pakėlė ragelį.
       – Klausau, – atsiliepė melodingu balsu, pažvelgė aukštyn. – Gerai, kad paskambinai. Luktelk, aš pakelsiu miegamajame...
       Padėjo ragelį į vietą, žvilgtelėjo į laiptus ir nuskubėjo į miegamąjį. Įeidama rūpestingai uždarė duris paskui save.
       Kai tik motina pasitraukė, Sulamita nebežinojo ką daryti. Sustojo prie senos komodos. Pradėjo traukyti stalčius. Kaip gerai dabar būtų tūnoti savo kambaryje! Susigūžti ant lovos ar krėsle ir nieko nieko nedaryti... Viršutinis stalčius nenorėjo atsidaryti – Sulamita trūktelėjo stipriau: sąsiuviniai. Žiūrėjo, glostė juos ranka – akyse ėmė tvenktis ašaros. Nekreipdama į jas dėmesio, paėmė pirmą pasitaikiusį. Pervertė puslapius. „Dieve, dienoraštis...“ – Sulamita atsivertė pradžią. Taip, dienoraštis kurį pradėjo paauglystėje ir rašė iki studijų pradžios. Skaitydama pasitraukė nuo komodos, nuėjo prie rašomojo stalo po vieninteliu šiame kambaryje langu, vasarą beveik užgožtu apskritalapio sausmedžio. „Tikrovė mūsų sąmonėje priklauso nuo nuomonės. Ten, kur norime matyti vien tik bloga, tą ir matysime. Tačiau ji to nenusipelno. Ji nieko nenusipelno...
       ... tu turbūt pastebėjai, kad minčių grožis daug patrauklesnis už išorinę jų išraišką; tu turbūt pastebėjai, kad besąlygiškas – be menkiausio savęs teisinimo – savo kaltės suvokimas, gėdos jausmas vėliau tau pačiai baisiai brangiai kainuoja...“ – Sulamita pakėlė galvą, pažvelgė į apskritalapio sausmedžio šakeles, švelniai brūžuojančias langą. Pagaliau kažkur giliai, sąmonės gilumoje šmėkštelėjo prisiminimas apie pažadą mamai. Reikėjo eiti. Ji nežinojo, kiek laiko čia rymojo; keista, kad jos dar nepakvietė.
       Telefono aparatą nusinešė prie veidrodžio. Patogiai klestelėjo ant pufo, pakėlė ragelį ir, žiūrėdama į savo atvaizdą veidrodyje, paklausė:
       – Zita?
       Klausydamasi draugės balso, nusišypsojo.
       – Nekantrauji, taip? Aha, aš irgi nekantravau. Nežinau nežinau – nei nuvylė, nei labai nudžiugino: miegojo, depresijos požymių nepastebėjau. Tokia kaip anksčiau... Sakai? Nemanyčiau. Matai, Sulamita nemoka meluoti. Nei gudraut... Čia jos bėda... cha, cha. Ne, ką tu. Aš tau labai dėkinga... bet Sulamita neatvira su manim, lygiai kaip anksčiau, kaip visada – aš tą pastebėjau... – Irena ilgai klausėsi Zitos, stebėdama savo veido išraišką veidrodyje – tai jai padėjo susikaupti. Zita aiškino išsamiai ir smulkmeniškai. Kai baigė, Irena pagaliau linksėdama atplėšė žvilgsnį nuo veidrodžio. – Taip taip, ko gero, tavo tiesa. Matyt, taip ir padarysiu. Tu kaip visada įžvalgi, brangioji... Bet ne šiandien – būtų per staigu. Tą dalyką reikia auginti... aha... aš irgi... Žinau, užeik vidury savaitės... pasiilgau... gerai. Iki, brangioji, lauksiu.
       Padėjusi ragelį, dar kartą žvilgtelėjo į save – liko patenkinta. „Nors kartą...“ – vos nenusikvatojo. Staiga susirūpino – jos su Sulamita gers arbatą, dukra tikriausiai laukia. Pasitaisė plaukus ir išėjo iš miegamojo.
 

       Gg 2,1 Aš lauko gėlė
       ir slėnių lelija.

       ¹ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“
       ² Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“
       ³ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“
       ⁴ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“
       ⁵ Merabas Mamardašvilis. „Artaud'o metafizika“
       ⁶ Aleksandras Kūprinas. „Sulamita“

       Skaityti tęsinį

       Spraunius, Arūnas. Sulamita: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.